Kauno apygardos teismo sprendimas, e2A-1343-254/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-10-27
Bylos Nr.: e2A-1343-254/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-12455-2015-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Dalė Burdulienė, Žibutė Budžienė
Atsakovas: V. S., M. Š., uždarajai akcinei bendrovei „Enerteka“, valstybės įmonei Turto bankui
Ieškovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: notarė Z

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-1343-254/2016Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12455-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.5; 2.3.2.6; 3.1.1.2.22; 3.1.7.1; 3.1.7.3; 3.1.7.5; 3.1.7.7; 3.1.7.9; 3.3.1.14; 3.3.1.21. (S)

Kauno apygardos teismasSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nerijaus Meilučio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių V. S. ir M. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams V. S., M. Š., uždarajai akcinei bendrovei „Enerteka“, valstybės įmonei Turto bankui dėl sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys notarė Z. R., notarė L. M. (Telksnienė).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, panaikinus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnę negu priklauso pagal teisės aktus žemės sklypo dalį.

Šalies argumentai

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama:

pripažinti negaliojančiu atsakovei M. Š., išduoto 2005-06-30 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 4961 dalį, kuriuo M. Š. iš P. S., a.k. (duomenys neskelbtini), paveldėjo 783/1567 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

pripažinti negaliojančia 2012-11-26 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8760 dalį, kuria 0,1567 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), V. S. ir M. Š. parduotas UAB „Enerteka“;

taikyti restituciją natūra, įpareigojant atsakovę UAB „Enerteka“, įmonės kodas 135073710, grąžinti valstybės nuosavybėn 0,1567 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį ji įgijo 2012-11-26 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8760 pagrindu iš atsakovių V. S. ir M. Š.;

pripažinti negaliojančiu 2003-11-27 neatlygintinai piliečių nuosavybėn perduodamų akcijų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 2117, kuriuo atsakovei V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) Valstybės įmonė Valstybės turto fondas, įmonės kodas 110073154 (dabar VĮ Turto bankas, įmonės kodas 112021042), perdavė AB „Rytų skirstomieji tinklai“ 8633 paprastąsias vardines akcijas, kurių kiekvienos nominali vertė 1 Lt;

taikyti restituciją natūra ir įpareigoti atsakovę V. S., grąžinti valstybei vertybinius popierius (akcijas), kurias ji gavo pagal 2003-11-27 neatlygintinai piliečių nuosavybėn perduodamų akcijų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 2117, o nesant galimybės grąžinti vertybinius popierius (akcijas), grąžinti valstybei pinigais jų indeksuota (koef. 1,6) verte – 3125,58 EUR (10 792 Lt).

Šalies argumentai

Ieškovė nurodė, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į P. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisės valdytą žemę (duomenys neskelbtini), pateikė dukterys M. Š. ir V. S. ir žmona P. S.. Nuosavybės teisės V. S. (į 1,09 ha) ir P. S. (į 0,0783 ha) buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko 1998-01-26 įsakymu Nr. 01-435, Kauno apskrities viršininko administracijos 1998-01-26 sprendimu Nr. 1215, Kauno apskrities viršininko administracijos 1998-01-26 sprendimu Nr. 1216 ir Kauno apskrities viršininko 2003-03-14 įsakymu Nr. 02-01-1555 (toliau – administraciniai aktai). Visi aukščiau nurodyti administraciniai aktai buvo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005-10-11 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-509-555/2005, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-03-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006. Teismas panaikino administracinius aktus, nes nustatė, kad P. S. iki nacionalizacijos valdė ne 3,27 ha žemės, o 1,119 ha žemės, tačiau netaikė restitucijos. Atsakovės negrąžino žemės sklypo dalies. V. S. negrąžino pagal panaikintą Kauno apskrities viršininko 2003-03-14 įsakymą Nr. 02-01-1555 pagal 2003-11-27 akcijų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 2117 gautų kaip kompensacijos už negrąžinamą žemės sklypą akcijų (vertė – 10792 Lt). Nepaisant administracinių aktų, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės P. S. į žemės sklypo dalį, ginčijimo teisme fakto, M. Š. buvo išduotas 2005-06-30 paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 4961 po P. S. mirties, ir tuo pagrindu įregistruotos M. Š. nuosavybės teisės į 783 kv.m. žemės sklypo dalį. Praėjus šešeriems metams po teisminių procesų atsakovės neteisėtai perleido žemės sklypą UAB „Enerteka“. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys yra viešai skelbiamos, ieškovės nuomonė, UAB „Enerteka“ negalėjo nežinoti apie administracinių aktų panaikinimą ir sudaromo sandorio neteisėtumą, todėl ji laikoma nesąžininga įgijėja ir iš jos gali būti išreikalaujamas turtas. Ieškovei, kuri būdama likviduotų apskričių viršininkų administracijų teisių perėmėja ir disponuodama informacija bei dokumentais, susijusiais su valstybinės žemės perleidimu, apie galimą viešojo intereso pažeidimą tapo žinoma 2010 m. liepos 1 d., todėl ieškovė, nepraleidusi bendro ieškinio senaties termino, kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prašydama pripažinti sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją.

Atsiliepimas

Atsakovė M. Š. prašė ieškinį atmesti, nurodydama, kad nuosavybės atkūrimas administraciniais aktais buvo atliktas teisėtai pagal nuosavybės atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus. Teismų sprendimais nebuvo paneigta P. S. nuosavybės teisė į mažesnę 1,119 ha ploto žemės sklypo dalį. Nuosavybės teisė į P. S. valdytą žemę buvo atkurta natūra žmonai P. S. ir dukrai V. S. į 0,1567 ha dalį sklypo ir tai nežymiai viršijo 1,119 ha sklypo ploto. P. S. įpėdinės, o vėliau mirus P. S., jos įpėdinė dukra M. Š., įsiteisėjus 2005-10-11 Kauno apygardos teismo sprendimui, buvo teisėtos P. S. vardu atkurtos žemės sklypo 0,1567 ha dalies savininkės. Tai, kad ieškovė po teismo sprendimo nepataisė klaidos ir nesumažino P. S. priklausančio žemės sklypo ploto iš 3,27 ha į 1,119 ha, nesudaro teisinio pagrindo ieškovui reikšti šiuos reikalavimus. Be to, kai atsakovė priėmė palikimą pagal testamentą po savo motinos mirties, vyko teisminiai ginčai, dar nebuvo priimtas teismo sprendimas dėl administracinių aktų panaikinimo, todėl ieškovės reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad po teismo sprendimo priėmimo ieškovė nesikreipė į teismą dėl mirusios P. S. palikimo priėmimo užginčijimo ir apribojimų taikymo. Ieškovės reikalavimams turi būti taikoma bendra ieškinio senatis.

Atsakovė V. S. prašė ieškinį atmesti, nurodydama, kad 2015 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. 8SD-6728-(14.8.9.) ieškovė pripažino, jog į P. S. žemę bendrai atkurtos nuosavybės teisės viršplotis yra 0,0493 ha, t. y. tik 0,31 dalis atkurta neteisėtai, o likusioji dalis atsakovėms priklausė teisėtai. Tačiau ieškovė reikalauja panaikinti pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl viso 0,1567 ha ploto žemės sklypo pardavimo, nenurodydama kokiam įstatymui prieštarauja sudarytas sandoris. Pabrėžtina, kad Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 11 d. sprendimu restitucija netaikyta, o pagal įstatymą restitucija galėjo būti netaikoma. Restitucijos taikymas praėjus jau beveik dešimčiai metų nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006 priėmimo prieštarautų Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams bei teisėtų lūkesčių principui. Mano, kad reikšti reikalavimą dėl 2003-11-27 akcijų priėmimo perdavimo nėra pagrindo, šis aktas nebuvo nuginčytas ir panaikintas. Be to, yra praleistas tiek materialinio subjektinio reikalavimo gynimo teismine tvarka, tiek sprendimo priverstinio vykdymo bendrieji 10 metų senaties terminai. Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo 2005-10-11, o viešojo administravimo subjektų tvarkos ar pavadinimų pasikeitimas negali atleisti jų nuo įstatyme numatytos atsakomybės ir tinkamų pareigų vykdymo.

