- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-17
- Bylos Nr.
- 2K-544/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Armanas Abramavičius, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- R. L., ir E
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. kasacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį – 780 Lt (6 MGL) dydžio bauda, 201 straipsnio 1 dalį – 1300 Lt (10 MGL) dydžio bauda, 201 straipsnio 2 dalį – 1820 Lt (14 MGL) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtos baudos subendrintos visiško bausmių sudėjimo principu ir paskirta galutinė bausmė – 3900 Lt (30 MGL) dydžio bauda.
Į atliktos bausmės laiką nuteistajam R. L. įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 11 d., tai prilyginta 520 Lt (4 MGL) dydžio baudai.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalimi, nuteistasis įpareigotas likusią baudos dalį – 3380 Lt sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir E. B. (E. B.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskųsta.
Taip pat skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 18 d. nutartis, kuria R. L. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
R. L. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 3 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su asmeniu, kuris 2012 m. birželio 17 d. mirė, bei asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, iš Plungės rajono (duomenys neskelbtini) į Pakruojo rajono (duomenys neskelbtini) esančią negyvenamą sodybą automobiliu „Citroen Jumper“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parsigabeno aparatą stipriems namų gamybos alkoholiniams gėrimams gaminti ir jį laikė iki 2011 m. rugsėjo 9 d. 20 val., kol Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato policijos pareigūnai iš jo aparatą paėmė.
R. L. nuteistas ir už tai, kad 2011 m. rugsėjo mėn. pradžioje iki 2011 m. rugsėjo 9 d. 20 val., veikdamas bendrininkų grupe su E. B. ir asmeniu, kuris 2012 m. birželio 17 d. mirė, bei asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), negyvenamos sodybos teritorijoje, turėdami tikslą realizuoti, aparatu naminei degtinei gaminti neteisėtai pagamino ir laikė 61,0 dm3 (litro) namų gamybos stiprų alkoholinį gėrimą – naminę degtinę, kurios tūrinė etilo alkoholio koncentracija 34,2 proc., kol Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato policijos pareigūnai ją rado ir paėmė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasatorius teigia, kad teismai nagrinėdami bylą padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Anot kasatoriaus, teismai nepagrįstai pripažino įrodymais įvykio vietos apžiūros protokolą, užduotį atlikti objektų tyrimą, specialisto išvadas, nes šie duomenys gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalies reikalavimus. Apžiūrint įvykio vietą buvo akivaizdžiai pažeista pėdsakų radimo ir įtvirtinimo tvarka, aprašyta metodinėse rekomendacijose, nes iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad specialistė apžiūrint įvykio vietą nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismas atmetė jo gynėjo prašymus iškviesti ir apklausti specialistę bei policijos pareigūnę N. Š., kuri ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad apžiūrint įvykio vietą dalyvavo ir specialistė, bei išreikalauti ikiteisminio tyrimo Nr. 75-2-043-11 medžiagą, todėl jis neturėjo galimybių susipažinti su surinktais duomenimis, tarp jų ir su N. Š. apklausa. Apeliacinės instancijos teismas išreikalavo minėtą ikiteisminio tyrimo medžiagą, tačiau ją ištyrė ir įvertino iki paskirto teismo posėdžio, nes atsisakė atnaujinti įrodymų tyrimą, todėl nepašalino prieštaravimų dėl specialistės dalyvavimo renkant ir fiksuojant įkalčius. Šios instancijos teismas, remdamasis policijos pareigūnės N. Š., kuri nebuvo tiesiogiai apklausta teisme, parodymais nepagrįstai konstatavo, kad specialistė apžiūrint įvykio vietą dalyvavo.
