- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-07
- Bylos Nr.
- I-2814-644/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01795-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. A. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-11).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016-09-09 iki 2017-05-18 buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-jo sektoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 22, Nr. 25, Nr. 8, Nr. 23 netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kameroje Nr. 22, kurios plotas apie 13 kv. m., buvo laikomi 4 asmenys, kitose kamerose - po 3 asmenis, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Šių patalpų plotą dar labiau mažino jose įrengtų baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pažymėjo, kad pasivaikščioti leidžiama tik vieną valandą per parą. Kamerose tiekiamas tik šaltas vanduo, todėl skalbė, prausėsi ir indus plovė šaltu vandeniu, be to, indams plauti nebuvo išduodamos priemonės. Vietoje taburečių kamerose buvo įrengti suoliukai, o spintelės maistui nebuvo. Patalpose neįrengtas mechaninis vėdinimas, langas atsidarė tik 4 cm, todėl pareiškėjui trūko oro. Teigė, kad kameros praustuvė nepritaikyta kojoms plauti, patalpos neremontuotos, nepakankamai dezinfekuojamos, buvo tarakonų, blakių. Patalpų apšvietimas nepakankamas, dėl to kilo nepatogumų rašant ir skaitant. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kančią, depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 16-22) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą. Teigė, kad įstaigoje nekaupiama informacija apie kamerose laikomą inventorių. Kamerose esantys baldai yra tvarkingi ir nesulūžę. Nuteistųjų gyvenamąsias patalpas nuolat valo ir tvarko patys nuteistieji, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė ventiliacija. Patalpų remontai atliekami pagal poreikį, informacija apie atliktus remontus nekaupiama. Karštas vanduo tiekiamas į dušinę. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Nuo 2016-11-23 įstaiga sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Utenos deratizacija“. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpose pastebėjus kenkėjus papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nusiskundimų dėl kenkėjų nebuvo gauta. Kamerų tipo patalpose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. Uždarosios zonos kameros tikrinamos kasdien, techninės apžiūros metu kruopščiai apžiūrimos langų grotos, sienos, lubos, gultai, stalai ir pan. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra susiję su kalinimo sąlygomis pataisos namuose. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, parengti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN-AK) netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016-09-09 iki 2017-05-18.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytose kamerų tipo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad kameroje Nr. 22 buvo laikomi 4 asmenys, o kitose kamerose – po 3 asmenis.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016-09-09 iki 2017-05-18, buvo paskirtas į šias Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpas: nuo 2016-09-16 iki 2016-11-14 ir nuo 2016-11-18 iki 2017-04-04 – į kamerų tipo patalpą Nr. 22, kurios plotas 14,37 kv. m.; nuo 2017-04-04 iki 2017-04-10 – į kamerų tipo patalpą Nr. 25, kurios plotas 31,74 kv. m.; nuo 2017-04-10 iki 2017-04-28 – į kamerų tipo patalpą Nr. 8, kurios plotas 14,12 kv. m.; nuo 2017-04-28 iki 2017-05-18 – į kamerų tipo patalpą Nr. 23, kurios plotas 14,11 kv. m. (b. l. 36, 37-38).
Nors teismas 2017-08-29 nutartimi, be kita ko, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti duomenis apie kamerų tipo patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, miegamųjų vietų skaičių ir kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičių, tačiau, kaip matyti iš Pravieniškių PN-AK 2017-09-06 pažymos Nr. 42-14650 (b. l. 36), atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis apie miegamųjų vietų skaičių kamerų tipo patalpose pažymos rengimo metu. Kadangi atsakovo atstovas pateikė duomenis apie miegamųjų vietų skaičių kamerų tipo patalpose ne ginčo laikotarpiu, teismas jais nesiremia.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nepateikus ginčo laikotarpiui aktualių duomenų apie miegamųjų vietų skaičių kamerų tipo patalpose, teismas remiasi pareiškėjo pateiktais duomenimis.
Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 22, kurios plotas 14,37 kv. m., buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,59 kv. m (14,37/4) ploto; kamerų tipo patalpoje Nr. 25, kurios plotas 31,74 kv. m., buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 10,58 kv. m. (31,74/3) ploto; kamerų tipo patalpoje Nr. 8, kurios plotas 14,12 kv. m., buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,70 kv. m. (14,12/3) ploto; kamerų tipo patalpoje Nr. 23, kurios plotas 14,11 kv. m., buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 4,70 kv. m. (14,11/3) ploto (b. l. 37-38).
