- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-27
- Bylos Nr.
- 1A-239-319/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-01212-2014-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Rimas Švirinas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Albinas Antanaitis
- Nuteistasis
- A. K.
- Advokatai
- Edgaras Jautakis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Albino Antanaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016-01-05 nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant A. K. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. K. Valstybės įmonei (duomenys neskelbtini) priteista 2973,94 (du tūkstančiai devyni šimtai septyniasdešimt trys eurai 94 eurocentai) eurai turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad naktį iš 2014 m. rugpjūčio 26 d. į 2014 m. rugpjūčio 27 d. (duomenys neskelbtini), Valstybės įmonei (duomenys neskelbtini) priklausančiame (duomenys neskelbtini) miško kvartale Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, iš miško sandėlio, pagrobė 52,52 kietmetrius (ktm) apvalios padarinės medienos: pjautinieji beržo 3,20 m, 10,85 kietmetriai, pjautinieji smulkūs beržo 2,40 m, 6,94 kietmetriai, pjautinieji drebulės 4,80 m., 10,47 kietmetriai, viso 28,26 kietmetriai, bei pjautinieji eglės sausi rąstai 6,0 m, 24,16 kietmetriai, iš viso pagrobė 52,42 kietmetrius apvaliosios padarinės medienos 13829,03 litų vertės.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, o teismui padarius išvadą, kad jis kaltas dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. Teigia, kad yra apkaltintas nepagrįstai, nesant neginčijamai jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Nurodo, kad teismas netaikė principo – visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, jo iškelta versija byloje nėra paneigta. Nurodo, kad jis neneigė paėmęs svetimą medieną, tačiau nuosprendyje teismas jo
Žemesnės instancijos teismas
parodymus, kad jis šią medieną pirko, vertino kritiškai kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, nurodė, kad tokių jo paaiškinimų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos įrodymai. Su tokiomis teismo išvadomis apeliantas nesutinka, nes jo teigimu, jo parodymus, kad medienos nepavogė, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu jo pateiktas leidimas kirsti mišką bei to paties asmens vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas. Nors ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad leidimas kirsti mišką yra galimai suklastotas, o vairuotojo pažymėjimas D. K. buvo pamestas, tai neleidžia teigti, kad jis apie šias aplinkybes žinojo įsigydamas medieną, o tuo labiau žinojo, jog įsigyja medieną iš asmens, kuris neturi teisės jos perleisti.
Teismo išvados, kad kaltinamojo versijos apie medienos pirkimą iš nenustatyto asmens be kaltinamojo, nepatvirtino jokie kiti įrodymai, neteisingos, nes liudytojas D. P. patvirtino, kad apeliantas jam pasakojo, jog medieną nupirko už gerą kainą ir dabar ją perparduoda S. P.. Liudytojai D. P. bei A. G. teisme paliudijo, jog mediena (duomenys neskelbtini) kaime nebuvo slepiama, maskuojama, t.y. su ja nebuvo elgiamasi kaip su neteisėtai įsigytu daiktu. Skunde pažymi, kad aplinkybė, jog jis nesakė, kad medieną pirko konkrečiai iš D. K. neturi jokios reikšmės, nes nei jis asmeniškai, nei D. P., nei S. P. nepažinojo D. K..
Šalies argumentai
Skunde apeliantas teigia, kad teismas nuosprendyje tik nurodo, kad A. K. kaltė įrodyta baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga ir liudytojų parodymais tačiau iš nuosprendžio taip ir neaišku kokie konkrečiai įrodymai leidžia daryti tokias išvadas ir nei vienas apklaustas liudytojas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jis padarė inkriminuotą veiką.
Skunde nurodoma, kad įrodymai turi būti išdėstyti nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ( BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismui nuosprendyje išdėsčius vien įrodymus ir neatlikus jų analizės, neatskleidus jų tarpusavio ryšio, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, neįvertinus įrodymų ir nesurašius išsamių veikos kvalifikavimo motyvų, buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, reglamentuojantys apkaltinamojo nuosprendžio surašymą.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo nuoseklus darydamas išvadas, nes pagrįstai pašalino iš kaltinimo aplinkybę, dėl Karmėlavos girininkijai priklausančių 9 žalių medžių nukirtimo, tačiau taip pat nesant objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis žinojo, jog mediena yra ne ją parduodančio asmens, vis tiek jį pripažino kaltu ir nuteisė. Skunde nuteistasis nurodo, kad vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą, turi būti konstatuojama, kaltininkas suprato daromos veikos pavojingą nusikalstamą pobūdį, numatė, jog ją darydamas neteisėtai, prieš savininko valią, užvaldys svetimą turtą.
Šalies argumentai
Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadą, kad jis kaltas dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, mano, jog jam paskirta bausmė yra per griežta.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas E. Jautakis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas ginčija savo kaltę, tvirtindamas, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išsamiai ir objektyviai netyrė bylos duomenų, visiškai neanalizavo įrodymų, susijusių su vagyste, pripažindamas jį kaltu, rėmėsi tik prielaidomis.
