- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-06
- Bylos Nr.
- 2A-179-125/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Bronius Valius, Algirdas Gailiūnas, Jonas Pesliakas
- Atsakovas
- I. S., Tauragės apskrities viršininko administracijai, M. V.
- Ieškovas
- P. A.
- Advokatai
- Gintautas Daugėla, Arūnas Koskus
- Kategorijos
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Bronius Valius, kolegijos teisėjai Algirdas Gailiūnas, Jonas Pesliakas, sekretoriaujant Ingai Sutulaitei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Arūnui Koskui, ieškovės atstovei J. L., atsakovei I. S., atsakovės atstovui advokatui Gintautui Daugėlai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės P. A. ieškinį atsakovams Tauragės apskrities viršininko administracijai, M. V., I. S. dėl Šilalės rajono valdybos sprendimo panaikinimo, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir akcijų perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei ieškovės P. A. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 16 d. sprendimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė patikslintu ieškiniu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos motina A. J. iki nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 36,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), panaikinti Šilalės rajono valdybos 1994-12-21 sprendimo Nr. 774 dalį dėl nuosavybės teisių į 36,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo P. J. ir pripažinti negaliojančia 1996-07-16 AB „Švyturys“ akcijų perleidimo sutartį Nr. 517, sudarytą tarp P. J. ir atsakovės I. S.. Nurodė, kad 1993-06-25 Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjime nurodyta, jog ieškovės tėvo J. J. ūkio valdytoja tapo jo žmona A. J.. Numininkų seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1929-12-05 sąraše įrašyta savininkė A. J., turėjusi 36,05 ha žemės. Šie įrašai rodo, jog po ieškovės tėvo J. J. mirties nuosavybės teisė perėjo ieškovės motinai A. Ja.. Kadangi ieškovės mama iki nacionalizacijos buvo žemės sklypo savininkė, ieškovė turi teisę atkurti nuosavybės teises į jos motinai A. J. priklausiusį žemės sklypą, o jos broliui P. J. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą Šilalės rajono valdybos 1994-12-21 sprendimu atkurtos nepagrįstai. Dėl nurodytos priežasties sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. J. turi būti panaikintas. P. J. už žemę buvo kompensuota valstybinio kapitalo AB „Švyturys“ akcijomis. 1996-07-16 akcijų perleidimo sutartimi Nr. 517 P. J. akcijas neatlygintinai perleido I. S.. Šis sandoris pažeidžia ieškovės teises, todėl pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Šilalės rajono apylinkės teismas 2007-11-16 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, jog pagal Vyriausybės 1997-09-29 Nr. 1057 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 13 punkto nuostatas, jei yra keli nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Remiantis Lietuvos valstybinio archyvo 1993-06-25 pažymėjimu Nr. 1297-J, pagal vėliausius dokumentus 37,1 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininkas buvo P. J.. Ieškovė patvirtino, kad prieš nacionalizaciją žemę valdė brolis P. J. ir paaiškino, kad mama jam žemės nedavė, o brolis žemę užgrobė pats. Duomenų patvirtinančių, kad P. J. neteisėtai valdė žemę ieškovė nepateikė. Kadangi ieškovė neįrodė, kad iki nacionalizavimo 36,12 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininkė buvo jos motina A. J., nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. J. iki nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 36,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad net ir nustačius ieškovės prašomą nustatyti juridinį faktą, jis nesukurtų ieškovei teisinių pasekmių, nes ieškovė neprašė atnaujinti praleisto termino, nustatytą 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius įrodymus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2007-11-16 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti bei atsižvelgiant į 2007-10-17 patikslinto ieškinio argumentus taikyti restituciją. Nurodo, kad teismas, remdamasis 1997 metų Vyriausybės nutarimu, taikė įstatymą, kuris negaliojo Šilalės rajono valdybos 1994-12-21 sprendimo priėmimo dieną. Sprendimo priėmimo dieną galiojusios 1993-05-17 Vyriausybės nutarimu Nr. 337 patvirtintos LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 4 punkte buvo išvardintas sąrašas dokumentų, kurie buvo laikomi nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais. Sąraše nėra nurodyti ūkininkams išduodamų pažymėjimų žibalui pirkti registracijos lapai, o tai yra vienintelis dokumentas, kuris pagal jo išdavimo datą būtų tinkamas nustatyti, kas nacionalizacijos momentu valdė ginčo žemę. Teismas nemotyvavo, kodėl atmeta reikalavimą panaikinti Šilalės rajono valdybos 1994-12-21 sprendimą. Archyvo pažymėjime nurodyta, jog P. J. 1940 m. gegužės mėn. turėjo 37 ha žemės. Turėti daiktą dar nereiškia būti jo savininku. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog juridinio fakto nustatymas nesukeltų ieškovei jokių pasekmių: dokumentas, kurio pagrindu ieškovei turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, yra archyvo pažymėjimas, kuris yra pateiktas žemėtvarkos tarnybai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Tauragės apskrities viršininko administracija prašo skundą atmesti. Nurodo, jog 1993-05-17 Vyriausybės nutarimu Nr. 337 patvirtintos LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 4 punkte numatyta, kad nuosavybės teisę įrodantys dokumentai yra valsčių bei savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašai bei turto nacionalizavimo aktų nuorašai. Pirmosios instancijos teismas būtent ir rėmėsi archyvo pažymėjime nurodytu žemės ūkio komisijos 1940-11-25 nutarimu, iš kurio matyti, jog žemės sklypas buvo nacionalizuotas iš P. J..
