Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo A. Z. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013-04-24 nutarties, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl Lietuvos Generalinės prokuratūros prokuroro 2013-02-15 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išnagrinėjus A. Z. skundą, 2013-02-15 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių atsisakyta pradėti. Priimtą prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjas apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013-04-24 nutartimi pareiškėjo skundas atmestas.

Skundžiamoje nutartyje ikiteisminio tyrimo teisėjui nepavyko atskirti A. Z., kaip fizinio asmens, nuo antstolio A. Z., kaip valstybės funkcijas ir įgaliojimus specifinėje srityje vykdančio asmens. Apylinkės teismo teisėjas neteisingai aiškino depozitinės sąskaitos paskirtį, nors fakto aplinkybę, jog prokuroras, taikydamas laikinąjį nuosavybės teisės apribojimą, areštavo būtent antstolio depozitinę sąskaitą, pareiškėjo manymu, jis įrodė. Taip pat skundžiamoje nutartyje teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 41 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad antstolio depozitinėje sąskaitoje laikomos kitiems asmenims priklausančios piniginės lėšos negali būti įkeistos, areštuotos, jomis negali būti naudojamasi, disponuojama, į jas negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal antstolio prievoles, taip pat dėl jų negali būti sudaromos indėlių sutartys. A. Z. vertinimu jo skunde dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodyti faktai patvirtina, kad prokuroras pažeidė minėtą imperatyvią teisės normą, todėl aiškinant šią teisės normą teismas vienareikšmiškai turėjo ją traktuoti skundo tenkinimo naudai.

A. Z. nuomone, prokuroro veikimu sukelta žala tretiesiems asmenims bei valstybei yra BK 228 straipsnio objektyviosios pusės požymis, kuris yra vertinamasis ir kurį galima būtų įvertinti tik nagrinėjant baudžiamąją bylą iš esmės pagal kaltinamąjį aktą, todėl pasisakydamas dėl šios žalos dydžio ikiteisminio tyrimo teisėjas viršijo savo kompetencijos ribas.

Be to skundžiamoje nutartyje, nurodant, jog A. Z. Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-15 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 225 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, buvo pažeista A. Z. nekaltumo prezumpcija, kadangi minėtas nuosprendis nėra įsiteisėjęs.

Taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje visiškai nepasisakyta dėl skundo argumentų, susijusių su Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-03-18 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-332-611/2013 teisine reikšme.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo A. Z. skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Lietuvos Respublikos BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Kita vertus, pradedant baudžiamąjį procesą turi būti įsitikinama, jog nėra priežasčių, dėl kurių jis negali būti vykdomas. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte imperatyviai nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pareiškėjas, kreipdamasis į prokuratūrą su pareiškimu, prašė inicijuoti baudžiamąjį procesą Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro V. G. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 ir 229 straipsnius, dėl to, kad pastarasis galimai neteisėtai 2010-04-27 nutarimu Nr. 07-1-205-10 areštavo antstolio A. Z. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB N. B. Finland Plc Lietuvos skyriuje.

Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio prasme, tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjungą, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 229 straipsnį kyla tuomet, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlieka savo pareigų ar jas netinkamai atlieka, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos.

