- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-08
- Bylos Nr.
- I-4669-142/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjui R. V. (R. V.), išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
R. V. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 9 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–6), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 18 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. spalio 23 d. ir 2014 m. spalio 10–20 buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. spalio 23 d. yra laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – Šiaulių TI), kuriame gyvenimo sąlygos buvo panašiai tokios pačios kaip ir Lukiškių TI-K. Nurodo, kad 2015 m. liepos 16–23 d. netinkamomis sąlygomis jis buvo laikomas ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL). Visa tai, anot pareiškėjo, lėmė neturtinės žalos atsiradimą, nes tokias kalinimo ir konvojavimo sąlygas pareiškėjas prilygina kankinimams ir žmogaus orumo pažeidimui, kuriuos draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Pasak pareiškėjo, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius pergyvenimus, nepatogumus, diskomforto jausmą, susierzinimą.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Pateikė papildomus dokumentus, įrodančius, kad ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI ir LAVL su skundais ir prašymais (t. II, b. l. 145–163).
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 62–68). Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiais Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Atkreipia dėmesį, kad tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.
Lukiškių TI-K atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 138).
Atsiliepimas
Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 90–98). Šiaulių TI atsiliepime nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Atkreipia dėmesį į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis asmenų tam tikrą laiką kamerose nebūna), todėl plotas tenkantis vienam asmeniui kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Nurodo, kad Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl higienos normų reikalavimai, susiję su šiais darbais, Šiaulių TI netaikytini. Pasak Šiaulių TI, nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, o neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Šiaulių TI atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 138).
Atsiliepimas
LAVL, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 1–4). Atsiliepime LAVL nurodo, kad pareiškėjas buvo gydomas 2015 m. liepos 15–23 d. Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,25 kv. m. Paaiškina, kad LAVL nėra vedama statistika, kiek palatose vienu metu gydoma asmenų. Nurodo, kad minėtoje palatoje Nr. 24 yra 8 lovos. Nurodo, kad palatose remontas atliekamas eilės tvarka pagal poreikį. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas įrodymais. Pasak LAVL, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas-higienos pasas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Nurodo, kad pareiškėjas su skundais į LAVL administraciją nesikreipė.
LAVL atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 138).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde teigė, kad tiek LAVL, tiek Šiaulių TI, tiek ir Lukiškių TI-K jam trūko gyvenamojo ploto.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (t. II, b. l. 62–63), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2013 m. gegužės 15 d. pareiškėjas kartu su 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m, nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. birželio 3 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 176, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2013 m. liepos 1 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki 2013 m. spalio 1 d. ir 2013 m. spalio 10–13, 23–28 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas 7,94 kv. m, nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 164, kurios plotas 7,86 kv. m, o 2013 m. spalio 9 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m. Taigi, iš viso 151 parą (apie 5 mėnesius) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Atsižvelgiant į Šiaulių TI pateiktus duomenis (t. I, b. l. 100–114), byloje nustatyta, kad Šiaulių TI reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto taip pat laikėsi ne visada, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d., nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. sausio 15 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su 5–7 asmenimis kameroje, kurios plotas 20,91 kv. m, 2014 m. sausio 29–30 d., 2014 m. vasario 13–20, 22–25 d. pareiškėjas kartu su 5–7 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 19,56 kv. m, 2014 m. kovo 3–6 d. pareiškėjas kartu su 4–6 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 18,66 kv. m, 2014 m. kovo 17–24 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su 5–6 asmenimis kameroje, kurios plotas 19,56 kv. m, 2014 m. balandžio 14–15 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su 5 asmenimis kameroje, kurios plotas 18,74 kv. m, nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 14 d., nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. birželio 16 d., 2014 m. birželio 26–27 d., 2014 m. rugpjūčio 1–6 d. pareiškėjas kartu su kitais 6–7 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 22,88 kv. m, nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d., 2014 m. lapkričio 11–28 d. pareiškėjas su 4–5 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 17,01 kv. m. Taigi, iš viso 190 parų (dalį jų – ne visas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Konstatuotina, kad Šiaulių TI CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
LAVL negalėjo teismui nurodyti su keliais asmenimis buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus ir į tai, kad LAVL nurodė, jog palatoje, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, buvo 8 lovos, laikytina, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 15–22 d. buvo laikomas palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m kartu su kitais 7 asmenimis.
Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 1 punktą LAVL paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir LAVL (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Taigi, LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL.
Nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus LAVL palatose (kamerose) gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Taigi, pareiškėjui LAVL 8 paras nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Konstatuotina, kad LAVL CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos minėtose įstaigose buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė (Lukiškių TI-K – apie 5 mėnesius, Šiaulių TI – apie pusę metų) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas LAVL buvo maždaug per pus mažesnis, nei minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas) leidžia juos vertinti kaip pasiekusius minimalų žiaurumo lygį, t. y. pažeidžiančius Konvencijos 3 straipsnį.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad minėtose įstaigose nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nuo sienų luposi dažai, byrėjo tinkas, formavosi pelėsis, buvo silpnas dirbtinis apšvietimas, LAVL palatoje, be kita ko, nebuvo veidrodžio, o duše buvo labai slidu, Šiaulių TI kamerose, be kita ko, buvo labai šalta, didelė oro drėgmė, rūsyje įrengtose karantino kamerose sanitarinis mazgas buvo neatskirtas sienele, nebuvo praustuvių, unitazų (tik atvira kanalizacijos skylė grindyse), paskirstymo kamerose nebuvo lango, kt. Pareiškėjas skunde labai išsamiai nurodė visas su šiomis aplinkybėmis susijusias detalias, atskirai išskirdamas kalinimo sąlygas kiekvienoje įstaigoje, nurodydamas konkrečius kamerų numerius, t. y. detaliai aprašydamas, kokiose kamerose, kokios buvo gyvenimo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lietuvos valstybę atstovaujančios institucijos, nesutikdamos su pareiškėjo skundo teiginiais, turėjo pareigą pateikti teismui įrodymus, kad užtikrino pareiškėjui saugias ir sveikas kalinimo (gydymo) sąlygas.
