- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-02-20
- Bylos Nr.
- 1A-119-116/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-08-3-00072-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Ernesta Montvidienė, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- K. K.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 155 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 3 mėnesiams, uždraudžiant jai bausmės atlikimo metu bendrauti su Ž. B..
K. K. pagal BK 155 straipsnio 2 dalį (2013-07-01 veika), 155 straipsnio 2 dalį (2013-07-04 veika), 155 straipsnio 2 dalį (2013-07-12 veika) išteisinta neįrodžius, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.
Priteista iš K. K. 500 Lt (penki šimtai litų) neturtinės žalos ir 600 Lt (šešis šimtai litų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti Ž. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. K. nuteista už tai, kad 2013-07-12 21.22 val., būdama adresu: (duomenys neskelbtini), į jos, Ž. B., mobiliojo ryšio telefoną, kurio numeris (duomenys neskelbtini), iš mobiliojo ryšio telefono, kurio numeris (duomenys neskelbtini), paskambinus L. B. ir vykstant telefoniniam pokalbiui, į telefoninį pokalbį įsiterpusi ir, girdint L. B. bei D. B., ją išvadino „kiaule“, „kurva“, „subine“, „vagimi“, „vagile“, „kvaiša“ ir tokias veiksmais viešai žodžiu užgauliai ją pažemino.
Be to, K. K. buvo kaltinama tuo, kad ji 2013-07-01 17.22 val., būdama nenustatytoje vietoje, iš D. B. priklausančio mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) atsiuntė į Ž. B. priklausantį mobiliojo ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) SMS žinutę „D. man paliko telefoną bendrauti su tavim iv klausimais, taip kad nesidrovėk Slykstune, klausk“ ir tokiais savo veiksmais neviešai ją įžeidė, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 2 dalyje.
Be to, K. K. buvo kaltinama tuo, kad ji 2013-07-04 13.25 val., būdama nenustatytoje vietoje, iš D. B. priklausančio mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) atsiuntė į Ž. B. priklausantį mobiliojo ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) SMS žinutę „Negi tu ant tiek kvaila, kad nesuvoki jog tavo pakazuchos su lakstymais pas D. valdžia yra tavo ir to Durnelio važiavusio su tavim didžiausia kvailyste, kuri turi pavadinimą savivaldziavimas ir nesą atsakomybe pagal BK, o naudos is to 0. Kreipkis i mažvaiki, kad tau butą nupirktu, jis tavo benkartu privalo rūpintis, nebent tu vel ne su tuo issidulkinai“ ir tokiais savo veiksmais neviešai ją įžeidė, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 2 dalyje.
Be to, K. K. buvo kaltinama tuo, kad ji 2013-07-12 21.18 val., būdama nenustatytoje vietoje, iš D. B. priklausančio mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) atsiuntė į jai, Ž. B., priklausantį mobiliojo ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) SMS žinutę „Tu kurva, apvogei vaiką, šito tau neatleisim, rasom pareiškimą i policija del vagystes. Ruoškis karve tu“ ir tokiais savo veiksmais neviešai ją įžeidė, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas K. K. pagal BK 155 straipsnio 2 dalį (2013-07-01 veika), 155 straipsnio 2 dalį (2013-07-04 veika), 155 straipsnio 2 dalį (2013-07-12 veika) išteisino neįrodžius, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, toliau – ir BPK – 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji K. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-10-21 nuosprendį dalyje, kurioje teismas pripažino ją kaltą padariusią nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje, kaip neteisėtą bei nepagrįstą, ir priimti jai naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Dėl įrodymų vertinimo
Skunde apeliantė nurodo, kad teismas neanalizavo ir netikrino nukentėjusiosios Ž. B. parodymų, taip pat nepasisakė, kodėl jos (K. K.) parodymai yra netinkami. Apeliantės teigimu neaišku, kaip Ž. B. nurodyta aplinkybė, kad ji (Ž. B.) konfliktuoja su D. B., yra susijusi su ja (K. K.) ir kaip tai įrodo jos kaltę. Teigia, kad byloje nenustatyta, kad ji (K. K.) būtų dalyvavusi konfliktuose tarp D. B. ir Ž. B.. Be to, nuteistosios teigimu, neteisingi Ž. B. parodymai, kad ji, išeidama iš buto, kuriame gyveno su D. B., viską paliko, o po to kreipėsi į pastarąjį, kad galėtų pasiimti daiktus. Mano, kad Ž. B. parodymų negalima laikyti teisingais, nes nukentėjusioji po skyrybų liko gyventi bute adresu: (duomenys neskelbtini), o į D. B. kreipėsi dėl daiktų, buvusių (duomenys neskelbtini). Apeliantės teigimu tai, kad neva ji įsijungė į L. B. telefoninį pokalbį su jos motina Ž. B., yra subjektyvi nukentėjusiosios nuomonė, jos spėjimas. Pastebi, kad telefoninio pokalbio metu žmogaus, su kuriuo kalbama, nematyti. Nurodo, kad iš Ž. B. parodymų neaišku, kada ji padarė garso įrašą – prieš, ar po to, kai apsilankė (duomenys neskelbtini) komisariate dėl vaiko grandinėlių vagystės. Taip pat teigia, kad niekuo nepagrįsti, išgalvoti yra Ž. B. parodymai, jog ji (K. K.) skambino ir brolienei, ir R. B., prisistatė tyrėja ir klausė, kur ji, t. y. Ž. B., gyvena, sakė, kad ji neva apsivogė.
