- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-15
- Bylos Nr.
- 1S-238-468/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Daiva Kazlauskienė
- Pareiškėjas
- D. K.
- Kategorijos
teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjos D. K. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 02 21 d. nutarties, kuria atmestas D. K. skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2013 01 15 d. nutarimo atsisakyti panaikinti prokuroro 2012 12 06 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01102-11, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje 2011 09 09 d. buvo gautas D. K. pareiškimas, kuriame nurodoma, jog 2007 03 08 d. ji vienerių metų terminui paskolino 150 000 Lt R. J.. Už šiuos pinigus R. J. turėjo pirkti bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, kurios komercijos direktorė ji buvo, techniką. Po metų R. J. pinigų negrąžino, paaiškėjo, kad technika už paskolintus pinigus pirkta nebuvo, pati R. J. pasakojo skirtingas melagingas istorijas, kur ji išleido pinigus. Vėliau paaiškėjo, kad R. J. yra skolinga daugybei žmonių. Iki pareiškimo pateikimo R. J. yra grąžinusi D. K. 8 000 Lt.
Ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01102-11 buvo pradėtas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d., padarymo.
Vilniaus AVPK NTV ENTS 2011 09 12 d. buvo gautas R. K. pareiškimas, kuriame nurodyta, kad 2010 08 16 d. ji metams paskolino 22 800 Lt R. J. verslui vystyti. R. J. pinigų taip ir negrąžino, sakydama, kad neatsipirko projektai, nepasisekė verslas. R. K. pareiškimas prijungtas prie ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-01102-11.
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras 2012 12 06 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01102-11, kadangi nebuvo padaryta nusikalstama veika, turinti BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių, nurodant, kad R. J. veiksmuose, imant paskolas, nebuvo tyčios apgaule įgyti svetimą turtą ar kitokiu nusikalstamu būdu jį įgyti, todėl susiklostę santykiai neturi kriminalinio pobūdžio.
D. K. apskundus tokį prokuroro nutarimą, Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras 2013 01 15 d. nutarimu atsisakė tenkinti D. K. skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2012 12 06 d. nutarimo panaikinimo, konstatuojant, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01102-11 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p. nustatytu pagrindu nutrauktas pagrįstai.
Šalies argumentai
Pareiškėja D. K. skundu prašė teismo panaikinti tokį 2013 01 15 d. prokuroro nutarimą, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 02 21 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė ir nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagrįstai, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog R. J. būtų siekusi tyčia apsunkinti pasiskolintų pinigų grąžinimą.
Skunde Vilniaus apygardos teismui pareiškėja D. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 01 21 d. nutartį ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą.
Pareiškėjos nuomone, teismas apsiribojo vien tik R. J. veiksmų (skolinimosi) fakto konstatavimu, tačiau iš viso netyrė ir nevertino tyčinės apgaulės buvimo ar nebuvimo, t. y. netyrė ir nevertino, ar pinigų skolinimosi iš D. K. momentu R. J. jau turėjo kitų kreditorinių įsiskolinimų ir kokio dydžio. Šios aplinkybės nustatymas būtinas norint įvertinti R. J. galimybės grąžinti skolą, o taip pat mokėti palūkanas, realumą. Jeigu ji skolinimosi momentu jau turėjo kitų įsiskolinimų, tai akivaizdu, jog tai mažino R. J. mokumą ir realią galimybę grąžinti skolą, o tuo pačiu įrodo jos tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą. Skolindamasi minimus pinigus R. J. nuslėpė nuo pareiškėjos esminę informaciją apie turimas dideles skolas (dešimtys išieškojimų, kuriuos vykdo antstoliai), savo turtą buvo perleidusi kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darė tik sezoninius darbus ir puošė naujametines eglutes, ir kad skolinimosi metu R. J. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau buvo sunkioje ekonominėje – finansinėje būklėje, todėl R. J. gerai žinojo apie negalėjimą įvykdyti prievolę – grąžinti skolą. Šiuo atveju R. J. panaudojo apgaulę, įtraukdama pareiškėją, kaip nukentėjusiąją, į jai nenaudingą sandorį, neturint ketinimo jį įvykdyti. Ji užvaldė apgaule D. K. pinigus ne tik esmingai suklaidindama ją, kaip nukentėjusiąją, bet ir apsunkindama jos galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka.
