- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-17
- Bylos Nr.
- AN2-242-557/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-25-3-00031-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Linas Pauliukėnas
- Pažeidėjas
- N. R.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens N. R. skundą Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria netenkintas N. R. skundas ir paliktas nepakeistas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato (toliau ir – Klaipėdos AVPK Kretingos r. PK, Institucija) 2019 m. kovo 22 d. nutarimas, kuriuo N. R. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 1 dalį 725 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. 2019-01-17 Klaipėdos AVPK Kretingos r. PK Veiklos skyriaus tyrėjas surašė N. R. administracinio nusižengimo protokolą pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2018-12-10 20.10 val. Topolių aklg. 10, Kretingoje, vairuodamas automobilį atbuline eiga, atsitrenkė į stovintį automobilį, jį apgadino ir iš įvykio vietos nuvažiavo, nepranešęs apie jį nei nukentėjusiajam, nei policijai. Tokiais veiksmais N. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 222 punktų reikalavimus. Vadovaujantis ANK 610 straipsniu, N. R. buvo surašytas administracinis nurodymas, kuriuo buvo pasiūlyta N. R. iki 2019-02-01 savo noru sumokėti 300 Eur baudą.
2. Klaipėdos AVPK Kretingos r. PK 2019-03-22 nutarimu N. R. už padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, paskirta administracinė nuobauda – 725 Eur bauda.
Šalies argumentai
3. Nesutikdamas su Institucijos 2019-03-22 nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas N. R. kreipėsi su skundu į Plungės apylinkės teismą, prašydamas šį nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
4. Plungės apylinkės teismas 2019-05-27 nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens N. R. skundo netenkino. Teismas pažymėjo, kad nors administracinėn atsakomybėn traukiamas N. R. nesutinka, kad padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, teismo vertinimu, N. R. versiją, jog jis išlipo iš automobilio tik įvertinti atstumą iki kito automobilio ir jokio įvykio nesukėlė bei iš įvykio vietos nepasišalino, paneigia liudytojų J. J. ir T. U. teisme ir praėjus kelioms dienoms po įvykio duoti parodymai apie tai, jog jie matė, kaip atbuline eiga važiuojantis automobilis atsitrenkė į kitą stovėjusį automobilį, kaip automobilio vairuotojas išlipo iš savo automobilio, apžiūrėjo automobilius ir nuvažiavo, taip pat liudytojo A. P. parodymai apie tai, kad sėdėdamas automobilyje su T. U. jis matė, kaip atbuline eiga važiuojantis automobilis „Audi A4“ atsitrenkė į stovintį automobilį „Opel Corsa“, iš automobilio išlipęs vairuotojas nuėjo prie automobilio galo, pasišviesdamas telefonu jį apžiūrėjo, po to sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo; jis važiavo paskui automobilį „Audi A4“ norėdamas įsidėmėti valstybinį numerį, grįžęs prie T. U. namų „Opel Corsa“ savininkui, stovėjusiam prie automobilio, papasakojo ką matė ir jis iškvietė policiją, bei kiti byloje surinkti įrodymai. Teismas pažymėjo, jog nė vienam iš liudytojų, kurių suinteresuotumas duoti neobjektyvius, tikrovės neatitinkančius parodymus byloje nenustatytas, nekilo abejonių dėl to, kad eismo įvykis buvo, nes liudytoja J. J. parodė, jog automobilis, į kurį atsitrenkė, net šoktelėjo iš vietos, o ji dar įspėjo vairuotoją per langą nepasišalinti ir nuėjo apie įvykį pasakyti automobilio savininkui kaimynui V. A.; liudytojas T. U. teisme taip pat patvirtino, jog smūgio metu automobilis, į kurį buvo atsitrenkta, sujudėjo, jis kartu su A. P. važiavo atsitrenkusiam automobiliui iš paskos, norėdami pamatyti šio automobilio valstybinius numerius. Juolab, kad iš dalies visų trijų liudytojų parodymus patvirtina ir paties N. R. parodymai, kad važiuodamas atbuline eiga staiga pamatė už savęs automobilį, staiga sustojo ir išlipo pažiūrėti, ar negalėjo su automobilio sukabinimo įtaisu kliudyti kito automobilio. Ir nors N. R. teigia, jog smūgio nejuto, o išlipo tik pasižiūrėti, kiek dar gali važiuoti, tokią administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versiją teismas vertino kaip gynybinę, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
II. Apeliacinio skundo argumentai
5. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas N. R. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2019-05-27 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK 2019-03-22 nutarimą, kuriuo jam pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 725 Eur bauda, ir nutraukti jam administracinio nusižengimo teiseną.