Atsakovė UAB „Enerteka“ prašė ieškinį atmesti, nurodydama, kad 2012 m. lapkričio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš V. S. ir M. Š. įsigijo gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą bei 0,1567 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 160 000 Lt, kurią patvirtino notarė Z. R.. 2014 m. atsakovė UAB „Enerteka“ gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą nugriovė bei išregistravo nuosavybės teisę, nes planuoja vystyti veiklą šiame sklype. Ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nenurodo jokių teisės normų, kurioms prieštarautų pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl žemės sklypo perleidimo. Be to, jokių duomenų apie teismų priimtus sprendimus dėl 0,1567 ha žemės sklypo atsakovė nežinojo, o sužinojo tik 2015-07-15, kai gavo patikslintą ieškinį. Atsakovė yra sąžininga įgijėja, todėl negalima iš jos išreikalauti grąžinti turto. Manoma, kad, jeigu būtų taikoma restitucija, atsakovei turėtų būti kompensuotos išlaidos, kurias ji patyrė dėl žemės sklypo įsigijimo ir sutvarkymo (žemės mokesčio, statinių nugriovimo ir kt.). Atsakovė atkreipia dėmesį, jog teismui tenkinus ieškinį, valstybė vis tiek turės priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį žemės sklypą natūra pretenduojantiems asmenims M. Š., P. S. bei V. S..

Atsakovė VĮ Turto bankas su patikslinto ieškinio reikalavimu įpareigoti atsakovę V. S. grąžinti valstybei vertybinius popierius (akcijas), kurias ji gavo pagal 2003-11-27 neatlygintinai piliečių nuosavybėn perduodamų akcijų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 2117, o nesant galimybės grąžinti vertybinius popierius (akcijas), grąžinti valstybei pinigais jų indeksuota (koef. 1,6) verte – 3 125,58 Eur (10 792 Lt) sutiko ir prašė jį tenkinti, dėl kitų reikalavimų nurodė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Valstybės turto fondui apie teismo sprendimus nebuvo žinoma, o valstybės turto fondo, kurio teisių perėmėjas yra VĮ Turto bankas, darbuotojai, vykdydami Kauno apskrities viršininko 2003-03-14 sprendimą Nr. 02-01-155, nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis)“ nuostatų.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; taikė restituciją: įpareigojo V. S. per 60 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti valstybei dalį iš perduotų AB „Rytų skirstomieji tinklai“ paprastųjų vardinių akcijų (nominali vertė 6 745 Lt, indeksuota vertė (koef. 1,6) – 10 792 Lt) pinigais indeksuota akcijų verte 2 222,76 Eur, kurias V. S. pagal 2003-11-27 neatlygintinai piliečių nuosavybėn perduodamų akcijų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 2117, perdavė VĮ Valstybės turto fondas; pripažino, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į iki nacionalizacijos P. S. nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto, buvusio (duomenys neskelbtini) dalį – 0,3706 ha žemės sklypą – jo įpėdinei V. S. yra užbaigtas visiškai, grąžinus natūra neatlygintinai 0,0784 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o likusią 0,2922 žemės sklypo dalį kompensavus AB „Rytų skirstomieji tinklai“ paprastosiomis vardinėmis akcijomis, kurių bendra indeksuota vertė 3 117,25 Lt; pripažino, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į iki nacionalizacijos P. S. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), 0,3706 ha žemės sklypą jo įpėdinei P. S. yra užbaigtas iš dalies, grąžinus natūra neatlygintinai 0,0783 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); atmetė ieškinį likusioje dalyje; priteisė UAB „Enerteka“ iš V. S. 880 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė UAB „Enerteka“ iš M. Š. 1 120 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš V. S. valstybei 67 Eur žyminio mokesčio.

Teismas byloje esančių rašytinių įrodymų pagrindu nustatė, kad: nuosavybės teisių į P. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procesas buvo pradėtas 1993-08-16; iš dalies nuosavybės teisės atkurtos, grąžinus natūra žemės sklypus P. S. (0,0783 ha) ir V. S. (0,0784 ha) (1998-01-26) bei V. S. 1,0116 ha žemės sklypo dalį kompensavus vertybiniais popieriais (akcijomis) (2003-03-24); priimti dėl nuosavybės teisių atkūrimo administraciniai aktai 2005-10-26 buvo panaikinti, nes buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės sklypo plotą negu priklausė; valstybės įgaliota institucija priimtų sprendimų nekilnojamojo turto registre neįregistravo ir sąžiningiems tretiesiems asmenims apie šiuos sprendimus negalėjo būti žinoma; valstybės įgaliota institucija nesiėmė jokių veiksmų, kad teismui panaikinus administracinius aktus būtų operatyviai išspręstas klausimas dėl naujo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo; atsakovės M. Š. ir V. S. toliau naudojosi ginčo žemės sklypais ir turėjo teisėtą lūkestį dėl nuosavybės teisių į juos atkūrimo; priimant naują sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo šie sklypai atsakovėms vis tiek būtų grąžinti natūra; atsakovės M. Š. ir V. S., žinodamos, kad 2005 m. teismas panaikino administracinius aktus, pasinaudodamos aplinkybe, kad valstybinės žemės patikėtinis šių sprendimų neįregistravo viešame registre, pardavė žemės sklypus su statiniais UAB „Enerteka“ (t. y. buvo nesąžiningos); UAB „Enerteka“ sklypuose esančius statinius nugriovė; valstybinės žemės patikėtinis, nesiėmęs jokių aktyvių veiksmų įvykdyti 2005-10-26 sprendimą, šioje byloje siekia sugrąžinti ginčo žemės sklypus ir vertybinius popierius valstybės nuosavybėn, kad galėtų tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir vėl tuos pačius žemės sklypus perduoti atsakovėms M. Š. ir V. S.; nepaneigtas UAB „Enerteka“ sąžiningumas.

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 2012-11-26 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo nepagrįstas. Nepaneigta, kad atsakovės turi teisę atkurti nuosavybės teise į ginčo žemės sklypą, todėl yra pagrindas pripažinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą baigtu. Pagrindo panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, kuris buvo išduotas galiojant administraciniams aktams pagal P. S. testamentą, nėra. 2005-10-26 įsiteisėjus Kauno apygardos teismo sprendimui, administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo parengtas ieškovės ginčijamas turto priėmimo perdavimo aktas, buvo panaikinti, todėl teismas atmetė ieškovės reikalavimą panaikinti turto priėmimo- perdavimo aktą, kaip perteklinį.

Teismas įvertino, kad, panaikinus skundžiamus administracinius aktus, atsakovė V. S. įgijo teisę į mažesnę turto dalį (atkurta į 0,0784 ha), todėl vertybiniais popieriais (akcijomis) galėtų būti kompensuota už likusius 0,2922 ha. Ieškovės pateiktais įrodymais, viršplotis sudaro 0,7194 ha, kuris vertinant akcijų kaina yra 2 222,76 Eur (7 574,75 Lt), t. y. atsakovei galėjo būti kompensuota akcijomis, kurių vertė tuo metu buvo 3 117,25 Lt. Dėl to teismas pritaikė restituciją ir įpareigojo šį turtą grąžinti valstybei. Kadangi teismas nustatė, kad V. S. neturi galimybės grąžinti jai perduotų akcijų, priteisė valstybei jų vertę – 2 222,76 Eur.

