Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. A., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. 181 str. 2 d., 178 str. 1 d., 206 str. (BK 1961 m. redakcija), 180 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal BK 24 str. 4 d. 181 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems (2) metams šešiems (6) mėnesiams,

pagal BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu dvejiems (2) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., pagal BK 24 str. 4 d. 181 str. 2 d. paskirta bausme apėmimus švelnesnes bausmes, paskirtas pagal BK 178 str. 1 d., 206 str. (BK 1961 m. redakcija), paskirta subendrinta dvejų (2) metų šešių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., prie šios subendrintos bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta pagal BK 180 str. 1 d., ir paskirta galutinė subendrinta trejų (3) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2002-02-03 iki 2002-02-04, kardomojo kalinimo laikas nuo 2002-02-04 iki 2002-02-13, nuo 2011-05-12 iki 2012-03-02.

Iš A. A. priteista Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 17279,97 Lt ekstradicijos išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad organizavo ir vadovavo atviram turto prievartavimui, pagrobė svarbius asmeninius piliečio dokumentus, pakartotinai slapta pagrobė asmeninį piliečio turtą ir pakartotinai grupe iš anksto susitarusių asmenų padarė plėšimą, t. y. nuteistas už tai, kad 2002 m. vasario 1 d., apie 22 val., būdamas R. A. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), matydamas, kad į sodybą savo automobiliu „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra atvykęs G. P., mobiliuoju telefonu paprašė R. Š., pavartojant fizinį smurtą, iš G. P. išreikalauti 5000 JAV dolerių. R. Š. ir A. L. automobiliu „Nissan Terrano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu D. S., atvykus prie R. A. sodybos, A. A. iš šioje sodyboje esančios pirties apgaulės būdu G. P. išsivedė į kiemą, kur jų pagal išankstinį susitarimą laukė R. Š. ir A. L.. R. Š., sugriebęs G. P. už drabužių, o A. L., suduodamas du kartus beisbolo lazda G. P. per galvą ir sprandą, jėga jį įsodino į automobilį. R. Š. G. P. sudavė vieną smūgį beisbolo lazda į pilvą, toliau, grasindami fiziniu smurtu, nuvežė 10 kilometrų ir pamiškėje, (duomenys neskelbtini), R. Š. ir A. L., suduodami G. P. ne mažiau kaip 13 smūgių beisbolo lazdomis bei kumščiais per galvą, kojas, rankas bei pilvą, tuo jam padarydami lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo, grasindami nužudyti, reikalavo jiems perduoti 5000 JAV dolerių (tai atitinka 20000 litų ) bei automobilio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kainuojančio 10000 Lt, dokumentus ir raktelius.

A. A. nuteistas ir už tai, kad 2002 m. vasario 1 d., apie 22 val., būdamas R. A. sodyboje, pirtyje, esančioje (duomenys neskelbtini), pakartotinai nuo stalo pagrobė G. P. 500 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“, 200 Lt vertės rankinę su joje buvusia 2 Lt vertės užrašų knygute, 20 Lt vertės odiniu raktų dėklu, 30 Lt vertės dviem buto raktais, 20 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono akumuliatoriumi ir 640 Lt. Iš viso pagrobė G. P. turto už 1412 Lt.

A. A. nuteistas ir už tai, kad 2002 m. vasario 1 d., apie 22 val., R. A. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) , iš pirties nuo stalo pagrobė G. P. rankinę su joje buvusiais jo vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu (duomenys neskelbtini), ir automobilio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registravimo liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu (duomenys neskelbtini).

A. A. nuteistas ir už tai, kad 2002 m. vasario 1 d., apie 22 val., pakartotinai, veikdamas iš anksto susitarusių asmenų grupe su R. S. ir A. L., šiems pavartojant prieš G. P. fizinį smurtą, t. y. (duomenys neskelbtini), R. Š. ir A. L. suduodant G. P. ne mažiau kaip 13 smūgių beisbolo lazdomis bei kumščiais per galvą, kojas, rankas bei pilvą, tuo jam padarydami lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo, užvaldė G. P. automobilį „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį R. A. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme, tuo G. P. padarė 10000 Lt turtinę žalą.