Pažymėtina, jog pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.
Šioje byloje netikėti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra pagrindo. Nors nuteistasis A. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, tvirtindamas, jog jo veiksmuose nenustatytas subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – tyčia, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai paneigia apelianto teikiamą versiją. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas visus surinktus įrodymus išanalizavo, aptarė, vertino juos tiek kiekvieną atskirai, tiek ir kitų duomenų visumoje, ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Dėl A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos jis savo kaltę viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad iš miško išvežtą medieną jis įsigijo teisėtu būdu, t. y. pirko iš asmens, kuris turėjo leidimą kirsti mišką, ir savo versijos patvirtinimui pateikė Leidimo kirsti mišką privataus miško savininkui, išduoto D. K. vardu, kopiją.
Kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad atsakomybėn patrauktas asmuo nuo bylos tyrimo pradžios davė nuoseklius paaiškinimus, savaime nereiškia, kad jo parodymai yra teisingi. Nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties požymius, remtis vien tik atsakomybėn traukiamo asmens parodymais, nėra teisinga, kadangi natūralu, jog žinodamas apie jo atžvilgiu gresiančią atsakomybę bei siekdamas išvengti su jos taikymu susijusių pasekmių, jis gali neatskleisti tikrųjų jam inkriminuojamo teisės pažeidimo aplinkybių ir pateikti sau naudingą versiją, jos nekeisdamas.
Pripažinti parodymus teisingai ir patikimais galima tik tuomet, kai juos patvirtina kiti byloje surinkti patikimi duomenys. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, tokių duomenų, kurie patvirtintų A. K. versiją, nėra. A. K. paaiškinimų, kad medieną jis pirko, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos įrodymai. Apie tai, kad medieną jis pirko iš nenustatyto asmens, nurodo tik pats apeliantas, be to, jo pateikti duomenys apie asmenį, iš kurio jis tariamai pirmo medieną, abstraktūs - A. K. nurodė, kad D. K. prisistatęs asmuo jam paskambino pagal skelbimą, jie susitiko, nuvažiavo pažiūrėti medienos, kaltinamasis apsižiūrėjo, paklausė pardavėjo, po kiek parduoda, sakė, kad gali nupirkti tą medieną, asmuo sutiko, pateikė kirtimo liudijimą fiziniam asmeniui, apeliantas sumokėjo pardavėjui 8500 litų už 60 kubų, pardavėjas paliko teisių kopiją. Jam pardavėjas ant lapuko užrašė savo telefono numerį, tačiau kai vėliau skambino, telefonas buvo išjungtas. Liudytojas G. P., kuris kaltinamojo pateiktame leidime kirsti mišką nurodytas kaip specialistas, išdavęs šį leidimą, parodė, kad šio leidimo jis neišdavė, kadangi turi leidimų blankus su savo serija ir numeriu, parašas ant leidimo ne jo, su šita serija ir numeriu leidimų blankai Kauno teritorijoje nebuvo išduoti, todėl jo manymu, leidimas suklastotas. Nurodė, kad netgi Karmėlavos miškų urėdijoje nėra tokio kvartalo, kuriam išduotas leidimas kirsti. Nurodė, kad miško savininkas privalo pasirašyti ant leidimo. Iš byloje pateiktos leidimo kopijos matyti, kad D. K. parašo jame nėra. Liudytojas D. K. nurodė, kad 2012 m. sausio mėnesio pabaigoje, vasario mėnesio pradžioje, važiuodamas iš Latvijos į Kauną, pametė savo piniginę, kurioje buvo ir jo vairuotojo pažymėjimas, asmens tapatybės kortelė, automobilio dokumentai. Jis žemės sklypo nei miško Kauno rajone neturi ir neturėjo, niekada nėra kreipęsis į Miškų tarnybą dėl leidimo kirsti mišką išdavimo. A. K. nepažįsta. Kaip matyti iš aptartų duomenų, leidimui kirsti mišką suklastoti buvo panaudoti pametusio dokumentą asmens, duomenys: vardas, pavardė, asmens kodas. Apeliantas negalėjo pateikti jokių duomenų, leidžiančių nustatyti asmenį, pasak jo, jam pagal šį negaliojantį leidimą pardavusį medieną. Abejonių dėl A. K. parodymų versijos teisingumo kelia ir jo paties neatsakingas elgesys - jis, sumokėdamas tariamam pardavėjui pakankamai didelę pinigų sumą, nesiėmė priemonių patikrinti, ar šis leidimas iš tiesų yra tinkamai išduotas, ar galiojantis, nepastebėjo, kad jame nėra miško savininko parašo, pareikalavęs miško savininko dokumento, A. K. neatkreipė dėmesio, ar nuotraukoje tikrai tas pats asmuo, nesudarė su miško savininku medienos pirkimo – pardavimo sutarties, kad yra privaloma vykdant tokio pobūdžio sandorius.
Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad liudytojas D. P. patvirtino, jos kaltinamasis jam pasakojo apie medienos nupirkimą ir jos perpardavimą S. P., kad liudytojai D. P. bei A. G. teisme paliudijo, jog mediena nebuvo slepiama, maskuojama niekaip nepatvirtina kaltinamojo versijos apie medienos pirkimą iš nenustatyto asmens. Taigi, A. K. versijos nepatvirtinus jokiais kitais duomenimis, ji apylinkės teismo teisingai buvo vertinama kaip gynybinė, t.y. siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Apelianto nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę patvirtina iš kiti bylos duomenys. Liudytojas A. G. paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo mėnesį buvo gautas pranešimas dėl vogtos medienos. Pastebėjo vežantį medieną miškovežį, susistabdė. Informavo (duomenys neskelbtini) urėdiją. Kiekviena urėdija yra papildomai nusistačius ženklinimą. Buvo surašytos klasės, matėsi medienos žymėjimai. Liudytojas V. S. paaiškino, kad nuvažiavo į mišką ir matė, kad mediena išvežta ir medžiai nukirsti. Prieš vagystę matė paskutinę savaitės darbo dieną. Jis daugiausia žymi miškus. Surašo diametrus, susitaškuoja, užrašo trumpuolių ženklus, surašo diametrą ir rūšingumą. Nurodė, kad žymėjimai matosi visada, išsilaiko ilgokai, rašoma ant galo rąsto. Kai atvažiavo atpažinti medieną, iš karto pamatęs atpažino iš skaitmenų, raidžių, atpažino, kad tai jo žymėjimas. Nuvežė į sandėliavimą, rado savo tarpmedžius, atpažino iš žymėjimo. Pats A. K. nurodė, kad jis su mediena dirba apie 3 metus, iš miško nemažai yra vežęs. Be to, kad jis žinojo apie leidimo kirsti mišką būtinumą, parduodant medieną ir medienos - miško pirkimo sutarties sudarymą, jis negalėjo nepastebėti, kad medienos rąstai, kuriuos jis išvežė iš miško yra pažymėti, kad medienos ženklinimus paprastai nusistato urėdijos, taip žymėdamos būtent jiems priklausančią medieną, o ne fiziniai asmenys, kurie parduoda mišką ar medieną. A. K., nurodydamas savo versiją apie medienos įsigijimo aplinkybes iš D. K., neužsiminė, kad apžiūrėta mediena buvo kokiu nors ženklinimu pažymėta.
Kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad A. K., grobdamas svetimą turtą suvokė, kad grobia kito asmens turtą, nes žinojo, kad leidimas yra negaliojantis, t.y., jis neturėjo tikrojo turto savininko sutikimo įgyti šio turtą, taigi, jis veikė prieš turto savininko valią, numatė nusikalstamos veikos padarinius, jų norėjo ir siekė.
Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog kaltinamojo pateikta versija pasitvirtino, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl A. K. padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas. Įvertinus aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad A. K. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.
Kad teismas visus byloje surinktus įrodymus vertino išsamiai, nuosekliai, kad nebuvo šališkas, patvirtina tai, kad nesurinkus pakankamai duomenų dėl kaltinime nurodytos aplinkybės – kad A. K. naktį iš 2014 m. rugpjūčio 26 d. į 2014 m. rugpjūčio 27 d., (duomenys neskelbtini), Valstybės įmonei (duomenys neskelbtini) priklausančiame (duomenys neskelbtini) miško kvartale Nr. (duomenys neskelbtini), savavališkai nukirto ir pagrobė Valstybės įmonei (duomenys neskelbtini) priklausančius 9 žalius medžius - 5 pušis ir 4 egles, 20,21 kietmetriai medienos, 2960,10 litų vertės, šią aplinkybę laikė neįrodyta, todėl pašalino iš kaltinimo.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinis ieškinys - turtinės žalos atlyginimas Valstybės įmonei (duomenys neskelbtini) išspręstas teisingai, motyvuotas ir su šiais motyvais apeliacinės instancijos teismas sutinka.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 str.). Atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į individualias jo asmenines savybes. Apeliantas padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis anksčiau teistas du kartus. Teismas, atsižvelgęs į tai, sprendė kaltinamajam skirti laisvės atėmimo bausmę, tačiau kartu teismas atsižvelgė, kad kaltinamasis šiuo metu dirba, po šios veikos daugiau nusikaltimų nėra padaręs, ir teisingai laikė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog paskirtos bausmės tikslai galėtų būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, jos vykdymą atidedant ( BK 75 str.).
Kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, Kauno apylinkės teismo 2016-01-05 nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti jį ar naikinti, A. K. apeliacinio skundo motyvais pagrindo teisinio nėra.
Iki A. K. sudarant susitarimą su advokatu E. Jautakiu dėl jo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 3 dalimi, nuteistajam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas. Šios tarnybos paskirtas advokatas susipažino su bylos medžiaga, atvyko į apeliacinės instancijos teismo posėdį, todėl byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma apie nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. K. sudaro 69,48 euro dydžio advokato užmokestį.
BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio. 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis byloje Nr. 2K-322/2014). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. K. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo A. K. nepriteisti.