Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovių L. R., T. J. ir B. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-469-368/2011 pagal ieškovių L. R., T. J., B. J. ieškinį atsakovams M. S., B. Š., D. R., A. B., L. S., K. K., J. Ž., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyriui, trečiajam asmeniui D. K. dėl Šiaulių apskrities valdytojo, Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimų, teisės perleidimo sutarčių, išvadų, dovanojimo sutarčių, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisėtumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliančių teigimu, dar 1937 m. didžioji dalis jų senelio A. K. turėto turto buvo padovanota ieškovų motinai E. R. (K.). Dovanojimo akte nustatyta, kad dovanojamąjį turtą apdovanotoji ima valdyti nuo 1937 m. balandžio 23 d. Atsakovė M. S. apeliantėms patvirtino, kad mama buvo rūpestinga ir visas sąlygas, nustatytas dovanojimo akte, pilnai ir tinkamai įvykdė. Jokių turtinių įsipareigojimų pagal dovanojimo aktą atsakovės A. B. motinai A. L. apeliančių motina neturėjo. Nacionalizacijos metu, t.y. 1940 m. liepos 22 d. visa apeliančių senelio A. K. nuosavybės teise valdyta žemė jau buvo perleista pagal 1937 m. sausio 7 d. dovanojimo aktą E. R., kuri viena valdė jai padovanotą žemę, todėl ir nuosavybė turėjo būti atkurta E. R. vienai, o ne kartu su visais atsakovais. Nuosavybės teisės atkuriamos tiems savininkams, kuriems žemė nuosavybės teise priklausė nacionalizacijos metu. Nuosavybės teisės į A. K. žemę atkurtos vadovaujantis Raseinių apskrities Kelmės valsčiaus Mantotiškės seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių 1926 m. lapkričio 3 d. sąrašu netikrinant, ar per laiką nuo 1926 metų iki 1940 m. liepos 22 d. nepasikeitė savininkas. Atkuriant A. K. nuosavybės teises buvo pažeistos imperatyvios teisės normos – 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 2, 9 straipsnių nuostatos, t.y. nuosavybė atkurta ne tiems asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nenustačius, kas buvo nusavintos žemės savininkas. Apeliančių teigimu, ginčytini administraciniai aktai (sandoriai) atlikti su turtu, įgytu neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo proceso pagrindu, yra neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, nes neteisėtai įgytas turtas netampa jį įgijusio asmens nuosavybe (CK 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.). Todėl, pripažinus sandorius negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyviųjų teisės normų reikalavimams, turi būti taikoma restitucija (CK 1.80 str. 2 d.). Neaišku, dėl ko teismo išdėstytos 1936 m. Ipotekos įstatymo nuostatos taikomos apeliančių reikalavimams, nes teismas nepasisakė, ar jis sprendžia, kad 1937 m. dovanojimo sutartis yra negaliojanti dėl to, kad ji neįrašyta į ipotekos knygas, ar yra kitokių šios sutarties negaliojimo pagrindų. Apeliantės pažymėjo, kad 1936 m. Ipotekos įstatymas pradėjo veikti nuo 1938 m. sausio 1 d., todėl 1937 m. sausio 7 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu, šis įstatymas neveikė. Pačioje dovanojimo sutartyje nėra jokių įrašų, kad ji turi būti kur nors papildomai įregistruota, joje aiškiai nurodyta, kad „padovanoja...pilnon nuosavybėn“. Nustatyti, ar 1937 m. dovanojimo sutartis įvykdyta ir kokias teisines pasekmes ji sukėlė, yra ne šios bylos dalykas. Apeliantės nurodo, kad šia dovanojimo sutartimi A. K. perleido nuosavybės teises dukrai E. K. (R.), nuo to laiko ji įvairiuose dokumentuose yra nurodyta kaip turto savininkė, valdytoja ar mokesčių mokėtoja. O tai reiškia, kad nacionalizavimo metu buvo nusavinta ne A. K., o E. R. žemė. Teismo argumentai dėl praleisto apskundimo termino neatnaujinimo yra paviršutiniški, išvados padarytos neįsigilinus į situaciją. Apeliantės nurodo, kad sužinojusios apie galimą teisių pažeidimą, kreipėsi į prokuratūrą, po to į teismą. Pačios to padaryti nebūtų sugalvojusios, nes yra mažai raštingos. Laiko tarpas nuo tada, kai gavo 2009 m. kovo 31 d. Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažymą ir sužinojo, kad jų teisės gali būti pažeistos, iki 2010 m. rugpjūčio 25 d., kai pateikė ieškinį teismui, nėra jau toks ilgas. Faktas dėl dovanojimo sutarties nuslėpimo turėtų būti esminiu pagrindu atstatyti praleistą terminą, taip sudarant galimybę panaikinti skundžiamus administracinius aktus bei nuosavybės teisių atkūrimo procesą pradėti iš naujo, įvertinant visus naujai paaiškėjusius faktus.