Anot R. Š. ir A. L. parodymų, nukentėjusysis G. P. įvykio metu buvo neblaivus ir pats išprovokavo muštynes, o skolos klausimą buvo stengtasi išspręsti diplomatiškai ir taikiai be smurto. Ikiteisminio tyrimo ir teismo metu R. Š. ir A. L. parodė, kad skolos dydį iki 5000 JAV dolerių jie padidino patys. Apeliantas nurodo, kad, inkriminuojant jam turto prievartavimo ir plėšimo kvalifikuojantį požymį – fizinio smurto pavartojimą, grasinimus jį pavartoti, lemiamą reikšmę turėjo smurto pavartojimo galimybių suvokimas ir pritarimas jam. Teismo nuomone, apeliantas kaip nusikaltimo bendrininkas pagal susitarimą privalo atsakyti už tuos veiksmus, kuriuos padarė nusikaltimo vykdytojai. Teismas, konstatuodamas, kad A. A. pritarė kitų nuteistųjų veiksmams ir pastoviai palaikė ryšį telefonu, pripažino, kad susitarimas detalizuotas nebuvo, t. y. nebuvo tiksliai aptartos susitarimo ribos, tai nurodė kiti teisiamieji, bet, teismo nuomone, galutinis tikslas buvo užvaldyti nukentėjusiojo automobilį. Tuo tikslu buvo paimta rankinė su dokumentais, A. A. važiavo susitikti su kitais nuteistaisiais. Nuosprendyje teigiama, kad kvalifikacijai svarbu, kaip faktines bylos aplinkybes suprato nukentėjusysis, o ne kaltinamasis, kad nukentėjusysis faktines aplinkybes įvertino kaip plėšimą, todėl kreipėsi į policiją. Nuteistasis A. A. teigia, kad jis apie tai, kaip nukentėjusysis suprato faktines aplinkybes, gali tik spėlioti, tačiau tiksliai žino, kaip jas suprato asmeniškai pats. A. A. nuomone, faktines aplinkybes šioje byloje klaidingai suprato ne tik R. Š. ir A. L. , bet ir nukentėjusysis G. P..

Apelianto teigimu, A. A., A. L. ir R. Š. nusikalstamų veiksmų bendrumą teismas grindžia tuo, kad, prievartaujant nukentėjusiojo turtą, jie nukentėjusiojo skolos dydžio nežinojo, o A. A. ir R. Š. dažnas bendravimas telefonu įvykio metu patvirtina, kad A. A. smurto vartojimui prieš nukentėjusįjį pritarė. Nuteistasis A. A. visada teigė, kad nukentėjusysis R. P. jam skolingas apie 1000 JAV dolerių, skolą pripažino ir pats nukentėjusysis, tik nesutiko su skolos dydžiu. R. Š. teisme patvirtino, kad pareikalauti iš nukentėjusiojo 5000 JAV dolerių nusprendė dėl nukentėjusiojo agresyvaus elgesio. Įvykio dieną A. A. bendravimas telefonu su R. Š., nežinant tikslaus pokalbių turinio, negali būti laikomas A. A. bendrininkavimo nusikaltimų padaryme patvirtinimu. A. A. paaiškino, kad ne kartą skambino R. Š., kad vykdamas pas juos aiškinosi, kur jie yra su nukentėjusiuoju. R. Š. parodė, kad, norėdamas nukentėjusįjį pagąsdinti, telefonu A. A. klausė, ar nereikėtų su nukentėjusiuoju susidoroti. Duomenų, kad A. A. turėjo ketinimą pagrobti nukentėjusiojo automobilį, byloje nėra. Nukentėjusiojo rankinę su pinigais ir dokumentais paėmė R. Š. nurodymu ir vežė ją tikėdamasis atgauti skolą. R. Š. parodė, kad jis pirmas nusprendė paimti nukentėjusiojo automobilį kaip garantą grąžinant jo reikalaujamus 5000 JAV dolerių.

Advokato T. Leščinsko teigimu, jeigu, nagrinėjant bendrininkų bylą, dėl tos pačios veikos jau nuteisti asmenys teismo posėdyje apklausiami kaip liudytojai įspėjant juos dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, tai pripažįstama BPK 80 str. 1 d. 1 p. pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga, Teismų praktikos biuletenis Nr. 27, psl. 352). BPK 80 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką.

Apeliantas nurodo, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. nuosprendyje, kuriuo buvo nuteisti A. L. ir R. Š., jau tuomet buvo nurodyta, kad minėti asmenys nusikaltimą padarė bendrininkaudami su A. A., nors toje byloje A. A. kaltės klausimas nebuvo sprendžiamas. Tiek ankstesnę, tiek ir šią bylą nagrinėjo ta pati teisėja. Todėl gynėjas mano, kad tai teismui sutrukdė objektyviai ir nešališkai įvertinti įrodymus. Šie pažeidimai pripažintini esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Nuteistojo A. A. gynėjas T. L. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, A. A. išteisinti.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nuteistasis A. A. neigia padaręs plėšimą, pagrobęs nukentėjusiojo G. P. turtą, mano, jog jis yra kaltas dėl savavaldžiavimo.

BK 181 straipsnio 1 dalis (turto prievartavimas) numato, kad tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. BK 294 straipsnio (savavaldžiavimas) 1 dalis nustato, kad tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Pažymėtina, kad abu šiuos nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir tolesni veiksmai nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi išoriškai objektyvieji ir turto prievartavimo, ir savavaldžiavimo požymiai yra panašūs. Šias veikas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra kito asmens valdyme, neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Civilinio kodekso numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo asmens perduoti turtą.

Atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo ne mažiau svarbūs yra subjektyvieji veikų požymiai. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis turi reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą. Tuo tarpu esant turto prievartavimui, kaltininkas suvokia, kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas suvokia, kad jis nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę. Tuo tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Teisinis asmens veiksmų vertinimas yra bendro įrodymų vertinimo rezultatas ir priklauso išimtinai bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą), taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo.