Skunde apeliantė teigia, kad byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ji liepos 1 d., liepos 4 d. ir liepos 12 d. siuntė Ž. B. pastarąją užgauliojančias SMS žinutes. Pastebi, kad duodama parodymus Ž. B. vieną kartą nurodė, kad ją, t. y. K. K., pažinojo, o kitą kartą jau aiškino kitaip – taip, kaip jai patogiau. Mano, kad teismas negalėjo nuosprendyje remtis Ž. B. parodymais, jog ji (K. K.) gyvena kartu su D. B., kad veda bendrą ūkį – šiuos parodymus patvirtinančių duomenų byloje nėra. Pastebi, kad tai, jog jai buvo reikalinga apsauga po Ž. B. prieš ją įvykdyto užpuolimo prie darbovietės, kad ji buvo sode, kai Ž. B. atvažiavo pasiimti daiktų, nurodė ji pati (K. K.).
Nuteistoji nurodo, kad iš Ž. B. parodymų dėl liepos 12 d. įvykio matyti, jog, jei ir buvo darytas garso įrašas, tai jis nepilnas, įrašas pradėtas daryti įpusėjus pokalbiui, taip pat matyti, kad vyko dar kažkoks pokalbis, dalyvavo daugiau asmenų, Ž. B. girdėjo ir kitos moters balsą, kažkas kažką koliojo, tada tik ir pradėjo įrašinėti. Taigi kyla klausimas kieno pokalbį Ž. B. įrašinėjo. K. K. vertinimu, iš Ž. B. parodymų visiškai nesuprantama kas vyko, kur vyko, o teismas į tai net nesigilino. Pasak apeliantės, Ž. B. negalėjo teigti, kad pažino jos (K. K.) balsą, nes, pirma, to negalėjo būti – ji (K. K.) nepadarė jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, antra, nukentėjusioji nėra ekspertė, trečia, taip teigiama tik norint kitus be pagrindo apkaltinti. Pažymi, kad žmogaus balsas jam šnekant su kitu žmogumi betarpiškai ir šnekant telefonu, skiriasi, net ir girdėjus balsą telefonu, retai įmanoma jį atpažinti 100 procentų. Taip pat atkreipia dėmesį, kad ekspertai davė tik tikėtiną išvadą, be to, garso įraše žodžio K. nėra.
Dėl garso įrašo ir telefono apžiūros
Skunde nurodoma, kad Ž. B. kaip įrodymas pateiktas pokalbio įrašas nebuvo patikrintas BPK nustatyta tvarka. Apeliantės teigimu, aplinkybės, kada vyko pokalbis, kada buvo darytas garso įrašas, byloje nebuvo nustatinėjamos, teismas rėmėsi išskirtinai tik privačios kaltintojos – nukentėjusiosios parodymais, kad nusikalstama veika pagal BK 155 straipsnio 1 dalį padaryta 2013-07-12 21.22 val, kad įrašas padarytas iš teisiamajame posėdyje apžiūrėto telefono, kurio numeris (duomenys neskelbtini), diktofonu. Pažymi, kad teismas, apžiūrėdamas nukentėjusiosios pateiktą telefoną „Nokia“ matė jame SMS žinutes, jos buvo parodytos ir jai (K. K.), tačiau apžiūrint žinutes buvo perskaitytas tik jų turinys ir matėsi, kad siuntėjas yra D. Jokios kitos aplinkybės telefono apžiūros metu nebuvo nustatytos, t. y. nebuvo nustatyta nei koks abonentas jas gavo, nei koks abonentas siuntė, taip pat nebuvo nustatinėjama, ar šios SMS žinutės negalėjo būti išlikusios telefono aparate naudojant jį kitam abonentui. K. K. nurodo, kad nebuvo tiriamos aplinkybės, kada darytas garso įrašas, kaip, kas ir kokiu įrenginiu jį darė. Be to, niekas net nebandė nustatinėti, tarp kokių asmenų vyksta pokalbis, ar tai tikrai telefoninis pokalbis, kokios jo atsiradimo aplinkybės, tai teisėtai gautas įrodymas, ar ne, pilnas įrašas ar tik įrašo dalis. Nebuvo nustatinėjama ar įrašas neturi jo sumontavimo požymių, juolab, kad įrašas teismui pateiktas ne originalus, o perrašytas į kompaktinę laikmeną (ekspertams taip pat buvo pateikta tik įrašo kopija). Nenustatyta, kokia technine įranga, iš kokio įrenginio garso įrašas perrašytas į laikmeną, pateiktą teismui, ar perkeliant įrašą buvo galimas pokalbio iškraipymas, iškarpymas ar jo sumontavimas. Šios aplinkybės visiškai netirtos, nors teismo posėdžio metu Ž. B. teigė, kad pokalbį įrašė jos draugas, kuris yra „kompiuteristas“. Teismo