Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Virginijos Liudvinavičienės ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. Š. ir D. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. Š. pripažinti kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir nustatyta galutinė 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsniu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal ankstesnį Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 13 d. baudžiamąjį įsakymą, ir laikas, kurį G. Š. praleido laikinai sulaikytas ir suimtas nuo 2019 m. liepos 11 d. iki 2019 m. gruodžio 11 d.

D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, kurį D. A. praleido laikinai sulaikytas ir suimtas nuo 2019 m. liepos 11 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2020 m. spalio 29 d.

Iš G. Š. ir D. A. solidariai nukentėjusiojo A. S. naudai priteista 52 Eur (penkiasdešimt du eurai) turtinei ir 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš G. Š. ir D. A. valstybės naudai priteista po 170 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt eurų) už nukentėjusiajam A. S. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. A. ir G. Š. pripažinti kaltais už tai, kad 2019 m. liepos 9 d., laikotarpiu nuo 16 val. iki 22 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namo, esančio (duomenys neskelbtini), 4 aukšto bendro naudojimo koridoriaus balkone bendrais tyčiniais veiksmais, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį A. S. perduoti jiems pinigus – 50 eurų, paskui, panaudodami psichinę prievartą ir pasikėsindami panaudoti fizinį smurtą – D. A. paėmus nukentėjusįjį A. S. per juosmenį, o G. Š. – už kojų, pakėlė ir nešė nukentėjusįjį A. S., grasindami išmesti jį pro 4 aukšto balkoną, D. A. iš nukentėjusiojo reikalavo pinigų, sakydamas: „Arba duodi 50 eurų, arba tuoj tave išmesim pro balkoną“, po to, kaimynui R. R. sutrukdžius bei nutraukus jų neteisėtus veiksmus, tęsdami savo nusikalstamą veiką, įėję į nukentėjusiojo A. S. butą, esantį (duomenys neskelbtini), D. A. kumščiu suduodant nukentėjusiajam tris smūgius: į dešinįjį šoną, dešinę krūtinės pusę bei veido sritį ir tokiais veiksmais nukentėjusiajam A. S. sukeliant fizinį skausmą, neturėdami teisėto pagrindo iš nukentėjusiojo reikalavo iki 2019 m. liepos 12 d. 16.30 val. perduoti jiems 200 eurų, po to D. A. nuo bute esančios spintelės pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam A. S. priklausančius 7 eurus, ir šių neteisėtų veiksmų visuma D. A. ir G. Š. nukentėjusiajam A. S. sukėlė laikiną psichikos sutrikimą – adaptacijos sutrikimą, kuris priskiriamas prie nežymaus sveikatos sutrikdymo.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo G. Š. ir nuteistojo D. A. apeliaciniai skundai atmetami.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą neperžengdama paduotų apeliacinių skundų ribų, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir, jais vadovaudamasis, padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir išsamiai analizavo bei vertino visus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 301–307 straipsniuose išdėstytus nuosprendžio formai, turiniui, surašymo tvarkai keliamus reikalavimus.

