- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-22
- Bylos Nr.
- eI2-6932-331/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03583-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Rūta Miliuvienė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- M. D., S. D., J. D., A. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. D. (M. D.), S. D. (S. D.), M. D. (M. D.), J. D. (E. D.), A. D. (A. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2023 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 23S22867, 2023 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 23S23452, 2023 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 23S22823, 2023 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 23S22822 ir 2023 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 23S22821 (toliau kartu – ir Sprendimai) nusprendė neišduoti pareiškėjams M. D. (M. D.), S. D. (S. D.), M. D. (M. D.), J. D. (E. D.), A. D. (A. D.) leidimo nuolat gyventi, nes jie neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) nustatytu pagrindu.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjai pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Departamento 2023 m. kovo 6 d. sprendimus dėl pareiškėjams neišduotų leidimų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) įpareigoti Departamentą klausimą dėl pareiškėjų prašymų išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo; 3) priteisti pareiškėjams iš atsakovo Departamento turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
2.1. Paaiškina, kad 2023 m. lapkričio 4 d. jie kreipėsi į atsakovą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. 2022 m. lapkričio 23 d. gavo atsakovo pranešimą dėl prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo termino sustabdymo nurodant, kad trūksta duomenų sprendimų priėmimui, todėl buvo paprašyti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo M. D. senelė L. G. (L. G.) ir jos tėvai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. arba kad J. G. ir J. G. (G.) 1) iš seno Lietuvoje gyveno ir 1939 m. spalio 10 d. bei 1939 m. spalio 27 d. gyveno Vilniaus krašte, arba 2) kad iki 1914 metų nemažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, arba nuolatinį darbą, bei 1920 m. liepos 12 d., 1939 m. spalio 10 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno Vilniaus srityje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai pateikė papildomus dokumentus atsakovui, įrodančius, kad pareiškėjo M. D. proseneliai J. G., J. G. (G.) ir jų dukra, pareiškėjo M. D. senelė L. G. (L. G.) iš seno gyveno Lietuvoje ir 1939 m. spalio 10 d. bei 1939 m. spalio 27 d. gyveno Vilniaus krašte. Pareiškėjai kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje atsakovui pateikė dokumentus, kurie laikytini kitais dokumentais, patvirtinančiais, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę.
2.2. Teigia, kad pareiškėjo M. D. prosenelė J. (E.) G. (pavardė iki santuokos – G.), gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos nepriklausomos valstybės atkūrimo 1918 m. vasario 16 d. bei vėlesniu laikotarpiu. 2022 m. gegužės 17 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos apie J. G. – G. gyvenimą Lietuvoje Nr. R4-1666 priedų duomenimis prosenelė J. (E.) G. (pavardė iki santuokos – G.) gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 1914 metų. Lietuvos centrinis valstybės archyvas kartu su aukščiau nurodyta 2022 m. gegužės 17 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma apie J. G. – G. gyvenimą Lietuvoje Nr. R4-1666 išdavė 1922 m. balandžio 14 d. gauto prosenelės prašymo Vilniaus miesto seniūnijai vidaus pasui išduoti kopiją, kurioje nurodoma, kad prosenelė J. (E.) G. (pavardė iki santuokos – G.) gyveno Vilniuje prieš Pirmąjį Pasaulinį Karą, t. y. nuo 1902 iki 1915 metų. Prosenelės ir jos tėvų gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, Vilniuje nuo 1902 iki 1915 metų taip pat patvirtina ir prosenelės brolio, M. G., gimimo Vilniuje (duomenys neskelbtini) metais faktas. Pareiškėjo M. D. žiniomis, prasidėjus Pirmajam Pasauliniam Karui, jo prosenelė su savo šeima išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos dėl kilusių neramumų šalyje. Pasibaigus Pirmajam Pasauliniam Karui ilgai nedelsiant prosenelė grįžo į Lietuvos Respubliką – 1919 m. balandžio 25 d. 1919 metais buvo užregistruotas prosenelės gyvenamosios vietos adresas Vilniuje – (duomenys neskelbtini). 