Teisiamajame posėdyje nuteistasis A. A. parodė, kad įvykio dieną broliui R. A. priklausančioje pirtelėje, kurią jis buvo palikęs jam (A. A.) prižiūrėti, buvo suplanuota vyriškoje kompanijoje švęsti gimtadienį. Po valandos asmuo, vardu R., skambino telefonu ir pasakė, kad atvažiuos laisvo elgesio merginos. Po kiek laiko į pirtelę įėjo 4 merginos ir jo skolininkas G. P.. Po kurio laiko A. A. priėjo prie G. P. ir paklausė, ar šis prisimena, kad yra jam (A. A.) skolingas. G. P. pradėjo „šokti į krūtinę“, sakė pamiršti, kas buvo. G. P. elgėsi įžūliai, tada A. A. telefonu paskambino savo pažįstamam R. Š. ir paprašė jo atvažiuoti. Kadangi buvo tamsu ir R. Š. automobilis buvo pastatytas toliau, ar automobilyje sėdėjo dar kas, A. A. nematė. A. A. R. Š. pasakė, kad reikia pasikalbėti su vienu žmogumi, kuris jam neatiduoda skolos – 1500 Lt, yra įžūlus, prašė su juo pasikalbėti normaliai, be smurto, be plėšikavimo. A. A. parodė asmenį, su kuriuo reikėjo pakalbėti. Kai G. P. pamatė R. Š., galėjo pabėgti, jo niekas nelaikė. A. A. turėjo ryte vykti į Latviją, todėl jam tas reikalas nebuvo svarbus. Po kiek laiko R. Š. jam paskambino, pasakė, kad viskas gerai, vežk rankinę, telefoną. A. A. tvirtinimu, jis daugiau skolos, negu G. P. buvo skolingas, reikalauti neprašė. G. P. jam buvo skolingas daug metų (t. 5, b. l. 77–78).

2002-02-03 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. A. parodė, kad išėjęs į lauką pamatė stovinčius du vyriškius, buvo tamsu, jų nepažinojo. Vyriškiai paprašė iškviesti automobilio „Mersedes-Benz“ vairuotoją į lauką, tą jis padarė. Minėto vairuotojo nepažinojo, matė pirmą kartą. Po valandos, palikęs visus pirtyje, išvažiavo automobiliu „Audi 100“ į Klaipėdą, o vėliau į Rygą (t. 1, b. l. 170–171).

2002-02-04 A. A. apklaustas papildomai parodė, kad į švenčiamą gimtadienį automobiliu „Mersedes-Benz“ atvažiavo iš matymo pažįstamas vaikinas, kurį buvo matęs, kai remontuodavo automobilius (duomenys neskelbtini). Kadangi nepatiko jo elgesys, jis dalyvavo kaip nekviestas svečias, paskambino R. Š. ir pasakė, kad vienas iš esančių svečių triukšmauja ir reikia jį nuraminti. Kai atvažiavo R. Š., jis iškvietė tą vaikiną (G. P.) į lauką, o pats grįžo į pirtį (t. 1, b. l. 173–174).

2002-02-05 A. A. apklaustas papildomai parodė, kad paskambino R. Š., kad apramintų tą išsišokėlį (G. P.). G. P. iškvietė į lauką, o pats nuėjo į pirtelę, iš kurios paėmė paliktą rankinę su mobiliojo ryšio telefonu, išnešė daiktus į lauką ir padavė R. Š.. Kitą dieną A. A. paskambino R. Š. pasiteirauti, kaip reikalai, jis turėjo omenyje, ar R. Š. apramino tą vaikiną. Kitą dieną R. Š. pasakė, kad to vaikino (G. P.) automobilis ir daiktai paslėpti. Kodėl R. Š. paslėpė automobilį ir daiktus, A. A. nesuprato, jo apie tai neklausinėjo (t. 1, b. l. 176–177).

2002-12-13 A. A. apklaustas kaip kaltinamasis, dalyvaujant advokatui M. Kepeniui, parodė, kad 2002-02-01 vakare paskambino R. Š. ir pasakė, kad vienas vaikinas siūlo pirkti dyzelinio kuro. Atvažiavus R. Š., jis pakvietė G. P. į lauką ir jiedu pradėjo derėtis dėl kuro pirkimo. Lauke A. A. priminė G. P. apie paskolintus jam 1500 JAV dolerių. G. P. šią skolą paneigė. Tada R. Š. pasiūlė G. P. važiuoti pasikalbėti dėl skolos, ir šis sutiko. A. A. pažadėjo atvažiuoti iš paskos. G. P. rankinės su dokumentais, raktais ir mobiliojo ryšio telefonu neėmė. G. P. priklausančio automobilio „Mersedes-Benz“ neužvaldė (t. 1, b. l. 188–189).