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė I. S. prašo skundą atmesti. Nurodo, jog ieškovė praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytą terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius įrodymus ir neprašė šio termino atnaujinti. Vien šios aplinkybės konstatavimas duoda pagrindą nenagrinėti kitų ieškinio reikalavimų, nes juridinio fakto nustatymas nesukeltų ieškovei jokių pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovė P. A. 1991-09-23 padavė prašymą susigrąžinti J. J. valdytą 39 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2002-09-26 raštu Šilalės rajono žemėtvarkos skyrius informavo, kad 1940 m. žemės savininkas buvo ieškovės brolis P. J., nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdęs 37,1 ha žemės. Ieškovė į brolio žemę pretenduoti negali. Šilalės rajono valdybos 1994-12-21 sprendimu Nr. 774 P. J. atkurta nuosavybės teisė į nurodytą žemės sklypą, kompensuojant valstybės kapitalo akcijomis. Lietuvos valstybės vertybinių popierių fondas 1996-07-10 valstybei priklausančių akcijų perleidimo sutartimi Nr. 6 už žemę P. J. perleido 2908 vnt. AB „Švyturys“ akcijų už 58160 Lt. 1996-07-16 akcijų perleidimo sutartimi P. J. nurodytas akcijas perleido I. S.. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog iš tiesų jos motina A. J. iki nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 36,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), panaikinti Šilalės rajono valdybos 1994-12-21 sprendimo Nr. 774 dalį dėl nuosavybės teisių į 36,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo P. J. ir pripažinti negaliojančia 1996-07-16 AB „Švyturys“ akcijų perleidimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Kolegijos nuomone, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
CPK 444 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Taigi teismas nustatinėja tik tokius faktus, kurie sukelia juos prašančiam nustatyti asmeniui tam tikrų teisinių padarinių ir juos nustačius asmuo įgija tam tikrą subjektinę teisę, jam atsiranda galimybė įgyvendinti jau esamą pareigą arba kitu būdu pasikeičia jo teisinis statusas. Būtent dėl šios priežasties CPK 447 straipsnyje numatyta, jog pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi būti nurodyta, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o pagal CPK 448 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas, pripažindamas faktą esant nustatytą, sprendime turi nurodyti, kuriam tikslui jis nustatytas. Nagrinėjamu atveju ieškovė, siekdama atkurti nuosavybės teises į motinai priklausiusią žemę, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos motina iki nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 36,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuris nuosavybės teisių atkūrimą sieja su tam tikrais terminais, per kuriuos asmenys turi kreiptis į kompetentingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turi pateikti iki 2003-12-31. 9 straipsnio, apibrėžiančio nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, 2 dalis suteikia piliečiams, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį, neišlikę, Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo. Ieškovė pasinaudojo šia įstatymo suteikta teise ir kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog jos motina nuosavybės teisėmis valdė 36,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nustatymo. Taigi pagrindas atkurti ieškovei nuosavybės teises į motinos valdytą žemę būtų teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuris šiuo atveju atliktų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų vaidmenį. Dėl to ieškovės argumentas, jog nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos 1993-06-25 archyvo pažymėjimo pagrindu, atmestinas kaip nepagrįstas. Kadangi ieškovė jau po 2003-12-31 kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ji laikytina praleidusi terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Ieškinyje ieškovė neprašė atnaujinti praleisto termino, nors tokia galimybė numatyta jau minėtoje įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje. Taigi, net ir nustačius ieškovės prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jis jai nesukeltų jokių teisinių pasekmių, nes ieškovei, kaip nesilaikusiai vienos iš būtinų salygų nuosavybės teisėms atkurti, t.y. praleidusiai įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, nuosavybės teisės į motinos valdytą žemę negalėtų būti atkurtos. Dėl šios priežasties klausimo dėl juridinio fakto nustatymo nagrinėjimas apskritai netenka teisinės reikšmės.