1922 m. vasario 17 d. išraše iš namų knygos nurodyta, kad prosenelė šiuo adresu gyveno nuo 1919 m. rugsėjo 4 d., ankstesnė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Nuo 1922 m. kovo 11 d. prosenelės gyvenamoji vieta buvo įregistruota Vilniaus mieste adresu (duomenys neskelbtini). Iš aukščiau pateiktų duomenų matyti, kad 1920 m. liepos 12 d. prosenelė J. G. – G. gyveno Vilniuje. (duomenys neskelbtini) M. D. proseneliai sudarė santuoką Vilniuje, ką patvirtina 1921 m. liepos 1 d. išrašas iš santuokos knygos. (duomenys neskelbtini) metais Vilniuje gimė M. D. senelės brolis, L. G. (G.). (duomenys neskelbtini) metais Vilniuje gimė M. D. senelė, L. (L.) G. (G.). (duomenys neskelbtini) metais Vilniuje gimė M. D. senelės sesuo, D. G. (G.). 1922 m. balandžio 20 d. vykusios apklausos metu buvo nustatyta, kad tiek 1922 metais, tiek iki Pirmojo Pasaulinio Karo M. D. prosenelė dirbo Vilniaus mieste. 1922 m. balandžio 20 d. apklausos dokumento duomenimis M. D. prosenelė turėjo bufetą „(duomenys neskelbtini)“ Gimnazijoje adresu (duomenys neskelbtini) (dabartinė (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Dirbo gimnazijos bufete. Taip pat aukščiau paminėtame dokumente nurodoma, kad prieš Pirmąjį Pasaulinį Karą M. D. prosenelė dirbo Vilniuje bufetininke Kagano gimnazijoje adresu dabartinė (duomenys neskelbtini). Nuo 1926 m. gruodžio 9 d. M. D. prosenelė, J. (E.) G. (pavardė iki santuokos – G.), kartu su savo vyru, M. D. proseneliu, J. (J., J.) G. (G.), bei vaikais gyveno Vilniuje adresu (duomenys neskelbtini). Iki Antrojo Pasaulinio Karo M. D. proseneliai ir senelė gyveno Vilniuje. Senelė lankė ir baigė Vilniaus (duomenys neskelbtini)-ąją pradinę mokyklą. M. D. prosenelė tiek 1939 m. spalio 10 d., tiek 1939 m. spalio 27 d. gyveno Vilniaus mieste kartu su savo šeima. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam Karui M. D. prosenelė su savo šeima pateko į Vilniaus Getą, ką patvirtina 2022 m. gegužės 17 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma apie J. G. – G. gyvenimą Lietuvoje Nr. R4-1666, kurioje nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės archyviniame fonde, žydų tautybės piliečių sąrašų pagal gyvenamąją vietą 1941-1944 metų byloje įrašyti (duomenys neskelbtini) gyventojai J. G., L. G. ir J. G.. (duomenys neskelbtini) mėnesį M. D. prosenelė mirė Vilniaus Gete.
2.3. Pažymi, kad M. D. prosenelio, J. (J., J.) G. (G.), tėvai, S. (Š.) A. G. (G.) ir C. L. G. (G.), gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje iš seno. (duomenys neskelbtini) dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje gimė M. D. prosenelio brolis, D. G.. Prosenelio tėvai laikinai išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į Latviją, kur gimė M. D. prosenelis (duomenys neskelbtini). Pirmojo Pasaulinio Karo pabaigoje M. D. prosenelis ir jo tėvai grįžo į Lietuvos Respubliką, Vilnių, kur liko gyventi. 1922 ir 1924 metais dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje M. D. prosenelio tėvui, S. (Š.) A. G. (G.), buvo išduotas užsienio pasas. 1922 m. liepos 22 d. Valstybinio Vidurio Lietuvos policijos komisariato gauto J. (J., J.) G. (G.) prašymo dėl asmens tapatybės dokumento išdavimo Vilniaus miesto seniūnijai duomenimis M. D. prosenelis, J. (J., J.) G., (G.), į Vilnių atvyko 1919 m. sausio 6 d., nuo to laiko liko gyventi Vilniuje, 1920 m. liepos 12 d. M. D. prosenelis gyveno Vilniuje. 1922 m. balandžio 20 d. J. (J., J.) G. (G.) apklausos dokumento duomenimis M. D. prosenelis dirbo Vilniuje bufete adresu (duomenys neskelbtini) nuo 1921 metų. Nuo 1926 m. gruodžio 9 d. M. D. prosenelis, J. (J., J.) G., (G.), kartu su savo žmona, M. D. prosenele, J. (E.) G. (pavardė iki santuokos – G.), bei vaikais gyveno Vilniuje adresu (duomenys neskelbtini). Iki Antrojo Pasaulinio Karo mano proseneliai ir senelė gyveno Vilniuje. Senelė lankė ir baigė Vilniaus (duomenys neskelbtini)-ąją pradinę mokyklą. M. D. prosenelis tiek 1939 m. spalio 10 d., tiek 1939 m. spalio 27 d. gyveno Vilniaus mieste kartu su savo šeima. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam Karui M. D. prosenelis su savo šeima pateko į Vilniaus Getą, ką patvirtina 2022 m. gegužės 17 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma apie J. G. gyvenimą Lietuvoje Nr. R4-1665, kurioje nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės archyviniame fonde, žydų tautybės piliečių sąrašų pagal gyvenamąją vietą 1941-1944 metų byloje įrašyti (duomenys neskelbtini) gyventojai J. G., L. G. ir J. G.. (duomenys neskelbtini) M. D. prosenelis mirė Vilniaus Gete.