5.1. Nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl jo kaltės ir tyčios pasitraukiant iš įvykio vietos, padarant administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, todėl apskųstas Institucijos nutarimas yra pagrįstas. Apelianto N. R. nuomone, yra teisinis ir faktinis pagrindas nutartį panaikinti ir administracinę teiseną jam nutraukti.
5.2. Teismas paliko galioti skundžiamą Institucijos 2019-03-22 nutarimą, remdamasis liudytojų J. J., T. U. ir V. A. parodymais, kurių pagrindu konstatavo jo veiksmuose tyčią pasišalinant iš įvykio vietos, tačiau visiškai neanalizavo tyčios turinio, neįvertino jo, kaip eismo įvykį sukėlusio asmens, pasitraukimo iš įvykio vietos aplinkybių – tikslo ir motyvų. Pasak apelianto, jo veiksmuose tyčios nebuvo ir teismas šių elementų ne tik neanalizavo, bet ir jų nenustatė. Teismas nepagrįstai ir formaliai rėmėsi liudytojų parodymais, kurie iš esmės kelia daug abejonių. Liudytojai J. J. ir T. U. nurodė tiesiogiai matę neva jo sukeltą eismo įvykį ir pasišalinimą iš įvykio vietos, tačiau, apelianto teigimu, dėl įvykio aplinkybių to pamatyti realiai jie negalėjo ir duodami parodymus pasisakė ne dėl įvykio aplinkybių, o tik išsakė savo nuomonę. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko 2018-12-10, apie 20.00 val., taigi akivaizdžiai tamsiu paros metu (šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad išlipęs iš automobilio, jis turėjo pasišviesti telefonu, kad įsitikintų savo atliekamo manevro saugumu, tai matė ir liudytojas T. U.). Dėl šios aplinkybės liudytoja J. J., apelianto nuomone, iš viso negalėjo matyti eismo įvykio per virtuvės langą taip, kad galėtų duoti teisingus ir objektyvius parodymus. Liudytojas T. U. įvykio metu sėdėjo kitame automobilyje, be to, pats teisme nurodė, kad buvo be akinių, vairuotojo nepažino, apgadinimų nematė, nes iš arti nežiūrėjo, taigi ir šis liudytojas, apelianto teigimu, negalėjo duoti objektyvių ir teisingų parodymų, todėl jo parodymai turėjo būti įvertinti kaip nuomonė, o ne faktinių eismo įvykio aplinkybių nuoseklus išdėstymas.
5.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ANK 426 straipsnio 1 dalyje pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos, tai yra jis turi suvokti ne tik tai, kad sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju būtina nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, tai yra administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Administracinio nusižengimo sudėtį sudaro ANK įtvirtinta objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.
5.4. ANK 426 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Šiame straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Pagal subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius, minėtas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, tai yra jis nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, tai yra pasišalina iš eismo įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti kitus reikšmingus įrodymus. Taigi šiuo atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl skundžiamo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, privalėjo įvertinti ir pasisakyti dėl paminėtų požymių egzistavimo ir išsamiai išanalizuoti jo veiksmuose tyčios buvimą (ar nebuvimą), tyčios turinį bei jo pasitraukimo iš įvykio vietos tikslus ir motyvus.
