- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2026-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-121-1053/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-46274-2023-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš, Mindaugas Povilanskas
- Nuteistasis
- G. V.
- Nukentėjusysis
- R. B.
- Advokatai
- Jolanta Teresė Litvinskienė
- Kategorijos
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 1.1.6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį dalyvauti elgesio pataisos programoje, bausmės vykdymo laikotarpiu tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nukentėjusiojo R. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. V. priteista 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. G. V. 2023 m. gruodžio 3 d., apie 14.10 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės I, P. Lukšio g., 34, Vilniuje, išlipęs iš automobilio „Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priėjęs, tyčia dešiniu kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam R. B. į veidą, dėl ko R. B. pargriuvo ant žemės, tokiais veiksmais ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais padarydamas nukentėjusiajam R. B. poodines kraujosruvas veide, dešiniame sėdmenyje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo R. B. sveikatą. Šiais savo veiksmais G. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
2.1. Skunde teigiama, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teisme, nebuvo bandoma surinkti objektyvių faktinių įrodymų – vaizdo kamerų įrašų, kurie būtų leidę patikrinti, kieno versija (apelianto ar tariamo nukentėjusiojo) apie įvykį yra teisinga. Prie kiekvienos parduotuvės ar stovėjimo aikštelių Vilniaus mieste yra labai daug vaizdo stebėjimo kamerų. Deja, teismas apsiribojo tik pareigūno surašytu klaidingu įvykio vietos apžiūros protokolu, neteisingai nurodydamas, kad toje vietoje vaizdo kamerų nėra. Kaip matyti iš pridedamų fotonuotraukų, yra aiškiai nurodyta, kad ši aikštelė yra stebima vaizdo kameromis bei tikrai į įvykio vietą yra nukleiptos mažiausiai 2 kameros, tačiau kažkodėl teismas patiki tyrėjos protokole padarytu įrašu, kad vaizdo stebėjimo kamerų nėra. Vaizdo įrašai suteiktų ženkliai objektyvesnę informaciją nei suinteresuoto neblaivaus nukentėjusiojo R. B. parodymai ir būtų leidę patvirtinti tą faktą, kad pats nukentėjusysis pradėjo konfliktą priėjęs neblaivus, rėkdamas ir daužydamas apelianto transporto priemonę, todėl apeliantas buvo priverstas gindamas savo nuosavybę, išlipti iš transporto priemonės ir nustumti nuo jos agresyviai besielgiantį tariamą nukentėjusįjį.
2.2. Skunde pažymima, kad kreiptis į toje vietoje esančias įmones dėl galimų vaizdo stebėjimo kamerų privalėjo pareigūnai, prokuroras, nes jie įrodinėja apelianto kaltę ir turi pateikti visus tą kaltę pagrindžiančius įrodymus, o ne apeliantas turi rinkti įrodymus, kad jis tikrai yra nekaltas, ir kad jis tik gynėsi nuo agresyviai besielgiančio neblaivaus piliečio. Šią likusią abejonę vietoje to, kad vertintų apelianto naudai, teismas traktavo išimtinai jo nenaudai, taip pažeisdamas in dubio pro reo principą.
2.3. Skunde teigiama, kad apeliantas kreipėsi į kelias įmones prašydamas suteikti informaciją, ar ta aikštelė yra stebima vaizdo kameromis. Dėl teritorijoje esančių vaizdo kamerų 2025 m. gruodžio 4 d. buvo kreiptasi į AB „K“, 2025 m. gruodžio 11 d. buvo gautas atsakymas: „apgailestauju, bet dėl duomenų apsaugos reglamento, tokią informaciją galime patikslinti tik atsakingoms teisėsaugos institucijoms.“ Gavęs tokį atsakymą apeliantas 2025 m. gruodžio 11 d. dar kartą parašė minėtai bendrovei nurodydamas, kad jo prašoma informacija, neturi jokio konfidencialumo, nes jis neprašo jokių įrašų, o tik nori sužinoti, kam priklauso vaizdo kameros. Į šį paklausimą kol kas atsakymo nėra, o jį gavus, jis bus pateiktas teismui. 2025 m. gruodžio 5 d. dėl kamerų buvo kreiptasi į „U“. 2025 m. gruodžio 9 d. buvo gautas atsakymas, kad apelianto pateiktoje nuotraukoje esanti kamerą priklauso ne jiems. 2025 m. gruodžio 9 d. buvo kreiptasi į įmonę „Judu“ (VĮ „Susiekimo paslaugos“), o 2025 m. gruodžio 11 d. buvo gautas atsakymas, kad aikštelę administruoja UAB „S“, „U“, dėl įrašų reikėtų kreiptis į juos. Iš gautų atsakymų matyti, kad vaizdo kameros yra, tačiau nieko nebuvo daryta, kad būtų gauti vaizdo įrašai, kuriuose matytųsi, jog priėjęs nukentėjusysis tranko svetimą transporto priemonę, o ne švelniai barbena jai į stiklą.