Iš aptartų nuteistojo A. A. parodymų matyti, kad nuteistasis savo parodymus dėl padarytų nusikalstamų veikų keitė. 2002-02-03 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. A. parodė, kad A. L. ir R. Š. nepažinojo išvis, kad jie paprašė pakviesti į lauką G. P.. 2002-02-04, 2002-02-05 A. A. parodė, kad G. P. buvo matęs, kai remontuodavo automobilius (duomenys neskelbtini). Paskambino R. Š., nes G. P. triukšmavo, reikėjo jį nuraminti. A. A. apie jokią G. P. skolą net neužsiminė, todėl apylinkės teismas liudytojų A. A. ir R. A. parodymus dėl to, jog jie buvo paskolinę nuteistajam A. A. 1000 dolerių, kuriuos jis prie jų perskolino G. P., kritiškai vertino pagrįstai. Akivaizdu, jog minėti liudytojai, būdami artimi nuteistojo giminaičiai, norėjo nuteistajam padėti.

Apeliaciniame teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas R. V. parodė, kad A. A. jam sakė, kad G. P. paskolino 2000 JAV dolerių.

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. G. teigė, jog A. A., pamatęs G. P., pavadino jį skolininku (t. 5, b. l. 65).

Akivaizdu, kad jeigu G. P. A. A. būtų buvęs skolingas, jis būtų skolos paprašęs, šį klausimą būtų išsprendęs be R. Š. ir A. L. pagalbos. Liudytojų parodymai dėl paskolintos sumos nesutampa ne tik tarpusavyje, bet ir su paties nuteistojo parodymais, todėl tikėti tokiais parodymais nėra jokio pagrindo. Apie tai, kad G. P. A. A. buvo skolingas, A. A. pradėjo teigti tik 2002-12-13, kai buvo apklaustas kaip kaltinamasis, dalyvaujant advokatui M. Kepeniui. Be to, A. A. sugalvojo naują versiją, jog G. P. siūlė pirkti dyzelinio kuro, todėl paskambino R. Š., o dėl 1500 JAV dolerių skolos prisiminė tik tarp kitko. Teisiamajame posėdyje A. A. parodė, kad G. P. priminė skolą, šis elgėsi įžūliai, todėl skambino R. Š.. A. A. tvirtinimu, jam šis reikalas nebuvo svarbus, tačiau iš jo paties parodymų aiškiai matyti, kad A. A. iškvietė R. Š., jo iniciatyva iš G. P. buvo reikalaujami pinigai, kitą dieną domėjosi, kaip reikalai. A. A. savo parodymų keitimą pateisino tuo, jog jį apklausiant ikiteisminio tyrimo metu nedalyvavo advokatas (t. 5, b. l. 78). Toks nuteistojo A. A. pasiteisinimas vertinamas kaip gynybos pozicija, siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jis advokato atsisakė pats (t. 1, b. l. 169, 172, 175).

2002-02-13 apklaustas kaip kaltinamasis A. A. parodymus duoti atsisakė (t. 1, b. l. 182). Tai parodo, jog jo niekas parodymų duoti nevertė, parodymus davė gera valia, advokatas jam buvo nereikalingas.

2002-12-10 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip kaltinamasis A. L. tvirtino, jog jis nieko iš G. P. nereikalavo, jo nemušė, jokio jo turto neužvaldė. Tačiau iš A. L. parodymų matyti, kad 2002-02-01 jam važiuojant su R. Š., R. Š. paskambino jų pažįstamas A. A., kuris paprašė jų atvažiuoti pas jį. A. L. ir R. Š. vežant G. P., A. A. turėjo važiuoti iš paskos. Važiuojant, A. L. girdėjo, kaip R. Š. su G. P. kalbėjo apie kažkokią skolą, tačiau apie kokio dydžio skolą, nežinojo. Vėliau A. A. priekaištavo A. L. ir R. Š., kad jie paliko G. P. (t. 2, b. l. 18–19).

2004-01-16 teisiamajame posėdyje A. L. tvirtino, jog iš G. P. nieko nereikalavo, jo nemušė ir jokio jo turto neužvaldė. Iš A. L. parodymų matyti, kad G. P. buvo išvežtas iš vakarėlio A. A. iniciatyva. G. P. į automobilį buvo įsodintas prievarta, prieš jį buvo pavartotas smurtas. A. A. važiavo iš paskos (t. 3, b. l. 115).

2011-12-19 teisiamajame posėdyje A. L. buvo apklaustas kaip liudytojas, buvo įspėtas už melagingų parodymų davimą, pasirašė ir parodė, kad 2002-02-01 vakare jis su R. Š. nuvažiavo pas A. A.. A. A. išėjo į lauką ir pasakė, kad yra žmogus, kuris neatiduoda skolos, ir prašė pasikalbėti. Jis pakvietė tą žmogų į lauką, tuomet jis trinktelėjo beisbolo lazda jam per galvą, per sprandą ir, įsisodinę į automobilį, nuvažiavo į mišką. R. Š. automobilyje nukentėjusiajam sudavė dar keletą smūgių. Vėliau R. Š. paskambino A. A., kad šis paimtų G. P. rankinę, raktelius, dokumentus. G. P. daiktus atvežė A. A.. Jis paėmė G. P. automobilį ir pastatė savo garaže (duomenys neskelbtini). Po dviejų mėnesių automobilį su R. Š. pardavė, bet pinigus pasiėmė jis vienas. Keičia parodymus todėl, kad, kai jis buvo teisiamas, bandė išsisukti, pyko ant A. A., dabar duoda teisingus parodymus. A. A. nebuvo jo draugas, bet jį pažinojo. A. A. prašė pasikalbėti vyriškai, paspausti, pagąsdinti, prašė smarkiai nemušti. A. A. sakė, kad skola yra 1200 JAV dolerių (t. 5, b. l. 19 – 20).