5.5. Teismas pripažino ir patvirtino faktinę aplinkybę, kad jis, N. R., išlipo iš savo transporto priemonės, pasišvietė telefonu, kad apžiūrėtų atliekamo manevro galimybes ir jau atlikto manevro pasekmes. Tai, apelianto teigimu, tik įrodo jo gerą valią siekiant įsitikinti, kad jo veiksmai nesukėlė jokių neteisėtų pasekmių. N. R. pažymi, kad įvykio metu buvo tamsu, smūgio jis nejuto, o jo abejonės, kad nekilo neteisėtų pasekmių, buvo išsklaidytos jam išlipus iš automobilio ir apžiūrėjus savo ir šalia buvusią transporto priemonę. Kaip minėta, liudytojai J. J. ir T. U. negalėjo girdėti automobilių susidūrimo, nes vienas iš jų buvo prie virtuvės lango, kitas – draugo automobilyje, juolab, jie negalėjo pamatyti, kad jo užkliudytas automobilis šoktelėjo ar sujudėjo. Liudytojas T. U. pripažino, kad be akinių gerai nemato, o liudytoja J. J. buvo per toli nuo įvykio vietos, be to, buvo per tamsu, kad pamatyti užkliudyto automobilio šoktelėjimą ar pajudėjimą. Apelianto nuomone, teismas turėjo pakankamą pagrindą liudytojų parodymus įvertinti kritiškai ir visapusiškai išanalizuoti pažeidimo sudėtį, įvertinti jo nurodytas aplinkybes, kad jo veika (neveikimas) kvalifikuota neteisingai, nes teismas nenustatė jokių jo aktyvių veiksmų siekiant pasitraukti iš įvykio vietos, nuslėpti įvykį, veikti tyčia kuo skubiau pasitraukiant iš įvykio vietos. Apelianto teigimu, visuma šių aplinkybių patvirtina priešingą išvadą, t. y. kad jo veiksmuose nebuvo tyčios, jis įvykio aplinkybių neslėpė ir iš įvykio vietos nebėgo, o savarankiškai siekė įsitikinti, kad nepadarė neteisėto veiksmo ir nėra jokių jo atlikto manevro pasekmių. Be to, apeliantas N. R. pažymi, jog pats teismas pripažino, kad apgadinto automobilio apgadinimai pagal aukštį nesutampa, todėl tai taip pat galėjo turėti įtakos aplinkybei, kad jam išlipus iš automobilio ir tamsoje telefonu pasišvietus savo ir šalia stovėjusį automobilį, objektyviai nebuvo įmanoma pamatyti automobilių pažeidimų.
5.6. Dėl išvardytų motyvų, apelianto nuomone, skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, teismas neanalizavo pažeidimo turinio, nenustatė jo veiksmuose tyčios, kuri yra būtina sąlyga paskirti nuobaudą už pažeidimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, tik formaliai rėmėsi neobjektyviais liudytojų parodymais, todėl neteisingai konstatavo, kad jo veiksmai atitinka ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtį, vadinasi, nuobauda už minėtą pažeidimą jam paskirta nepagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliacinis skundas atmestinas.
7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo N. R. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina jį padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje. Apelianto teigimu, tyčios pasitraukti iš įvykio vietos jis neturėjo, nes nesuprato sukėlęs eismo įvykį ir apgadinęs automobilius, taigi jo veiksmuose nėra visų būtinų nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, požymių. Apygardos teismo vertinimu, su šiais N. R. apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.
8. ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-2-2013, 2AT-9/2014). Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą nagrinėjančio organo) prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui (bylą nagrinėjančiam organui) tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime ANK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (LAT nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-1-2014). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (LAT nutartis Nr.e2AT-18-648/2017).
9. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl N. R. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje, teismo išvados pagrįstos ir atitinka teisinį reglamentavimą bei byloje esančius įrodymus. Apelianto ginčijamoje teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl pažeidėjo N. R. ginčijamo fakto pasišalinus iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos įrodytumo ir pagrįstumo bylos medžiaga, nesutikti su apylinkės teismo argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo
10. ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikomas įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. LAT formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Taigi šis nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pavyzdžiui, pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (LAT nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015). Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014). Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (LAT nutartys Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013, 2AT-10-2014, 2AT-54-648/2016).