Dėl BK 181 straipsnio taikymo

8. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo A. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, neturi pagrindo sutikti su apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais, kad šie parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Visų pirma iš visų nuteistojo parodymų turinio matyti, kad jis skirtingose apklausose iš esmės taip pat parodė apie esmines byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes ir nuteistųjų prieš jį atliktus veiksmus – grasinimus išmesti pro balkoną, jei neduos 50 eurų, fizinio smurto panaudojimą bute, reikalavimą duoti 200 eurų bei pavogtus 7 eurus. Tai, kad vienoje iš penkių proceso metu vykusių apklausų nukentėjusysis iš pradžių parodė, kad smūgius bute jam sudavė nuteistasis G. Š., tačiau netrukus toje pačioje apklausoje patikslino, parodydamas ranka į D. A., kad smūgius jam sudavė būtent šis nuteistasis (t. 4, b. l. 148), ar tai, kad pirmoje apklausoje nukentėjusysis parodė, kad nuteistieji nusikalstamus veiksmus prieš jį atliko namo koridoriuje, prie balkono (t. 1, b. l. 89–90), o ne pačiame balkone, kaip nuosekliai teigė kitose apklausose, niekaip nepatvirtina, kad nuteistieji apskritai neatliko nusikalstamų veiksmų prieš A. S. ar kad pastarasis proceso metu davė neteisingus parodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis ir grįsti apkaltinamojo nuosprendžio (pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme 2020 m. birželio 23 d. vykusiame teismo posėdyje nukentėjusysis parodė, kad G. Š. jam sudavė į nosį, tačiau iš teismo posėdžio protokolo turinio aišku, kad nukentėjusysis kalbėjo ne apie byloje nagrinėjamą įvykį, o apie G. Š. grasinimus, galimai jam išsakytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 8–9). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nedideli netikslumai, esantys nukentėjusiojo parodymuose, paaiškinami byloje esančiais objektyviais duomenimis, susijusiais su nukentėjusiojo sveikatos būkle bei jo būsena proceso metu, kurią sukėlė nuteistųjų prieš jį atlikti veiksmai. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad A. S. yra neįgalus, iki 2055 m. jam nustatytas 20 procentų darbingumas (t. 1, b. l. 143), byloje esančiame teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 86TPK-282/2019 konstatuota, kad jis serga įgimta silpnaprotyste vidutinio protinio atsilikimo laipsniu (t. 1, b. l. 170–173). Tarnybiniame pranešime, surašytame 2019 m. liepos 23 d., nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu, atliekant asmens parodymą atpažinti pagal nuotrauką bei papildomą nukentėjusiojo apklausą, pastarasis iš karto atpažino G. Š. ir D. A. bei staigiai pašokęs nuo kėdės ėmė artintis išėjimo durų link, norėdamas išeiti iš kabineto, rankomis griebdamasis už galvos kartojo, kad jis jų labai bijo, žvalgėsi į visas puses, klausdamas, ar įtariamųjų nėra šalia. Nuramintas ir toliau apklausiamas nukentėjusysis, duodamas parodymus, susigūždavo, rankomis susigriebdavo už galvos, dažnai kartojo, kad labai bijo įtariamųjų, nuolat klausė, ar šie nebus paleisti į laisvę (t. 1, b. l. 141). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis, kai jam klausimus ėmė užduoti nuteistasis D. A., elgėsi nerimastingai, prašėsi leisti jam išeiti, sakė, kad bijo net nuteistojo balso, kai šis kalba (t. 4, b. l. 149–150). Byloje apklausti liudytojai taip pat patvirtino, kad dėl nuteistųjų atliktų veiksmų nukentėjusysis buvo labai stipriai susijaudinęs, išsigandęs. Tačiau tai, kad nukentėjusiojo parodymai pagrįstai pripažinti įrodymais šiame procese, patvirtina ir minėtoje specialisto išvadoje Nr. 86TPK-282/2019 pateiktas atsakymas, jog A. S. nustatyti atminties sutrikimai, trukdantys tiksliai ir nuosekliai atsiminti tiek savo, tiek kitų asmenų veiksmus ir žodžius, tačiau konstatuota, kad jis gali atgaminti pagrindines įvykio aplinkybes, o dėl protinio atsilikimo A. S. būtų sunku fantazuoti ir išgalvoti įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 170–173). Tai, kad, pasak nuteistojo G. Š., nukentėjusysis nepagrįstai jį kaltino dėl grasinimų ir poveikio darymo po byloje nagrinėjamo įvykio, taip pat nepatvirtina, kad šioje byloje nukentėjusysis davė neteisingus, nepagrįstus parodymus.

10. Nukentėjusiojo parodymų pagrįstumą tiek dėl smurto prieš jį panaudojimo, tiek dėl kitų nuteistųjų prieš jį atliktų veiksmų taip pat patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, visų pirma liudytojų (kaimynų), buvusių įvykio vietoje ir bent iš dalies mačiusių, girdėjusių byloje nagrinėjamas aplinkybes, parodymai.