proceso metu nebuvo nustatyta šio asmens tapatybė, jo neįvardino ir Ž. B., tik patvirtino, kad tretieji asmenys dirbo prie šio garso įrašo. Techninius veiksmus su įrašu, teismui pateiktu jau laikmenoje, atlikęs asmuo nenustatytas, jis nebuvo apklaustas, neišsiaiškinta šio asmens kompetencija, žinios ir kvalifikacija, neišsiaiškinta, kokios techninės priemonės ir programinė įranga buvo naudota, neišsiaiškinta, ar ji patikima ir, ar informacijos perkėlimo iš įrenginio į laikmeną metu informacija neišsikraipo, ar nėra galimybės tyčia ją iškraipyti ar sumontuoti ją perkeliant į laikmeną ir pateikiant reikiama prasme, neišsiaiškinta, kada atliktas šis veiksmas. Taip pat lieka neaišku ar įrašas buvo perkeliamas tik kartą ar buvo perrašinėjamas kelis kartus siekiant nuslėpti jo sumontavimo požymius.
Žemesnės instancijos teismas
Esant paminėtoms aplinkybėms, pasak nuteistosios, teismas privalėjo vadovautis BPK 89 straipsnio nuostatomis, nustatyti asmens tapatybę ir pripažinti veiksmus atlikusį asmenį specialistu jam atitinkant keliamus specialistui reikalavimus, bei BPK 284 straipsnyje nustatyta tvarka kviesti jį dalyvauti procese ir įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, byloje nėra jokio įrodymo, patvirtinančio Ž. B. teiginį apie nuosprendyje nurodomo telefoninio skambučio buvimą, Ž. B. nepateikė jos naudojamo telefono abonento skambučių suvestinių, iš kurių matytųsi, kad teiginys dėl skambučio į jos naudojamą telefono abonentą laiko, trukmės ir apskritai, kad tuo metu vyko pokalbis, yra pagrįstas. Nepateikti duomenys ir apie tai, kad nurodomas abonentas yra naudojamas Ž. B., o ne kokio kito asmens, taip pat duomenys, kad teismui pateiktame įraše vieno iš pokalbyje dalyvaujančių asmenų balsų yra jos pačios.
Apeliantė teigia, kad Ž. B. sudaryta pokalbio išklotinė yra suklastota, joje nurodoma, jog pokalbio metu buvo paminėtas žodis K., nors iš tikrųjų tokio žodžio įraše nėra. Pažymi, kad nors ji teismui tai nurodė du kartus, teismas, nepašalindamas šios abejonės, nuosprendyje rėmėsi Ž. B. sudaryta pokalbio išklotine kaip jos (K. K.) kaltės įrodymu.
Pasak nuteistosios, teismas netinkamai taikė BPK 20 straipsnio nuostatas. Nors Ž. B. pati pripažino, kad įrašas buvo daromas pažeidžiant duomenų gavimo (rinkimo) tvarką, teismas netikrino ir nevertino, ar tai turi ar gali turėti įtakos duomenų patikimumui. K. K. vertinimu, teismas, neatlikęs anksčiau paminėtų veiksmų, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, nepilnai, priėmė šališką ir neteisingą sprendimą.
Dėl kitų įrodymų ir parodymų vertinimo
Skunde nuteistoji taip pat nurodo, jog tai, kad D. B. buvo nuvykęs ir apklaustas tyrėjos 2013-07-12 nuo 22.25 val. iki 22.55 val., jos kaltės padarius BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepatvirtina. Dar kartą pažymi, kad jokiuose nukentėjusiosios ir D. B. konfliktuose ji nedalyvavo, tokių įrodymų byloje nėra. Priešingai, yra parodymai, kad ji vengė Ž. B., stengėsi su ja nesusitikti ir nebendrauti, o ieškinio ar atsiliepimo suruošimas negali būti traktuojamas kaip dalyvavimas konfliktuose. Apeliantė pažymi, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino to, kad ji (K. K.) neturi jokio motyvo įvykdyti nusikalstamą veiką, ji niekada neieškojo nukentėjusiosios, nebendravo su ja, jos nepersekiojo, neskambindavo jai ir nesidomėjo jos gyvenimu. Kartu atkreipia dėmesį, kad L. B. savo poziciją su kuriuo iš tėvų po jų skyrybų norėtų likti jai išsakė 2012 m. birželio mėnesį, ruošiant dokumentus skyrybų bylai. Mano, jog nesuprantama, kodėl teismas tai panaudojo kaip jos kaltės įrodymą, neaišku, kaip tai susiję su 2013 m. liepos 12 d.