Atsisakydamas taikyti senaties terminą, teismas nustatė, kad aplinkybę, jog atsakovėms atkurtinos nuosavybės teisės į žemės sklypą apimtis yra mažesnė, tapo žinoma 2005-10-11, įsiteisėjus Kauno apygardos sprendimui byloje Nr. 2A-509-555/2005. Ši diena laikytina ieškinio senaties termino eigos pradžia, todėl ieškovei pateikus ieškinį teismui 2015-06-22, bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas, remdamasis tuo, kad sprendimas iš esmės priimamas ieškovės bei atsakovės UAB „Enerteka“ naudai, nustatytas netinkamas valstybinės patikėtinės veikimas jai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą bei atsakovių V. S. bei M. Š. nesąžiningumas. Šios aplinkybės yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse numatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principų. Dėl nesąžiningumo atsakovėms V. S. ir M. Š. jų patirtų bylinėjimosi išlaidų teismas neatlygino. Atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, teismas įvertinto pagrįstomis atsakovės UAB „Enerteka“ tik 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidas ir proporcingai ginčijamo sandorio vertei priteisė iš atsakovių – 44 procentus (880 Eur) iš V. S., – 56 procentus (1 120 Eur) iš M. Š.. Priteisdamas 67 Eur žyminį mokestį valstybei, teismas atsižvelgė į tai, kad, panaikinus administracinius aktus, V. S. negrąžino valstybei jai perduotų akcijų ar jų vertės.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė V. S. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį dėl sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo ir priimti naują sprendimą – ieškinį likusioje dalyje atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismo išvada dėl atsisakymo taikyti senaties terminą yra nepagrįsta. Byloje nustatyta, kad 1998 m. sausio 26 d. sprendimu, iš dalies pakeistu 2003 m. kovo 24 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu, V. S. už 1,0116 ha žemės buvo atlyginta valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis). 2003 m. lapkričio 27 d. akcijų perdavimo-priėmimo aktu neatlygintinai buvo perduotos 8 633 AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijos, kurių kiekvienos nominali vertė yra 1 Lt. Taigi, ieškovė apie savo pažeistas teises galimai sužinojo ne 2005 m. spalio 11 d., o dar 2003 m., kai neatlygintinai buvo perduotos 8 633 AB „Rytų skirstomieji tinklai“ akcijos. Pabrėžtina, kad tuo metu (2003 m.) V. P. (ieškovė 2005 m. vasario 2 d. Kauno miesto apylinkės teismo byloje) jau reiškė reikalavimus Kauno apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkreiptinas dėmesys, kad iš pradžių ieškovė kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo, nes buvo praleidusi senaties terminą. Tai patvirtina byloje pateiktas 2015 m. gegužės 14 d. Kauno apygardos prokuratūros viešojo skyriaus nutarimas atmesti ieškovės skundą, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėja yra praleidusi terminą.

Atsiliepimas

Atsakovė mano, kad pritaikius restituciją, jos padėtis nesąžiningai pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), nes teismo sprendimo neįvykdžius per 10 metų būtų pažeisti CPK įtvirtinti sprendimų vykdymo senaties terminai. Teismas nepagrįstai atsakovių veiksmus vertino kaip nesąžiningus. Ilgą laiko tarpą niekas jokių pretenzijų ir reikalavimų atsakovei nereiškė, ji protingai laikė, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai sudarė sandorį. Atsakovė akcijas perleido tais pačiais 2003 m., kada jas ir gavo. Praėjus daugeliui metų valstybės institucijoms kreipiantis dėl akcijų grąžinimo restitucijos būdu, nepagrįstai nukentėtų atsakovės ekonominiai interesai (atsižvelgiant į infliaciją, per tuos metus visoje rinkoje vykusius ekonominius pokyčius bei procesus ir kt.). Tokiu atveju valstybė galėtų gauti netgi daugiau lėšų negu jai priklausė akcijų vertės prasme 2003 m. Atsakovė galėtų reikšti reikalavimus dėl valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Taigi, nagrinėjamu atveju taikant restituciją būtų gerokai suvaržytos ir apsunkintos atsakovės turtinės teisės, nes atsakovei kreipiantis iš naujo į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo susidarytų situacija, kad reikalaujama atlyginti žala būtų net didesnė, negu pats reikalavimas grąžinti 2 222,76 Eur akcijų vertės sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepakankamai ištyrė byloje esančius įrodymus, nesiaiškino, ar buvo atsakovėms uždrausta ateityje sudaryti sandorius, visiškai neatsižvelgė į tai, kad pati ieškovė turėjo pareigą pagal įstatymą būti aktyvi ir dėti maksimalias pastangas, kad visa nuosavybės teisių atkūrimo procedūra būtų baigta laiku ir teisingai. Teismai savo sprendimais restitucijos taikymo klausimo nesprendė, draudimų perleisti akcijas atsakovei nebuvo nustatyta, todėl ieškovės reikalavimas jai grąžinti dėl savo pačios aplaidumo ir kaltų veiksmų 2003 m. perduotas akcijas ar jų galiojusią vertę, yra visiškai nepagrįstas.

Teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, netinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias procesines teisės normas. Teismas nepagrįstai nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, netinkamai įvertino šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Akivaizdu, kad šioje byloje teismo sprendimu buvo tenkintas tik vienas ieškovės reikalavimas – taikyti restituciją dėl AB „Rytų skirstomieji tinklai“ paprastųjų vardinių akcijų grąžinimo pinigais. Bylinėjimosi išlaidos atsakovei UAB „Enerteka“ ir valstybei turėjo būti taip pat priteistos iš ieškovės.

Bylinėjimosi išlaidos nepriteistos iš atsakovės VĮ Turto banko, nors akcijų perdavimo ir priėmimo akto teisiniai padariniai pirmiausiai kyla pačiai atsakovei VĮ Turto bankui. Teismas dėl atsakovės VĮ Turto banko veiksmų apskritai nepasisakė. Atsakovė VĮ Turto bankas nurodė, kad vykdydama Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 02-01-155, nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis)“ nuostatų. Teismas tokios atsakovės VĮ Turto banko pozicijos netyrė ir nevertino.

Byloje nustatyti pačios ieškovės akivaizdžiai aplaidūs veiksmai. Byloje buvo pateiktas 2015 m. kovo 6 d. dokumentas iš Kauno apygardos prokuratūros, kuriame nurodyta, kad teisminio nagrinėjimo metu, kai buvo panaikinti administraciniai aktai, aptariamas žemės sklypas nebuvo perleistas tretiesiems asmenims, o perleistas tik 2012 m., t. y. praėjus šešeriems metams po teisminio proceso pabaigos. Ieškovė turi ne tik teisę, bet ir pareigą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnyje, pranešti Nekilnojamojo turto registro teritoriniam valdytojui apie teismo sprendimą, kurio pagrindu keičiasi žemės savininkas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pripažino, kad tuometinis valstybės atstovas netinkamai vykdė savo pareigas. Konstatavus ieškovės aplaidžius veiksmus, o atsakovei VĮ Turto bankui sutikus su ieškovės reikalavimais, bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos atsakovės UAB „Enerteka“ naudai būtent iš ieškovės ir atsakovės VĮ Turto banko.