Teismas pagrįstai pritaikė administracinių aktų apskundimo termino praleidimo padarinius ir neatnaujino termino apskųsti apskrities viršininko sprendimus. Apie tai, kad nuosavybės teisės į ginčijamą žemę galėjo priklausyti ne A. K., o apeliančių motinai, jos sužinojo, kaip nurodo pačios pareiškėjos, jų motinai dar esant gyvai, t.y. dar prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl 30 dienų terminas apskųsti apskrities viršininko sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėtų būti skaičiuojamas nuo ginčijamo sprendimo priėmimo dienos – 1999 m. birželio 7 d. Teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai nustatinėjo, ar dovanojimo sutarties sąlygos buvo įvykdytos. 1937 m. dovanojimo sutartis buvo su sąlyga ir nuosavybės teisė apdovanotojai galėjo pereiti tik tinkamai tas sąlygas įvykdžius, todėl vienas iš reikšmingiausių klausimų buvo nustatyti, ar tos sąlygos įvykdytos. Atsakovas nurodo, kad nesant žymos, jog E. R. įvykdė sąlygas ir jai perėjo ne tik valdymas, bet ir nuosavybės teisė, darytina išvada, kad žemės sklypo savininku turto nacionalizacijos metu buvo A. K.. Atsakovė M. S. posėdžio metu patvirtino, kad E. R. dovanojimo sutarties sąlygos neįvykdė. Be to, apeliantės nenurodo, kaip ir kada buvo pilnai įvykdytos kitos dovanojimo akte nurodytos sąlygos kitų asmenų atžvilgiu.

Apeliančių motinai neįvykdžius dovanojimo sutartyje numatytų sąlygų, nuosavybės teisė visa apimtimi negalėjo būti įgyta, ji įgijo tik teisę valdyti žemę, tačiau neturėjo disponavimo teisės, t.y. nebuvo turto savininkė. Juo labiau, kad iki nacionalizacijos pradžios, E. R. negalėjo įvykdyti dovanojimo sutartyje numatytų sąlygų – išmokėti seserims joms priklausančių išmokų. Apeliančių motina, kartu su seserimis kreipdamasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, žinojo ir privalėjo žinoti apie šią dovanojimo sutartį, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procese išreiškė savo valią atkurti tėvo nuosavybės teisę kartu su seserimis. Nuosavybės teisei atsirasti po Ipotekos įstatymo įsigaliojimo buvo reikalingas sudėtinis juridinis faktas – sutartis ir turto įrašymas. Taigi, apeliančių motinai neįvykdžius dovanojimo sutartyje numatytų sąlygų, teisė į turtą negalėjo būti įtraukta į ipotekos knygas, todėl nebuvo pagrindo atsirasti ir nuosavybės teisei į ginčo sklypą. Apeliantės nuosavybės teisių atkūrimo procese aktyviai dalyvavo, joms motina buvo suteikusi įgaliojimus, o jai mirus, apeliantės atstovavo kaip turtinių teisių perėmėjos. Apeliantėms buvo žinoma apie prašomus pripažinti negaliojančiais administracinius aktus ir jų turinį, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo eliminuota galimybė teisės aktų nustatytais terminais prašyti panaikinti ginčijamus sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės.

