Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 104 straipsnį laisvės atėmimu devyneriems metams šešiems mėnesiams.

Iš L. B. B. G. priteista 13 537 Lt žalai atlyginti ir 500 Lt atstovavimo išlaidų bei 2508 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Skundžiama taip pat Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo L. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas už tai, kad 2000 m. gruodžio 2 d. apie 24 val., (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia smogė peiliu D. L. į pilvą, padarydamas durtinį - pjautinį pilvo sužalojimą, pažeisdamas klubinę žarną, plonosios žarnos pasaitą ir aortos juosmeninės arterijos šaką bei padarydamas masyvią užpilvaplėvinio tarpo kraujosruvą. Nuo šių sužalojimų, išsivysčius komplikacijoms - masyviam hemoperitoneumui, hemoraginiam - hipovoleminiam šokui, ūminei kraujuojančiai skrandžio opai, difuziniam peritonitui, mažakraujystei po nukraujavimo bei nugaros smegenų pabrinkimui ir mielopatijai, dešinės blauzdos rabdomiolizei, dauginiam organų nepakankamumui - 2000 m. gruodžio 4 d. 22.20 val. D. L. ligoninėje mirė, t. y. L. B. tyčia jį nužudė.

Skunde kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad jo veiksmai negali būti traktuojami kaip būtinoji gintis. Skirtingai nei teismas, jis mano, kad tai, jog jis išmetė peilį, pabėgo ir davė prieštaringus parodymus, patvirtina jo didelį susijaudinimą ginantis nuo realiai jo gyvybei ir sveikatai grėsusio smurto, o ne tyčinius jo veiksmus. Teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų L. S. ir A. O. parodymais, duotais teisme. Teismas taip pat nepagrįstai besąlygiškai tiki nukentėjusiosios B. G. parodymais, nors ji nebuvo konflikto liudininkė. Liudytojos L. G. paaiškinimas, kad bute ji nematė peilio, dar nereiškia, kad jo ten nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo L. S. parodymais nesirėmė ir kritiškai vertino A. O. parodymus, ir taip, nors konflikto su D. L. liudytojų nėra, apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus veiksmus vertino kaip nužudymą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tinkamai neįvertino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo remtasi liudytojų D. L. ir J. Č. parodymais, nors, pažeidžiant BPK 301 straipsnį ir proceso dalyvių teises, šie asmenys teismo posėdyje nebuvo apklausti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. B. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

Būtinosios ginties teisėtumo sąlygas nustato BK 28 straipsnis (1961 m. BK 14, 14¹ straipsniai). Būtinoji gintis yra tada, kai baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančia veika baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus (egzistuojantis objektyviai) ir akivaizdus (pradėtas ar tiesiogiai gresiantis). Reikalavimus gynybai nulemia kėsinimosi pobūdis. Be to, gynyba turi atitikti šiuos požymius: ginantis žala gali būti padaryta tik besikėsinančiam asmeniui, ji padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Byloje nėra nustatytų konkrečių faktinių aplinkybių, kurios atitiktų būtinosios ginties požymius.

Kasacinės instancijos teismas sutinka su teismų išvadomis, kad L. B. veiksmai neatitinka būtinosios ginties sąlygų. Ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad situacijos, kurioje L. B. reikėtų gintis panaudojant peilį, nebuvo ir L. B. tai suvokė. Bylos faktinė medžiaga patvirtina, kad L. B. D. L. dūrė peiliu nieko nepasakęs, be jokios priežasties konflikto dėl skolos metu, o ne gynybos tikslais. Įrodymų apie tai, kad D. L. pavojingai realiai ir akivaizdžiai kėsinosi į L. B. sveikatą ar gyvybę, nėra.

Dėl nuteistojo L. B., nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų vertinimo teisėtumo bei įrodymų pakankamumo

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o būtina įrodymų vertinimo sąlyga yra teisėjų vidinis įsitikinimas, pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismui nėra privalomi kitų proceso dalyvių skunduose pateikti samprotavimai dėl byloje nustatytų aplinkybių. Ta aplinkybė, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai įrodymus įvertina ne taip, kaip to norėtų kasatorius, nereiškia BPK 20 straipsnio ar kokio nors kito straipsnio reikalavimų pažeidimo.

Kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl įrodymų (nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymų) vertinimo neteisėtumo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nepažeisdami BPK reikalavimų, motyvuotai vertino tiek L. B. kaltę patvirtinančius įrodymus, tiek kitus įrodymus, kurie buvo atmesti.

Teismai, vertindami kasatoriaus, liudytojų L. S. ir A. O. parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Kasatoriaus L. B. ir liudytojų L. S., A. O. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, nevienodi ir prieštaringi, todėl teismai turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti nustatant faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu liudytojų B. G., L. G. ir kitų liudytojų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo vienodi ir nuoseklūs, jie papildo vienas kitą ir sutampa tarpusavyje iš esmės. Atsižvelgdami į kitus byloje esančius duomenis ir patikrinę šių liudytojų parodymų patikimumą, tikrumą, liečiamumą bei leistinumą, teismai pagrįstai juos vertino kaip kasatoriaus kaltę dėl D. L. mirties pagrindžiančius įrodymus.

L. B. kaltę patvirtinančių įrodymų pakanka. Kasatoriaus kaltė įrodyta liudytojų, nuketėjusios parodymais, lavono teismo medicinos ekspertizės aktu, eksperto paaiškinimais. Nors liudytojų parodymai ir nėra tiesioginiai, tačiau, vertinat juos kartu su kitais įrodymais, jie patvirtina nusikalstamos veikos faktą ir kasatoriaus kaltę dėl D. L. mirties. Skirtingai, nei teigia kasatorius, liudytojų D. L. ir J. Č. parodymai patikrinti nepažeidžiant BPK 301 straipsnio reikalavimų.

Dėl paskirtos bausmės

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę tik tada, jeigu paskirta neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Netinkamai gali būti pritaikyta tiek BK bendrosios, tiek kodekso specialiosios dalies norma.

L. B. padaryta nusikalstama veika teisėtai ir pagrįstai kvalifikuota pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, o devynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė paskirta vadovaujantis BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Kadangi kolegija netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo požymių nenustatė, L. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo L. B. kasacinį skundą.