Daroma išvada, kad nuo 2016-09-16 iki 2016-11-14 ir nuo 2016-11-18 iki 2017-04-04, t. y. iš viso 198 paras, pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose pažeidžiant Taisyklių 11¹.2. punkte nustatytą minimalią 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normą, kadangi minėtu laikotarpiu pareiškėjui trūko 0,01 kv. m. ploto.
Pagal Taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktus skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., LVAT 2013-05-16 sprendimas byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl nepakankamo gyvenamųjų patalpų vėdinimo. Nurodo, kad kamerose mechaninis vėdinimas neįrengtas, o langas atsidaro tik apie 4 cm, dėl ko trūko oro, kaupėsi nemalonus kvapas ir drėgmė.
Higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, 17 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Žemesnės instancijos teismas
Iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad kameros Nr. 8, Nr. 22, Nr. 23 ir Nr. 25 vėdinamos per langus, jose taip pat įrengta mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 16-22, 37-38). Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tame tarpe nepakankamo vėdinimo, nesiskundė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie vėdinimo sistemos įrengimą kamerų tipo patalpose. Byloje nėra taip pat duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti patalpų per atveriamą langą (jog turėjo sunkumų atveriant langą, ar, kad dėl to kreipėsi į pataisos namų administraciją). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo kamerų vėdinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo, o tai kenkė regėjimui.
Lietuvos higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo nereglamentuoja, todėl pareiškėjo pretenzijos šioje dalyje yra nepagrįstos.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad patalpų apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus, o jei nustatomi kokie nors gedimai, jie nedelsiant pašalinami. Atsakovo atstovo argumentus dėl dirbtinio apšvietimo atitikties patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016-11-22 ir 2017-05-17 patikrinimo aktai (b. l. 39-41, 42-44), iš kurių matyti, kad dirbtinis apšvietimas kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie kamerų apšvietimą, todėl jais remiasi. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems kasdien suteikiama viena valanda pasivaikščiojimui. Pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti buvo vedamas vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore nenustatyta.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kamerų tipo patalpos buvo apleistos ir neremontuotos.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34, 35 punktus, laisvės atėmimo vietos bendrojo naudojimo ir gyvenamosios patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK uždarosios zonos kamerų tipo patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į skiriamus asignavimus (b. l. 37-38). Kamerų tipo patalpų apžiūra atliekama kasdien. Techninės apžiūros metu tikrinamos langų grotos, sienos, grindys, lubos, gultai, stalai, praustuvių tvirtinimai, santechniniai vamzdžiai. Patikrinama, ar nėra žemės, plytų nuolaužų, statybinių šiukšlių ir kitų rengiamo pabėgimo požymių. Apžiūrų metu užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant (b. l. 23). Kita vertus, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl apleistų, neremontuotų kamerų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pareiškėjo skundo teiginiai dėl praustuvės kojoms plauti neįrengimo (nurodo, kad kameros praustuvė tam nepritaikyta) ir karšto vandens neįrengimo atmestini, kadangi teisės aktai nenumato kojų plautuvės ir/ar karšto vandens atskiro įrengimo į kiekvieną kamerų tipo patalpą.
Pareiškėjas nurodo, kad vietoje taburečių buvo įrengti du suoliukai, o spintelės maistui nebuvo. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintą aprūpinimo normą (akto redakcija, galiojusi iki 2017-01-01), pataisos namų kamerų tipo patalpose vietoje taburečių gali būti įrengiami suoliukai (2 vnt.), o vietoje maisto produktų spintelės - lentyna.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo blakių, blakių, o jų naikinimas vykdomas neefektyviai.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti kenkėjų.
Bylos duomenimis, pataisos namai yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos (b. l. 29-32). Darbai atliekami du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl kenkėjų plitimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti pareiškėjo deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis, siejamomis su kenkėjų plitimu.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad pataisos namų administracija neišduoda priemonių indams plauti, baldai moraliai pasenę, lovose trūksta detalių ir pan. Tačiau, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose iš viso 198 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normos (trūko 0,01 kv. m.), todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė diskomfortu, nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, sukrėtimais, kančia, depresija, pažeminimu, reputacijos pablogėjimu. Iš Medicininio pažymėjimo (b. l. 34) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl skausmo juosmens srityje, kelio sąnario, nugaros, riešo skausmo po traumos, pjautinės žaizdos, pablogėjusio regėjimo, tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo ilgą trukmę (198 paras kamerų tipo patalpose trūko 0,01 kv. m. ploto), įvertinus tai, kad šį plotą dar labiau mažino sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), nenustačius, kad atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgus į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 400 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu
nusprendžia:
Pareiškėjo V. A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.