Apeliantės apie priimtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo žinojo nuo jų priėmimo dienos. Be to, joms buvo žinoma ir apie 1993 m. lapkričio 29 d. sudarytą susitarimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. K. žemę, kuris yra galiojantis. Todėl terminas ieškinio senačiai skaičiuoti taikytinas nuo 1993 m. lapkričio 29 d. Apeliantės nepateikė duomenų apie dovanojimo akto įvykdymą, kurie turėjo būti įforminti notariškai. Ši aplinkybė įrodo, kad apeliančių motina, žinodama, jog neįvykdė dovanojimo akte nurodytų sąlygų, sudarė susitarimą su kitais įpėdiniais dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. K. žemę. Teismas pagrįstai motyvavo dovanojimo akto įregistravimo būtinybę, nes tai įrodo nuosavybės teisių perleidimą iš vieno asmens kito asmens žinion.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad M. S. 1991 m. rugsėjo 11 d. Kelmės rajono Kelmės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo A. K. turėtą 120 ha žemę (t. 1, b.l. 53). Šiame prašyme nurodė ir kitus įpėdinius, t.y. K. D., E. R., A. L. bei J. K.. E. B. 1992 m. sausio 22 d. Kelmės apylinkės agrarinės reformos tarnybai taip pat pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos senelio A. K. turėtą žemę, kaip įpėdinius nurodydama ir A. K. anūkus: V. K., K. K. ir O. Š.. 1993 m. lapkričio 29 d. susitarimu pretendentai į buvusio savininko A. K. žemę, tarp jų – atstovaujama apeliantės T.J., susitarė dėl kiekvienam iš jų nuosavybės teisių dalių į žemę (žemės ploto) grąžinimo (t. 2, b.l. 67). Ginčijamais Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 120 ha žemę (duomenys neskelbtini). Apeliantės teigia, kad nacionalizacijos metu visa jų senelio A. K. nuosavybės teise valdyta žemė jau buvo perleista pagal 1937 m. gegužės 12 d. Kauno apygardos teimo vyresniojo notaro patvirtintą dovanojimo aktą (toliau-Dovanojimo aktas) apeliančių motinai E. R. (K.) (t. 1, b.l. 75), todėl nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos E. R. vienai, o ne kartu su atsakovais.

Taigi, byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisėtumo, t.y. kas nacionalizacijos metu buvo 120 ha žemės (duomenys neskelbtini) savininkas, taip pat dėl termino apskųsti administracinius aktus, kuriais atkurta nuosavybė, atnaujinimo.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl apskundimo termino atnaujinimo

Asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Tačiau ši konstitucinė asmens teisė nereiškia, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Įstatymų leidėjas, siekdamas garantuoti teisinių santykių stabilumą, aiškumą ir apibrėžtumą, išsaugoti ir apsaugoti tuos santykius, kurie nusistovėjo, nustato teisinių reikalavimų pareiškimo terminus.

Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad aplinkybė, jog civilinėje byloje kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais yra sprendžiamas ir individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas, savaime nereiškia, kad visiems reikalavimams turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009, 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2010 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje taikytinas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau-Atkūrimo įstatymo) 19 straipsnyje nustatytas 30 dienų apskundimo terminas, nes apeliantės ginčija administracinius aktus, kuriais buvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimas.

Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčijamiems Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimams apskundimo terminas yra praleistas. Taigi, spręstina, ar yra pagrindas atnaujinti šį terminą.

