- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-21
- Bylos Nr.
- I-984-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00027-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 4-6) nurodė, kad nuo 2015-01-20 iki 2017-01-20 buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Miegamosios patalpos buvo perpildytos nuteistaisiais, t.y. neatitiko ploto norma vienam asmeniui, o patalpose esantys baldai dar labiau sumažino gyvenamąjį plotą. Nurodė, jog lokaliniame sektoriuje, kuriame pareiškėjas gyveno, kali pagyvenę nuteistieji nuo 50 iki 70 metų. Senam žmogui užlipti į lovą, kuri yra antrame aukšte, sudėtinga, nes nėra įrengta kopėtėlių. Nurodė, jog dušo, virtuvėlės, sanitarinių mazgų, džiovyklos, valgyklos patalpos nėra pritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, permažai sanitarinių mazgų, dušų, dėl ko, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, maudytis, džiovinti drabužius. Pažymėjo, kad pataisos namuose tiekiamas nepilnavertis, nekokybiškas maistas. Pažymėjo, kad buvo laikomas su ŽIV infekuotais ir vėžiu sergančiais asmenimis. Nurodė, jog dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Alytaus PN, t. y. didelės drėgmės, susirgo tuberkulioze. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų jis patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją. Teigė, kad buvo laikomas pataisos namuose nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Prašė skundą tenkinti ir priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b.l. 9-14) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2015-01-23 iki 2016-12-20 buvo paskirtas į 14 būrį 1 miegamąjį (bendrabučio tipo) yra 33,78 kv. m. ploto, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,07 kv. m. Nuo 2015-01-23 iki 2016-10-31 buvo užimta 10 miegamųjų vietų ir mažiau, vienam asmeniui teko nuo 3,38 kv. m. iki 5,63 kv. m. Nuo 2016-11-01 iki 2016-12-20 buvo užimtos 11 vietų ir vienam nuteistajam teko 3,07 kv. m. Nuo 2016-12-21 iki 2017-01-20 pareiškėjas buvo etapuotas į LVAL. Atsakovo nuomone, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pabrėžė, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, tai yra gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Taip pat yra įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai, pareiškėjas prašymo dėl priėmimo į darbą nebuvo pateikęs), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje. Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Akcentavo, jog nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, tai patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus PN Sveikatos priežiūros specialistą nesikreipė. Paaiškino, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas dalinai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2015-01-20 iki 2016-12-30 (skundo padavimo teismui dienos), atlyginimo.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, t.y. dėl vienam asmeniui trūkusio ploto.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ ( galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau tekste Higienos norma HN 76:2010). Joje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste Higienos norma HN 134:2015) nurodyta, kad gyvenamoji patalpa tai patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi.
Į bylą pateikti duomenys (b. l. 9, 16, 17, 18-38) patvirtina, kad nuo 2015-01-23 iki 2016-12-20 pareiškėjas buvo paskirtas į 14 būrį 1 miegamąjį (bendrabučio tipo) yra 33,78 kv. m. ploto, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,07 kv. m. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog nuo 2015-01-23 iki 2016-10-31 buvo užimta 10 miegamųjų vietų ir mažiau, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,38 kv. m. iki 5,63 kv. m. Nuo 2016-11-01 iki 2016-12-20 buvo užimtos 11 vietų ir vienam nuteistajam teko 3,07 kv. m. Taigi, minėti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016-11-01 iki 2016-12-20 pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto 3,1 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto tenkančio vienam nuteistajam normos (trūko 0,03 kv. m.). Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjas 49 paras atliko laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, kurių plotas 0,03 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma ir pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog dušo, virtuvėlės, sanitarinių mazgų, džiovyklos, valgyklos patalpos nėra pritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, permažai sanitarinių mazgų, dušų, dėl ko, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, maudytis, džiovinti drabužius.
Nei 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos, nei Lietuvos respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų dušo, džiovyklos, virtuvėlės, valgyklos patalpų ploto, taip pat nenurodytas nei minimalus bendras šių patalpų plotas.