Dėl kaltinamojo teisių, kaltinamojo paaiškinimų ir liudytojų parodymų vertinimo
Pasak K. K., teismas visiškai netikrino jos parodymų, juos akivaizdžiai ignoravo. Teigia, kad kaltinimą palaikė ne tik Ž. B. ir jos atstovė, bet ir pats teismas, neleistinai pažeisdamas Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Teismas jos parodymus vertino juos iškraipydamas, paimdamas iš konteksto atskiras frazes, kurias iškreipus būtų galima ,,įrodyti“ jos kaltės pripažinimą ar motyvo buvimą.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, teismas be pagrindo atmetė liudytojų parodymus, jos (K. K.) parodymus, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi išimtinai tik privačios kaltintojos – nukentėjusiosios parodymais, jos samprotavimais, prielaidomis ir spėjimais. Nepašalinęs abejonių ar ji (K. K.) galėjo padaryti nusikalstamą veiką ar ne, teismas priėmė prielaidomis paremtą apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymi, kad teismas nepagrįstai D. B. parodymus vertino kaip pastarojo siekį jai (K. K.) padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, o dėl L. B. parodymų apskritai nepasisakė, jų nuosprendyje apskritai nėra.
Be to, K. K. įsitikinimu, jos kaltės neįrodo ir teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad 2013 m. liepos 11 d. ji dalyvavo (duomenys neskelbtini) kaime vykusiame L. B. gimtadienyje. Teigia, kad ji nebuvo svečias šioje šventėje, į ją tik atvežė savo vaikus, kuriuos per ją pakvietė D. B.. Mano, kad teismas, įrodinėdamas jos kaltę, nepagrįstai panaudojo jos taikinamajame posėdyje išsakytą gerą valią, gerus norus padėti Ž. B. susitikti su dukra.
Dėl tyčios
Apeliantės teigimu, nė vienas iš teismo argumentų, kuriais teismas motyvavo jos tyčią, t. y. tai, kad tarp Ž. B. ir D. B. jau kuris laikas vyksta konfliktai, D. B. pats pripažino, kad, nors yra teisininkas, bendrauja su K. K., K. K. padėjo D. B. paruošti procesinius dokumentus ankstesnėse bylose, 2013 m. liepos 12 d. ji dalyvavo atsidalijant turtą, jos tyčios neįrodo.
Dėl teismo šališkumo
Nuteistoji teigia, kad teismas šališkumą jos atžvilgiu demonstravo nespręsdamas jos pateiktų prašymų, sakydamas, kad juos išspręs vėliau, arba prašymus atmesdamas nemotyvuotai. Nurodo, kad, kai teisminio bylos nagrinėjimo metu ji uždavinėjo Ž. B. klausimus, kaip ji nustatė jos asmens duomenis, jos santykius su D. B., teisėja išsakė repliką, kad byloje nereikia to nustatinėti, čia (duomenys neskelbtini), miestas mažas ir visi viską žino. Teigia, kad tai sukėlė jai pagrįstą abejonę galimu teismo šališkumu. Teigia, kad teismo šališkumą patvirtina ir tai, jog teismo posėdžių sekretorės kabinete išklausius Ž. B. pateiktą garso įrašą, grįžtant iš sekretorės kabineto į teisėjos kabinetą, kuriame vyko teismo posėdis, teisėja, žiūrėdama į ją (K. K.), pasakė, kad asmenys, buvę šalia nepilnametės, padarė jai žalą. Taip pat nurodo, kad tik išklausius garso įrašą tarp jos ir teismo iškilo ginčas – teismas tvirtino, kad pokalbio išklotinė atitinka teismui pateiktą garso įrašą, tuo tarpu ji teigė, kad garso įraše nėra žodžio „K. “, kuris yra išklotinėje. Pažymi, kad teismas net nebandė tuo įsitikinti nei dar kartą perklausydamas įrašą, nei ekspertizei užduodamas klausimą, kad ekspertai patvirtintų ar garso įraše yra toks žodis ar ne, nors juo rėmėsi savo nuosprendyje. Apeliantės įsitikinimu, tai įrodo, kad teismas jos atžvilgiu elgėsi šališkai. Visas nuosprendis sąlygotas ir paremtas ne įrodymais, o šališkumu. Teigia, kad vėlesniuose teismo posėdžiuose jautėsi įtampa ir teismo jos neigiamas vertinimas, su ja buvo nesiskaitoma, iš esmės neleidžiama reikšti prašymų ir ginti savo teisių. Nurodo, kad teismas nukentėjusiajai darė nuolaidas – valstybės lėšomis skyrė fonoskopinę ekspertizę, ėmėsi kaltintojo vaidmens – savo iniciatyva paskyrė byloje ekspertizę, nors privačios kaltintojos advokatė sakė, kad jos neprašo byloje skirti ekspertizę.