2.4. Atkreipia dėmesį, kad M. D. senelė, L. (L.) G. (G.), gimė ir gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje. M. D. senelė, L. (L.) G. (G.), gimė (duomenys neskelbtini) Vilniuje, mokėsi Vilniuje, ką patvirtina L. (L.) G. (G.) pažymėjimas apie mokyklos užbaigimą bei 2022 m. gruodžio 9 d. Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma dėl archyvinių duomenų Nr. P2-3035. M. D. senelė tiek 1939 m. spalio 10 d., tiek 1939 m. spalio 27 d. gyveno Vilniaus mieste kartu su savo tėvais. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam Karui M. D. senelė su savo šeima pateko į Vilniaus Getą, ką patvirtina 2022 m. gegužės 17 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma apie L. G. gyvenimą Lietuvoje Nr. R4-1667, kurioje nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės archyviniame fonde, žydų tautybės piliečių sąrašų pagal gyvenamąją vietą 1941-1944 metų byloje įrašyti (duomenys neskelbtini) gyventojai J. G., L. G. ir J. G.. 1943 metais M. D. senelė, L. (L.) G. (G.), buvo prievarta išvežta iš okupuotos Lietuvos Respublikos į Vokietiją. M. D. senelė buvo kalinama Štuthofo lageryje, vėliau lageryje Magdeburgo mieste. M. D. senelės priverstinį išvežimą iš okupuotos Lietuvos Respublikos teritorijos patvirtina 2022 m. gegužės 20 d. Lietuvos ypatingojo archyvo pažyma apie L. (L., L.) G. Nr. P2-1249. 1999 m. rugsėjo 14 d. M. D. senelei, L. (L.) G. (G.), buvo išduotas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas. (duomenys neskelbtini) L. (L.) G. (G.) mirė.
2.5. Mano, kad išanalizavus byloje pateiktus duomenis ir dokumentus matyti, kad sutampant asmens dokumentuose bei kituose archyviniuose dokumentuose nurodytiems faktams (gimimo metams, gimimo vietai, darbo, gyvenimo aplinkybėms) minėtais dokumentais galima remtis nustatant J. G., J. G. (G.) ir jų dukros, pareiškėjo M. D. senelės, L. G. (L. G.) Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą. Remiantis archyviniais dokumentais galima pagrįstai manyti, kad Pareiškėjo M. D. senelė L. G. (L. G.) iki 1940 metų Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo, nes ji gimė ir kartu su tėvais gyveno Lietuvoje, taip pat mokėsi Vilniuje ir dirbo, kartu su tėvais buvo Vilniaus gete, (duomenys neskelbtini), iš ten išvežta į Vokietiją. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis, Vilniaus miesto savivaldybės archyviniame fonde Pareiškėjo senelė ir proseneliai buvo įrašyti į žydų tautybės piliečių sąrašą, nurodytos jų profesijos, tada akivaizdu, kad pagal profesijas pastarieji ir dirbo Vilniaus mieste (G. J. – kailininkė, G. L. – siuvėja, G. J. – mūrininkas). Be to, archyvuose nebuvo rasta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjo senelė ar proseneliai kada nors iki 1940 m. birželio 15 d. būtų netekę Lietuvos pilietybės. Kaip minėta, L. (L.) G. teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas (nuo 2013 m. sausio 1 d. – teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas) buvo išduotas 1999 m. rugsėjo 14 d., vadinasi, jos ryšiai su Lietuvos Respublika ir pilietybe buvo patvirtinti jau anksčiau, ko atsakovas tinkamai neįvertino priimdamas neteisingus sprendimus. Pažymėtina, kad atsakovas tinkamai nevertino ir bene svarbiausio pareiškėjų pateikto dokumento – L. (L.) G. (G.) išduoto teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo, įrodančio, kad L. (L.) G. (G.) turėjo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Šis pažymėjimas palengvina Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procesą, nes nebereikia įrodinėti giminystės ryšio su asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi šis pažymėjimas išduodamas asmenims, kurie pagal Pilietybės įstatymą turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ar yra lietuvių kilmės asmenys. Taigi pareiškėjų pateikti archyviniai dokumentai, kuriuose yra duomenys apie G. J., G. L. ir G. J. gyvenimą, darbą ar mokymąsi Lietuvoje, turėtų būti pripažinti tinkamais įrodymais, kuriais galima remtis išduodant pareiškėjams leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjai 2022 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymus išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau - leidimas nuolat gyventi) tuo pagrindu, kad turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka (M. D.) / atvyksta su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. M. D. iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Migracijos departamento turimais duomenimis, teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas M. D. po 2013 m. sausio 1 d. išduotas nebuvo. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktus dokumentus, minėtą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką ginčijamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėjų prosenelės L. G. (L. G.) tėvai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 (toliau – ir Nutartis) nustatyto pirmojo reikalavimo, t. y. nėra duomenų, kad asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Taip pat nepateikta jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad L. G. ir jos tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl M. D., negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis - iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl M. D. neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