Kadangi dėl netinkamo teisės normų dėl restitucijos ir sandorių negaliojimo taikymo, atsakovės veiksmai buvo neteisėtai pripažinti nesąžiningais, nesant atsakovės sudarytų sandorių, kurie prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms ir apskritai restitucijos taikymo galimybei, atsakovei turėjo taip pat būti priteistos bylinėjimosi išlaidos proporcingai iš ieškovės ir atsakovės VĮ Turto banko.

Bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl pačios ieškovės veiksmų – ji kreipėsi su nepagrįstais reikalavimais dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, dėl ko atsakovė buvo priversta bylinėtis, patyrė nemažų bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovės procesinis elgesys buvo tinkamas pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamoje byloje atsakovė aiškiai nurodė, kad ji turėjo sprendimą, kurį buvo išdavęs tuometinis žemėtvarkos skyrius, taip pat buvo gauti laiškai, kad atsakovė dar turi akcijų, kurias gali parduoti. Atvykęs iš žemėtvarkos skyriaus darbuotojas patvirtinto, kad pas atsakovę yra likusios akcijos ir teigė, kad atsakovė jas gali panaudoti savo reikmėms. Atsakovė būtent tuo metu ir suprato, kad akcijos yra jai suteikiamos už atkurtą žemę. Dar vėliau, prieš sudarydama ieškovės ginčijamus sandorius, atsakovė taip pat aiškinosi VĮ Registrų centre, ar nėra kliūčių sudaryti sandorius, ar nesuvaržyta, neapribota jos teisė naudotis ir disponuoti nekilnojamuoju turtu. Jokių nuosavybės suvaržymų nebuvo numatyta. Taigi, nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti ir vertinti atsakovės veiksmus kaip nesąžiningus. Tai, kad teismas atsakovių veiksmus įvertino kaip nesąžiningus, dėl kurių neva turi būti taikyta restitucija, nesudaro pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje suformuluoto reikalavimo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė M. Š. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti 2016 m. vasario 22 d. teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei UAB „Enerteka“ iš M. Š. ir priimti naują sprendimą – priteisti atsakovei UAB „Enerteka“ dalį 1 120 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės ir priteisti atsakovei M. Š. 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės; pakeisti sprendimo dalį, kuria teismas pripažino, kad „nuosavybės teisių atkūrimo procesas į iki nacionalizacijos P. S. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), 0,3706 ha žemės sklypą jo įpėdinei P. S. yra užbaigtas iš dalies, grąžinus natūra neatlygintinai 0,0783 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)“ ir išdėstyti taip: „pripažinti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į iki nacionalizacijos P. S. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), 0,3706 ha žemės sklypą jo įpėdinei P. S.. yra užbaigtas iš dalies, grąžinus natūra neatlygintinai 0,0783 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), liko neatkurta nuosavybės teise į 0,4667 ha“ ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, netinkamai įvertino šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Ieškovės reikalavimai atsakovės atžvilgiu nėra patenkinti, todėl teismas privalėjo taikyti CPK 93 straipsnio 1 dalį ir priteisti atsakovei iš ieškovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sprendime pripažino, kad ieškovė netinkamai vykdė savo pareigas nuosavybės teisių atkūrimo procese ir būtent todėl ieškovei buvo priversta kreiptis į teismą, kad ištaisytų savo pačios padarytas dėl aplaidaus neveikimo klaidas ir dėl to atsakovės patyrė bylinėjimosi išlaidas. Teismas priimtu sprendimu netenkino nei vieno iš pareikštų ieškovės reikalavimų. Atsakovė buvo priversta gintis nuo ieškovės nepagrįstai pareikštų reikalavimų ir patyrė 2 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl proceso eigoje elgėsi sąžiningai.

Teismas nepagrįstai netaikė CPK 98 str. ir atmetė ieškovės prašymą dėl advokato išlaidų priteisimo ir nepagrįstai priteisė dalį kitos atsakovės UAB „Enerteka“ turėtų išlaidų, kurios atžvilgiu teismas neįrodė atsakovės nesąžiningumą. Teismas peržengė protingumo ribą, priteisdamas iš fizinio asmens atsakovės, ginančios savo teisę į nuosavybę, kurios sąžiningumas nėra paneigtas ir kuri gauna senatvės pensiją, kitai atsakovei, ginančiai taip pat savo teises, kuri yra juridinis asmuo, siekiantis pelno, jos turėtas išlaidas, susidariusias dėl ieškovės aplaidaus neveikimo.

Teismas, atsisakydamas taikyti ieškinio senaties terminą, netyrė, kad ieškinį teismui ieškovė V. P. pareiškė 2003 m., kai atsakovės V. S. atžvilgiu buvo priimtas 2003-03-14 įsakymas Nr. 02-01-1555. Ieškovė turėjo būti atidi ir, sužinojusi, kad atsirado naujas pretendentas į P. S. atkurtą nuosavybę, sustabdyti visus veiksmus P. S. nuosavybės atkūrimo byloje, ir pranešti atsakovei VĮ Turto bankui apie akcijų perdavimo, kuris įvyko 2003-11-27 po V. P. kreipimosi į teismą, sustabdymą.

Teismas nepagrįstai atsakovės elgesį įvertino kaip nesąžiningą. Atsakovė nuosavybės teisę į atkurtą jos motinos P. S. vardu žemės dalį 783/1567 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), su gyvenamuoju pastatu ir ūkiniu pastatu, adresu (duomenys neskelbtini), įgijo 2005-06-20 pagal paveldėjimo teisės liudijimą. 2005-10-11 teismo sprendimu nebuvo spręstas atsakovei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo klausimas. Atsakovė nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavo ne nuo pat pradžių, o tik vėliau kaip jos motinos P. S. (mirė 2005-03-18) teisių perėmėja apeliacinės instancijos teisme.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovės buvo įpareigotos grąžinti turtą. Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus viršininko P. S. 2007- 02-22 raštas (praėjus beveik 11 mėnesių po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-03-06 nutarties gavimo), kuriuo reikalaujama iš atsakovių M. Š. ir V. S. pateikti Kauno apskrities viršininko sprendimus Nr. 1215 ir Nr. 1216 bei pateikti paveldėjimo teisės liudijimus arba pažymas iš notaro, kas paveldėjo P. S. turtą, nepatvirtina fakto, kad atsakovėms šis pranešimas buvo įteiktas. Byloje taip pat nėra įrodymų patvirtinančių šio rašto išsiuntimo atsakovėms. Atsakovės M. Š. ir V. S. teismo posėdyje paaiškino, kad jokių rašytinių pranešimų iš ieškovės po apeliacine tvarka priimto teismo sprendimo priėmimo negavo, taip pat negavo jokios informacijos kitais įmanomais būdais.

Atsakovė neturėjo pareigos kreiptis į ieškovę su reikalavimu priimti naujus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tai, kad atsakovė pardavė tuo metu de jure nepriklausančią valstybinę žemę, nėra pagrindas pripažinti atsakovę nesąžininga, nes atsakovė, atsižvelgiant į savo amžių, teisme neturėjo bendro suvokimo apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir apie apeliacine tvarka priimto sprendimo vykdymą, bei į tą aplinkybę, kad teisinė nuosavybės registracija į žemės sklypą atsakovės vardu nebuvo panaikinta, yra pagrindas laikyti, kad atsakovė nežinojo, bet ir negalėjo ir neturėjo žinoti apie ieškovės pareigą priimti naujus nuosavybės teisės atkūrimo administracinius aktus vietoje panaikintų. Įrodymų dėl atsakovės nesąžiningumo byloje nėra surinkta, todėl teismas atsakovės nesąžiningumą grindė prielaidomis.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. S. užbaigimo iš dalies, nustatant negrąžinto ploto dydį 0,2923 ha, kuris nustatytas neteisingai. Teisminiuose ginčuose atsakovės motinos P. S., kaip nuosavybės teisių atkūrimo subjekto, statusas nebuvo paneigtas. Sprendimu buvo tik sumažintas P. S. iki nacionalizacijos valdyto žemės ploto dydis nuo 3,27 ha iki 1,119 ha.