2.4. Nuteistojo teigimu, teismas ignoravo tą faktą, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo bandoma surinkti objektyvių faktinių įrodymų – įvykio vietoje buvusių liudininkų parodymų, kurie būtų leidę patikrinti, kieno versija apie įvykį yra teisinga. Tariamą nukentėjusįjį vežė jo pažįstama vairuotoja, kuri skubiai pasišalino iš įvykio vietos, matyt pastebėjusi, kokias nesąmones daro neblaivus R B. išlipęs iš jos mašinos ir priėjęs daužo svetimą transporto priemonę. Nei prokuroras, nei teismas nesiėmė jokių veiksmų nustatyti šios moters asmenybės, nors paprašyti vaizdo kamerų ir pagal jas nustačius išvažiuojančios tuo laiku transporto priemonės numerius bei jos savininką, tikrai nebuvo sudėtinga. Nebuvo nustatyta įvykio vietoje buvusio moters asmenybė, kuri matė visą ar dalį įvykio. Liudytojas J. B. paties įvykio nematė, todėl jo parodymai faktiškai nėra reikšmingi, išskyrus tai, kad jis matė ir girdėjo, ką pasakojo prie pareigūnų priėjusi moteris, kuri nurodė labai svarbias aplinkybes, kurios patvirtina būtent apelianto versiją, o ne nukentėjusiojo. Nors ir policijos pareigūnai klausė šios moters duomenų, tačiau jai atsisakius, jie nebuvo užrašyti. Kyla klausimas, nuo kada asmenys matę nusikalstamas veikas gali spręsti bus ar nebus jie liudytojai. Apelianto nuomone, pareigūnai netinkamai atliko savo pareigas, nes jie privalėjo užfiksuoti tos moters duomenis, kadangi ji galėjo išsklaidyti likusias byloje abejones duodama parodymus. Deja, tas nebuvo padaryta. Kita moteris aiškiai nurodė, kad tarp vyrų kilo konfliktas, kas paneigia nukentėjusiojo versija, kad jam tik pabarbenus į lango stiklą apeliantas iškart iššoko iš mašinos ir pradėjo smurtauti prieš jį, ir patvirtina apelianto versiją, kad konfliktas trūko ilgiau nei nurodo nukentėjusysis.
2.5. Skunde teigiama, kad teismas nuoseklius apelianto parodymus traktavo ypatingai kritiškai, o tariamo nukentėjusio parodymus priėmė kaip gryną tiesą, visiškai nesiimdamas priemonių jiems patikrinti. Tariamas nukentėjusysis, nors nurodė, kad jį vežė jo pažįstama moteris, tačiau nei jos vardo, nei pavardės ar duomenų apie transporto priemonę nesuteikė. Tai sukelia pagrįstas abejones dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Kaip galima nežinoti nieko apie pažįstamą žmogų. Kadangi asmuo ilgą laiką buvo vairavimo instruktorius (iš nukentėjusiojo žodžių), tai natūralu, kad apie pažįstamos transporto priemonę ar jos numerius tikrai žinojo. Juk apelianto transporto priemonės numerius jis atsiminė net būdamas 1,55 promilių neblaivumo, kai tuo tarpu savo pažįstamos transporto priemonės numerių jis jau tariamai nežinojo. Tokie nukentėjusiojo duodamų parodymų neatitikimai, išsisukinėjimai nei prokurorui, nei teismui nesukėlė abejonių.
