Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Kaminsko (pirmininkaujantis ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės bei Violetos Petkevičienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas pabrėžė, kad pareigos naudoti jam nuosavybės teise priklausantį žemės ūkio paskirties sklypą nevykdo ne dėl savo kaltės, o dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. dėl to, kad Savivaldybė nesudaro sąlygų naudoti Sklypą pagal paskirtį, o būtent, nepadaro kelio, kad pareiškėjas galėtų prie Sklypo privažiuoti. Savivaldybė pareiškėją informavo, kad dėl nepakankamo finansavimo artimiausiu metu neplanuoja įrengti minimo vietinės reikšmės kelio iki Sklypo. Taigi, Savivaldybė iki šiol nesudaro sąlygų naudoti Sklypą pagal jo paskirtį ir dėl šios priežasties dalis pareiškėjui priklausančio žemės sklypo pateko į apleistų žemių duomenų rinkinį.

Pareiškėjas pabrėžė, kad yra susidariusi situacija, kad Savivaldybė nesudaro sąlygų naudoti žemės pagal paskirtį, dėl ko dalis Sklypo pateko į apleistų žemių duomenų rinkinį, ir tuo pačiu taiko mokestines poveikio priemones, turinčias skatinti žemės savininkus naudoti žemę pagal paskirtį.

Savivaldybė pabrėžė, kad pagal galiojančius teisės aktus, minėtoje situacijoje, jai nėra numatyta prievolė nutiesti kelią iki pareiškėjo Sklypo, kad šiuo skundu pareiškėjas bando tenkinti savo asmeninius interesus, o ne viešąjį interesą. Nurodyto kelio projektavimas ir tiesimas Savivaldybės biudžeto lėšomis prieštarautų viešajam interesui: šios atkarpos nutiesimu yra suinteresuotas tik pareiškėjas, todėl atkarpą suprojektavus ir nutiesus Savivaldybės lėšomis, būtų tenkinami tik pavienio asmens, o ne visuomenės interesai.

VAĮ 8 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, Savivaldybė nustato žemės mokesčio lengvatas. Nuo 2012 metų priimtas sprendimas riboti žemės mokesčio lengvatų suteikimą Vilniaus rajono gyventojams už apleistas žemės ūkio naudmenas, nustatytas nuotoliniais kartografavimo metodais. VAĮ 8 straipsnio 3 dalimi, Savivaldybės taryba turi teisę savo biudžeto sąskaita žemės savininkams žemės mokestį sumažinti arba visai nuo jo atleisti, numatytos lengvatos taikomos atitinkamuose savivaldybių tarybų sprendimuose nustatyta tvarka. Savivaldybė nurodė, kad 2015-11-20 Savivaldybės Sprendimas buvo svarstytas, atsižvelgiant į 2015-07-16 Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymoje išdėstytas rekomendacijas svarstyti galimybę netaikyti didesnio, t. y. 2 procentų, tarifo apleistai pareiškėjo žemei ir Savivaldybė pagrįstai nusprendė nemažinti Savivaldybės nustatyto ir 2013-2014 m. V. S. taikyto 2 procentų žemės mokesčio tarifo už apleistą žemės sklypo dalį. Pažymėtina, kad Savivaldybė neįgalinta nustatyti žemės mokesčio tarifo individualiai.

Byloje tarp pareiškėjo ir atsakovo nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjo Sklypas yra apleistas, kad iki Sklypo nėra tinkamo kelio (privažiavimo).

Ginčas byloje kilęs dėl Savivaldybės Sprendimo nemažinti Savivaldybės nustatyto ir 2013-2014 m. V. S. taikyto 2 procentų žemės mokesčio tarifo už apleistą žemės sklypo dalį teisėtumo bei pagrįstumo, kadangi, pareiškėjo nuomone, Sklypas yra apleistas dėl Savivaldybės, o ne dėl pareiškėjo, kaltės, Savivaldybei nenutiesus kelio iki pareiškėjo Sklypo, todėl pareiškėjas ir neprivalo mokėti minėto mokesčio. Be to, pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra nemotyvuotas bei neargumentuotas.