K. K. pabrėžia, kad teismas negali jos kaltinti tuo, jog ji atsisakė duoti lyginamuosius pavyzdžius. Atkreipia dėmesį, kad įstatymai jai suteikia teisę rinktis teikti paaiškinimus ar ne, kaltinamajam yra suteikta teisė tylėti, jos vaidmuo neprivalo būti aktyvus, be to, ne ji turi įrodinėti savo nekaltumą, jai galioja nekaltumo prezumpcija – asmuo yra nekaltas, kol neįrodyta kitaip. Pažymi, kad ji neturėjo gynėjo, buvo nuolat „užčiaupiama“.
Dėl fonoskopinės ekspertizės skyrimo
Skunde nurodoma, kad šioje byloje teismas nutartimi paskyrė fonoskopinę ekspertizę savo iniciatyva, nors privatus kaltintojas tokio prašymo, siekdamas patvirtinti savo pateikto įrodymo tikrumą ir patikimumą, neišreiškė. Ekspertizė buvo paskirta skubotai, po nepilnametės L. B. apklausos, atliktos pažeidžiant nustatytas nepilnamečių apklausai taikomas BPK normas, nepaliekant laiko proceso šalims pasisakyti dėl jos skyrimo, apgalvoti keliamus klausimus, privačiam kaltintojui įvertinant proceso kaštus nepasitvirtinus tiriamo įrodymo patikimumui.
Teigia, kad nors teismas ir vadovavosi BPK 286 straipsnio 1 dalies nuostatomis suteikta teise paskirti ekspertizę, tačiau kartu apribojo pačios privačios kaltintojos BPK įtvirtintą teisę iki baigiamųjų kalbų pabaigos atsisakyti kaltinimo, nes teismo nutartis yra neskundžiama ir proceso šalys privalo vykdyti teismo sprendimą.
Pasak K. K., savo iniciatyva paskirdamas ekspertizę teismas prarado nešališkumą bei objektyvumą ir sukėlė pagrįstą abejonę bylos baigtimi kaltinamojo nenaudai. Teigia, kad teismas taip pat pažeidė rungimosi principą, draudimą kam nors teikti privilegijas (privačios kaltintojos atstovė – buvusi (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo teisėja, bylą nagrinėjusios teisėjos kolegė).
Dėl teisės neduoti parodymų
Apeliantė atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog jos kaltę įrodo ir tai, kad ji atsisakė duoti balso ir sakytinės kalbos lyginamuosius pavyzdžius, nurodydama, kad atsisako duoti parodymus prieš save. Mano, kad teismas negalėjo jos pasirinkto gynybos būdo laikyti jos kaltes įrodymu.
Nuteistoji pažymi, kad atsisakymas duoti parodymus, kaip ir nepateikimas įtikinamų savo nekaltumo įrodymų, negali būti vertinamas kaip savo kaltės pripažinimas. Nurodo, kad kaltinamojo parodymai vertinami pagal tas pačias taisykles kaip ir kiti įrodymai, jie negali būti geresni ar prastesni lyginant su kitais įrodymais. Taip pat pažymi, kad teismas, atmesdamas asmens parodymus, kuriais neigiamas kaltinimas, apkaltinamajame nuosprendyje privalo jį pagrįsti kitais įrodymais. Teismas negali pripažinti asmens kaltu, jei bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pagrįstai atmesti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai, argumentai, jei nebuvo panaikintos abejonės dėl viso kaltinimo ar dėl atskirų jo epizodų. Skunde taip pat nurodoma, kad pagal BPK duoti parodymus yra kaltinamojo teisė, bet ne pareiga, t. y. asmuo pats gali apsispręsti ir nuspręsti ar ir kaip aktyviai dalyvauti jo atžvilgiu vykdomame baudžiamajame procese. Teismų praktikoje nereta pozicija kaltinamojo tylėjimą vertinti kaip netiesioginį kaltės įrodymą, kaltinamojo prisipažinimą vertinti kaip atsakomybę švelninančią aplinkybę, dažnai susiduriama su teisės tylėti neišaiškinimu, ne laiku ar netinkamu išaiškinimu. Apie tokią neigiamą praktiką yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Vienokių ar kitokių parodymų davimas turėtų būti vertinamas kaip vienas asmens pasirinktų gynybos būdų.