Apeliantės teigia, kad tik gavusios 2009 m. kovo 31 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą sužinojo, kad jų teisės gali būti pažeistos, todėl kreipėsi į prokuratūrą, po to į teismą. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantės 2009 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą (t. 2, b.l. 47-48), kurios 2009 m. liepos 13 d. ir 2009 m. lapkričio 3 d. nutarimais atsisakyta kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (t. 2, b.l. 47-48, 49-51). Taip pat iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad Generalinės prokuratūros 2010 m. vasario 22 d. nutarimu galutinai atsisakyta tenkinti šį apeliančių prašymą. Apeliantės su pradiniu ieškiniu į teismą kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 31 d. (t. 1, b.l. 2). Taigi, net jei pripažinti atskaitos tašku administracinių aktų apskundimo terminui minėtą Generalinės prokuratūros nutarimą, apskundimo terminą apeliantės praleido pakankamai ženkliai – daugiau kaip penkis mėnesius.

Tačiau iš apeliančių procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių apskritai galima daryti išvadą, kad jos apie galimai pažeistas savo teises sužinojo ar bent jau galėjo žinoti dar anksčiau, t.y. dar iš savo motinos E. R., mirusios 1995 m. kovo 8 d. Apeliaciniame skunde pačios apeliantės nurodo, kad joms tiksliai nebuvo žinoma, kas buvo žemės savininkas jos nacionalizavimo metu, bet jų motina buvo užsiminusi, kad žemė jos seserims nepriklauso. Taigi, jau tuomet, t.y. jų motinai dar esant gyvai, apeliantės, elgdamosios rūpestingai, galėjo išsamiau pasiaiškinti šias aplinkybes, kreiptis atitinkamų dokumentų į archyvo įstaigas. Tačiau to ne tik nedarė, bet viena iš jų, atstovaudama motiną, ir pasirašė 1993 m. lapkričio 23 d. susitarimą, kuriame pretendentai į A. K. žemę (tarp jų - ir E. R.) susitarė dėl nuosavybės teisių į minėtą žemę atkūrimo ir taip išreiškė savo valią į dalį savo tėvui A. K. priklausančios žemės (t. 2, b.l. 67). Niekaip nebuvo reaguota ir žinant apie priimtus šioje byloje ginčijamus administracinius aktus, į archyvą apeliantės kreipėsi tik po dešimties metų nuo šių aktų priėmimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliančių amžius, raštingumo lygis šiuo atveju negalėtų būti pripažintos svarbiomis apskundimo termino tokio ilgo praleidimo priežastimis (juo labiau, kad apeliantės tuomet buvo dešimt metų jaunesnės), nes po dešimties metų nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo apeliantės pačios atliko veiksmus, kuriuos galėjo atlikti žymiai anksčiau (kreipėsi į archyvą, po to į prokuratūrą, teismą).

Taigi, atsižvelgiant į ilgą nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigą, galimybes jo metu aiškintis žemės nuosavybės priklausomybės klausimus tiek su savo motina, tiek, atsižvelgiant į motinos užuominas, archyvinių dokumentų rinkimo būdu (ką apeliantės padarė tik 2009 m.), į tai, kad apeliantės nuosavybės atkūrimo procese dalyvavo ir pačios (1993 m. lapkričio 23 d. susitarimas, pasirašytas atstovaujant motiną), nesidomėjo priimtų administracinių aktų teisėtumu ilgą laiką po jų priėmimo, ženkliai praleido jų apskundimo terminus (kaip minėta, net ir imant atskaitos tašku Generalinės prokuratūros 2010 m. vasario 22 d. nutarimą), teisėjų kolegija sprendžia, kad atnaujinti praleistą apskundimo terminą nėra pagrindo. Pažymėtina, kad teisminėje praktikoje yra konstatuota, jog siekiant garantuoti teisinių santykių stabilumą, net ir tais atvejais, kai teisės pažeidimas egzistavo objektyviai ir asmuo tai suvokė ir nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad santykių stabilumas kaip didesnė vertybė turi būti išsaugota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2011) (pastebėtina, kad šiuo atveju yra pagrindas manyti, kad ieškinys negalėtų būti tenkinamas ir iš esmės, apie tai toliau nutartyje).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo apeliantėms atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą 30 dienų terminą, todėl ieškinys negali būti tenkinamas. Tačiau, nepaisant minėtos išvados, teisėjų kolegija pasisako ir iš esmės.