2002-11-14, 2002-12-11, 2003-01-10 ikiteisminio tyrimo metu R. Š. apklaustas kaip kaltinamasis parodė, kad A. A. išėjo į lauką ir pasakė, kad pas jį yra draugas, kuris gali nebrangiai parduoti dyzelinio kuro. Po to A. A. iškvietė vaikiną ir pristatė jį kaip G. P.. Jam (R. Š.) pradėjus kalbėti su G. P. apie dyzelinio kuro pirkimą, A. A. užsiminė, kad G. P. yra jam skolingas, ir paklausė, kada G. P. atiduos pinigus. Tada jis (R. Š.) pradėjo klausinėti G. P. dėl skolos ir pasiūlė važiuoti kartu su juo išsiaiškinti dėl skolos. Skolos dydžio neįvardijo. Šiam nesutikus lipti į automobilį, A. A. G. P. trenkė prožektoriumi per galvą ir įstūmė į automobilį. A. A. pasakė, kad atvažiuos iš paskos. Palikę G. P., jie sutiko A. A. atvažiuojantį savo automobiliu, kuris, sužinojęs, kad G. P. ne su jais, pradėjo priekaištauti, kodėl jie paleido G. P., Tada jis (R. Š.) pasakė, kad G. P. netoliese, tačiau, nuvažiavę į tą vietą, jie G. P. neberado. A. A., atiduodamas rankinę su dokumentais, pasakė, kad reikia paimti G. P. automobilį. Kitą dieną A. A. pasakė, kad buvo išvykęs į Latviją, sakė, kad G. P. užsiima nusikalstama veika, kad jis į policiją nesikreips. Tuo pokalbis pasibaigė. R. Š. teigė, kad G. P. į pilvą nesudavė, beisbolo lazdų neturėjo, 5000 JAV dolerių bei automobilio ir kitų daiktų nereikalavo, išankstinio susitarimo tarp A. L. ir A. A. dėl turto prievartavimo iš G. P. nebuvo, jis (R. Š.) jokių daiktų iš G. P. neužvaldė (t. 2, b. l. 75–76, 113–115, 169–171).

2004-01-16 teisiamajame posėdyje R. Š. parodė analogiškai, pripažino sudavęs G. P. 3–4 smūgius kumščiu, neigė turėjęs beisbolo lazdą. Patvirtino, jog A. A. sakė, kad reikia paimti G. P. automobilį, žadėjo atsiskaityti už „torgą“ (t. 3, b. l. 117).

Teisiamajame posėdyje R. Š. buvo apklaustas kaip liudytojas, įspėtas už melagingų parodymų davimą, pasirašė ir parodė, kad 2002-02-01 važiuojant kartu su A. L., jam paskambino A. A. ir pasakė, jog pirtyje yra toks asmuo, kuris neatiduoda 1500 JAV dolerių skolos. Skola iki 5000 JAV dolerių padidėjo vėliau, kai G. P. jam (R. Š.) grasino, jį gąsdino. Kadangi R. Š. buvo geras A. A. draugas, norėdamas jam padėti, atvažiavo kartu su A. L. į sodybą, kurioje yra pirtis. A. A. pakvietė tą žmogų, pradėjo kalbėti su juo apie skolą, norėjo tą reikalą išspręsti diplomatiškai, bet G. P. pradėjo „šakotis“, buvo išgėręs, agresyvus, tuomet jis pagriebė jį už pakarpos, sudavė vieną ar du smūgius į kažkurias kūno vietas. A. L. su prožektoriumi taip pat smogė, įsodino G. P. į automobilį. Iš G. P. jis atėmė automobilio raktelius ir paskambino A. A., kad šis paimtų nuo stalo G. P. mobiliojo ryšio telefoną ir rankinę su dokumentais. Paliko G. P. laukti, o patys nuvažiavo pasitikti A. A.. Kai jį pasitiko, jis jiems padavė rankinę, kurioje buvo dokumentai, du telefonai, apie 300 ar 400 litų. Laikrodį jis įsikišo į kišenę, nes nuslydo nuo G. P. rankos. Grįžę atgal, G. P. neberado. Skambučių su A. A. buvo ir daugiau, nes vis A. A. klausinėjo, ką su G. P. daryti, ar galima juo pasitikėti, bet po dokumentų paėmimo, A. A. telefoną išjungė. Tada nuvažiavo į sodybą, kur galvojo rasti A. A., bet nieko neberado. Tuomet nusprendė paimti G. P. automobilį, galvojo, kai grąžins pinigus, tai atiduos ir automobilį. Automobilį pastatė į garažą (duomenys neskelbtini), kurį nurodė A. L.. Automobilį kažkur išvežė A. L. ir kažkam atidavė. Jis iš to neturėjo jokios naudos. R. Š. A. A. nenori pažinti, jis šiuo metu jam ne draugas, anksčiau buvo draugai, gerai sutarė. Parodymus keičia todėl, kad anksčiau jis buvo kaltinamasis, buvo jo gynybinė pozicija, labai pyko ant A. A., nes padarė nusikaltimą jam padedant. Dabar sako teisybę (t. 5, 76–77).