Pagal Kauno apskrities 1998-01-26 sprendimus Nr. 1215 ir Nr. 1216 nuosavybės teise buvo atkurta į 1,09 ha P. S. valdytos žemės bendros dalinės nuosavybės teise pretendentėms žmonai P. S. ir dukrai V. S., perduodant neatlygintinai kiekvienai po 0,0783 ha žemės sklypo dalis (duomenys neskelbtini). Sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo proceso užbaigimo P. S. vardu teismas turėjo spręsti klausimą dėl nuosavybės atkūrimo dviejų P. S. įpėdinių žmonos P. S. ir dukros V. S. atžvilgiu, nustatant kiekvienos dalį bendrame 1,09 ha žemės plote, į kurį buvo atkurta nuosavybės teisė. Kiekvienai pretendentei atiteko po ½ dalį atkurto žemės ploto, kas sudaro 0,5450 ha. P. S. buvo atkurta nuosavybės teisė ir perduota natūra 0,0784 ha sklypo namų valdos žemės ir iš to seka, kad P. S. liko neatkurta nuosavybės teisė į 0,4667 ha. Byloje nustatyta, kad P. S. nebuvo kompensuojama nuosavybės teisė kitu būdu. Neteisingai nustačius žemės plotą, į kurį P. S. neatkurta nuosavybės teisė, teismas pažeidė nuosavybės teisių atkūrimo pagrindus, kurie įtvirtinti teisės aktuose.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Enerteka atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovių apeliacinius skundus ir pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovių priteisimo UAB „Enerteka“ naudai, priteisiant bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės, kitus apeliacinių skundų reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Bylinėjimosi išlaidos byloje susidarė ne vien dėl atsakovių V. S. ir M. Š., bet ir dėl ieškovės ir atsakovės VĮ Turto banko veiksmų. Teismas, paskirstydamas atsakovės UAB „Enerteka“ patirtų išlaidų atlyginimą tik tarp atsakovių V. S. ir M. Š., neatsižvelgė į ieškovės netinkamą veikimą vykdant savo funkcijas. Teismui neįvertinus byloje nustatytų ieškovės akivaizdžiai aplaidžių veiksmų, bylinėjimosi išlaidų išieškojimas iš atsakovių yra neteisingas.

Reikalavimas, kurį patenkino teismas, buvo reikštas atsakovei VĮ Turto bankui. Atsakovė VĮ Turto bankas sutiko su ieškovės reikalavimu taikyti restituciją natūra, tačiau teismas nevertino, ar vykdydama Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 02-01-155 atsakovė nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis)“ nuostatų ir nesvarstė bylinėjimo išlaidų paskirstymo VĮ Turto bankas klausimo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atlyginti atsakovės UAB „Enerteka“ patirtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai turėjo atsakovės VĮ Turto bankas, V. S., M. Š. bei pati ieškovė.

Atsakovė UAB „Enerteka“ sutinka su apeliacinių skundų motyvu, jog pirmos instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė neproporcingai ir netinkamai taikydamas CPK 93 straipsnio 2 ir 4 dalis.

Atsiliepimas

Atsakovė VĮ Turto bankas atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovė laikosi savo atsiliepime išdėstytos pozicijos ir sutinka, kad panaikinus Kauno apskrities viršininko 2003-03-14 sprendimą Nr. 02-01-155, restitucija dėl akcijų grąžinimo valstybei turėtų būti taikoma teismo sprendime nurodytu būdu.

VĮ Valstybės turto fondui (dabartiniam VĮ Turto bankui) apie 2005-10-11 Kauno apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-509-555/2005 bei 2006-03-06 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje nebuvo žinoma. Atsakovės darbuotojai, vykdydami Kauno apskrities viršininko 2003-03-14 sprendimą Nr. 02-01-155, nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 1130 „Dėl atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis)“ nuostatų. Valstybės turto fondo kaltė dėl valstybės patirtų nuostolių nėra preziumuojama, ji galėtų būti nustatyta tik tuo atveju, jeigu įmonės darbuotojai būtų atlikę neteisėtus veiksmus. Ieškovė nepateikė įrodymų, dėl kokių neteisėtų Valstybės turto fondo darbuotojų veiksmų valstybė patyrė nuostolių, taip pat ir kitų būtinų sąlygų VĮ Turto banko, kaip Valstybės turto fondo teisių ir pareigų perėmėjo, civilinei atsakomybei atsirasti (atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio).

CPK tiesiogiai neįtvirtina nuostatos dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo esant pralaimėjusiųjų šalių daugetui. Manoma, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims turėtų būti proporcingas jų atsakomybei, kurią nustato teismas konkrečioje byloje. Šioje byloje reikėtų remtis priežasties teorija ir bylinėjimosi išlaidas paskirstyti šalims priklausomai nuo jų elgesio civilinio proceso metu. Dėl to išlaidas reikia priteisti tik iš tų atsakovų, kurių veiksmai lėmė ieškovų teisių pažeidimą. Teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra pagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovė V. S. atsiliepimu į M. Š. apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, nagrinėdamas ieškinio senaties klausimą, išsamiai netyrė aplinkybių, kada ieškovei tapo žinoma apie jos teisių pažeidimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovei apie jos teisių pažeidimą galėjo būti žinoma jau 2003 m.

Vien tai, kad atsakovė nesikreipė į ieškovę su reikalavimu priimti naujus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tai, kad atsakovė pardavė tuo metu de jure nepriklausančią valstybinę žemę, nėra pagrindas pripažinti atsakovę nesąžininga. Įrodymų dėl atsakovės nesąžiningumo po teisminių procesų byloje nėra surinkta, todėl teismas atsakovės nesąžiningumą grindė prielaidomis.

Nagrinėjamu ginčo atveju sandorio negaliojimo pagrindų apskritai nebuvo nustatyta, taip pat nebuvo nustatyta, kad jie yra negaliojantys. Iš byloje surinktos visos medžiagos ir nustatytų faktinių aplinkybių, negalima padaryti išvados, kad 2005 m. priimti teismo sprendimai savaime uždraudė atsakovei ateityje sudaryti kokius nors sandorius. Tokių draudimų atsakovei nebuvo nustatyta. Ieškovės reikalavimas jai grąžinti dėl savo pačios aplaidumo ir kaltų veiksmų 2003 m. perduotas akcijas ar jų galiojusią vertę yra visiškai nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė byloje esančius įrodymus, nesiaiškino, ar buvo atsakovėms uždrausta ateityje sudaryti sandorius, visiškai neatsižvelgė į tai, kad pati ieškovė turėjo pareigą pagal įstatymą būti aktyvi ir dėti maksimalias pastangas, kad visa nuosavybės teisių atkūrimo procedūra būtų baigta laiku ir teisingai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai taikė CPK 93 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 1-2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, neteisingai motyvuodamas, kad atsakovė buvo nesąžininga. Tai, kad teismas atsakovių veiksmus įvertino kaip nesąžiningus, dėl kurių neva turi būti taikyta restitucija, nesudaro pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje suformuluotų reikalavimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepagrįstumo atsakovė palaikė savo apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją.