2.6. Skunde nuteistasis teigia, kad teismas nevertino tariamai nusikalstamos veikos situacijos, nelygindamas jos su normomis ar elgesio mechanizmais panašiose situacijose. Pagal nuosprendį, tai yra natūrali gyvenimiška situacija, kuomet jei prieina bet koks žmogus ir pabarbena jums į transporto priemonės stiklą, vairuotojas būtinai iššoka iš mašinos ir be jokios aiškios priežasties turi smurtauti prieš priėjusį žmogų. Teismas nevertino tokios apelianto versijos, patikėdamas prieš tai nurodyta nelogiška nukentėjusiojo pasaka, visiškai nepaaiškindamas ir nemotyvuodamas, kam apeliantui smurtauti prieš tariamai išimtinai kultūringai besielgianti nukentėjusįjį. Pagal nuosprendį suprantama, kad tokia situacija, kuomet neblaivus asmuo (nukentėjusysis) prieina ir daužo rėkdamas apelianto transporto priemonę bei toliau agresyviai elgiasi, yra visuomenėje negalima, nes šia apelianto versija teismas visiškai nepatiki, nors jokių kitų objektyvių įrodymų (vaizdo kamerų ar liudininkų, tiesiogiai mačiusių tą įvykį) teismas net nebando nustatyti. Vadinasi, byloje įvertinus dvi pateiktas versijas, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, patikima būtent ta, kad aneliantas be jokios priežasties šokinėja iš mašinos ir smurtauja prieš asmenis, kurie tik ramiai pabarbena į jo transporto priemonės stiklą. Bent kiek logikos jei šioje prokuroro ir teismo pateiktoje versijoje būtų tuomet jei nukentėjusysis būtų blaivus, o apeliantas neblaivus, jei iš vaizdo kamerų būtų matyti, kad tikrai nukentėjusysis tik pabarbena į stiklą ir nesielgia agresyviai ir pan. Deja, viso šito byloje nėra nustatyta, todėl likusi abejonė vėl įvertinama išimtinai nukentėjusiojo naudai.
2.7. Skunde apeliantas neneigia, kad nustūmė nuo savęs agresyviai besielgiantį ir puolantį nukentėjusįjį, todėl natūralu, kad jam griūnant galėjo atsirasti tam tikras sužalojimas. Tačiau tai nereiškia, kad būdamas neblaivus, ta dieną pats nukentėjusysis jau nebuvo krites ar neturėjo jokių sužalojimų iš ankščiau. Todėl teismui remiantis tik nukentėjusiojo versija ir specialisto išvada kaip pagrindu pagrįsti nukentėjusiojo parodymus, neturint byloje jokių objektyvių kitų įrodymų, tai vėl yra pažeidžiamas in dubio pro reo principas. Nes teismas taip galėtų traktuoti tik tuomet, kai vaizdo kamerose matytųsi, jog apeliantas suduoda kelis smūgius nukentėjusiajam. Dabar lieka neaišku, kokie konkrečiai esantys byloje įrodymai patvirtina, kad nukentėjusysis neturėjo tų kitų sužalojimų tą dieną, kad apeliantas sudavė kelis smūgius, o ne nustūmė nuo savęs agresyvų jį puolantį asmenį nei prokuroras savo akte, nei teismas nuosprendyje nenurodė.
Šalies argumentai
2.8. Skunde akcentuojama, kad teismas turėjo įvertinti visa įvykio kontekstą, t. y. nukentėjusiojo didelį neblaivumo laipsnį, jo agresyvumą, kad išlipęs iš savo pažįstamos mašinos eina aiškintis dėl tariamo kelių eismo taisyklių pažeidimo, ir apelianto gynybą nuo agresyviai besielgiančio piliečio, kurio išsigandusi net nelaukia jo pažįstama, kad netaptų šio konflikto liudytoja.