Anot pareiškėjos D. K., teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad nuo pinigų paskolinimo 2007 03 08 dienos iki pirmos skolos dalies 5000 Lt grąžinimo 20010 10 29 d. praėjo beveik 4 metai, per kuriuos R. J. negrąžino nei vieno lito, nors paties teismo teigimu, bendrovė ūkinę – komercinę veiklą vykdė. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad R. J. žinojo, kad D. K. skolino ne savo pinigus, kuriuos jai reikėjo A. Ū. prieš mirtį grąžinti, kad tuos pinigus ji pasiskolino ir iki šiol neturi jokių galimybių kreditoriams grąžinti skolas (150 000 Lt). Į pareiškėjos prašymus grąžinti skolą R. J. visiškai nereagavo ir 2011 08 09 d. jos sugyventinis A. R. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, nurodydamas, kad D. K., siekdama išspręsti savo asmenines, finansines problemas, neteisėtai naudojasi prokuroro statusu. Dėl to jai buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir 2012 02 17 d. Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, nors paskolinti R. J. pinigai ir pareiškėjos pareigos nėra niekaip su tuo susiję. Ši aplinkybė patvirtina ypatingai brutalų R. J. poelgį, siekiant išvengti prievolės grąžinti skolą. Pareiškėjai atimta menkiausia galimybė civilizuotai susigrąžinti prarastus pinigus.
Šiuo atveju teismas vertina tik R. J. akivaizdžiai tikrovės neatitinkančius parodymus, nevertindamas, kad vekselį D. K. su R. J. pasirašė kaip fiziniai asmenys, pareiškėja neketino būti ir nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke. 150 000 Lt R. J. 2007 03 08 d. ji paskolino vieneriems metams, todėl visiškai nesuprantamas teismo argumentas, kad minima pinigų suma buvo pervesta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą per 2 metus ir 3 mėnesius. Pareiškėja nesupranta, koks tai yra priežastinis ryšys tarp jos paskolintų pinigų ir pinigų, pervestų į minimos įmonės kasą.
Pareiškėjos nuomone, teismas, remdamasis tik R. J. tikrovės neatitinkančiais parodymais, padarė išvadą, kad ji D. K. 20 mėnesių mokėjo po 6000 Lt palūkanų kas mėnesį, o realiai mokėjo tik 10 mėnesių. Ši aplinkybė byloje taip pat neištirta ir prieštaravimai ikiteisminio tyrimo metu nepašalinti, ko teismas taip pat nevertino, o tik padarė formalią išvadą, kad ši aplinkybė patvirtina, jog nepadaryta jokia nusikalstama veika.
Teismas, vertindamas kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė A. L. nėra pareiškėjai sakiusi, kad R. J. skolos niekada jai negrąžins, nes visą 150 000 Lt sumą grąžino sumokėdama palūkanas, tačiau teismas nutyli ir nevertina visų buhalterės parodymų, kur teigiama, kad ji pati darė piniginius pervedimus iš savo asmeninės sąskaitos į D. K. asmeninę sąskaitą (skolos grąžinimą), tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje tai patvirtinančių dokumentų nėra. Teismas ir vėl rėmėsi tik liudytojos melagingais parodymais, nepagrįstais rašytine bylos medžiaga ir vertino kaip absoliučią tiesą, paneigiančią sukčiavimo faktą.