Higienos normos 76:2010 21 punkte numatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis ir tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Minėtos higienos normos 28 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Higienos normos 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal higienos normos 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Higienos normos 76:2010 39.3 punktas numato, kad dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios. Minėtos normos 56 punktas numato, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Pagal 26 punktą, šiltuoju laikotarpiu turi būti oro temperatūra 18–28 ⁰C, santykinė oro drėgmė 35–65 proc., o šaltuoju laikotarpiu – temperatūra turi būti 18–22 ⁰C, santykinė oro drėgmė 35–60 proc.
Šiaulių TI pateikė teismui Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus, kuriuose minėta institucija užfiksavo įvairius higienos normos 76:2010 reikalavimų pažeidimus (t. I, b. l. 130, 136, 139, 147, 157, 166, 171, 177–178). Kai kurie higienos normų pažeidimai Šiaulių TI nebuvo pašalinti net ir grįžtamosios kontrolės metu (t. I, b. l. 151). Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių TI 2013 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nurodydamas, kad Šiaulių TI neturi lėšų pašalinti nustatytus higienos normos pažeidimus (t. I, b. l. 153), o 2014 m. lapkričio 10 d. Šiaulių TI informavo Šiaulių visuomenės sveikatos centrą, kad patikrinimų metu nustatyti trūkumai nurodytais terminais pašalinami ne visi dėl finansinių ir žmogiškųjų išteklių trūkumo, dirbančių nuteistųjų trūkumo, nepakankamos jų kvalifikacijos, rėžiminio korpuso patalpų remonto ypatybių ir įstaigoje laikomų asmenų nuolatinių piktybinių veiksmų (t. I, b. l. 163). Šiaulių TI atsiliepime pažymėjo, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, todėl, pasak Šiaulių TI, nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameroms šie reikalavimai yra netaikomi. Šis Šiaulių TI argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes higienos normos 76:2010 5 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos – tai bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Pagal minėtą sąvoką visos tardymo izoliatoriaus kameros (nepriklausomai, nuo jose praleidžiamo nuteistųjų ir suimtųjų asmenų laiko trukmės) yra priskiriamos gyvenamosioms patalpoms, kurioms yra taikomi minėtos higienos normos reikalavimai. Konstatuotina, kad Šiaulių TI nepateikė teismui įrodymų, kad užtikrino pareiškėjui saugias ir sveikas kalinimo sąlygas. LAVL pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus. Šių aktų duomenimis nustatyta, kad minėta institucija 2015 m. rugpjūčio 18–19 d. atliko patikrinimą kameros tipo palatoje Nr. 24, kurioje pareiškėjas buvo gydomas 2015 m. liepos 15–22 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad nuo sienelės prie praustuvo nukritę keramikinės plytelės, nuo sienų ir lubų vietomis nubyrėję dažai, t. y. paviršiai nebuvo lengvai valomi ir dezinfekuojami (t. II, b. l. 15). Tai patvirtina ir LAVL teismui pateiktos minėtos palatos nuotraukos (t. II, b. l. 23, 27) bei teismo posėdžio metu pareiškėjo pateikti dokumentai (t. II, b. l. 147). Be to, nuotraukos patvirtina, kad LAVL palatoje nebuvo unitazo (t. II, b. l. 28). Taigi, LAVL atsiliepimo argumentas, kad turimas higienos pasas įrodo, jog patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, teismo atmetamas kaip nepagrįstas. Higienos paso turėjimas per se nereiškia, kad higienos ir kiti reikalavimai negali būti ir nėra pažeidžiami. Konstatuotina, kad LAVL nepateikė teismui įrodymų, kad užtikrino pareiškėjui saugias ir sveikas kalinimo sąlygas. Lukiškių TI-K pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus, kuriuose minėta institucija užfiksavo įvairius higienos normos 76:2010 reikalavimų pažeidimus (t. II, b. l. 73, 75, 81, 86, 90, 94, 99–109). Kai kurie pažeidimai nebuvo pašalinti ir grįžtamosios kontrolės metu (t. II, b. l. 110). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, kad užtikrino pareiškėjui saugias ir sveikas kalinimo sąlygas. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Šiaulių TI, Lukiškių TI-K ir LAVL neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pastebėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į minėtas įstaigas ar kitas kompetentingas institucijas su skundais nesikreipė, tačiau pažeidimai truko ilgą laiko tarpą, dažnai pasireiškė gana dideliu mastu (dėl ploto trūkumo). Atsižvelgdamas į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 057,00 Eur, skaičiuojant 7,00 Eur už vieną parą (151 para x 7,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, susijusių su minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimu (įvertinant taip pat ir kitus nustatytus pažeidimus), 1 330,00 Eur, skaičiuojant 7,00 Eur už vieną parą (190 parų x 7,00 Eur) kai pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI ir 80,00 Eur, skaičiuojant 10,00 Eur už vieną parą (8 paros x 10,00 Eur), kai pareiškėjas buvo gydomas LAVL (atsižvelgiant taip pat ir į tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos sąlygas). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 18 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės neturtinei žalai atlyginti iš viso 2 467,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. V. (R. V.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 330,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui R. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 057,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui R. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 80,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.