Savivaldybė, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2014-11-28 priėmė sprendimą Nr. A33(l)-8571-(4.14), kuriame nurodė, kad vadovaudamasi Įstatymo pakeitimo įstatymu, Savivaldybės taryba apleistai žemės ūkio paskirties žemei nustatė 2 procentų žemės mokesčio tarifą, kuris Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje galioja nuo 2013 metų. Kadangi pareiškėjo nuosavybės teise valdomas sklypas pateko į apleistų plotų sąrašą, remiantis Savivaldybės sprendimu, už apleistą Sklypą mokestis turi būti skaičiuojamas taikant 2 procentų mokesčio tarifą, pareiškėjo prašymas dėl žemės mokesčio tarifo netaikymo ir atleidimo nuo jo buvo netenkintas.

Pareiškėjas 2014-12-10 su skundu dėl Savivaldybės veiksmų (neveikimo), susijusių su žemės mokesčio tarifo netaikymu ir atleidimu nuo jo, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus tarnybą. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus tarnyba 2015-07-16 surašė pažymą Nr. 4D-2014/2-1754, įvertindama Savivaldybės veiksmus V. S. atžvilgiu, kiek tai liečia Savivaldybės pareigą nutiesti minėtą kelią, kiek tai liečia pareiškėjo prašymą netaikyti padidinto tarifo mokesčio už jo apleistą Sklypą, kiek tai liečia tinkamą administravimą.

Savivaldybė 2015-11-20 priėmė sprendimą Nr. T3-440 nemažinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nustatyto ir 2013-2014 m. V. S. taikyto 2 procentų žemės mokesčio tarifo už apleistą žemės Sklypo dalį.

Atsakovė Savivaldybė šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus yra priskirtina viešojo administravimo subjektui, todėl savo veikloje (taip pat ir priimdama administracinius aktus) privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis.

Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (2014-12-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2014-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827-14). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (2014-12-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440-14). Pažymėta, kad vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas. Tačiau praktikoje, formuojamoje remiantis atitinkamų teisės aktų reikalavimais, neretai susiklosto tokios faktinės situacijos, kad individualus administracinis aktas būna atitinkamo prieš tai atlikto darbo įteisinimas, kuriame formuluojamos visuomeninių – teisinių santykių dalyviams konkrečios teisės bei pareigos, sukeliančios teisinius padarinius. Toks dokumentas jau įgyja teisinę galią ir gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, bet iki tokio akto priėmimo atliktas darbas, gauta informacija, įforminta bet kokios formos dokumente (ataskaitoje, patikrinime, išvadoje ir kt.), atspindintys individualiam administraciniam aktui priimti reikalingus duomenis, paprastai neskundžiama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tai tik ištaka, tarnaujanti individualiam administraciniam aktui priimti. Pirminėje informacijoje atspindėti faktai nebūtinai turėtų būti perkėlinėjami į administracinį aktą. LVAT teisėjų kolegijos nuomone, priimant individualų administracinį aktą ne retai pakanka padaryti nuorodą į atitinkamą šaltinį. Tų pačių duomenų dubliavimas keliose vietose būtų perteklinis, prieštaraujantis gero administravimo principui (LVAT 2008-04-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A556- 633/2008).

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs skundžiamą Sprendimą, daro išvadą, jog iš jo turinio pareiškėjas sužinojo apie tai, jog Savivaldybė nusprendė nemažinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nustatyto ir 2013-2014 m. V. S. taikyto 2 procentų žemės mokesčio tarifo už apleistą Sklypą. Ginčijamame sprendime nedetalizuota, kodėl Savivaldybė atsisakė mažinti pareiškėjui nustatytą žemės mokesčio tarifą. Pažymėtina, kad VAĮ įpareigoja Savivaldybę, kaip viešojo administravimo subjektą, savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų, tokių kaip: įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas). Taigi, viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą.