11. Administracinio nusižengimo protokole nurodyti administracinio nusižengimo turinį sudarantys N. R. padaryti KET 9 ir 222 punktų pažeidimai. KET 9 punkte numatytos bendrosios eismo dalyvių pareigos, t. y. nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 222 punkte numatytos eismo dalyvių pareigos įvykus eismo įvykiui, t. y. nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Šių tiek bendro pobūdžio, tiek nustatančių pareigas eismo dalyviams kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai reikalavimų ir pareigų nesilaikymas gali būti pripažintas ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymiais, vertinant byloje nustatytų aplinkybių visumą.
12. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus (administracinio teisės pažeidimo protokolą, pažeidėjo N. R., nukentėjusiojo V. A., liudytojų T. U. ir J. J. teismo posėdyje duotais parodymus bei jų ir liudytojo A. P. netrukus po įvykio pateiktus rašytinius paaiškinimus, įvykio nuotraukas, tyrėjos tarnybinį pranešimą, eismo įvykio vietos schemoje ir transporto priemonių apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis, kitus rašytinius įrodymus), padarė išvadą, kad N. R., manevruodamas atbuline eiga automobiliu „Audi A4“ atsitrenkė į stovintį automobilį „Opel Corsa“ ir taip apgadino abu automobilius. Kartu teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog N. R. juto, kad atsitrenkė į gale stovėjusį automobilį ir būtent dėl to išlipo iš savo automobilio bei ėjo apžiūrėti abiejų automobilių, taigi suprato, jog įvyko eismo įvykis ir suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau sąmoningai pasirinko neteisėtą elgesio variantą ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrindė byloje įvertintų įrodymų visuma, sugretinęs tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų ir paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus ir išsamiai, atskleisdamas ir N. R. kaltės turinį dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, padarymo, motyvavo tai savo nutartyje. N. R. versiją dėl eismo įvykio, įvertinęs jo rašytinių paaiškinimų ir parodymų teisme prieštaravimus, kaip nenuoseklią ir prieštaraujančią kitiems bylos duomenims, teismas argumentuotai atmetė
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ANK 569 straipsnio 4 dalies reikalavimų, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai įvertino nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek palyginęs tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę ir, priešingai apelianto tvirtinimui, padarė pagrįstą išvadą dėl N. R. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 1 dalyje. Byloje nustatytos aplinkybės – automobilių kontaktas, tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos J. J. parodymai (ši liudytoja savo 2019-01-08 rašytiniame paaiškinime policijai nurodė, jog ji pro savo buto virtuvės langą pamatė, kaip nuo parduotuvės atbulas gana dideliu greičiu važiuojantis automobilis atsitrenkė į kaimynų sūnaus V. A. automobilį, kuris nuo smūgio net pašoko į priekį, o atsitrenkusio automobilio vairuotojas išlipęs iš automobilio ir pasilenkęs apžiūrėjo, kas nutiko automobiliams (b. l. 17), tokias aplinkybes ji patvirtino ir apklausiama teisme) ir veiksmai – pravėrusi langą ji pasakė pažeidėjui, kad nebandytų pabėgti ir nuėjo pas kaimynus pranešti apie įvykį (J. J. 2019-01-08 rašytinis paaiškinimas); taip pat tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų A. P. ir T. U. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, jog jie sėdėdami automobilyje matė, kaip atbuline eiga važiuojantis automobilis „Audi A4“ atsitrenkė į stovintį automobilį „Opel Corsa“, iš automobilio išlipęs vairuotojas nuėjo prie automobilio galo, pasišviesdamas telefonu apžiūrėjo automobilį, sėdo į automobilį ir nuvažiavo, ir veiksmai – A. P. važiavo paskui automobilį „Audi A4“ norėdamas įsidėmėti valstybinį numerį, po to grįžo prie T. U. namų, kur „Opel Corsa“ savininkui, stovėjusiam prie automobilio, papasakojo ką matė ir šis iškvietė policiją, bei liudytojo T. U. parodymai teisme (b. l. 51); paties pažeidėjo N. R. veiksmai – po automobilių kontakto išlipo iš savo automobilio ir pasišviesdamas telefonu apžiūrėjo automobilius (savo 2018-12-14 rašytiniame paaiškinime N. R., be kita ko, nurodė: „Važiuodamas atbulas per veidrodėlį pamačiau šalia automobilį, sustojau. Išlipau apsižiūrėti, ar neatsitrenkiau į stovintį automobilį. Pasišviesdamas telefonu apžiūrėjau savo ir šalia stovintį automobilį <...>.“ (b. l. 18) – yra pakankamos pripažinti, kad N. R. suprato sukėlęs eismo įvykį (apgadinęs kitą automobilį), tačiau tyčia ignoruodamas tai, t. y. nesilaikydamas KET 222 punkto reikalavimų, tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos.