Teismo nuomone, byloje esantys įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų normų reikalavimus. Šių pareiškėjo argumentų ABTĮ nustatyta tvarka atsakovo atstovas nepaneigė, tačiau teismas pabrėžia, kad galiojantys teisės aktai teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjui nesuteikia. Pareiškėjas skunde tik konstatavo, jo manymu, atsakovo atstovo padarytus teisės aktų pažeidimus, t.y. per mažas valgyklos, džiovyklos patalpas, sanitarinių mazgų, dušų, pagalbinių patalpų netinkamą skaičių, bei deklaratyviai nurodė, kad tuo atsakovas pažeidė jo teises, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, per mažos valgyklos, džiovyklos patalpos, netinkamas skaičius sanitarinių mazgų, dušų bei pagalbinių patalpų pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad būtų pažeista pareiškėjo teisė, įvirtinta Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte dėl numatytos galimybės laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę.
Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad tiekiamas nepilnavertis, nekokybiškas maistas.
Pagal LR HN 76:2010 8 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas atitinkantis fiziologines mitybos normas. LR Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Reglamentuotas energinės vertės fiziologinė norma nedirbantiems asmenims 2298 kcal.
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Pataisos namuose nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą pagal patvirtintus nedirbančių ir dirbančių vyrų valgiaraščius ir mitybos normas. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų direktoriaus budinčiajam padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio maisto patikrinimo. Maistas pateikiamas geros kokybės. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog periodiškai yra daromi gaminamo maisto laboratoriniai (cheminiai) tyrimai. Tyrimų metu nustatomi pagaminto maisto maistingumas ir energetinė vertė. Pažeidimų nebuvo užfiksuota (b. l. 49-58). Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto labai abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Alytaus PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl nepilnaverčio maisto, nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti. Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Jeigu pareiškėjui trūko maisto produktų, jis galėjo jų papildomai įsigyti pataisos namų parduotuvėje už asmenines lėšas.
Pareiškėjas pažymėjo, kad turėjo miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, o senam žmogui užlipti į lovą, kuri yra antrame aukšte, sudėtinga, nes nėra įrengta kopėtėlių.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad dviaukščių lovų įrengimas teisės aktams neprieštarauja. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog buvo apgyvendintas su asmenimis užsikrėtusiais infekuota liga ŽIV ir sergančiais vėžiu.
BVK 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV virusais ar vėžiu sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Vadovaujantis Vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“ 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Įvertinus nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, jog atsakovui nėra nustatyta pareiga izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2477-12).Pažymėtina, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Alytaus PN, t. y. didelės drėgmės ir kitų antisanitarinių sąlygų, susirgo tuberkulioze, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų į bylą nepateikė.
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai ir drėgmei reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 26 punkte, pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28 oC, šaltuoju metų periodu – 18-22 oC, gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35-60 proc. – šaltuoju metų periodu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 oC ir ne aukštesnė kaip 28 oC, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Abejose Higienos normose įtvirtinta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN patalpų, kuriose buvo laikomas, netinkamos drėgmės ir kitų netinkamų antisanitarinių sąlygų. Atsakovo atstovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. PA-369 bei 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA-436 (b. l. 24-26, 27-29). Šių pareiškėjo kalinimo laiku atliktų patikrinimų metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose laikomasi higienos normos reikalavimų. Minėtuose aktuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Patalpos ir jose esantys įrenginiai techniškai tvarkingi ir prižiūrimi. Gyvenamosioms patalpoms valyti išduodamas specialus inventorius, ant gyvenamųjų patalpų bei bendro naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių. Patikrinimų metu jokių higienos normos pažeidimų nenustatyta. Patikrinimo akte Nr. PA-369 taip pat pažymėta, kad visose kamerų tipo patalpose ir lokaliniuose sektoriuose Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6 atliktas kapitalinis remontas. Pažeidimų Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatyta (b. l. 42-44, 45-47). Atsižvelgiant į išdėstyta, konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis susirgo minėta liga, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius nėra galimybių konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai, jog pareiškėjas Alytaus pataisos namuose susirgo tuberkulioze, negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮnormas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 49 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat, kaip minėta, liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrenginių skaičiaus, todėl konstatuotina, kad Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose gyveno neilgą laiko tarpą (49 paras, trūko tik 0,03 kv. m. ploto), taip pat nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos. Pareiškėjas nurodytą kalinimo laiką gyveno bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Taigi, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.
Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016-11-01 iki 2016-12-20 (49 paras, trūko 0,03 kv. m.) 14 būrio 1 miegamajame, buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista A. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
Pareiškėjo reikalavimą dėl 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.