Atsiliepimas

Ieškovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje ieškovės turėjimą jau 2003 m. žinoti apie savo teisių pažeidimą būtų galima tvirtai konstatuoti, jei V. P. kreipiantis į teismą būtų konstatuotas neginčijamas faktas, kad sprendimai bus panaikinami. Pirmosios instancijos teismas 2005 m. vasario 2 d. sprendimu atmetė V. P. ieškinį, o minėtas ieškinys patenkintas buvo tik 2005 m. spalio 11 d. Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-509-555/2005. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ieškinio senaties taikymo pradžią.

Ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas ir dėl to, kad buvo kreiptasi į Kauno apygardos prokuratūrą, kaip nurodo atsakovė apeliaciniame skunde. Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 3T-2246 nurodė, kad prokuroras nesiima priemonių viešajam interesui apginti, kai egzistuoja kompetentinga institucija galinti šį interesą apginti, veikdama savo kompetencijos ribose. Prokuroras tik nurodė, kad viešąjį interesą šiuo atveju gali ginti pati ieškovė.

Visi į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad nuosavybės teisės į P. S. valdytą žemę buvo atkurtos, netinkamai nustačius žemės savininko iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą, t. y. iš P. S. buvo nusavinta ne 3,27 ha, o 1,119 ha žemės. Neteisingai nustatytas žemės plotas, tuo metu nesant kitų duomenų sąlygojo ir valstybės interesų pažeidimą. Taigi, ieškovė gynė viešąjį interesą.

Šalies argumentai

V. S. apeliaciniame skunde teigia, kad jos ekonominiai interesai nukentėtų dėl akcijų grąžinimo restitucijos būdu atsižvelgiant į infliaciją, todėl valstybė galėtų gauti daugiau lėšų negu jai priklausė. Pažymima, kad dėl apeliantės nurodytos aplinkybės, t. y. infliacijos galėtų nukentėti tik valstybė, kadangi infliacija įvairiuose šaltiniuose apibrėžiama kaip procesas, kurio metu kyla bendrasis kainų lygis, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Šis apeliantės argumentas yra nepagrįstas.

Bylos medžiaga patvirtina apeliančių nesąžiningumą, kadangi jos, suprasdamos savo teisių pažeidimą, skundė Kauno apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-509-555/2005 Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Apeliantės tikrai turėjo žinoti apie administracinių aktų panaikinimą ir jų sukeliamas neigiamas pasekmes. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad M. Š. ir V. S. buvo atsakovėmis pagal V. P. ieškinį, dėl to joms visa bylos nagrinėjimo eiga ir priimti teismo sprendimai buvo žinomi. Dėl šių aplinkybių su turto perleidimu susiję veiksmai pagrįstai pripažinti nesąžiningais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas teisingai konstatavo, kad byloje sprendimas iš esmės priimamas ieškovės bei atsakovės UAB „Enerteka“ naudai, todėl, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse numatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principų.

M. Š. savo apeliaciniame skunde ginčija ir tariamai neteisingas teismo nustatytas aplinkybes dėl P. S. nuosavybės teisių atkūrimo proceso pripažinimo užbaigtu iš dalies. Kokia konkrečia norma remiasi apeliantė dėl būtent tokio dalių nustatymo pretendentėms nenurodoma. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai nurodė tenkančias P. S. valdytos žemės dalis pretendentėms. Atsižvelgiant į piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinį reglamentavimą, ir į tai, kad į P. S. valdytą žemę prašymus pateikė trys pretendentės, joms nuosavybės teisės turi būti atkuriamos jų vardu, todėl pirmosios instancijos teismas nurodymas dalis pretendentėms, tai padarė visiškai pagrįstai ir teisingai, o M. Š. argumentai dėl to visiškai nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, 329 straipsnis).

Dėl prejudicinių faktų

Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-509-555/2005 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad K. L., mirusi 1971-11-12, kartu su P. S. ir A. I. iki nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 3,27 ha žemės sklypą, susidedantį iš dviejų sklypų tokiomis dalimis: K. L. valdė 14131 kv.m. žemės sklypą, kuris iš šiaurės pusės ribojosi su T. R. žeme, iš pietų pusės – su K. A. žeme, iš vakarų pusės – su E. R. žeme, buvusį (duomenys neskelbtini). (dabar – (duomenys neskelbtini)); P. S. valdė 11119 kv.m. ir A. I. valdė 7450 kv.m. bendro 18569 kv.m. žemės sklypą, kuris iš šiaurės pusės ribojosi su U. P. žeme, iš pietų pusės – su K. A. žeme, iš vakarų pusės – su (duomenys neskelbtini) žeme, buvusį (duomenys neskelbtini). (dabar – (duomenys neskelbtini)).

Pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylas Nr. 6431, 6432, 6433, prašymus atkurti nuosavybės teises į P. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisės valdytą žemę (duomenys neskelbtini), pateikė dukterys M. Š. ir V. S. ir žmona P. S..

Kauno apskrities viršininko 1998-01-26 sprendimu Nr.1215 ir Kauno apskrities viršininko 1998-01-26 įsakymu Nr.01-435 “Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune”, P. S., buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,09 ha P. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,0783 ha žemės sklypą.

Kauno apskrities viršininko 1998-01-26 sprendimu Nr.1216 ir Kauno apskrities viršininko 1998-01-26 įsakymu Nr.01-435 “Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune” V. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,09 ha P. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,0784 ha žemės sklypą. Paminėtas sprendimas ir įsakymas šios apeliantės atžvilgiu 2003 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 02-01-1555 (b.l. 18) buvo pakeistas ir nustatyta, kad atkuriamos nuosavybės teisės ne į 1,09 ha žemės, bet į 0,0784 ha, o už likusią 1,0116 ha žemę bus atlyginta valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis). Byloje nėra ginčo, kad VĮ Valstybės turto fondas 2003 m. lapkričio 27 d. Neatlygintinai piliečių nuosavybėn perduodamų akcijų perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 2117, apeliantei V. S. perdavė 8633 vnt. parastųjų vardinių akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė 1 Lt.

Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-509-555/2005, šios nutarties 23 ir 24 punktuose nurodyti administraciniai aktai buvo panaikinti. Nutartyje nurodyta, kad „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359 red.) 1 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1 punktas apibrėžia momentą, kuris yra išeities taškas, nustatant nusavinto turto, į kurį nuosavybės teisę norima atkurti, apimtį bei galimus pretendentus į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokiu išeities tašku yra aplinkybė, kas buvo nekilnojamojo turto savininkas turto nacionalizavimo metu. Teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įstatymai nustatė turto savininkui, o jam mirus asmenims, kuriems turto savininkas testamentu paliko savo turtą ( Įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 1 d. 2 p. ). Nagrinėjamos bylos atveju nustačius, kad ginčo žemės sklypo savininkais po jų tėvo F. S. mirties išvestiniu, t.y. paveldėjimo būdu tapo jo vaikai K. L., P. S. ir A. I., spręstina, kad ginčijamais Kauno apskrities administraciniais aktais negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo savininku nurodant vien tik P. S.. Minėti administraciniai aktai prieštarauja 1997-07-01 įstatymo Nr. VIII-359 nuostatoms, pažeidžia ieškovės teisės, todėl tenkinant ieškininius reikalavimus naikintini“.