Iš A. L. ir R. Š. parodymų matyti, kad jie savo kaltę dėl turto prievartavimo iš G. P., G. P. mušimo neigė, tvirtino, jog A. A. prašė jų pakalbėti su G. P. dėl skolos, tačiau kokią sumą G. P. buvo skolingas, įvardyti negalėjo. A. L. ir R. Š. dėl turto prievartavimo ir plėšimo buvo nuteisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2004-02-09 nuosprendžiu, todėl akivaizdu, jog nuteistieji, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, keitė parodymus savo naudai. Vėlesnių apklausų metu A. L. ir R. Š. prisipažino, jog sudavė smūgius G. P.. Iš A. L. ir R. Š. parodymų matyti, kad pinigų reikalavimo iniciatorius buvo A. A.. R. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek 2004-01-16 teisiamajame posėdyje parodė, jog A. A. žadėjo už pokalbį su G. P. atsiskaityti, patvirtino, jog A. A. sakė, kad reikia paimti G. P. automobilį. Nuteistasis A. A. ir pats neneigė, jog kitą dieną skambino R. Š., domėjosi kaip reikalai, ar apramino G. P..

Nukentėjusysis G. P. į teismą neatvyko, nes gyvena ir dirba Vokietijoje (t. 5, b. l. 16), todėl jo parodymai, duoti teisiamajame posėdyje bei ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti BPK 276 str. 1 d. 1 p. numatytais pagrindais (t. 5, 22, 78, t. 1, 95–100, t. 3, 117–118).

2004-01-16 teisiamojo posėdžio metu G. P. parodė, kad 2002-02-01 buvo (duomenys neskelbtini) pirtelėje ir šventė draugo gimtadienį. Kad pirtelė yra A. A. brolio, nežinojo, bet A. A. pažinojo iš ankščiau. Apie 22 val. A. A. jį pasikvietė pasikalbėti. Nieko neįtardamas išėjo į lauką. R. Š. iš karto griebė už rankų, o A. L. jam trenkė per galvą beisbolo lazda. Jis prarado sąmonę ir atsigavo automobilio viduje. Automobilyje grasino nužudyti, R. Š. trenkė beisbolo lazda į pilvą. Kai R. Š. iš automobilio G. P. ištempė į lauką, A. L. G. P. trenkė beisbolo lazda per kojas. Jam nugriuvus, abu pradėjo reikalauti A. A. sumokėti 5000 JAV dolerių. G. P. žadėjo sumokėti, prašė paleisti. A. L. mušė su grandine, o R. Š. su beisbolo lazda. Į įvairias kūno vietas sudavė apie 10 smūgių. A. L. sudavė su grandine vieną kartą. Iš jo kišenės R. Š. ištraukė 60 Lt ir automobilio raktelius. Ar laikrodis nuo rankos nukrito mušant, ar jį atėmė, G. P. neprisiminė. R. Š. kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu, kaip nukentėjusysis suprato, palaikė ryšį su A. A.. Sužinoję, kad automobilio dokumentai palikti pirtelėje, jie sėdo į automobilį ir išvažiavo. Nukentėjusysis nuėjo prie artimiausios sodybos, iškvietė policiją. Atvykęs į pirtelę, neberado rankinės su ten buvusiais pinigais, asmens dokumentais ir automobilio. Gal A. A. už automobilių, kuriuos vežė iš Anglijos, remontą ir buvo likęs skolingas, bet tik ne 5000 JAV dolerių, apie skolą A. A. galėjo pasakyti, šį klausimą būtų išsprendę geruoju (t. 3, b. l. 117–118).