3.1. Nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad M. D. turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo priimti sprendimus pareiškėjams išduoti leidimus nuolat gyventi Įstatymo 53 str. 1 d. 1 p. pagrindu ar Įstatymo 53 str. 7 dalies pagrindu, taip pat Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjai atitiktų kurį nors iš Įstatymo 53 str. 1 d. nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatomis, Migracijos departamentas nusprendė neišduoti pareiškėjams leidimų nuolat gyventi. Migracijos departamentas neneigia, kad pareiškėjų senelė / prosenelė L. G. turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus krašto teritorijoje 1939 m. spalio 10 d. bei 1939 m. spalio 27 d., todėl manytina, kad L. G. atitinka vieną iš būtinų įvedamajame įstatyme nurodytų sąlygų laikyti ją Lietuvos piliete, tačiau nei L. G., nei jos tėvai neatitinka kitos būtinos įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos - nei L. G., nei jos tėvai 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais. Įvertinus pareiškėjų pateiktus dokumentus matyti, kad pareiškėjų senelės / prosenelės L. G., gimusios (duomenys neskelbtini) Vilniuje, tėvas J. G. gimė (duomenys neskelbtini) m. Daugpilyje (dabartinė Latvija), ir Vilniuje gyveno nuo 1919 m. Nėra duomenų, kad J. G. tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, o J. G. nebūtų laikomas “pats visuomet Lietuvoje gyvenęs”, nes Vilniuje pradėjo gyventi būdamas (duomenys neskelbtini) metų, J. G. ir jo tėvai nėra įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat J. G. prieš 1914 metus neišgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimti metų, turėdamas nuolatinį darbą”, nes gyveno ne Lietuvoje. Įvertinus pareiškėjų pateiktus dokumentus taip pat matyti, kad pareiškėjų senelės / prosenelės L. G. motina J. G. (G.) gimė (duomenys neskelbtini) m. Rusijoje, Vilniuje gyveno nuo 1902 m. iki 1915 m., vėliau pasitraukė iš Vilniaus ir grįžo į Vilnių 1919 m. Nėra duomenų, kad J. G. tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, o ji nebūtų laikoma “pati visuomet Lietuvoje gyvenusia”, nes nuo 1902 m. iki 1915 m. negyveno Lietuvoje, J. G. ir jos tėvai nėra įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat J. G. prieš 1914 metus neišgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimti metų, turėdamas nuolatinį darbą”, nes (duomenys neskelbtini) metais jai buvo (duomenys neskelbtini) metai, todėl nuo šio laikotarpio įsidarbinti ir 10 metų turėti nuolatinį darbą negalėjo. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad pareiškėjų senelė / prosenelė L. G., gimusi (duomenys neskelbtini) Vilniuje, nebuvo laikoma asmeniu, kurio tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kuri pati visuomet Lietuvoje gyveno.
3.2. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais dėl pareiškėjų senelei/prosenelei L. G. 1999 m. rugsėjo 14 d. išduoto teisę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimo ir įrodomosios reikšmės. Pagal šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 L. G. neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygų - ji nėra asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, ar jo palikuonė, todėl jai 1999 m. rugsėjo 14 d. išduotas pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) nesuteikia jai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Taip pat pažymėtina, kad minėtas pažymėjimas buvo išduotas L. G., teisinių pasekmių L. G. palikuonims jis nesukelia. Ginčijami sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamų sprendimų motyvai išdėstyti pačiuose sprendimuose). Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, surinkti duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimų, kuriais nuspręsta pareiškėjams neišduoti leidimų nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Nustatyta, kad pareiškėjai 2022 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymus išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje tuo pagrindu, kad turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka (M. D.) / atvyksta su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.