Kasatoriaus nuomone, liko nepašalinti prieštaravimai dėl įvykio vietoje rasto skysčio kiekio, nes iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nėra jokių duomenų, kaip ir kokiu būdu policijos pareigūnai išmatavo rasto skysčio kiekį. Įvykio vietos protokole nurodytas skysčio kiekis – 61 litras neatitinka tikrovės, nes iš fotolentelės matyti, jog 200 litrų statinėje skystis vos dengia statinės dugną. Kasatorius teigia pasirašęs įvykio vietos apžiūros protokolą, jo neskaitęs, nes prieš jį buvo naudojams psichinis smurtas. Iš įvykio vietos paimta statinė su skysčiu nebuvo supakuota ir užantspauduota, todėl policijos pareigūnai, kurie išprovokavo jį daryti nusikaltimą ir yra suinteresuoti šios bylos baigtimi, galėjo pakeisti rasto skysčio kiekį bei etilo alkoholio koncentraciją. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netenkino jo gynėjo prašymų iškviesti į teismą visus įvykio vietoje buvusius policijos pareigūnus, kad būtų pašalinti prieštaravimai dėl rasto skysčio kiekio. Specialisto išvadoje aprašyti mėginiai buvo paimti ne iš įvykio vietoje rasto skysčio, dėl to nėra galimybių nustatyti, ar šis skystis, kurį jis išvirė, priskirtinas prie stiprių namų gamybos gėrimų, nes jame etilo alkoholio koncentracija nėra žinoma ir jos nustatyti jau nebėra galimybių.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai padarė BPK 20 straipsnio pažeidimą, pripažindami kaip įrodymą 2011 m. rugsėjo 16 d. Nr. 40-25-IS1-1224 specialisto išvadą, nes specialistas turėjo atlikti tyrimą įvykio vietoje, o atliko jį ir surašė išvadą Šiauliuose.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai šiurkščiai pažeidė rungimosi principą – jo teisę teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus (BPK 7 straipsnis) bei teisę į gynybą ir teisingą procesą. Apeliacinės instancijos teismas neatnaujino įrodymų tyrimo, nekvietė į teismą prašomų liudytojų –
policijos pareigūnų, dalyvavusių įvykio vietoje renkant ir fiksuojant įrodymus: R. T., P. B., A. V., S. Š., A. Ž., A. S., V. V., S. V., E. G. bei N. Š. ir nepašalino byloje iškilusių prieštaravimų. Teismas neužtikrino jo teisių, numatytų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje, pačiam teisme apklausti minėtus liudytojus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad daryti nusikaltimus jį išprovokavo policijos pareigūnai, tą patvirtina ikiteisminio tyrimo Nr. 75-2-043-11 medžiagoje esanti pareigūno P. B. apklausa, kur jis prisipažįsta, jog paskatino R. L. daryti nusikaltimus, sutiko bendrininkauti ir atliko bendrininko veiksmus: kartu vyko į būsimo nusikaltimo vietą, kartu ją įvertino, sutiko dangstyti nusikaltimus už atlygį bei susitarė dėl atlygio dalies, gautos iš planuojamo nusikaltimo. Anot kasatoriaus, kiteisminio tyrimo medžiagoje yra ir pareigūno S. Š. apklausa, kur šis nurodo, jog P. B. nuslėpė nuo jo, kad žinojo R. L. asmens duomenis ir vietą, kur bus verdama degtinė, ir nuvykę kartu su P. B. į įvykio vietą rado brogą ir naminės degtinės gaminimo aparatą – nustatė visus nusikaltimo požymius, tačiau nepradėjo ikiteisminio tyrimo, kaip reikalauja BPK, o laukė, kol bus padarytas sunkesnis nusikaltimas – išvirtas didelis kiekis naminės degtinės. Kadangi nusikalstamas veikas jį išprovokavo daryti policijos pareigūnai, visi duomenys byloje yra gauti pažeidžiant įstatymą, neteisėtu būdu, dėl to teismai negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Kasatorius teigia, kad kol vyko ikiteisminis tyrimas, jis apie P. B. davė parodymus ir prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėtų P. B. veiksmų, tačiau vėliau šį tyrimą nutraukė. P. B. veikė ne pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį ir provokuodamas daryti jį nusikaltimą pats padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime yra išaiškinta, kad draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą, todėl teismai pažeidė BPK 20 straipsnio normas vertindami surinktus byloje duomenis ir nustatydami, jog jokio provokavimo nebuvo.
Kasaciniame skunde dar nurodoma, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Gynėjui pateikus pirmosios instancijos teismui nušalinimą po to, kai teismas akivaizdžiai pažeisdamas jo ginamojo teises į gynybą vengė teisingai išnagrinėti šią bylą: nustatyti visas reikšmingas bylai aplinkybes, apklausti prašomus liudytojus, pridėti prie bylos ikiteisminio tyrimo medžiagą, teismas nenusišalino, tačiau jokių svarių motyvų nenurodė. Be to, teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nes kitam kaltinamajam šioje byloje – E. B., nemokančiam lietuvių kalbos, nepaskyrė vertėjo ir neužtikrino privalomo gynėjo dalyvavimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo R. L. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies – Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 18 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokurorė nurodo, kad viso bylos proceso metu kasatorius ir jo gynėjas kelis kartus prašė iškviesti ir teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnus kaltinimo pagrįstumui patikrinti, reiškė nesutikimą su specialistų išvadomis, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas, teikė prašymus teisme apklausti išvadas pateikusius asmenis. Pirmosios instancijos teismas visus prašymus atmetė, nurodydamas vienintelį motyvą, kad byloje yra šių liudytojų rašytiniai dokumentai. Toks nemotyvuotas teismo sprendimas atmesti visus gynybos teikiamus prašymus kelia abejonių dėl kaltinamojo teisių suvaržymo ir bylos išnagrinėjimo visapusiškumo.
Atsiliepime teigiama, kad, pirmosios instancijos teismui bylos įrodymus ištyrus neišsamiai, šią klaidą privalėjo ištaisyti apeliacinės instancijos teismas atlikdamas įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismas nutarė įrodymų tyrimo neatlikti ir, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nenurodė jokių tokio sprendimo motyvų, o tai viršija teismo kompetencijos ribas šioje srityje ir pažeidžia nuteistojo teises teikti įrodymus bei realizuoti rungimosi principą (BPK 7 straipsnis). Tai, pasak prokurorės, laikytina esminiu BPK pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurio apeliacinės instancijos nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka teisme.
Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teisme padaryta ir kitų pažeidimų, suvaržiusių proceso dalyvių teises ir sukliudžiusių teismui priimti teisėtą sprendimą. Teismas savo išvadas pagrindė duomenimis, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nes, išsireikalavęs nutrauktą ikiteisminio tyrimo bylą Nr. 75-2-043-11, apsiribojo tik pranešimu proceso dalyviams apie šios bylos gavimą, tačiau joje esančių dokumentų neperskaitė ir nepaklausė proceso dalyvių, ar šie neprašo patys susipažinti su byla (BPK 324 straipsnio 5 dalis), ir nors dokumentai nebuvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, atsakydamas į apeliacinio skundo motyvus, teismas rėmėsi juose užfiksuotais duomenimis – nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnį ir policijos pareigūnės N. Š. parodymais apie įvykio vietos apžiūros aplinkybes bei šiame procesiniame veiksme dalyvavusius asmenis. Prokurorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, o kadangi šie pažeidimai yra esminiai, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintina nepagrįsta ir naikintina.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu R. L. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, 201 straipsnio 1 dalį ir 201 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. L. dėl jam inkriminuotų nusikaltimų pagristai pripažintas kaltu, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Kasatorius prašo panaikinti teismų sprendimus ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes visi surinkti byloje duomenys gauti pažeidžiant įstatymą, t. y. neteisėtu būdu.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.
Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir darydamas išvadą dėl kasatoriaus kaltės, rėmėsi šiais įrodymais: 1) kito kaltinamojo byloje E. B. parodymais; 2) liudytojo A. N. parodymais; 3) įvykio vietos apžiūros protokolu su prie jo pridėtomis fotolentelėmis; 4) specialistų išvadomis.
Nesutikdamas su nuosprendyje padarytomis išvadomis, nuteistasis R. L. apskundė jį apeliacine tvarka.
Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, esminiai apeliacinio skundo argumentai buvo susiję su jo pateikta versija apie nusikaltimo provokaciją ir byloje esančių duomenų, kuriais nuosprendyje grindžiama jo kaltė, gavimo teisėtumu ir šių duomenų pripažinimo įrodymais pagristumu. Nuteistasis ginčijo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotą namų gamybos stipraus alkoholinio gėrimo kiekį, kuris yra svarbus nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 201 straipsnio 2 dalį, tvirtindamas, kad byloje nėra jokių duomenų apie atliktus šio gėrimo matavimo būdus ir tam panaudotas priemones. Bylos nagrinėjimo metu kasatorius ir jo gynėjas prašė iškviesti ir teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnus bei išvadas pateikusius asmenis kaltinimo pagrįstumui patikrinti. Pirmosios instancijos teismas visus prašymus atmetė nurodydamas, kad byloje yra prašomų liudytojų rašytiniai dokumentai.
Kolegijos nuomone, teismo atsisakymas tirti gynybos pusės pateiktus argumentus nėra įtikinamai motyvuotas, todėl yra pagrindo juo abejoti.
Apeliacinės instancijos teismas, matydamas, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Šioje byloje apygardos teismas nusprendė neatlikti įrodymų tyrimo, nors pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė neišsamiai (neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų).
Pagal BPK 324 straipsnio 10 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimo, surašymo ir paskelbimo tvarką nustato šio Kodekso nuostatos. Šią tvarką reglamentuoja BPK XXIII skyriaus ,,Nuosprendžio priėmimas“ nuostatos.
Vienas esminių reikalavimų nuosprendžiui yra tas, kad nuosprendis gali būti pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Priešingu atveju yra suvaržomos kaltinamojo teisės, įtvirtintos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, t. y. dalyvauti tiriant įrodymus ir duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas išsireikalavo nutrauktą ikiteisminio tyrimo bylą Nr. 75-2-043-11. Vadovaujantis BPK 324 straipsnio 5 dalies nuostatomis, bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas turėjo ją balsu perskaityti ir duoti susipažinti proceso dalyviams, jei šie to prašė. Kaip matyti iš apygardos teismo posėdžio protokolo, teismas, padaręs pranešimą apie nagrinėjamą bylą, nuosprendį ir apeliacinį skundą, apsiribojo tik pranešimu proceso dalyviams apie nutrauktos ikiteisminio tyrimo bylos gavimą, tačiau joje esančių dokumentų neperskaitė ir nepaklausė proceso dalyvių, ar jie neprašo susipažinti su šia byla. Nepaisant to, kad minimoje ikiteisminio tyrimo byloje esantys dokumentai nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje, atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, teismas rėmėsi joje užfiksuotais duomenimis, būtent nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnį ir policijos pareigūnės N. Š. parodymais apie įvykio vietos apžiūros aplinkybes ir šiame procesiniame veiksme dalyvavusius asmenis. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė duomenimis, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 5, 6 dalių pažeidimai).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai R. L. pripažino kaltu ir nuteisė už nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, 201 straipsnio 1 dalyje ir 201 straipsnio 2 dalyje, padarytos neišsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, neišanalizavus ir nepalyginus visų byloje surinktų įrodymų ir neatsakius į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 18 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.