2002-02-02, 2002-02-12 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, G. P. parodė, kad 2002-02-01 jis buvo pakviestas į pirtelę, į draugo gimtadienį. Pirtelėje tarp kitų asmenų buvo ir jo pažįstamas A. A.. Gimtadienyje buvo apie 10 žmonių, kuriuos jis pažinojo tik iš matymo. Apie 22 val. jį pakvietė A. A. ir pasakė, kad kažkas su juo nori pakalbėti. Jis, nieko neįtardamas, išėjo į lauką. Ten jo laukė stambaus sudėjimo vaikinas, kuris pradėjo jį tempti. A. A. iškart įėjo atgal į pirtelę. Kitas vaikinas beisbolo lazda trenkė jam (G. P.) du kartus per galvą, nuo smūgių jis prarado sąmonę ir atsigavo tik automobilio viduje, kai jau buvo vežamas. Kai ištempė jį iš automobilio, abu vaikinai laikė rankose beisbolo lazdas, o vienas iš jų ir grandinę. Pradėjo grasinti, kad užmuš, liepė tylėti. Sakė, jog jis (G. P.) yra nuskriaudęs A. A.. Stambusis vaikinas pasakė, kad pirmadienį jis paruoštų 5000 JAV dolerių, tuomet atgaus savo automobilį. Abu vaikinai pasikeisdami daužė lazdomis G. P. per kojas, rankas ir pilvą. Kai G. P. gulėjo ant žemės, abu pradėjo tikrinti kišenes. Iš kišenės ištraukė automobilio raktelius ir pinigus. Mušant stambesnis vaikinas su kažkuo kalbėjo telefonu, kaip suprato, su A. A., aptarinėjo, ar nereikia G. P. nužudyti, nes šis atsisako mokėti 5000 JAV dolerių. G. P. A. A. skolingas nebuvo. Vaikinai grasindami reikalavo pinigų ir automobilio dokumentų. G. P. bijojo, jog davus jam parodymus, nusikaltėliai gali jo ieškoti, kad šis pakeistų parodymus, tačiau G. P. užtikrino, jog liudys tai, kaip paliudijo ikiteisminio tyrimo metu. Grįžęs su policijos pareigūnais į pirtelę, nerado savo automobilio, o pačioje pirtelėje neberado rankinės su ten buvusiais pinigais, asmens dokumentais ir kitais daiktais, taip pat nuo rankos dingo laikrodis, tačiau kokiomis aplinkybėmis, G. P. pasakyti negalėjo. G. P. parodė, kad minėtus vaikinus galėtų atpažinti (t. 5, b. l. 16, 95–100).

Akistatos su A. A. metu nukentėjusysis G. P. patvirtino, jog jis A. A. skolingas nebuvo (t. 1, b. l. 183–184).

Nukentėjusiojo G. P. parodymai visų apklausų metu buvo nuoseklūs, iš esmės neprieštaringi. Jis patvirtino, jog A. A. skolingas nebuvo. Tuo netikėti nėra pagrindo, nes ir nuteistieji A. A., A. L., R. Š. pirminių apklausų metu, kol skolos versijos nepasirinko kaip gynimosi būdo, apie jokią konkrečią skolą neparodė. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad R. Š. ir A. L., mušdami G. P., reikalavo perduoti jiems 5000 JAV dolerių, automobilio dokumentus. Reikalaudami pinigų, toliau nukentėjusįjį mušdami, jie patikrino G. P. kišenes, ištraukė iš kišenės automobilio raktelius. Grįžęs į pirtelę G. P. neberado ten paliktos rankinės su joje buvusiais pinigais, asmens dokumentais, kitais daiktais, pasigedo automobilio. Mušant ir reikalaujant iš nukentėjusiojo pinigų bei automobilio dokumentų, R. Š. mobiliojo ryšio telefonu kalbėjo su A. A., gavo jo nurodymą paimti nukentėjusiojo automobilį. Tokios aplinkybės nustatytos ne tik nukentėjusiojo, nuteistojo R. Š. parodymais, bet ir nuo 2002-02-01 11.06 val. iki 2002-02-02 18.54 val. užfiksuoti dvylika R. Š. ir A. A. tarpusavio telefoninių pokalbių (t. 1, b. l. 162–164).

Nukentėjusiojo G. P. parodymai, kad jis A. A. skolingas nebuvo, kad iš G. P. pinigai buvo prievartaujami, pagrobtas automobilis, rankinė su dokumentais ir visa tai buvo padaryta A. A. iniciatyva, abejonių nekelia. G. P. davė parodymus būdamas įspėtas dėl atsakomybės už aiškiai melagingų parodymų davimą ir prisiekęs sakyti tiesą, o nuteistasis A. A. kaip įtariamasis (vėliau – kaltinamasis) atsakomybės už aiškiai melagingų parodymų davimą priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Įstatymas jam suteikia teisę parodymus naudoti kaip gynybos priemonę, todėl manyti, kad jo parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis turėjo ar turi kokį nors pagrindą duoti melagingus parodymus. Nenustačius, kad G. P. parodymai apie įvykio aplinkybes yra aiškiai melagingi, abejoti tais parodymais ir juos atmesti nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudž. byloje Nr. 2K-567/2010).

Teisiamajame posėdyje liudytojas E. G. patvirtino, jog švenčiant gimtadienį, pirtelėje konfliktų nebuvo. Apie 1 val. nakties į pirtelę įėjo G. P., kurio galva buvo kruvina, ir pasakė, kad jį sumušė bei pavogė jo automobilį ir daiktus, grįžo su policijos pareigūnais. Kas jį sumušė, G. P. neaiškino (t. 5, b. l. 21).

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. G. patvirtino, jog A. A. G. P. išsivedė į lauką ir paskui grįžo vienas (t. 5, b. l. 65).