Dėl restitucijos ir nuosavybės teisių atkūrimo proceso pabaigos

Restitucija taikoma, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, kurio pagrindu jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, jog prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-509-555/2005 buvo konstatuota, kad ginčijami Kauno apskrities viršininko įsakymai ir sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo prieštarauja 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-259 nuostatoms (CK 1.80 straipsnis), tačiau sprendime nepasisakyta dėl restitucijos, tokių nuostatų nėra ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006, kas duoda pagrindą išvadai, kad restitucijos klausimas buvo neišspręstas, nes ieškovė turėjo pareigą nuosavybės teisių atkūrimo klausimą išspręsti iš naujo.

CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 dalis); restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos (3 dalis); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalaujamas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, taikomas tais atvejais, kai daiktas buvo perleistas trečiajam asmeniui ne pagal ginčijamą, bet pagal kitą sandorį (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnis, 6.153 straipsnis) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2015; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-470/2014). Nagrinėjamu atveju šios nuostatos galėjo būti taikomos dėl ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia 2012-11-26 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8760 dalį, kuria 0,1567 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), V. S. ir M. Š. parduotas UAB „Enerteka“ ir reikalavimo žemę grąžinti valstybei. Tačiau ieškovės ieškinys šioje dalyje buvo atmestas visiškai ir ginčo apeliacijoje dėl vindikacijos sąlygų nėra. Tokiu atveju apeliantės V. S. prašymas panaikinti 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį dėl sandorių panaikinimo, t.t. ir vindikacijos, yra nesuprantamas. Kadangi apeliantė nenurodė jokių argumentų, kodėl teismo sprendimas dėl ieškinio atmetimo šių ieškovės reikalavimų dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl akivaizdu, kad formuojant prašymą apeliacinės instancijos teismui galimai įsivėlė rašymo apsirikimas.

Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011; kt.). Taigi panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybė atgauna nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentams natūra grąžintą nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas turi būti sprendžiamas iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. K. ir kt. v. E. V. ir kt., bylos 3K-3-294/2007; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė ir apeliacinės instancijos teismas pagal paminėtus įsiteisėjusius teismų sprendimus nenustatė, kad apeliančių elgesys nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo nesąžiningas.

Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-509-555/2005 nurodyta, kad pretendentė V. P., kurios ieškinio pagrindu šia nutartimi buvo panaikinti administraciniai aktai, su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi 1992 kovo mėnesį, o pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylas matyti, kad P. S., V. S. ir M. Š. tokius prašymus pateikė 1993 m. rugpjūčio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 2 d. sprendime, dėl kurio buvo nagrinėjamas apeliacinis skundas pirmiau paminėtoje byloje yra nurodyta, kad „Kauno m. komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Pasiūlymas (I t. b.l. 19) patvirtina tai, kad 1998 11 18 pretendentams V. P. ir M. N. pasiūlyta kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis nustatymo arba ieškoti papildomų dokumentų, o Kauno apskrities viršininko įsakymu sudarytos analogiškos komisijos protokolas (It. B.l. 149) patvirtina tai, kad 2002 11 12 nutarta pripažinti, kad pretendentės V. P. pateiktų nuosavybei teisę į žemę įrodančių dokumentų nepakanka“ (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, pagal nutarties 23-25 punktuose ir 31 punkte nurodytas aplinkybes ir argumentus daro išvadą, kad ieškovė priėmė vėliau nuginčytus administracinius aktus tuomet, kai buvo ir kitų pretendentų atkurti nuosavybės teises į tą pačią 3,27 ha žemę, todėl ši institucija dėl savo nerūpestingumo neišvengė klaidų nuosavybės teisių atkūrimo procese ir atkurdama nuosavybės teises galėjo suklaidinti apeliantes dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisingumo. Jau paminėtuose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nėra duomenų apie apeliančių netinkamą elgesį nuosavybės teisių atkūrimo procese. O šios faktinės aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo dėl restitucijos taikymo.

Pagal nutarties 21 – 24 punktuose nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, apeliantė V. S. turi teisę į 3706 kv.m. P. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisės valdytą žemę (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimą (11119 kv. m. : 3). Jai faktiškai natūra nuosavybės teisės atkurtos į 0,0784 ha žemės, o likusios neatkurtos natūra žemės plotas yra 2922 kv.m. žemę (11119 kv. m. :3) – 784 kv. m.). Pretendentei pageidaujant gauti atlyginimą už likusią natūrą neatkurtą nuosavybės teisę į 2922 kv. m. žemės akcijomis, jų vertė tuo metu buvo 3117,25 Lt arba 902,82 Eur. Tačiau pagal nutarties 24 punkte nurodytus administracinius aktus, jai akcijomis buvo atlyginta už 10116 kv.m. žemės, nes nuginčyti administraciniai aktai buvo priimti, atkuriant nuosavybės teises į P. S. 10900 kv.m. arba 1,09 ha valdytos žemės. Todėl šiai apeliantei atkurtos nuosavybės teisės į P. S. valdytą žemę viršplotis sudaro 7194 kv. m. (10900 kv.m. – 3706 kv.m.), o šį viršplotį vertinant akcijų kaina - 2222,76 Eur. Būtent šioje dalyje pirmosios instancijos teismas ir taikė restituciją pinigais.

Teisėjų kolegija, pagal 21 – 23 punktuose nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus (prejudicinius faktus), daro išvadą, kad panaikintais administraciniais aktais P. S. perdavus neatlygintinai natūra nuosavybėn naudojamą 0,0783 ha žemės sklypą, jai liko neatkurta nuosavybės teisė į 2923 kv.m. P. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (11119 kv.m. :3) – 783 kv. m.). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante M. Š., kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė aplinkybes dėl pretendentės P. S. nuosavybės teisių atkūrimo proceso pripažinimo užbaigtu iš dalies. Atsižvelgiant į piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinį reglamentavimą, ir į tai, kad į P. S. valdytą žemę prašymus pateikė trys pretendentės, joms nuosavybės teisės turi būti atkuriamos jų vardu, todėl šios apeliantės apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pretendentės M. Š. nuosavybės teisių atkūrimo. Tokiu atveju šios apeliantės apeliacinis skundas dėl materialinių teisinių reikalavimų yra atmetamas ir sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso užbaigimo iš dalies paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 2222,76 Eur restitucijos dėl apeliantei V. S. perduotų akcijų, kaip atlyginimo už likusią natūra neatkurtą nuosavybės teisę į 2922 kv. m. žemę, perviršį. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo netaikyti restitucijos ir teisėjų kolegija su tuo sutinka.

CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. EŽTT praktikoje taip pat akcentuojama, kad reikalaujama pusiausvyra nebus nustatyta tuo atveju, jei asmuo dėl valstybės klaidų taisymo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr. mutatis mutandis Pincov? and Pinc, § 58; Gashi v. Croatia, no. 32457/05, § 40, 13 December 2007; Trgo v. Croatia, no. 35298/04, § 67, 11 June 2009).