2.9. Nuteistojo teigimu, iš to kas išdėstyta, darytinos išvados, kurios nuosprendį padaro neteisėtu ir nepagrįstu. Teismas nepašalino visų likusių abejonių šioje byloje, kurios jau buvo paminėtos aukščiau šiame skunde. Visos likusios abejonės, prielaidos ar spėlionės, kurios nurodytos aukščiau šiame skunde, šioje byloje buvo vertintos išskirtinai ne apelianto, o nukentėjusiojo naudai. Objektyvūs faktiniai duomenys, kuriais būtų galima nustatyti svarbias faktines įvykio aplinkybes (vaizdo kamerų įrašai, liudytojų parodymai), nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo renkami ar vertinami. Įrodinėjimo savo nekaltumo prievolė buvo perkelta apeliantui, pamirštant esminį baudžiamosios bylos principą, kad būtent valstybės kaltintojas turi pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius asmens kaltę.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytais pagrindais, tai yra kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, ir baudžiamąją bylą nutraukti. Prokuroras prašė šį nuteistojo ir jo gynėjos prašymą tenkinti, pažymėjo, kad yra visi BK 38 straipsnyje numatyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistasis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas – kreiptasi į UAB „I“, UAB „S“ ir UAB „K“ dėl vaizdo įrašų pateikimo, papildomai apklaustas nuteistasis G. V., ištirti G. V. pateikti dokumentai.
Žemesnės instancijos teismas
5. UAB „I“, UAB „S“ ir UAB „K“ pateikė raštus (t. 2, b. l. 156, 162, 164), kuriuose nurodoma, kad prašomų vaizdo įrašų pateikti nėra galimybės, kadangi šie įrašai nėra išsaugoti, o „I“ parduotuvė vaizdo stebėjimo kamerų neturi.
6. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nuteistasis G. V. parodė, kad pripažįsta, jog tikrai stipriai pastūmė nukentėjusįjį. Jie buvo susitikę, kartu pakalbėjo. Nukentėjusysis taip pat dabar kitaip pažiūrėjo į situaciją. Jis nukentėjusiojo atsiprašė, kad jį stipriai stūmė, kad jis nukrito. Jis nukentėjusiojo gulinčio nemušė, nespardė. Vyriškai pakalbėjo, išsprendė finansinius klausimus ir dabar tarp jų taika. Pamena tik vieną smūgį. Viskas sekundžių reikale. Jei būtų vaizdo įrašai, gal tada kažką prisimintų. Nuo vieno smūgio nukentėjusysis atsidūrė ant žemės. Dar buvo priėjęs, jį papurtė. Nukentėjusysis pargriuvo nuo jo stipraus smūgio. Galėjo būti tų smūgių daugiau, kai jis nukentėjusįjį kilstelėjo ir kai paleido žemyn, tai galėjo dar kartą trenktis į žemę. Taigi galėjo būti tų smūgių daugiau. Gailisi dėl to, kas nutiko. Nėra konfliktiškas žmogus. Papuolė į tokią situaciją. Šiuo metu policijoje tyrimų ar bylų teisme neturi. Po įvykio nebuvo daugiau susimušęs su niekuo. Sumokėjo nukentėjusiajam 700 Eur. Padarė išvadą, kad be reikalo pastūmė. Dabar turės pamoką ateityje. Pripažįsta, kad savo veiksmais nukentėjusiajam R. B. padarė sužalojimus, t. y. poodines kraujosruvas veide, dešiniajame sėdmenyje. Nukentėjusįjį stipriai stūmė ir jis griuvo. Galbūt dešiniu kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius.