Iš aptartų įrodymų visumos matyti, kad nusikalstamų veikų darymą organizavo A. A., o tam sumanymui įgyvendinti į pagalbą pasikvietė R. Š. ir A. L.. Versija apie G. P. skolą buvo panaudota savo veiksmams nors iš dalies pateisinti bei atsakomybei sušvelninti. A. A. nusikalstamų veikų darymo metu nuolatinį ryšį su R. Š. ir A. L. palaikė, telefonu davė jiems nurodymus, kontroliavo jų veiksmus, kai nurodymas buvo įvykdytas netinkamai, priekaištavo R. Š. ir A. L., kodėl šie paliko G. P. miško aikštelėje vieną, sudarė galimybę jam pasprukti.

Apylinkės teismas nuteistojo A. A. nusikalstamas veikas kvalifikavo teisingai, jokio bendrininkų R. Š., A. L. kaip nusikaltimų vykdytojų eksceso nepripažino pagrįstai. Neabejotinai nustatyta, kad nusikaltimų iniciatorius buvo A. A., kad susitarimas padaryti atitinkamas nusikalstamas veikas tarp A. A., R. Š., A. L. buvo.

Lietuvos Respublikos BPK 80 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką.

Teisiamajame posėdyje R. Š. ir A. L. buvo apklausti kaip liudytojai, įspėti už melagingų parodymų davimą, todėl teismas pažeidė BPK 80 str. 1 d. 1 p., tačiau šis pažeidimas nėra esminis, nes jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo nuosprendžio, dėl šio pažeidimo naikinti nuosprendį nėra pagrindo (LAT nutartis Nr. 2K-856/2006). Juolab, kad teisiamajame posėdyje apklausti kaip liudytojai A. L. ir R. Š. jokių naujų aplinkybių nenurodė.

Apeliaciniame skunde nuteistojo A. A. gynėjas T. Leščinskas tvirtina, jog G. P. turto bei dokumentų pagrobimas paremtas prielaidomis, tačiau toks tvirtinimas prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir ištirtiems įrodymams.

2002-02-05 ikiteisminio tyrimo metu ir pats nuteistasis A. A. neneigė, jog iš pirtelės G. P. rankinę paėmė jis. Teisiamajame posėdyje A. A. parodė, jog po to, kai R. Š. jam paskambino ir pasakė: „viskas gerai, vežk rankinę, telefoną“, G. P. rankinę iš pirties paėmė. Kad rankinę su dokumentais paėmė A. A., patvirtino ir R. Š. bei A. L..

2004-01-16 teisiamajame posėdyje liudytoja Ž. K. parodė, kad 2002-02-01 ji kartu su drauge D. P. buvo pakviesta į pirtyje vykusį gimtadienį. Apie 22 val. pastebėjo, kad nebėra G. P.. Toje vietoje, kur jis sėdėjo, ant stalo buvo padėta rankinė ir mobiliojo ryšio telefonas. Po pusvalandžio prie jos ir šalia buvusios D. P. priėjo vyriškis ir paklausė, ar rankinė ir telefonas yra G. P.. Jai atsakius teigiamai, tas vyriškis rankinę ir telefoną paėmė. Po dviejų valandų į pirtį įėjo G. P. Jis buvo kruvina galva, visas drebėjo. Įėjęs jis pasakė, kad jį sumušė, ir paklausė, kur jo telefonas bei rankinė (t. 3, b. l. 118).

Rodomo asmens atpažinti metu Ž. K. atpažino A. A. kaip asmenį, paėmusį G. P. mobiliojo ryšio telefoną ir rankinę (t. 1, b. l. 120–122).

Teisiamajame posėdyje liudytoja D. P. davė analogiškus parodymus (t. 5, b. l. 20).

Rodomo asmens atpažinti metu D. P. atpažino A. A. kaip asmenį, paėmusį G. P. mobiliojo ryšio telefoną ir rankinę ( t. 1, b. l. 126–128).

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. G. patvirtino, kad girdėjo, kaip A. A. telefonu kalbėjo apie piniginę, klausė, iš kur ją paimti, matė, kaip A. A. piniginę ir telefoną paėmė nuo stalo (t. 5, b. l. 65).

Aptarti įrodymai patvirtina, kad A. A. iš pirtelės G. P. mobiliojo ryšio telefoną, rankinę su joje buvusiais daiktais bei dokumentais pagrobė, todėl jis pagal BK 178 str. 1 d., 206 str. (1961 m. redakcija) nuteistas pagrįstai.

Nuteistajam A. A. nuo teismo pasislėpus, baudžiamoji byla dėl A. L. ir R. Š. buvo išskirta į atskirą bylą (t. 3, b. l. 99), ją 2004-02-09 išnagrinėjo Šilutės rajono apylinkės teismo teisėja N. Šimkienė, o A. A. suimti ir pargabenti iš JAV buvo išduotas Europos arešto orderis (t. 4, b. l. 16–27, 81–86, 116–117). Išskirtą A. A. bylą taip pat nagrinėjo teisėja N. Šimkienė. Duomenų, kad dėl to nusikaltimų bendrininkų bylas nagrinėjusi teisėja buvo šališka, byloje nėra. Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-03-02 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo A. A. ir jo gynėjo T. Leščinsko apeliacinius skundus atmesti.