14. Apeliantas nepagrįstai kelia abejones dėl tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymų patikimumo. Vien tai, kad įvykis įvyko 2018-12-10, apie 20.10 val., t. y. tamsiu paros metu, priešingai apelianto tvirtinimui, nereiškia, kad liudytoja J. J. pro savo virtuvės langą ir liudytojas T. U., sėdėdamas draugo automobilyje, negalėjo matyti automobilių kontakto. Šie liudytojai bei liudytojas A. P., tiesiogiai matę įvykio aplinkybes, neabejotinai patvirtino matę, kaip manevruodamas atbulas automobilis „Audi A4“ atsitrenkė į stovintį automobilį „Opel Corsa“, vairuotojas išlipęs iš savo automobilio apžiūrėjo automobilius, pasišviesdamas telefonu, ir netrukus nuvažiavo, nors, kaip minėta, liudytoja J. J. savo 2019-01-08 rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pamačiusi, kaip nuo parduotuvės atbulas gana dideliu greičiu važiuojantis automobilis atsitrenkė į kaimynų sūnaus automobilį, pravėrusi langą pažeidėjui pasakė, kad nebandytų pabėgti (b. l. 17), tačiau tai ignoruodamas N. R. iš eismo įvykio vietos pasišalino. Liudytojų J. J., T. U. ir A. P. parodymai nuoseklūs, jie sutampa ne tik tarpusavyje, bet iš dalies ir su paties pažeidėjo N. R. parodymais (jis pripažino, kad išlipęs iš savo automobilio pasišviesdamas telefonu apžiūrėjo savo ir šalia stovėjusį automobilį, tik skirtingai aiškino tokio savo veiksmo priežastis: kaip minėta, savo 2018-12-14 paaiškinime nurodė, kad išlipo iš savo automobilio apsižiūrėti, ar neatsitrenkė į stovintį automobilį (b. l. 18); tuo tarpu 2019-03-13 paaiškinime N. R. jau teigė, kad privažiavęs vietą, kurioje galėjo apsisukti, kiek įmanoma priartėjo prie kito stovinčio automobilio ir žinodamas, kad visur pristatyta daug automobilių, nusprendė išlipti ir įvertinti kiek dar gali važiuoti atbulas, išlipęs nuėjo prie savo automobilio galo ir telefonu pašvietė, kad įvertintų, kiek dar gali važiuoti atbulas, pastebėjęs, kad iki stovinčio automobilio yra apie 30 cm, atgal nebevažiavo ir įsitikinęs, kad vietos išvažiuoti užteks, pradėjo važiuoti į priekį link Savanorių g. (b. l. 32–33); apklausiamas bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu N. R. nurodė, kad važiuodamas atbulas staiga per veidrodėlį pamatė už savęs automobilį, staiga sustojo ir išlipo pažiūrėti, ar negalėjo su automobilio sukabinimo įtaisu kliudyti kito automobilio, vėliau teigė, kad išlipo pažiūrėti, koks yra atstumas tarp automobilių, kuris buvo apie 20–30 cm). Byloje nenustatytas liudytojų J. J., T. U. ir A. P. suinteresuotumas apkalbėti N. R. (byloje nėra duomenų, jų nenurodo ir pats apeliantas, kad liudytojai J. J., T. U. ir A. P. būtų suinteresuoti jį nepagrįstai apkaltini), nėra pagrindo abejoti šių liudytojų paaiškinimų patikimumu. Pirmosios instancijos teismas minėtų liudytojų parodymus analizavo ir vertino kitų bylos duomenų kontekste. Pažymėtina ir tai, kad nors N. R. nepripažįsta apgadinęs „Opel Corsa“ automobilį, tačiau pastarojo veiksmai – išlipęs iš savo automobilio, pasišviesdamas telefonu apžiūrėjo abu automobilius (kaip pats nurodė 2018-12-14 paaiškinime, išlipo apsižiūrėti, ar neatsitrenkė į stovintį automobilį), po įvykio siūlė apgadinto automobilio valdytojui V. A. susitarti (pastarasis savo 2019-01-15 rašytiniame paaiškinime, be kita ko, nurodė: „Mano automobilį apgadinęs vairuotojas buvo mane susiradęs, siūlė tartis, bet žalos atlyginti nepasiūlė <...