Teiginį, jog ginčo žemės sklypas priklausė motinai A. J., ieškovė įrodinėja remdamasi 1993-06-25 Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimu Nr. 1297-J. Pagal 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio ir Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 12 punkto nuostatas valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai yra vieni iš nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Ieškovė teigia, jog būtent šis dokumentas įrodo, kad sklypo savininkė nacionalizacijos metu buvo A. J.. Kolegija atmeta šį ieškovės teiginį kaip neįrodytą. Pažymėjime nurodyta, jog 1927-11-18 J. J. ūkio valdytoja tapo A. J., Numininkų seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1929-12-05 sąraše savinininke įrašyta A. J., Kaltinėnų valsčiaus savivaldybės byloje Nuomininkų seniūnijos ūkininkams išduotų pažymėjimų žibalui pirkti 1940-05 registracijos lape įrašytas P. J., (duomenys neskelbtini) turėjęs 37 ha žemės, Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde, Tauragės apskrities valstybinio žemės fondo byloje, žemės ūkio komisijos 1940-11-25 nutarime 37,1 ha žemės, (duomenys neskelbtini), savininku įrašytas P. J.. Taigi archyvo pažymėjime kaip žemės sklypo savininkė A. J. minima tik 1929 m., vėliau savininku nurodomas ieškovės brolis P. J.. Ieškovė teigia, jog pažymėjimų žibalui pirkti registracijos lapai, kuriuose P. J. pirmą kartą paminėtas kaip turintis (duomenys neskelbtini) 37 ha žemės, nėra nuosavybės teises įrodantis dokumentas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo prasme, tačiau kaip žemės savininkas, iš kurio į valstybinį fondą buvo paimta žemės, P. J. minimas ir 1940-11-25 žemės ūkio komisijos nutarime (tomas I, b.l. 37-39) - šis dokumentas tiek 1991-11-15 Vyriausybės nutarimu Nr. 470 patvirtintos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos, tiek pagal Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas yra priskiriami prie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Taigi, remiantis paskutinių Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų duomenimis, nacionalizacijos metu ginčo žemės sklypo savininkas buvo P. J.. Be to, atkreiptinas dėmesys į tą faktą, jog nors 1929-12-05 kaip sklypo savininkė nurodoma A. J., pagal tuo metu galiojusias ir paveldėjimo santykius reguliavusias Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalies (Civilinių įstatymų) normas A. J. negalėjo tapti viso J. J. ūkio savinininke, nes, kaip buvo numatyta sąvado 1148 straipsnyje, žmona po vyro mirties, esant tiesioginių įpėdinių – vaikų, paveldėdavo ¼ nekilnojamojo turto, o 1927-1929 m. tiek ieškovė, tiek jos brolis jau buvo gimę. Posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ieškovė patvirtino, jog žemę prieš nacionalizaciją valdė brolis, tačiau paaiškino, kad motina žemės jam nedavė – jis pats ją užgrobė. Šis ieškovės teiginys yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįstas jokiais įrodymais. Be to, atsakovė I. S. parodė priešingai: jos teigimu, tėvai P. J. žemę atidavė, o ieškovei buvo sumokėta. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog jos motina A. J. iki nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 36,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo nustatyti ieškovės prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismas taikydamas 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punktą, jog jei yra keli nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą, taikė įstatymą, kuris negaliojo Šilalės rajono valdybos 1994-12-21 sprendimo Nr. 774 dėl nuosavybės teisių į 37,1 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo P. J. priėmimo dieną. Ieškovės nuomone, turėtų būti taikoma Vyriausybės 1993-05-17 nutarimu Nr. 337 patvirtinta įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarka, kurioje nėra nuostatos, jog nuosavybės teisės atstatomos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Kolegija nesutinka su šiuo ieškovės argumentu. Visų pirma, šios bylos esmė – juridinę reikšmę turinčio fakto, jog ieškovės motina A. J. iki nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 36,12 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nustatymas. Kadangi ieškovė nori atkurti nuosavybės teises į motinos valdytą žemę, tai teismas turi nustatyti, ar dabartinio piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnomąjį turtą atkūrimo santykių teisinio reglamentavimo kontekste yra pagrindas nustatyti ieškovės prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas. Kita vertus, net ir pripažinus, jog teismas taikė netinkamo teisės akto nuostatas, o iš tiesų turėjo būti taikomas ieškovės nurodomas nutarimas, tai neturėtų įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Nors ankstesniame nutarime nebuvo nuostatos dėl to, jog nuosavybės teisės atstatomos pagal vėliausiai išduotą dokumentą, tačiau vadovaujantis elementarios logikos taisyklėmis darytina išvada, jog savininku laikytinas tas asmuo, kuris chronologinėje savininkų eilėje nurodytas kaip paskutinis, t.y. kaip asmuo, iš kurio žemė buvo nacionalizuota. Tokio asmens, kaip savininko statusą, būtų galima paneigti nebent įrodžius, jog iš tiesų teisėtas savininkas tuo metu buvo kitas asmuo, tačiau, kaip minėta, ieškovė tokių įrodymų nepateikė ir nenuginčijo to fakto, jog P. J. 1940-11-25 žemės ūkio komisijos nutarime, t.y. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme nuosavybės teises patvirtinančiame dokumente minimas kaip žemės savininkas, iš kurio į valstybinį fondą buvo paimta žemės.