Apeliantė pažymi ir tai, kad žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė – saugomos ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygiu. Žmogaus teisės ir laisvės svarbus tarptautinės teisės institutas. Ne vienas tarptautinis dokumentas yra priimtas siekiant apsaugoti individo pagrindines teises. Europos šalių žmonėms ypač reikšminga Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, t. y. procese turi būti vadovaujamasi visais bendraisiais proceso principais: teisės neliudyti prieš save, teismo nešališkumo, proceso greitumo ir kt.
K. K. atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ji nurodė, kad pasinaudoja teise neduoti lyginamųjų balso pavyzdžių todėl, kad tai žemina jos garbę ir orumą, taip pat nurodė, kad jos balso pavyzdžių yra įrašuose, darytuose teismo posėdžių metu, be to, pats teismas, skirdamas ekspertizę, buvo minėjęs, kad jų gali užtekti ir jos balso lyginamųjų pavyzdžių duoti nereikės. Mano, kad teismas negali jos bausti už tai, kad ji pasinaudojo savo teisėmis.
Dėl nepilnametės liudytojos apklausos
Skunde nurodoma, kad 2014-04-02 teisiamajame posėdyje teismas apklausinėjo nepilnametę liudytoją L. B., nors BPK 186 straipsnio 2 dalyje yra sakoma, kad jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ir nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais ir ji (K. K.) išreiškė nuomonę bei prašymą neapklausinėti šios liudytojos, kad dėl apklausos teisme nepilnametei liudytojai nebūtų psichinės traumos ar kitokių sunkių pasekmių, nes nepilnametės liudytojos apklausai nėra būtinybės. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė, o po įvykusios apklausos, kuri baigėsi apklausiamos nepilnametės liudytojos susijaudinimo, panikos ar isterijos priepuoliu, mergaitei teko lankytis pas psichologą, ji buvo siunčiama pas psichiatrą, o vėliau Vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymu mergaitei paskirta psichologinė ekspertizė (ji atlikta 2014-07-15). Nors teismas nutarė laikantis BPK 280 straipsnio nurodymų apklausinėti L. B., jos apklausą pripažino išimtiniu atveju, tačiau į nuosprendį net neįrašė šios liudytojos duotų parodymų. Be to, teismas, priimdamas nutartį laikytis BPK 280 straipsnio nurodymų, pats ją pažeidė. Apeliantė pažymi, kad įstatymas vienareikšmiškai sako, jog teismo nutartimi kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams, išskyrus valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovą arba psichologą, gali būti neleista būti patalpoje, kurioje atliekama apklausa. Nurodo, kad vykdant nepilnametės L. B. apklausą, salėje be valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovės liko ir privačios kaltintojos – nukentėjusiosios atstovė advokatė D. G.. Teigia, kad tokiu būdu teismas dar kartą parodė savo šališkumą, pažeidė BPK įtvirtintas normas ir apribojo jai teisę užduoti liudytojai klausimus, stebėti apklausos eigą.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, apeliantė nurodo mananti, kad teismas neturėjo kito pasirinkimo kaip tik priimti ją išteisinantį nuosprendį nenustačius jos dalyvavimo inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme, tačiau, darydamas esminius BPK įtvirtintus proceso pažeidimus, būdamas šališkas ir palaikydamas tik privačią kaltintoją ir jos atstovę, teismas nuosprendį grindė subjektyviais privačios kaltintojos – nukentėjusiosios parodymais, abejonėmis ir prielaidomis, todėl jos atžvilgiu priimtas nuosprendis nėra nei teisingas, nei pagrįstas.
K. K. teigimu, ji yra garbingas, sąžiningas ir kilnus žmogus. Teigia, kad buvo matyti, jog teismas, tiek priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiek teisiamųjų posėdžių metu užduodamas jai klausimus, negalėjo suvokti, kad yra gerų žmonių, kurie sutinka padėti kitiems vedami kitokių moralinių vertybių ir įsitikinimų, be jokio materialinio atlygio.
Skunde pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – jis turi būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Vienas iš pagrindinių nekaltumo prezumpcijos principo elementų ir vienas svarbiausių iš jo nulemtų reikalavimų baudžiamojo proceso eigai yra įrodinėjimo pareigos priskyrimas išimtinai kaltinimo šaliai. Ši taisyklė savo ruožtu yra glaudžiai susijusi su draudimu versti asmenį aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese prieš jį bei draudimu asmens kaltę grįsti kaltumo prielaidomis, kaltinamąjį nuosprendį priimti esant nepaneigtų protingų abejonių dėl kaltinamojo kaltės. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146: Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 Mareli 2001 ir kt.), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis - teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios K. K. apeliacinis skundas tenkinamas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje, kurioje K. K. nuteista pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas, nes faktiniais bylos duomenimis neįrodyta, kad nuteistoji K. K. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, iš esmės teikė pirmenybę parodymams, patvirtinantiems kaltinimo pusės poziciją, nors vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė neteisingą išvadą dėl K. K. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą.