>.“ (b. l. 13), įvertinus tai, jog liudytoja J. J. nurodė, kad įspėjo pažeidėją, jog nebandytų pabėgti, leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog N. R. suprato sukėlęs eismo įvykį (apgadinęs kitą automobilį), tačiau tyčia ignoruodamas tai, t. y. nesilaikydamas KET 222 punkto reikalavimų, tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos.
15. Dėl apelianto N. R. skundo argumento, kad pats teismas pripažino, jog apgadinto automobilio apgadinimai pagal aukštį nesutampa, pažymėtina, kad, priešingai apelianto tvirtinimui, teismas tokios aplinkybės nekonstatavo, tik nurodė: „Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad automobilio Opel Corsa apgadinimai ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens automobilio sukabinimo įtaisas yra šiek tiek skirtinguose aukščiuose, tačiau teismo vertinimu, toks nedidelis aukščio skirtumas yra normalus, jis galėjo atsirasti dėl to, kad automobilių kontakto vieta buvo fiksuojama jiems stovint, tuo tarpu eismo įvykio metu automobilis Audi A4 judėjo, o jo judėjimo trajektorija ir kokiu kampu buvo atsitrenkta į stovėjusį automobilį, nenustatyta.“ Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 22, 24–26), 2019-01-18 transporto priemonės „Opel Corsa“ apžiūros protokolo (b. l. 10) ir apgadinto automobilio valdytojo V. A. rašytinio paaiškinimo (b. l. 13) matyti, kad buvo įlenktas automobilio „Opel Corsa“ valstybinio numerio ženklas ir įskilęs buferis. Kaip minėta, pats N. R. savo 2018-12-14 paaiškinime nurodė: „Mano automobilio kablys buvo ties stovinčio automobilio valstybinio numerio ženklu. <...>“ (b. l. 18), apklausiamas teisme paaiškino, kad važiuodamas atbulas per veidrodėlį pamatė už savęs automobilį, staiga sustojo ir išlipo pažiūrėti, ar negalėjo su automobilio sukabinimo įtaisu kliudyti kito automobilio. Atsižvelgiant į visa tai, akivaizdu, kad po įvykio užfiksuoti automobilio „Opel Corsa“ apgadinimai yra N. R. veiksmų, vairuojant automobilį, pažeidžiant KET reikalavimus, pasekmė.
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ANK 567 straipsnyje, 569 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino bylos įrodymus, N. R. veikoje teisingai nustatė ANK 426 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo subjektyvųjį požymį – tyčią ir pagrįstai jį dėl šio administracinio nusižengimo nubaudė.
17. Dėl išvardytų motyvų naikinti Institucijos 2019-03-22 nutarimą ir dėl jo priimtą skundžiamą Plungės apylinkės teismo 2019-05-27 nutartį N. R. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. gegužės 27 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens N. R. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.