Įvertinus Sprendimo turinį, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų. Ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas ir neargumentuotas. Iš ginčijamo sprendimo turinio nėra galimybės suprasti, kokiu pagrindu ir motyvais priimtas būtent toks sprendimas. Ginčijamas sprendimas sukėlė teisiškai neaiškią situaciją ir suvaržė pareiškėjo galimybes tinkamai apginti savo teises. Tai suponuoja VAĮ 3 straipsnio numatyto viešojo administravimo principų – objektyvumo principo, reiškiančio, jog sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, teisėtumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, pricipo valdžia tarnauja žmogui, teisėtų lūkesčių principo bei pasitikėjimo viešojo administravimo institucijomis principo pažeidimus.

Teismas daro išvadą, kad Savivaldybė Sprendime nurodė, jog atsižvelgia į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015-07-16 pažymą Nr. 4D-20114/2-1754.

LVAT savo praktikoje nurodo, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo atliktas darbas, gauta informacija, įforminta bet kokios formos dokumente (ataskaitoje, patikrinime, išvadoje ir kt.), atspindintys individualiam administraciniam aktui priimti reikalingus duomenis, yra ištaka, tarnaujanti individualiam administraciniam aktui priimti. Pirminėje informacijoje atspindėti faktai nebūtinai turėtų būti perkėlinėjami į administracinį aktą. LVAT nuomone, priimant individualų administracinį aktą ne retai pakanka padaryti nuorodą į atitinkamą šaltinį. Tų pačių duomenų dubliavimas keliose vietose būtų perteklinis, prieštaraujantis gero administravimo principui (LVAT 2008-04-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A556- 633/2008).

Atlikęs išsamią teisės aktų, reglamentuojančių sprendimo priėmimą ir jo turinį, analizę, išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad ne visada, kaip savo praktikoje nurodo ir LVAT, pakanka tik padaryti nuorodą į atitinkamą šaltinį.

Teismas daro išvadą, kad, ginčo atveju, Savivaldybė nepagrįstai rėmėsi Seimo kontrolieriaus išvada, Sprendime padarydama nuorodą tik į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015-07-16 pažymą Nr. 4D-20114/2-1754, kurioje išdėstyti argumentai bei išvados, susiję su Savivaldybės veiksmais V. S. atžvilgiu (išnagrinėjus būtent pareiškėjo skundą dėl Savivaldybės veiksmų), kiek tai liečia Savivaldybės pareigą nutiesti minėtą kelią, kiek tai liečia pareiškėjo prašymą netaikyti padidinto tarifo mokesčio už jo apleistą Sklypą, kiek tai liečia tinkamą administravimą, t. y. teismas daro išvadą, kad Savivaldybė negalėjo naudoti tik minėtų Seimo kontrolieriaus išvadų, kaip pagrindo, Sprendimui priimti, neišdėsčiusį savo argumentų bei motyvų.

Viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto neatitikimas VAĮ 8 straipsnyje nustatytiems individualaus administracinio akto bendriesiems reikalavimams yra pakankamas pagrindas pripažinti skundžiamą aktą nepagrįstu, neteisėtu ir jį panaikinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu (aktas yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Savivaldybės 2015-11-20 sprendimas Nr. T3-440 nemažinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nustatyto ir 2013-2014 m. V. S. taikyto 2 procentų žemės mokesčio tarifo už apleistą žemės sklypo dalį naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovė Savivaldybė įpareigotina priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ keliamus reikalavimus, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą netaikyti padidinto tarifo mokesčio už jo apleistą Sklypą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 3 punktu, 132, 133 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2015-11-20 sprendimą Nr. T3-440 „Dėl V. S. žemės mokesčio“.

Įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės tarybą priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus, išnagrinėjus pareiškėjo V. S. prašymą netaikyti padidinto tarifo mokesčio už apleistą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)).

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.