- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-08
- Bylos Nr.
- I-1398-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05842-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- O. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja O. V. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2015-04-17, prašydama: 1) solidariai priteisti iš atsakovių Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2011-03-01 neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį – 5 778,59 Lt, t. y. 1673,60 Eur; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013-10-01 sprendimą „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ Nr. 17.2.-18025, kaip neteisėtą ir nepagrįstą (b. l. 1-3, 45-47).
Paaiškino, kad 1993-10-01 pradėjo dirbti prokuratūroje. Turėdama justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą, 2004-09-27 paskirta į Pasvalio rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas. 2009-10-06 jai buvo suteiktas vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas ir 2009-10-28 penkeriems metams ji buvo paskirta į Pasvalio rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas. 2011-03-01, vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 2 dalies 8 punktu atleista iš tarnybos prokuratūroje. Nurodė, kad Seimas 2009-04-23 priėmė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-224, kurio 1 straipsniu, įsigaliojusiu 2009-05-01, sumažinti inter alia Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai. Ir Generalinės prokuratūros ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti 2009-07-17 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361, įsigaliojusiu nuo 2009-08-01. Iš Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 redakcija) 1 straipsnio nuostatų matyti, kad prokurorams pareiginės algos koeficientai mažinti skirtingu mastu, vertinant procentais: Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti nuo 18,55 proc. (generalinio prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 15,2 iki 12,38), departamento prokuroro – nuo 13,1 iki 10,67) iki 18,65 proc. (skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 14,1 iki 11,47); kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai mažinti mažesniu mastu, vertinant procentais: nuo 3 proc. (rajonų (miestų) apylinkių prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientas buvo mažinamas nuo 8,0 iki 7,76) iki 7,46 proc. (apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas sumažintas nuo 11,8 iki 10,92). Pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galioja iki šiol. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatomis, pareiškėja daro išvadą, kad teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009-05-01 iki šiol sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos konstitucijos nuostatoms, t.y. neteisėtos, todėl negali būti taikomos nuo minėto nutarimo paskelbimo dienos. Pareiškėjos manymu, tai sudaro pagrindą teigti, kad jai darbo užmokesčio (pareiginė alga (koeficientas)) dalis nuo 2009-05-01 buvo sumažinta ir neišmokėta neteisėtai.
Nurodė, kad dėl darbo užmokesčio nepriemokos grąžinimo 2013-09-19 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, tačiau ji prašymo netenkino. Pagal pateiktą pažymą, darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2011-03-01 sudaro 5 778,59 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepimuose į pareiškėjos skundus su skundų reikalavimais nesutiko. Paaiškino, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, t.y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Tvirtina, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nepripažino, kad minėto įstatymo priedėlis (2009-04-23 redakcija, 2009-07-17 redakcija) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai nuo 2009-05-01 iki 2011-03-01 pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti ir nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.
Mano, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, mano, kad pagal Darbo kodekso 301 straipsnio nuostatas pareiškėjo reikalavimams turi būti 3 metų senaties terminas, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009-08-01 (b. l. 9-12, 51-52).
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl prokuroro darbo užmokesčio sumažinimo pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priteisinimo už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2011-03-01.
Nustatyta, kad pareiškėja 2004-09-24 paskirta į Pasvalio rajono apylinkės prokuratūros prokurorės pareigas. (b. l. 13). 2009-10-06 (b. l. 6). Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tarnybiniais santykiais, nėra. Generalinė prokuratūra, vadovauta pareiškėjai suteiktas justicijos patarėjo laipsnis (b. l. 14). Pareiškėja nuo 2011-03-01 atleista iš tarnybos prokuratūroje (b..l. 15). Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-03-01 pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jai priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str. nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Apmokėjimo įstatymas) Apmokėjimo įstatymo 3 str. 3 d. nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedų už ištarnautus valstybei metus; 3) priedo už kvalifikacinį rangą. Pagal Apmokėjimo įstatymo 4 str. 2 d., pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą Apmokėjimo įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009-04-23 Nr. XI-224 redakcija) nuo 2009-05-01 ir pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 Nr. XI-361 redakcija) nuo 2009-08-01. Todėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-03-01 susidarė 1673,60 Eur darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 5).
Pareiškėja į teismą su skundu dėl darbo užmokesčio nepriemokos iš priteisimo kreipėsi 2013-10-25. Atsižvelgiant į atsakovų prašymą pareiškėjos reikalavimui išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, DK 27 straipsnio 2 dalį, CK 1.127 straipsnio 1 dalį, laikytina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-10-24.
Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.
Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-10-01 sprendimą „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ Nr. 17.2.-18025. Teismas šį skundo reikalavimą laiko išvestiniu iš reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis, todėl jis atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjos O. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.