11. Liudytoja K. B., kaip nurodyta ir D. A. apeliaciniame skunde, pati nematė, kaip nuteistieji bandė išmesti nukentėjusįjį pro balkoną, prieš jį smurtavo ir reikalavo 50 eurų ar 200 eurų, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad įvykio dieną jos sugyventinis R. R., išgirdęs, kad pas A. S. yra jo pažįstami D. A. ir jo draugas, nuėjo į A. S. butą. Maždaug po valandos liudytoja teigė išgirdusi iš nukentėjusiojo buto sklindantį didelį triukšmą bei D. A. piktą, rėkiantį balsą, suprato, kad šis kažko reikalavo, vyko konfliktas. Liudytoja parodė, kad nuėjo į A. S. butą, kuriame, be jo, dar buvo R. R., D. A. ir dar vienas vyriškis; A. S. buvo labai išsigandęs. Po kurio laiko į namus grįžęs R. R. jai papasakojo, kad D. A. ir kitas vyriškis, jiems visiems būnant balkone, norėjo išmesti A. S. pro balkoną, tačiau jis (R. R.) jį spėjo pagauti už kojos, taip pat D. A. reikalavo iš A. S. 200 eurų. Liudytoja parodė, kad ryte nukentėjusysis jai taip pat papasakojo, kad D. A. ir jo draugas norėjo išmesti jį pro balkoną, tačiau jį išgelbėjo R. R., D. A. reikalavo 200 eurų bei paėmė iš jo 7 eurus. Liudytoja parodė ir tai, kad iš A. S. sužinojo, kad 200 eurų iš jo reikalauta buvo todėl, kad iš nuteistųjų tariamai A. S. draugė pavogė 500 eurų. Liudytoja K. B. parodė, kad A. S. jai nesakė, kad kažkuris iš nuteistųjų naudojo prieš jį smurtą, tačiau ji matė ant A. S. krūtinės elastinį bintą, kitų sužalojimų nematė (t. 2, b. l. 29–30). Pirmosios instancijos teisme liudytoja K. B. patvirtino šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, papildomai parodydama, kad nukentėjusysis jai sakė, kad nuteistieji prieš jį smurtavo, todėl jam skauda šonus (t. 4, b. l. 182–183).

12. Liudytoja N. Ž. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio nematė, tik girdėjo iš A. S. buto sklindantį triukšmą, o kitą dieną nukentėjusysis išsigandęs ir verkdamas jai papasakojo, kad jį reketavo (nenurodydamas kas), sumušė ir reikalavo atiduoti 200 eurų, sakė, kad jam skauda šoną, kurį liudytoja subintavo elastiniu bintu. Liudytoja N. Ž. parodė ir tai, kad po įvykio koridoriuje visi kaimynai kalbėjo, kad A. S. norėjo išmesti pro balkoną, bet jį išgelbėjo R. R.. Po kurio laiko į jos namus išsigandęs atėjo A. S., pasakė, kad tie asmenys, kurie reikalavo pinigų, yra namo apačioje, todėl ji iškvietė policijos pareigūnus (t. 2, b. l. 21–22). Pirmosios instancijos teisme liudytoja N. Ž. nors ir parodė, kad ikiteisminio tyrimo apklausos protokole „daug yra prirašiusi ir tyrėja“, tačiau patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, teigė, kad paties įvykio nematė, tik girdėjo triukšmą. Taip pat liudytoja parodė, kad prieš nagrinėjamą įvykį buvo paskolinusi A. S. 7 eurus, o kitą dieną jis pasakė, kad tų pinigų nebeturi, atidavė, tačiau liudytoja parodė nežinanti kam (t. 4, b. l. 180–181).

13. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo apklausti ir liudytojai (policijos pareigūnai) O. B. ir N. V., kurie į įvykio vietą atvyko gavę pranešimą, kad du asmenys pro balkoną norėjo išmesti vyrą ir reikalavo pinigų. Liudytojas O. B. parodė, kad jiems atvykus nukentėjusysis buvo labai išsigandęs, drebantis, įbaugintas, su juo buvo sunku susikalbėti, sakė, kad prieš jį smurtavo, reikalavo pinigų ir juos paėmė, sudavė kelis smūgius į šoną, į sprandą, norėjo išmesti pro balkoną, bet jį išgelbėjo kaimynas. Liudytojas teigė, kad įvykio vietoje nuteistieji, bandant su jais aiškintis įvykio aplinkybes, buvo nusiteikę priešiškai (t. 4, b. l. 178–179). Liudytoja N. V. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino, kad, atvykus į įvykio vietą pagal gautą pranešimą, nukentėjusysis buvo labai išsigandęs, susijaudinęs, jis verkė, drebėjo, sakė, kad jį sumušė, reikalavo pinigų. Paskui ji pastebėjo du vyrus, kurie, pamatę policijos pareigūnus, bandė pasišalinti, pabėgti, išeiti iš laiptinės, tačiau buvo sulaikyti. Toliau tikslinant aplinkybes, nukentėjusysis patvirtino, kad šie sulaikyti vyrai jį sumušė, reikalavo pinigų, o nuteistieji bandė išsiginti, sakydami, jog pinigų nereikalavo ir nieko nemušė. Liudytoja parodė ir tai, kad įvykio vietoje iš N. Ž. sužinojo, kad ankstesnę dieną nuteistieji taip pat buvo atėję, gąsdino nukentėjusįjį, kad išmes pro balkoną, tačiau tam sutrukdė R. R., taip pat jie reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų, lyg 200 eurų (t. 4, b. l. 179–180).

14. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis liudytojo R. R. parodymais, nes ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. liepos 12 d. ir 18 d. vykusiose apklausose šis liudytojas buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme liudytojas, kuris sutrukdė nuteistiesiems įgyvendinti grasinimus išmesti nukentėjusįjį pro balkoną bei po to buvo nukentėjusiojo namuose, kur nuteistieji atliko kitus nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį, apie įvykio aplinkybes iš esmės nieko negalėjo paaiškinti, argumentuodamas tuo, kad nieko neprisimena, nes įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (t. 2, b. l. 40–41, 44–46, 52–53; t. 4, b. l. 181–182). Tik ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. liepos 18 d. vykusioje apklausoje parodžius liudytojui vaizdo įrašus iš policijos pareigūnų automobilio, kuriuose užfiksuotas R. R. pokalbis su policijos pareigūne, kai pokalbio metu liudytojas pasakė: „Jei ne aš, tai jį tiksliai būtų išmetę pro balkoną; ištraukiau už kojos jį prie balkono durų, nebeįleidau; nereikalavo pinigų tuo metu, tik paskui su pinigais, iš pradžių nieko nebuvo; aš ir į kambarį buvau įėjęs, ir ten dar užstojau kelis kartus“, liudytojas R. R. patvirtino, kad buvo taip, kaip jis kalbėjo su pareigūne, parodė prisimenantis, kad taip kalbėjo su pareigūne, tuo metu viską geriau prisiminė, tarnybiniame automobilyje sakė tiesą (t. 2, b. l. 44–46). Po šios apklausos ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje apklausoje, kurioje dalyvavo ir nuteistieji D. A. ir G. Š., liudytojas R. R. iš pradžių negalėjo prisiminti nei paties įvykio aplinkybių, nei to, ką kalbėjo pareigūnų automobilyje, teigė, kad kalbėdamas su pareigūne norėjo prieš ją pasirodyti, o apklausos metu parodyto vaizdo įrašo turinio teisingumą patvirtino tik todėl, kad tyrėja įspėjo dėl baudžiamosios atsakomybės, tačiau vis dėlto parodė, kad 2019 m. liepos 18 d. apklausos metu tyrėjai sakė tiesą, šie parodymai yra teisingi, ką žinojo, tą ir pasakė, protokolą perskaitė ir pasirašė. Šios apklausos metu, atsakydamas į nuteistojo D. A. klausimą, liudytojas R. R., teigdamas, jog paties įvykio neprisimena, parodė ir tai, kad „ten ne vienas kaimynas matė, bet niekas nekalba“ (t. 2, b. l. 52–53). Pirmosios instancijos teisme liudytojas R. R. taip pat parodė, kad įvykio aplinkybių neatsimena, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio, pareigūnų automobilyje darytame vaizdo įraše save atpažino, tačiau neprisiminė, ką kalbėjo, teigdamas, kad norėjo tik pasirodyti prieš policijos pareigūnę bei liudytoją N. Ž. ir automobilyje buvo „visiškai girtas“, o ikiteisminio tyrimo metu peržiūrėjęs vaizdo įrašą minėto turinio parodymus davė todėl, kad „pareigūnė pasakė, kad galiu būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn“ (t. 4, b. l. 181–182). Tačiau liudytoja K. B. (liudytojo R. R. sugyventinė) pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. R., policijos pareigūnų vežamas į apklausą (apklausa vyko kitą dieną po nuteistųjų sulaikymo įvykio vietoje), buvo išgėręs, bet viską suvokė (t. 4, b. l. 183), liudytoja N. Ž., kuri į apklausą policijos automobiliu vyko kartu su R. R., teigė, kad R. R. jai neatrodė išgėręs (t. 4, b. l. 181), liudytoja N. V. (policijos pareigūnė) parodė neprisimenanti, ar R. R. buvo išgėręs, jam girtumo netikrino, tačiau patvirtino, kad šis liudytojas reagavo labai adekvačiai, nesimatė, kad jis yra išgėręs, todėl ir vežė jį į apklausą, o neblaivaus nebūtų pristatę į policijos komisariatą (t. 4, b. l. 180). Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek liudytojo R. R. parodymus, tiek kitų liudytojų parodymus apie jo būseną, vežant jį į apklausą policijos komisariate, sprendžia, kad liudytojas R. R. policijos automobilyje galėjo būti apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau tai negalėjo turėti įtakos nei policijos automobilyje vykusiam pokalbiui, nei parodymų, kurių metu jis patvirtino automobilyje sakęs tiesą, turiniui, juolab kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje apklausoje, kaip minėta, jis patvirtino, kad 2019 m. liepos 18 d. davė teisingus parodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo parodymai, kad jis neprisimena byloje nagrinėjamų aplinkybių, yra sietini ne su jo suvartoto alkoholio kiekiu, o su nenoru duoti nuteistiesiems nepalankių parodymų, apie tai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė ir liudytojai O. B. bei N. V., teigdami, kad liudytojas R. R. pasakė, kad „į tuos reikalus nenori kištis, niekur neis ir nieko neliudys“ (t. 2, b. l. 3–5, 11–12), „liudyti nenori, nes čia gyvena“ (t. 4, b. l. 178).