Dėl K. K. pripažinimo kalta pagal BK 155 straipsnio 1 dalį
BK 155 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas veiksmu – tai žeminantis poelgis, visuomet padaromas užgaulia forma, pvz. antausis, spjūvis, nepadorūs gestai. BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemonę, spaudinyje ir pan.
Kaip matyti iš K. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, ji nurodė, kad D. B. skiriantis su sutuoktine Ž. B., pastarajam padėjo skyrybų byloje paruošti procesinius dokumentus. 2013 m. liepos 12 d. D. B. jai pasakė, kad bus atsiimami daiktai iš buto ir perduodami sode Ž. B.. Jis norėjo, kad tuo metu būtų antstolis ir ji (K. K.). Ji nuvyko į sodą, o apie 17.30 -18 val. grįžo į savo namus. Ji D. B. dukters L. telefonu niekada nesinaudojo, nei savo, nei kitų asmenų telefonais su Ž. B. nėra kalbėjusi (60-62 b. l.).
Nors nukentėjusioji Ž. B. teisiamajame posėdyje nurodė, kad liepos 12 d. vakare jai telefonu kalbant su savo dukra, kuri jai paskambinusi priekaištavo dėl grandinėlių vagystės, į pokalbį įsijungė K. K., kuri vartojo ją (Ž. B.) įžeidžiančius žodžius – vadino kurva, kiaule, vagile, subine, kvaiša (46-48 b. l.), kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad minėtus žodžius išsakė K. K., turėdama tikslą viešai įžeisti Ž. B.. Iš byloje esančio Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ekspertų išvada yra tik tikėtina – joje nurodyta: „Tikėtina, kad tiriamajame garso įraše užfiksuotas moters, šio ekspertizės akto 1 priede žymimos „K“, balsas ir kalba yra K. K. (68-71 b. l.). Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nors nukentėjusioji Ž. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė (šią aplinkybę savo sprendime nepagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas), kad liepos 12 d. telefoninį pokalbį girdėjo ir D. B., kuris jų dukrai girdint dar pasakė, kad „ateis kitas jobaris“, šiuos parodymus patvirtinančių duomenų byloje taip pat nėra – tai neužfiksuota garso įrašo suvestinėje, o kaip liudytojas teisiamajame posėdyje apklaustas D. B. paaiškino, kad jis pokalbio tarp Ž. B., jų dukters ir K. K., kurio metu K. K. Ž. B. atžvilgiu būtų vartojusi įžeidžiančius žodžius, negirdėjo ir apskritai negali pasakyti, ar toks pokalbis buvo (51-53 b. l.).
Teisėjų kolegija mano, kad net ir tuo atveju, jei tikėti nukentėjusiosios parodymais ir tikėtina ekspertizės išvada, to nepakanka K. K. kaltei padarius BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyti. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiosios skunde privataus kaltinimo tvarka ir teisiamajame posėdyje nurodyti žodžiai buvo išsakyti turint tikslą viešai įžeisti Ž. B.. Bylos duomenys liudija, kad Ž. B. ir K. K. 2013 m. liepos 12 d. buvo susitikusios sode, tačiau konfliktų tarp jų neįvyko, be to, kaip matyti iš Ž. B. parodymų, tąkart jai skambino ne K. K., o jos, t. y. Ž. B., dukra L., ir tik įpusėjus pokalbiui, ji išgirdo moters balsą. Kartu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad iš pačios Ž. B. pateiktos 2013 m. liepos 12 d. mobiliojo ryšio telefonu užfiksuoto garso įrašo suvestinės matyti, jog Ž. B. užduodama klausimus dukrai pati galėjo provokuoti šalia dukters buvusį asmenį uždavinėdama klausimus: „O kodėl ta ponia tokia pikta ?“, „O ko jūs tokia pikta?“, „O kodėl jūs, ponia, tokia pikta ? Gal nieks jūsų nepamyli ?“ (19-21 b. l.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog teismui paskyrus fonoskopinę ekspertizę K. K. atsisakė duoti balso ir sakytinės kalbos lyginamuosius pavyzdžius (84, 85 b. l.), kad 2013 m. liepos 12 d. ji buvo susitikusi su D. B. ir L. B., telefoninis pokalbis užfiksuotas 21.22 val., K. K. kaltės padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką taip pat nepatvirtina. Kolegijos įsitikinimu, apeliantės kaltės nepatvirtina ir telefoninio pokalbio metu L. B. pasakyti žodžiai, kad K. (šis žodis įraše girdimas neaiškiai) ją myli labiau negu mama, taip pat tai, kad K. K. padėjo D. B. skyrybų procese, bendravo ir su D. B. ir su L. B.. Kaip teisingai skunde pastebėjo apeliantė, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad K. K. gyvena kartu su D. B., be to, net ir esant tokiems duomenims, tai nebūtų įrodymas, patvirtinantis apeliantės kaltę viešai žodžiu užgauliai pažeminus nukentėjusiąją Ž. B.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti argumentai, kuriais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, tėra tik prielaidos, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Visos abejonės, jeigu jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.
Įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad K. K. padarė BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Dėl to skundžiamas nuosprendis dalyje dėl K. K. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį naikinamas ir K. K. išteisinama jai nepadarius veikos, turinčios BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
BPK 115 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos; šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Atsižvelgiant į tai, kad K. K. išteisinama jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, nukentėjusiosios Ž. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo (30-31 b. l.) paliekamas nenagrinėtas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Kadangi šioje byloje K. K. išteisinama, taip pat naikinama ir nuosprendžio dalis, kurioje iš jos nukentėjusiajai priteistos pastarosios turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti. Dėl minėtų priežasčių netenkinamas ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybės naudai 116,58 EUR antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą Ž. B.
Dėl kitų K. K. skundo argumentų
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nukentėjusiosios pateikto pokalbio įrašo pripažinti įrodymu, nes, K. K. teigimu, nenustatyta, ar šis įrašas nesumontuotas, neiškraipytas. Pažymima, kad garso įrašas gali būti pripažįstamas įrodymu byloje, kai jis patvirtina ar paneigia kitus byloje surinktus įrodymus, t. y. atitinka proceso dalyvių parodymus ir pan. Tačiau, nors šiuo atveju teisėjų kolegija laiko, kad nukentėjusiosios pateiktas garso įrašas galėjo būti padarytas jos nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, šis įrašas, dėl anksčiau paminėtų priežasčių, nelaikytinas K. K. kaltės įrodymu. Kadangi K. K. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 155 straipsnio 2 dalį (2013-07-01 veika), 155 straipsnio 2 dalį (2013-07-04 veika), 155 straipsnio 2 dalį (2013-07-12 veika) išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, apeliantės skundo argumentai, susiję su SMS žinučių Ž. B. siuntimu / nesiuntimu nenagrinėjami.
Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs nekaltumo prezumpcijos principą, būtų buvęs šališkas, byloje nėra, todėl šie skundo argumentai vertinami kaip deklaratyvūs ir atmetami. Tai, kad teismas priėmė ne tokį sprendimą, kokio pageidavo apeliantė, teismo šališkumo nepatvirtina. Teismo šališkumo nepatvirtina ir kitos K. K. nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad teismas netenkino jos prašymų, savo iniciatyva paskyrė byloje fonoskopinę ekspertizę (BPK 286 straipsnio 1 dalies nuostatos teismui tokią teisę suteikia), konstatavo, kad telefoninio pokalbio išklotinė atitinka teismui pateiktą garso įrašą. Duomenų, kad teismas nebūtų leidęs K. K. pasisakyti, taip pat nėra. Priešingai, teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuoti duomenys liudija, kad K. K. teisės nebuvo suvaržytos, ji turėjo galimybę duoti paaiškinimus ir juos davė, teikė teismui prašymus. Akivaizdu, kad apeliantei taip pat nebuvo atimta teisė turėti gynėją – tai, kad ji teisme gynėsi pati, yra jos pačios pasirinkimas. Kaip deklaratyvus vertinamas bei atmetamas ir kitas apeliantės skundo argumentas – kad teismas pažeidė rungimosi principą, nes privačią kaltintoją atstovavo buvusi (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo teisėja. Bylos duomenys liudija, kad nukentėjusiąją Ž. B. teisme atstovavo advokatė D. G., pateikusi orderį Nr. (duomenys neskelbtini) (5 b. l.) ir jokių duomenų, kad ši advokatė pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 25 straipsnio nuostatas negalėjo atstovauti nukentėjusiosios Panevėžio miesto apylinkės teisme, byloje nėra. Nors teismas mažametę L. B. apklausė nesilaikydamas BPK 280 straipsnio 3 dalies reikalavimų, atkreipiamas dėmesys, kad šios liudytojos parodymų teismas nevertino ir jais apkaltinamojo nuosprendžio negrindė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nuosprendžio dalį, kurioje K. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.
K. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiosios Ž. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje priteista iš K. K. nukentėjusiajai Ž. B. 600 Lt pastarosios turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.