7. Nuteistasis taip pat paaiškino, kad nukentėjusysis neturi jam jokių pretenzijų. Nukentėjusysis kitaip įvertino situaciją, kaip viskas buvo ir patvirtinto tai raštiškai, kad jokių pretenzijų neturi, dalinai pripažino savo kaltę. Telefonu su nukentėjusiuoju buvo susisiekta. Kai žmogus prasiblaivė, blaiviai pakalbėjo ir pasakė, kad gailisi, kad taip įvyko. Kalbėjo apie susitaikymą. Nukentėjusysis atsiprašė, kad tokį konfliktą pradėjo, o nuteistasis jo atsiprašė už visas pasekmes. Vienas kitam ranką paspaudė. Vieną kartą parašė, kad pretenzijų neturi, o vakar patvirtino dėl piniginės. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis taip pat pateikė nukentėjusiojo R. B. ranka rašytą prašymą, kuriame nukentėjusysis prašo civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1557-1127/2025 panaikinti, nes šiuo metu nuteistajam G. V. pretenzijų neturi, jie susitaikė, iš dalies pripažįsta, kad incidentas įvyko dėl jo ir nuteistojo kaltės, ateityje dėl šio įvykio nuteistajam pretenzijų neturės, taip pat nurodė, kad skola pagal Nr. 1-1557-1127/2025 700 Eur grąžinta. (t. 2, b. l. 149-150). Nuteistasis taip pat pateikė „R“ banko sąskaitos išrašą (t. 2, b. l. 170), iš kurio matyti, kad 2026 m. sausio 19 d. F. R. (pagal nuteistojo paaiškinimus – nuteistojo brolis), pervedė R. B. 500 Eur.
8. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašė jį išteisinti, ikiteisminio tyrimo metu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis savo poziciją pakeitė ir kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pripažino. Toks nuteistojo pozicijos pasikeitimas faktiškai nulemia ir teisinę situaciją, kuomet nuteistasis savo apeliacinio skundo teiginių, kuriais buvo ginčijama jo kaltė padarius minėtą nusikalstamą veiką, atsisakė, jų nepalaikė.
9. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir atsižvelgdama į nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. V. pagrįstai pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nuosprendyje nurodytomis nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis. Nuteistojo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, be jo prisipažinimo apeliacinės instancijos teisme, patvirtina ir nuoseklūs nukentėjusiojo R. B. parodymai, kuriuose jis iš esmės paaiškino, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje G. V. jam sudavė smūgius į veidą, dėl ko jis nukrito. Analogiškus paaiškinimus jis nurodė pareiškime policijai, taip pat į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, medikams bei akistatos su nuteistuoju metu. Nuteistojo kaltę patvirtina ir liudytojo J. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jog nukentėjusysis buvo sužalotas, kraujavo, liudytojas taip pat nurodė girdėjęs, kaip priėjusi moteris paaiškino mačiusi konfliktą tarp šių vyrų, vienas jų, išlipęs iš automobilio, trenkė kitam.
10. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 3878/2023(01) nurodyta, kad R. B. padarytos poodinės kraujosruvos veide, dešiniame sėdmenyje, kietais bukais daiktais (identifikuoti sužalojimus padariusius daiktus (daiktą) negalima), ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytomis ir tiriamojo patikslintomis aplinkybėmis: sudavus tris smūgius į veidą, esant jam vertikalioje padėtyje, ir nuo smūgių tiriamajam nugriuvus, susižalojus dešinį sėdmenį, ir laiku (2023 m. gruodžio 3 d.). Sužalojimas visumoje ir atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrukdymą, jų padarymas sukėlė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 59).
11. Viso proceso metu nuteistasis neneigė, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje turėjo žodinį konfliktą su nukentėjusiuoju dėl netinkamai rodomų posūkio signalų, nukentėjusysis prie jo priėjo ir supratęs, kad bus konfliktas, nukentėjusįjį pastūmė, dėl ko nukentėjusysis galėjo susižaloti, tačiau kraujo ar sužalojimų ant jo veido nematė, neigė, jog sudavė smūgius nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis savo kaltę pripažino ir parodė, kad tiksliai nepamena, bet galėjo nukentėjusiajam suduoti smūgius kumščiu į veidą, o sužalojimai nukentėjusiam galėjo kilti dėl jo veiksmų.
12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. V. pagrįstai pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo, kuriuo buvo prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir nuteistąjį išteisinti.
13. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytais pagrindais, tai yra kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, ir baudžiamąją bylą nutraukti.
14. BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
15. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis gali realizuoti tik esant visoms šiame BK straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad BK 38 straipsnio 1 dalis apibrėžta taip, kad net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusi asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-52-942/2020, 2K-211-1214/2024). Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo apsisprendimą taikyti šį atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą gali lemti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kaltininko asmenybės, taip pat kitų aplinkybių vertinimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-103-489/2023).
16. G. V. padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (BK 11 straipsnio 3 dalis). Jis prisipažino padaręs šį nusikaltimą. Iš pateikto banko sąskaitos išrašo ir nukentėjusiojo prašymo matyti, kad nuteistasis nukentėjusiajam atlygino visą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistą neturtinę žalą, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos byloje nebuvo reiškiamas, taip pat nukentėjusysis šiuo prašymu patvirtino, kad su nuteistuoju susitaikė, nuteistajam pretenzijų neturi ir ateityje neturės, nurodė, kad konfliktas įvyko iš dalies ir dėl jo kaltės. Nuteistasis 2005 metais buvo nuteistas už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, tačiau 2008 metais teistumas jam buvo panaikintas (t. 1, b. l. 114-115). Nuteistasis yra baustas administracine tvarka daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 1, b. l. 117-119). Nors nuteistasis ir buvo praeityje teistas už nusikaltimą žmogaus sveikatai, tačiau aptariamą nusikalstamą veiką jis padarė praėjus daugiau nei 18 metų nuo ankstesnio teismo nuosprendžio priėmimo, o teistumas nuteistajam buvo panaikintas teismo nutartimi. Pažymėtina ir tai, kad pats nukentėjusysis pripažįsta prisidėjęs prie aptariamos konfliktinės situacijos reikšdamas priekaištus nuteistajam dėl iš esmės menkavertės priežasties. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis paaiškino, kad dėl savo padarytos nusikalstamos veikos gailisi, nėra konfliktiškas žmogus, papuolė į tokią situaciją, padarė išvadą, kad be reikalo sužalojo nukentėjusįjį, dabar turės pamoką ateityje. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) ir Integruotoje baudžiamojo proceso sistemoje (IBPS) nėra duomenų, kad nuteistojo atžvilgiu yra nagrinėjamų baudžiamųjų bylų ar pradėtų ikiteisminių tyrimų, o nuo aptariamos nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau nei 2 metai. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindo manyti, jog nuteistasis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
17. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro išrašo (t. 1, b. l. 114-115) matyti, kad nuteistasis nėra pripažintas pavojingu recidyvistu, jis anksčiau nėra buvęs atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, todėl yra tenkinama ir BK 38 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra visi BK 38 straipsnyje numatyti pagrindai ir sąlygos nuteistąjį G. V., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju R. B.. Nuteistojo ir jo gynėjos prašymui atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės minėtu pagrindu neprieštaravo ir valstybinį kaltinimą apeliacinės instancijos teisme palaikęs prokuroras. Todėl vadovaujantis BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir vadovaujantis BPK 327 straipsnio 2 punktu baudžiamoji byla nutrauktina.
18. G. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikintina. G. V. atlygino nukentėjusiajam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistą neturtinės žalos sumą, nukentėjusysis patvirtino, jog pretenzijų G. V. neturi ir ateityje neturės, todėl procesas dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nutrauktinas. Kompaktinis diskas (su vaizdo ir garso įrašais) paliktinas saugoti baudžiamojoje byloje.
19. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. sausio 15 d. pažyma Nr. APD-2026-00579 ir 2026 m. vasario 4 d. pažyma Nr. APD-2026-01417 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriomis prašoma iš G. V. priteisti 125 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo.
20. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
21. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. V. buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, priimtas sprendimas atleisti G. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Būtinybę paskirti gynėją G. V. numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, tai reiškia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Dėl minėtų aplinkybių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendį panaikinti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalimi, G. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, ir baudžiamąją bylą nutraukti.
G. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 107 straipsniu, nutraukti procesą dėl nukentėjusiojo R. B. civilinio ieškinio.
Kompaktinį diską (su vaizdo ir garso įrašais), nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.
Išaiškinti G. V., kad jam per vienerius metus padarius baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, o per vienerius metus padarius naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Nepriteisti iš G. V. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.