15. Įvertinus šiuos liudytojų parodymus ir palyginus juos su nukentėjusiojo viso proceso metu nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų teiginiais, kad liudytojų parodymai nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų bei nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Priešingai, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje apklaustų liudytojų, apie nagrinėjamą įvykį sužinojusių ne tik iš nukentėjusiojo, bet ir iš skirtingų šaltinių, bei nukentėjusiojo parodymų visuma tarpusavyje jungiasi į nuoseklią ir logišką nagrinėjamo įvykio grandinę, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir patvirtinančią nuteistųjų atliktus veiksmus – grasinimus išmesti nukentėjusįjį pro balkoną, pinigų reikalavimą, smurtavimą prieš nukentėjusįjį bei pinigų (7 eurų) pagrobimą. Be to, liudytojų O. B. ir N. V. parodymai apie nuteistųjų elgesį įvykio vietoje (jie bandė pasišalinti, elgėsi priešiškai, bandė išsiginti, sakydami, kad nieko nemušė ir pinigų nereikalavo) visiškai paneigia G. Š. ir D. A. apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kad su A. S. jie bendravo gražiuoju, be smurto, be grasinimų reikalavo grąžinti iš G. Š. pavogtus pinigus. Nėra pagrįsta, kad G. Š. ir D. A., atvykę pasikalbėti dėl pavogtų pinigų, susitarę, kad šie pinigai bus grąžinti, ir neatlikę jokių nusikalstamų veiksmų, policijos pareigūnams tiriant įvykį, nepapasakotų aplinkybių, galinčių palengvinti jų teisinę padėtį, ir elgtųsi priešiškai, bandytų pasišalinti ir, kaip parodė liudytojas O. B., grasintų nukentėjusiajam, kad šis nerašytų dėl įvykio pareiškimo (t. 4, b. l. 178).

16. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. S. parodymais, tinkamai vertino apeliaciniuose skunduose nurodytų liudytojų R. R., K. B., N. Ž. parodymus, pagrįstai atmetė šiems įrodymams prieštaraujančius nuteistųjų D. A. ir G. Š. parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad D. A. ir G. Š. bendrais tyčiniais veiksmais, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį A. S. perduoti jiems pinigus – 50 eurų, paskui, panaudodami psichinę prievartą ir pasikėsindami panaudoti fizinį smurtą (grasindami išmesti pro balkoną), iš nukentėjusiojo reikalavo pinigų (D. A. iniciatyva) bei, tęsdami savo nusikalstamą veiką, panaudodami fizinį smurtą, taip nukentėjusiajam A. S. sukeldami fizinį skausmą, neturėdami teisėto pagrindo iš nukentėjusiojo reikalavo perduoti jiems 200 eurų, taip pat D. A. pagrobė nukentėjusiajam A. S. priklausančius 7 eurus.

17. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apeliacinių skundų teiginius, kad A. S. buvo skolingas G. Š. pinigų, todėl nuteistieji savo veiksmais ne prievartavo nukentėjusiojo turtą (pinigus), o nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė G. Š. teisę, t. y. prašė (reikalavo) grąžinti iš jo pavogtus pinigus ir taip savavaldžiavo (BK 294 straipsnis). Visų pirma nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai parodė, kad nei jis, nei jo pažįstama mergina nepavogė iš G. Š. pinigų, o perduoti (grąžinti) nuteistųjų reikalaujamus 200 eurų jis sutiko tik iš baimės būti dar kartą sumuštas, tačiau ne todėl, kad buvo skolingas G. Š.. Kiti byloje apklausti ir šioje nutartyje paminėti liudytojai taip pat neparodė nieko, iš ko būtų galima spręsti apie A. S. (ar jo pažįstamos) įvykdytą vagystę ir turėtą skolą nuteistajam G. Š.. Nuteistasis G. Š. proceso metu taip pat negalėjo paaiškinti jokių konkrečių su tariama vagyste susijusių aplinkybių, pirmosios instancijos teisme parodydamas tik tai, kad buvo apvogtas seniai, kai gyveno (duomenys neskelbtini) gatvėje, tuo metu, kai Lietuvoje valiuta dar buvo litai, ir dėl šio įvykio į policiją nesikreipė (t. 5, b. l. 45–46). Apie pavogtus pinigus nuteistieji įvykio vietoje, kaip minėta, nieko nepasakojo ir atvykusiems pareigūnams. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistųjų nukentėjusiajam pateikta pinigų reikalavimo priežastis buvo tik jų niekuo nepagrįsta versija ir pretekstas gauti iš nukentėjusiojo pinigų, jie, panaudodami smurtą, iš nukentėjusiojo pinigų reikalavo neturėdami tam jokio teisėto pagrindo, todėl jų nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį kaip turto prievartavimas.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

18. Pagal baudžiamąjį įstatymą už BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą kaltininkui gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė iki 8 metų. Šiaulių apygardos teismas D. A. už šios nusikalstamos veikos padarymą paskyrė 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o G. Š. – 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir šią veiką padarė būdami recidyvistai (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas); nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė, kad D. A. ir G. Š. padarė tyčinį baigtą sunkų nusikaltimą, jie būdami laisvėje nedirbo, anksčiau teisti, bausti administracine tvarka, ir tai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinta kaip jų nenoras laikytis įstatymuose nustatytos tvarkos, byloje yra pateikti ir teigiamai D. A. apibūdinantys duomenys (t. 5, b. l. 37). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistiesiems D. A. ir G. Š. bausmių dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Nuteistiesiems už sunkaus nusikaltimo padarymą paskirtos už sankcijos vidurkį mažesnės bausmės nėra aiškiai per griežtos, jos yra teisingos, atitinkančios BK 41, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad, įvertinus byloje nustatytą aktyvesnį D. A. vaidmenį padarant nusikalstamą veiką (naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, pagrobė 7 eurus, jo iniciatyva nukentėjusiajam buvo grasinama išmesti jį pro balkoną), jam pagrįstai paskirta kiek griežtesnė (3 mėnesiais) laisvės atėmimo bausmė nei G. Š.. Keisti pirmosios instancijos teismo nustatytus bausmių dydžius nėra pagrindo ir atsižvelgiant į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus – į G. Š. sveikatos būklę (jis turi neįgalumą ir, kaip parodė ikiteisminio tyrimo metu, jam nustatytas regėjimo sutrikimas (t. 2, b. l. 137–138) bei į grėsmę įkalinimo įstaigoje užsikrėsti COVID-19 virusu. Visų pirma byloje nėra duomenų, kad dėl nustatytų susirgimų G. Š. būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę (BK 76 straipsnis), be to, pagal teisinį reglamentavimą nuteistieji reikalingą gydymą gali gauti ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar kitose asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

19. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nuteistiesiems turėtų būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos ir paskirtų bausmių vykdymas atidėtas. D. A. ir G. Š. nusikalstamų veikų padarymo metu, taip pat ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusiose BK 75 straipsnio įstatymo redakcijose nenumatyta galimybė atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už sunkaus nusikaltimo padarymą. Tačiau skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje ir šioje byloje taikytinoje BK 75 straipsnio 3 dalies redakcijoje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Taigi įvertinus, kad už sunkaus nusikaltimo padarymą D. A. paskirta 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o G. Š. – 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei tai, kad jų padarytas nusikaltimas nepatenka į minėtame straipsnyje numatytų nusikaltimų, kuriuos padarius negali būti taikomas dalinis bausmės vykdymo atidėjimas, sąrašą, darytina išvada, kad D. A. ir G. Š. atitinka minėtam institutui taikyti keliamus formalius reikalavimus. Tačiau tame pačiame straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pagrindo šioje baudžiamojoje byloje nėra.

20. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką tiek D. A., tiek G. Š. padarė būdami ne kartą teisti, jie bausti ir administracine tvarka, o tai rodo, kad jie yra linkę pažeisti įstatymų reikalavimus, nesilaikyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) matyti, kad šiuo metu dėl D. A. vyksta baudžiamasis procesas kitoje byloje, kurioje jis pirmosios instancijos teismo yra pripažintas kaltu; G. Š. po šioje byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo padarė dar vieną nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo priimtas Šiaulių apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas. Šios aplinkybės niekaip neleidžia nuspręsti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Byloje esančios aplinkybės patvirtina, kad būdami laisvėje D. A. ir G. Š. nusikalsta, teigiamų išvadų nepadaro, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes ir netaikant BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatų dėl dalinio bausmės vykdymo atidėjimo.

21. Skundžiamame nuosprendyje yra tinkamai išspręsti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimai, taip pat klausimas, susijęs su nukentėjusiajam A. S. suteikta valstybės garantuojama antrine teisine pagalba. Ši nuosprendžio dalis apeliaciniuose skunduose nėra ginčijama.

Dėl civilinio ieškinio ir advokato darbo apmokėjimo

22. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 4 d. nutartimis nuteistajam D. A. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja advokatė D. D., o G. Š. buvo paskirtas gynėjas advokatas J. Bogdanovas. Lietuvos apeliaciniame teisme gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriose nurodyta, kad nuteistajam D. A. teiktos teisinės pagalbos išlaidos yra 144 Eur, nuteistajam G. Š. teiktos teisinės pagalbos išlaidos yra 190,38 Eur ir kad šios išlaidos priteistinos valstybei. Tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgusi į nuteistųjų turtinę padėtį (D. A. šiuo metu yra suimtas, G. Š. niekur nedirba) bei į tai, kad nuteistieji turi atlyginti nukentėjusiajam nuosprendžiu priteistą turtinę ir neturtinę žalą, taip pat atlyginti už nukentėjusiajam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, sprendžia, kad pažymoje nurodytos sumos iš nuteistųjų neturi būti išieškotos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų D. A. ir G. Š. apeliacinius skundus atmesti.