Restitucija taikytina apeliantės V. S. atžvilgiu dėl nuginčytų administracinių aktų, kurie buvo priimti dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytų klaidų dėl nerūpestingumo. Ši apeliantė nežinojo, kad gauna atlyginimą akcijomis už likusią natūra neatkurtą nuosavybės teisę į žemę neteisėtai, jos nesąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nekonstatuotas. Ieškovė dėl pažeistos teisės gynimo kreipėsi po daugiau kaip 9 metų po administracinių aktų panaikinimo arba po 13 metų nuo akcijųatsakovei perdavimo (2003 m. lapkričio 27 d.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad restitucija šiuo atveju taikoma ne į natūra perduotą apeliantei žemę, o į atlyginimo akcijomis perviršį. O nutartyje nurodyti argumentai dėl ieškovės delsimo priimti sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo procese, uždelstas pažeistos teisės gynimas, teisėjų kolegijos vertinimu suponuoja išimtinį atvejį dėl restitucijos V. S. atžvilgiu netaikymo. Taikius restituciją, ši senatvės pensiją jau gaunanti apeliantė patirtų individualią ir pernelyg didelę naštą, kuomet jokios naštos nepatirtų kita civilinio ginčo šalis, priėmusi panaikintus administracinius aktus, nenustačius dėl jų priėmimo pretendentų nesąžiningumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo panaikinamas, priimamas naujas sprendimas ir ieškovės ieškinys šioje dalyje atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokiu atveju šios apeliantės apeliacinis skundas dėl materialinių teisinių reikalavimų yra tenkinamas visiškai.

Dėl senaties termino taikymo

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju, o reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius (taikyti restituciją) taikomas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-188/2011). Nagrinėjamu atveju 10 m. ieškinio senaties terminas akivaizdžiai nepraleistas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai argumentavo savo išvadą dėl ieškinio senaties termino taikymo dėl ieškinio reikalavimo dėl restitucijos. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodytų argumentų nekartoja, su jais sutikdamas. Apeliančių teiginiai dėl netinkamo ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo nuo 2005 m. spalio 11 d., vadovaujantis suformuota kasacinio teismo praktika, yra paneigiami (CPK 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje nustatyta, kad atsakovė M. Š. pateikė prašymą dėl priteisimo iš ieškovės 2000 Eur advokatės atstovavimo išlaidų bei išlaidas pagrindžiančius dokumentus (popierinės bylos 2 t., b.l. 15-17). Jos susidarė iš 250 Eur už susipažinimą su byla, 800 Eur už 2015 m. liepos 30 d. ir 800 Eur už 2016 m. sausio 4 d. atsiliepimų į ieškinį surašymą ir 150 Eur atsakovės atstovavimą teisme. Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.2 punkto ir 8.19 punkto nuostatoms.

Atsakovė UAB „Energetika“ pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 3760,68 Eur bylinėjimosi išlaidų (popierinės bylos 2 t., b.l. 18-31), iš kurių tik 2000,00 Eur dalyje šios atsakovės prašymą pirmosios instancijos teismas pripažino kaip atitinkantį Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nuostatoms ir teisėjų kolegija su tuo sutinka.

Atsakovė V. S. pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 690 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo surašymą ir šias išlaidas patvirtinančius duomenis (popierinės bylos 2 t., b.l. 15-17). Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.2 punkto nuostatoms.

Nagrinėjamoje byloje abi apeliantės apeliaciniuose skunduose nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, padarė procesinės teisės normų pažeidimą. Be to, apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, jis atitinkamai turi pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad byloje sprendimas iš esmės priimamas ieškovės bei atsakovės UAB „Enerteka“ naudai. Su tuo sutikti negalima vien dėl to, kad teismas skundžiamu sprendimu patenkino tik 1 iš 5 ieškovės reikalavimų. Teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, rėmėsi CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jas pritaikė ne visiškai teisingai.

Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (4 dalis). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantės buvo nesąžiningos, kuomet žinodamos apie panaikintus administracinius aktus, 2012-11-26 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 8760 0,1567 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pardavė UAB „Enerteka“, todėl jos neteko teisės į savo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei privalo šias išlaidas atlyginti UAB „Enerteka“. Tokiu atveju teismas sprendė dėl priežasčių, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad panaikinti administraciniai aktai nepaneigė apeliančių teisės į nuosavybės teisių atkūrimą natūra tokioje apimtyje, kurioje jos buvo atkurtos ir net toje pačioje vietoje (783 kv. m., 784 kv.m.). Būtent šią žemę ir perleido apeliantės atsakovei UAB „Enerteka“, nes restitucija, panaikinus administracinius aktus, nebuvo taikyta. Tačiau panaikinus administracinius aktus, apeliantės neturėjo žemės perleisti atsakovei UAB „Enerteka“, kol nebus priimtas kitas administracinis aktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra. Bet ieškovė, nuosavybės teisių atkūrimo procese padariusi klaidų dėl savo nerūpestingumo, panaikinus administracinius aktus, naujo sprendimo nepriėmė, ieškinį teisme pareiškė daugiau negu po 9 metų. 2012 m. lapkričio 26 d. sutartimi apeliantėms perleidus žemės sklypus, ieškovė priimti administracinius aktus ir atkurti nuosavybės teisę į kito savininko valdomą žemę, jau negalėjo ir tokį sprendimą priėmė pirmosios instancijos teismas, nusprendęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso pabaigos apeliantei V. S. ir iš dalies - P. S.. Taigi, abiejų proceso šalių veiksmai galimai buvo priežastimi, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės turi teisę tik į ½ dalį turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o bylinėjimosi išlaidas UAB „Enerteka“ turi atlyginti lygiomis dalimis apeliantės ir ieškovė (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Tokiu atveju sprendimas bylinėjimosi išlaidų dalyje pakeičiamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bet kokiu atveju šalies naudai ar nenaudai priimamu sprendimu nelaikoma teismo sprendimo dalis dėl teismo išlaidų priteisimo. Tai sprendžiama pagal tai, kaip yra išspręsta dėl materialinių ieškovo reikalavimų atsakovui konkrečioje teismo instancijoje. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Apeliacinės instancijos teisme 2016 m. rugsėjo 28 d. gautas atsakovės UAB „Enerteka“ prašymas priteisti iš ieškovės 1016,40 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Išnagrinėjus šį prašymą nustatyta, kad 2016 m. balandžio 8 d. buvo surašytas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir dėl jo surašymo turėta 271,04 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija atmeta prašymą dėl šių bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes tai nėra susiję su apeliacijos procesu. Dėl jų priteisimo prašymas turėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui iki prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Taip pat nėra susijusios su apeliacijos procesu 474,32 Eur išlaidos, kurias atsakovė patyrė dėl 2016 m. liepos 11 ir 15 dienomis jai suteiktų paslaugų dėl žemės sklypų Islandijos pl. analizės, teisinių konsultacijų dėl galimų veiksmų, kuomet civilinė byla apeliacinės instancijos teismui buvo išsiųsta 2016 m. balandžio 28 d.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal 2016 m. rugsėjo 28 d. prašymą atsakovė UAB „Enerteka“ turi teisę tik į 271,04 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už pateiktą vieną atsiliepimą į abiejų atsakovių apeliacinius skundus. Šių išlaidų dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.2 punkto nuostatas. Kadangi apeliantės V. S. apeliacinis skundas tenkinamas visiškai, o apeliantės M. Š. - atmetamas, tai šios išlaidos UAB „Enerteka“ lygiomis dalimis po 135,52 Eur priteisiamos iš ieškovės ir apeliantės M. Š..

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliantės V. S. apeliacinį skundą tenkinti, o apeliantės M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo atsakovės V. S. atžvilgiu panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir ją išdėstyti taip:

priteisti iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 345,00 Eur, atsakovei M. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) 1000,00 Eur ir atsakovei UAB „Enerteka“, juridinio asmens kodas 135073710, 666,66 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės V. S. ir M. Š. atsakovei UAB „Enerteka“ po 666,66 Eur iš kiekvienos atsakovės advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir apeliantės M. Š. atsakovei UAB „Enerteka“ po 135,52 Eur iš kiekvienos išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Žibutė BudžienėDalė BurdulienėNerijus Meilutis