Dėl turto nuosavybės teisių

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas. Sprendžiant klausimą dėl to, kas buvo sklypo savininkas nacionalizacijos metu, reikia vadovautis Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal kurį nacionalizuoto turto savininkas yra asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamasis turtas jo nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu priklausė turto savininkui, todėl būtent to asmens nuosavybės teisė buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus tesiėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2011).

Kaip minėta, tarp šalių kilęs ginčas dėl to, kas buvo žemės sklypo savininkas iki jo nacionalizavimo, t.y. ar apeliančių senelis A. K., ar jų motina E. R.. Apeliantės savo reikalavimus grindžia aplinkybe, kad A. K. ginčo žemę Dovanojimo aktu padovanojo dukrai L. K. (R.), todėl nuosavybės teisės į ginčo žemę turėjo būti atkurtos į E. R. priklausiusią žemę, o ne A. K.. Iš Dovanojimo akto matyti, kad A. K. ginčo žemę dukrai E. K. (R.) padovanojo „pilnon nuosavybėn su sąlyga“, kad dukra jį su žmona išlaikys iki gyvos galvos bei išmokės 5000 aukso vertės litų broliui J. K. per 2 metus, seserims O. K. per 4 metus, K. K. per 6 metus ir M. K. per 8 metus.

Aplinkybė, kas buvo žemės sklypo savininku iki jo nacionalizavimo, turi būti nustatoma, pagal iki turto nacionalizavimo galiojusius teisės aktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kai tarp asmenų, norinčių atkurti nuosavybės teisę į žemę kyla ginčas dėl to, kas buvo žemės savininkas ir šis ginčas nagrinėjamas teisme, ginčo šalių pateiktus įrodymus, patvirtinančius nuosavybės teisę, teismas tiria ir vertina vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/1999). Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

Dovanojimo akto tvirtinimo metu (1937 m.) galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, kurios 976 straipsnis numatė, kad jeigu dovanojimas atliktas su sąlyga ir šita sąlyga apdovanotojo nebuvo įvykdyta, tai turtas, kuris buvo padovanotas, grįžta dovanotojui. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliančių argumentu, kad nustatyti, ar Dovanojimo aktas įvykdytas ir kokias teisines pasekmes jis sukėlė, yra ne šios bylos dalykas. Priešingai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu išsiaiškinti, ar Dovanojimo akte nustatytos sąlygos yra įvykdytos, nes nuo to priklauso nuosavybės teisės įgijimo momentas.

Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu - pagrįstai, sprendė, kad apeliančių teiginys, kad E. R. visiškai įvykdė visas dovanojimo akte nustatytas sąlygas, vertintinas kritiškai. Apeliantės nurodo, kad M. S. joms patvirtino, kad E. R. įvykdė savo įsipareigojimus M. S., atiduodama 20 karvių, tačiau šis teiginys paneigtas pačios M. S. paaiškinimais, kad apeliančių motina ne tik neįvykdė dovanojimo akto sąlygų kitiems Dovanojimo akte nurodytiems asmenims, bet ir neišlaikė tėvo, kuris ją išvarė į jos sutuoktinio namus kitame kaime, iš kur apeliančių motina ir buvo ištremta 1949 m. (t. 2, b.l. 106-107), taip pat L. S. paaiškinimas (t. 2, b.l. 103-104). Juo labiau, kad Dovanojimo akte aiškiai nurodyta išmokėti 5000 aukso vertės litų, o ne 20 karvių. Taip pat apeliantės nenurodo bei negali patvirtinti, kaip ir kada buvo įvykdytos kitos Dovanojimo akte nurodytos sąlygos kitų asmenų atžvilgiu (CPK 178 str., 185 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. R. įvykus nacionalizacijai įvykdyti Dovanojimo akte numatytų sąlygų – išmokėti seserims ir broliui priklausančių išmokų, jau ir nebegalėjo.