Iš skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro V. G. 2010-04-27 nutarimu ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 07-1-205-10, kurioje įtarimai dėl kyšininkavimo ir dokumentų klastojimo pareikšti A. Z., laikinai apribotos nuosavybės teisės įtariamajam A. Z. į jam priklausančias pinigines lėšas – 39 100 Lt, esančias sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), AB N. B. Finland Plc banke, nustatant dalinį nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant disponuoti turtu, tačiau neuždraudžiant piniginių lėšų įplaukas į areštuotas sąskaitas (b. l. 14). Laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikytas, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ir civilinio ieškinio užtikrinimą. Šios procesinės prievartos priemonės taikymo metu antstolio A. Z. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo įregistruota kaip depozitinė antstolio sąskaita. Nors areštuotoje sąskaitoje ir buvo laikomos piniginės lėšos 37 733,55 Lt apimtyje, likusios po lėšų paskirstymo Gureckienės IĮ kreditoriams vykdomojoje byloje Nr. 0017/02/05779, kurias Lietuvos apeliacinio teismo 2010-12-02 sprendimu antstolis A. Z. įpareigotas grąžinti H. M., tačiau šių piniginių lėšų atsiradimo sąskaitoje aplinkybės procesinės prievartos priemonės taikymo metu prokurorui žinomos nebuvo. Tą patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-07 nutartyje, kuria buvo panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2011-02-18 nutartis ir paliktas galioti prokuroro 2010-04-27 nutarimas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo A. Z. taikymo, nustatytos aplinkybės (b. l. 150 – 157, 178). Todėl nagrinėjamame skunde pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodo, jog nuosavybės teisės apribojimas buvo taikytas ne A. Z., kaip fiziniam asmeniui, o antstolio A. Z. depozitinei sąskaitai. Taip pat atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, jog būdamas antstoliu, jis turėjo pasirūpinti tinkamu depozitinių sąskaitų įregistravimu, kad tretiesiems asmenims nekiltų abejonių dėl šių sąskaitų paskirties.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog laikiną nuosavybės teisės apribojimą 2010-04-27 nutarimu A. Z. sąskaitai Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminį tyrimą atliekantis prokuroras taikė pagrįstai. Procesinės prievartos priemonės taikymo metu ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat buvo duomenų, jog areštuotoje sąskaitoje buvusios piniginės lėšos galėjo būti gautos iš nusikalstamos veikos. Todėl, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius ir galimą turto konfiskavimą, ikiteisminį tyrimą atliekantis prokuroras, vadovaudamasis BPK 116 straipsnio nuostatomis, turėjo imtis priemonių ir spręsti klausimą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – taikymo. Prokuroro 2010-04-27 nutarimo dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrįstumas buvo patikrintas apeliacinės instancijos teisme. Todėl teigti, jog areštavus minėtą A. Z. sąskaitą prokuroras veikė neteisėtai, padarė žalos valstybei, priešingai negu nurodyta skunde, nėra pagrindo. Be to paaiškėjus, jog areštuotoje sąskaitoje yra piniginės lėšos, skirtos skoliniams įsipareigojimams H. M. padengti, priverstinis vykdymas buvo sustabdytas (b. l. 147), o, įregistravus šią sąskaitą kaip depozitinę, laikinas nuosavybės teisės apribojimas dalyje dėl 34 733,55 Lt buvo panaikintas, leidžiant šiomis lėšomis įvykdyti 2010-12-02 Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą dėl A. Z. įpareigojimo - grąžinti H. M. 34 733,55 Lt.

Pažymėtina, kad didelės žalos požymis yra būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, kaip piktnaudžiavimo, taip ir tarnybos pareigų neatlikimo atveju. Nesant žalos, kaip būtino BK 228 ir 229 straipsnio požymio, prokuroro A. S. veiksmai, taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą A. Z. sąskaitoms, negali būti kvalifikuojami kaip piktnaudžiavimas tarnyba ar nusikalstamas tarnybos pareigų neatlikimas. Tokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų didelės žalos atsiradimo požymį, teismui pateiktoje medžiagoje nėra, o pareiškėjas jų taip pat nepateikė.

Todėl skundą nagrinėjantis teismas sutinka su prokurorės ir nutartį priėmusio apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nuomone, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti BK 228 ir 229 straipsnių ar kitų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių. Tai pagrįstai konstatuota skundžiamuose procesiniuose dokumentuose.

Apelianto argumentai, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėjas nurodydami skundžiamuose sprendimuose, jog A. Z. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, pažeidė jo nekaltumo prezumpciją, nepagrįsti. Vadovaujantis BPK 22 straipsnio 4 dalimi kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju. Pareiškėjo A. Z. atžvilgiu Klaipėdos apygardos teisme 2012-11-15 priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos, nepriklausomai nuo to, kad nuosprendis nėra įsiteisėjęs, pastarasis įgijo nuteistojo statusą. Todėl šio fakto nurodymas skundžiamuose sprendimuose tikrai nesudaro pagrindo išvadai, jog buvo pažeista pareiškėjo nekaltumo prezumpcija. Tuo labiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo kaltės klausimas nesprendžiamas, o nagrinėjamas prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagrįstumas.

Skunde nurodyto Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-03-18 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-332-611/2013 aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl piniginių lėšų, esančių antstolių depozitinėse sąskaitose bankrutavusiame banke, priklausomybės, todėl ikiteisminio tyrimo teisėjas pagrįstai nesivadovavo šioje nutartyje padarytomis išvadomis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013-04-24 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl naikinti ją dėl pareiškėjo skunde nurodytų motyvų nėra teisinio pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjo A. Z. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.