Pareiškėja skunde taip pat pažymi, kad SMS žinučių nelogiškas ir melagingas turinys ir neatsiliepimai į jos telefoninius skambučius (kol išviliojo iš jos pinigus, pati skambindavo kelis kartus per dieną), nenuginčytinai patvirtina R. J. vengimą grąžinti skolą. Sukčiavimą patvirtina ir liudytojo B. parodymai, kad 2007 m. R. J. paprašė paskolinti kelioms dienoms didelę pinigų sumą atsiskaitymui už įrenginį „Bobcat“, paskolintus kelioms dienoms pinigus, pastaroji grąžino po metų, meluodama, kurdama nerealias versijas dėl skolos negrąžinimo; liudytojo T. Ū. parodymai, kad 2009 01 04 d. pagal pakvitavimą R. J. iš jo tėvo A. Ū. (mirė 2009 09 13 d.) pasiskolino 50 000 Lt, kuriuos turėjo grąžinti 2009 06 01 d., tačiau negrąžino iki šiol, tėvas jam sakė, kad R. J. už skolintus pinigus pirks įrenginį „Bobkat“; liudytojos R. K. parodymai, kad ji 2010 m. paskolino R. J. 22 800 Lt, kuriuos pastaroji turėjo grąžinti po metų, tačiau iki šiol negrąžino, grasindama, jei bus kreiptasi į antstolius, tai skolos ji visai negrąžins, vėliau R. J. žadėjo skolą grąžinti iš ES paramos lėšų, vėliau paaiškėjo, kad R. J. labai daug kam skolinga, pati neturi jokio turto, visos sąskaitos bankuose tuščios arba areštuotos; liudytojos M. parodymai, kad ji nuo 2007 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur R. J., dirbdama kasininke, realiai vadovavo visai bendrovės veiklai, jau tuomet bendrovė turėjo skolų, dėl kurių antstolis buvo areštavęs R. J. asmeninę sąskaitą, R. J. skolinosi asmeniškai savo vardu pinigus iš fizinių ir juridinių asmenų ir naudojo juos bendrovės veikloje, ji neskirdavo savo asmeninių pinigų nuo bendrovės pinigų, jai pradėjus dirbti šioje bendrovėje, jau buvo įsigyti lizingu: „Bobcat S185H“, savivartis „MAN“ , „VW Caddy“, „Mitsubishi Outlander“.
Taigi R. J. 2007 m. iš D. K. ir R. B., o 2009 m. iš A. Ū. skolino dideles pinigų sumas mini krautuvui „Bobcat“ pirkti, kurio kaina dešimtis kartų mažesnė ir kuris jau buvo įsigytas 2006 m. lizingu, t. y. iki minimų pinigų skolinimosi. Tai akivaizdžiausia tyčinė apgaulė. R. J. versijas, kur ji išleido pasiskolintus 222 800 litų, reikia vertinti kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jos veiką kvalifikuoti pagal BK 182 str. 2 d. Civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius, jeigu pažeistų teisių gynyba civilinėmis teisinėmis priemonėmis tampa neįmanoma arba pasunkėja. Realių galimybių apginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis pareiškėja objektyviai neturi, kadangi R. J. turi daug kitų kreditorių (pareiškėjos žiniomis, tiek antstolių kontorose, tiek teismuose yra pradėta ypatingai daug bylų dėl skolų iš R. J. išieškojimo), o turto, į kurį realiai būtų galima nukreipti išieškojimą, nėra. R. J., negalėdama įvykdyti turimų piniginių įsipareigojimų, toliau apgaulės būdu vilioja iš žmonių pinigus.
Teismo posėdyje dalyvavusi pareiškėja prašė skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos D. K. skundas tenkintinas.
Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 12 06 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01102-11, nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d., požymių. Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokuroras 2013 01 15 d. nutarimu bei Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2013 02 21 d. nutartimi patvirtino prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą teisėtumą, tačiau įvertinus prie skundo apygardos teismui pateiktą medžiagą bei minėtų sprendimų motyvaciją, darytina išvada, kad sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir kiti procesiniai sprendimai buvo priimti neištyrus visų svarbių aplinkybių.
Nutraukti ikiteisminį tyrimą galima tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad yra BPK 3 str. numatytų aplinkybių arba kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 212 str. 1, 2 p.). Ikiteisminio tyrimo nutraukimas turi būti motyvuotas ir pagrįstas turimais ar surinktais duomenimis, kurie neginčijamai leidžia daryti išvadą, jog nepadaryta nusikalstama veika, t. y. pareiškėjo pateikti neišsamūs ar nepakankami duomenys apie galimą nusikalstamą veiką negali būti pagrindu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas reiškia valstybės įgaliotos institucijos oficialų konstatavimą, jog pareiškėjo nurodytuose santykiuose ar padarytoje veikoje nėra nusikalstamos veikos, todėl tokiai reikšmingai išvadai padaryti būtina turėti ar surinkti pakankamą kiekį duomenų. BPK 2 str. įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo pareigūną paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, imtis visų įstatymo nustatytų veiksmų atskleisti šią nusikalstamą veiką.