Kaip minėta, Dovanojimo aktu turtas buvo dovanotas nuosavybėn su sąlyga. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Dovanojimo akto 3 punkte yra nurodyta, kad „dovanojamąjį turtą apdovanotoji ima valdyti nuo šių metų balandžio mėnesio dvidešimt trečios dienos“. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 420 straipsnis apibrėžė nuosavybės teisės sąvoką. Nuosavybės teisė buvo suprantama kaip teisė įgyta „įstatymų nustatyta tvarka išskirtinai ir nepriklausomai nuo pašalinio asmens turėti, naudoti ir rikiuoti“ turtą. Nuosavybės teisę sudarė trys atskiros teisės: turėjimo, naudojimo ir rikiavimo. Pagal šiandieninę terminologiją „rikiavimas“ atitinka „disponavimą“ turtu (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1201/2002). Taigi, nustatant žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą, būtina nustatyti kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizavimo 1940 metais, t.y. turėjo visas - turėjimo, naudojimo ir rikiavimo – teises, o ne aplinkybę, kas šią žemę valdė ir dirbo, juo labiau, po žemės nacionalizavimo. Todėl spręstina, kad E. R., kol neįvykdė Dovanojimo akte nustatytų sąlygų, tik valdė (turėjo) ginčo žemę. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrašai žemės fondų suvestinėse, padaryti po 1940 m. Lietuvos okupacijos, negali būti vertinami kaip pakankami įrodymai, patvirtinantys apeliančių motinos nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Juo labiau, kad tokią išvadą patvirtina pačios E. R. elgesys nuosavybės atkūrimo proceso eigoje. Ji, atstovaujama vienos iš apeliančių, dalyvavo šiame procese ir išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą į tėvo A. K. žemę kartu su kitais pretendentais. Tai patvirtina pretendentų į A. K. žemę pasirašytas 1993 m. lapkričio 29 d. susitarimas (t. 2, b.l. 67). Šis susitarimas nėra nuginčytas (byloje dėl jo negaliojimo kokiais nors pagrindais reikalavimas nebuvo pareikštas) ir galiojantis. Taigi, iš E. R. elgesio nuosavybės teisių atkūrimo procese spręstina, kad ji pripažino, kad žemė iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė A. K., o ne jai. Akivaizdu, kad jei ji būtų įsitikinusi, jog Dovanojimo aktas buvo galiojantis ir iki nacionalizacijos žemė priklausė jai, ji būtų reiškusi prašymą atkurti nuosavybės teisę į savo turėtą žemę ir be seserų, nes seserys ir negalėtų pretenduoti į jos žemę. Juo labiau, minėta, kad ir pačios apeliantės savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jų motina buvo užsiminusi neva seserims nieko nepriklauso. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad bet kuriuo atveju minėtas 1993 m. lapkričio 29 d. susitarimas yra galiojantis ir niekada nebuvo ginčijamas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį šiose bylose šalys yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Apeliantės tiek pirmosios instancijos teisme, tiek už apeliacinį skundą yra sumokėjusios po 400 Lt, t.y. abiejose instancijose po 800 Lt (t. 1, b.l. 35, 74, 75, 76, t. 3, b.l. 15, 24, 25, 26). Todėl jis turi būti joms grąžintas (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Tačiau įstatymas nenumato atleidimo nuo kitų bylinėjimosi išlaidų. Todėl, netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliančių L. R. T. J. ir B. J. valstybei priteistina 33,22 Lt, t.y. po 11,07 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.) (t. 3, b.l. 28, 59). Įskaičius šias sumas apeliantėms grąžintina po 788,93 Lt žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti L. R. (duomenys neskelbtini) ir B. J. (duomenys neskelbtini) po 788,93 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2010 m. rugpjūčio 26 d. mokėjimo patvirtinimu, 2010 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymais Nr. Nr. 335124, 335117, 335121, 2011 m. birželio 3 d., 2011 m. birželio 17 d. mokėjimo kvitais.