Ieškovė teigia, jog teismas nenurodė, kodėl atmeta reikalavimą dėl 1994-12-21 Šilalės rajono valdybos sprendimo panaikinimo, o tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Kolegija atmeta šį apeliacinio skundo motyvą kaip nepagrįstą. Reikalavimas dėl 1994-12-21 Šilalės rajono valdybos sprendimo panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t.y. reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas yra būtina reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo tenkinimo sąlyga. Kadangi ieškovė 1994-12-21 Šilalės rajono valdybos sprendimo neteisėtumą grindžia tik tuo faktu, jog ginčo žemės sklypo savininkė iš tiesų buvo jos motina, tai konstatavus, jog ieškovė neįrodė juridinio fakto, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo. Tas pats pasakytina ir apie reikalavimą pripažinti negaliojančia 1996-07-16 AB „Švyturys“ akcijų perleidimo sutartį: šis reikalavimas yra išvestinis reikalavimui dėl sprendimo panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavęs, jog ieškovė neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į broliui priklausiusią žemę, nutarė, jog 1994-12-21 Šilalės rajono valdybos sprendimas yra teisėtas ir naikinti jį nėra pagrindo, o atmetus ieškinio reikalavimus nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 1996-07-16 AB „Švyturys“ akcijų perleidimo sutartį. Atmetus pagrindinį reikalavimą, išsamesni motyvai išvestinių reikalavimų netenkinimui nebūtini.
Ieškovė nurodo, jog teismas nepagrįstai, remdamasis CPK 141 straipsniu, atsisakė priimti 2007-10-15 ir 2007-10-17 patikslintus ieškinius, nes ieškinio dalykas ir pagrindas patikslintais ieškiniais nebuvo pakeisti. Patikslintuose ieškiniuose buvo reiškiamas reikalavimas dėl restitucijos taikymo, todėl dėl ieškovės nurodyto pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. CPK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas gali atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimo, jeigu tai užvilkintų bylos nagrinėjimą, o ieškovui buvo paskirtas terminas visiškai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, ir šis galėjo remtis pareiškime nurodytomis aplinkybėmis. Teismo nutartis atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo atskiruoju skundu neskundžiama. Kaip nurodė ieškovė, patikslintuose ieškiniuose ji buvo suformulavusi vieną naują reikalavimą - taikyti restituciją piniginiu akcijų vertės ekvivalentu. Paskutiniame teismo priimtame patikslintame ieškinyje tokio reikalavimo nebuvo (tomas II, b.l. 5-7). Taigi ieškovė siekė pakeisti ieškinio dalyką, papildant ieškinį nauju reikalavimu. Teismas patikslintus ieškinius atsisakė priimti protokoline nutartimi. Atsisakymo nebuvo būtina įforminti rašytine nutartimi, kaip teigia ieškovė, nes teismo nutartis atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo neskundžiama, o pagal CPK 290 straipsnio 2 dalies nuostatas tik atskiruoju skundu skundžiamos nutartys turi būti rašytinės. Be to, CPK 329 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju patikslintų ieškinių nepriėmimas niekaip neįtakojo bylos rezultato, nes juose suformuluotas reikalavimas dėl restitucijos taikymo laikytinas išvestiniu reikalavimui pripažinti negaliojančia 1996-07-16 AB „Švyturys“ akcijų perleidimo sutartį, o tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino šį reikalavimą esant nepagrįstą.
Atkreiptinas dėmesys, jog į bylos nagrinėjimą atsakove nebuvo įtraukta Šilalės rajono savivaldybė, nors ginčijamas 1994-12-21 Šilalės rajono valdybos sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tačiau pirmosios instancijos teismui netenkinus ieškinio reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti, neigiamų pasekmių pirmosios instancijos teismo sprendimas Šilalės rajono savivaldybei neturės, todėl iš esmės teisėto ir pagrįsto sprendimo panaikinimas šiuo pagrindu prieštarautų proceso ekonomijos bei koncentruotumo principui.
Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl keisti ar naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinį skundą atmetus, atsakovei I. S. iš ieškovės priteistina 500 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str. 1 d.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 319-331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Šilalės rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti;
atsakovei I. S. iš ieškovės P. A. priteisti 500 Lt advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.