Vertinant nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01102-11, turinį, matyti, kad toks prokuroro sprendimas iš esmės yra grindžiamas tik liudytojų parodymais, kuriais remdamasis prokuroras padarė išvadas, kad R. J. skolintus pinigus naudojo savo bendrovės vykdomai veiklai, skolindamasi tikėjosi juos grąžinti, skolų negrąžino nepalankiai susiklosčius verslui, todėl R. J. veiksmuose, imant paskolas, nebuvo tyčios apgaule įgyti svetimą turtą ar kitokiu nusikalstamu būdu jį įgyti.
Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, prokuroro išvada nutraukti ikiteisminį tyrimą nebuvo pakankamai motyvuota. Taip pat vertinamas ir vyr. prokuroro nutarimas bei apylinkės teismo nutartis, patvirtinantys minėtą prokuroro nutarimą. Šiuo atveju prokuroras neatliko visų įstatyme numatytų ir būtinų veiksmų, tarp jų ir tų, kuriais buvo galima patikrinti gautą pareiškimą ar skundą. Byloje surinktų duomenų nepakanka norint priimti procesinį sprendimą ir neabejotinai konstatuoti, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika. Prokuroras detaliai netyrė ir netikrino pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių, neatliko tam tikrų ikiteisminio tyrimo veiksmų, o iš pareiškėjos skundo ir medžiagos matyti, kad skunde nurodytų aplinkybių nustatymas, konstatavimas, ar buvo padaryta nusikalstama veika, ar ne, galimas tik atlikus tam būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus.
Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01102-11 buvo pradėtas dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule. 2007 03 08 d. pareiškėja D. K. pasirašė vekselį su R. J. dėl 150 000 Lt skolos, kurią R. J. įsipareigojo grąžinti iki 2008 03 08 d. (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 1 b.l. 19). Kaip teigia D. K., iki nurodytos datos R. J. visų pinigų jai negrąžino, o skolindamasi pinigus nuslėpė nuo pareiškėjos esminę informaciją apie turimas dideles skolas, savo turtą buvo perleidusi kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo. Skolinimosi metu R. J. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau buvo sunkioje ekonominėje – finansinėje būklėje, todėl R. J. gerai žinojo apie negalėjimą įvykdyti prievolę – grąžinti skolą.
Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, apklaustų liudytojų parodymų bei įvairiuose išrašuose iš banko ir kitų institucijų, surinktuose ikiteisminiame tyrime, įtvirtintos informacijos neužtenka paneigti pareiškėjos skunduose nurodytas išvadas. Iš R. J. parodymų (t. 1 b.l. 133 – 136) matyti, kad D. K. duoti 150000 Lt buvo investuoti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip akcininko įnašas, tačiau, pareiškėjos teigimu, ji minėtą sumą pinigų paskolino R. J. kaip fiziniam asmeniui (tai matyti ir iš paties vekselio), UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke niekada nebuvo ir neketino tapti, todėl šią aplinkybę būtina ištirti, siekiant išsiaiškinti, ar R. J. veiksmais D. K. buvo suklaidinta, ar ne, t. y. ar svetimą turtą įgijo panaudodama apgaulę. Prokuroras, nutraukęs ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01102-11, šios aplinkybės visapusiškai neišsiaiškino, todėl nagrinėjamu atveju tikslinga atlikti papildomus veiksmus, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą dėl nusikaltimo požymių buvimo ar nebuvimo.
Taigi byloje objektyviai ir išsamiai nenustatęs visų įvykio aplinkybių, nepaneigęs pareiškėjos skunde nurodytų teiginių, prokuroras neišnaudojo visų įstatyme numatytų galimybių išaiškinti galimai padarytą nusikalstamą veiką, o tai ir lėmė skubotą prokuroro sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.
Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjos skundas tenkintinas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 02 21 d. nutartis naikintina, dėl skundo priimtinas naujas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 02 21 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą:
pareiškėjos D. K. skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokuroro 2013 01 15 d. ir Vilniaus apygardos prokuroro 2012 12 06 nutarimus bei atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-01102-11.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.