5.1. Departamentas Sprendimais nusprendė neišduoti pareiškėjams leidimo nuolat gyventi tuo pagrindu, jog asmenys neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Departamentas nustatė, jog pareiškėjai iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nebuvo įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės. Migracijos departamento turimais duomenimis, teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas pareiškėjams po 2013 m. sausio 1 d. išduotas nebuvo. Pažymėjo, jog pareiškėjų pateiktų dokumentų nepakanka prašymui išduoti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte pagrindu pagrįsti. Sprendimuose nurodyta, jog asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Nurodė, kad L. G. tėvai J. G. ir J. G. neatitinka Nutartyje nustatyto pirmojo reikalavimo, t. y. nėra duomenų, kad asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad L. G. ir jos tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjai negali būti laikomi Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, Migracijos departamentas neturi pagrindo priimti sprendimą pareiškėjams išduoti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas nepateikė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis ir išnagrinėjęs turimus dokumentus nenustatė, kad jis atitiktų kurį nors kitą iš UTPĮ 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.
6. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo ir Pilietybės įstatymo nuostatos.
6.1. Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas.
6.2. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 53 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Šeimos nariams, atvykstantiems gyventi kartu su užsieniečiu, nurodytu šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, ir kartu gyvenantiems, išduodamas leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis numato pagrindus, kada išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.
6.3. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje - Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje - jie nuolat gyvena.
6.4. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, jei minėtų dokumentų nėra, tai asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
7. Pareiškėjų teigimu, sutampant asmens dokumentuose bei kituose archyviniuose dokumentuose nurodytiems faktams (gimimo metams, gimimo vietai, darbo, gyvenimo aplinkybėms) minėtais dokumentais galima remtis nustatant J. G., J. G. (G.) ir jų dukros, pareiškėjo M. D. senelės, L. G. (L. G.) Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą. Remiantis archyviniais dokumentais galima pagrįstai manyti, kad pareiškėjo M. D. senelė L. G. (L. G.) iki 1940 metų Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo, nes ji gimė ir kartu su tėvais gyveno Lietuvoje, taip pat mokėsi Vilniuje ir dirbo, kartu su tėvais buvo Vilniaus gete, iš ten išvežta į Vokietiją. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis, Vilniaus miesto savivaldybės archyviniame fonde pareiškėjo senelė ir proseneliai buvo įrašyti į žydų tautybės piliečių sąrašą, nurodytos jų profesijos, tada akivaizdu, kad pagal profesijas pastarieji ir dirbo Vilniaus mieste (G. J. – kailininkė, G. L. – siuvėja, G. J. – mūrininkas). Taip pat archyvuose nebuvo rasta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjo senelė ar proseneliai kada nors iki 1940 m. birželio 15 d. būtų netekę Lietuvos pilietybės. L. (L.) G. teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas (nuo 2013 m. sausio 1 d. – teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas) buvo išduotas 1999 m. rugsėjo 14 d., vadinasi, jos ryšiai su Lietuvos Respublika ir pilietybe buvo patvirtinti jau anksčiau. Atsakovas tinkamai nevertino ir svarbiausio pareiškėjų pateikto dokumento – L. (L.) G. (G.) išduoto teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo, įrodančio, kad L. (L.) G. (G.) turėjo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Todėl, vadovaujantis pateiktais dokumentais, galima nustatyti jų senelės/prosenelės bei jos tėvų Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą.
7.1. Tačiau Departamentas ginčijamais Sprendimais nenustatė, jog galima laikyti, kad pareiškėjų senelė/prosenelė ir jos tėvai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes nenustatė, kad jie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Departamentas nustatė, jog pareiškėjų senelė/prosenelė neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Nutartyje nustatyto pirmojo reikalavimo.
7.2. LAT Nutartyje nurodyta, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirmoji, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais. Pagal Nutartyje nustatytą antrąją sąlygą, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnis nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat asmenys, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis - tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais. Pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafą Lietuvos piliečiais buvo laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais.
7.3. Nagrinėjamoje byloje pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo M. D. (M. D.) senelė L. G. gimė (duomenys neskelbtini) Vilniuje, jos mama J. G. gimė (duomenys neskelbtini) m. Rusijoje, o tėvas J. G. gimė (duomenys neskelbtini) m. Daugpilyje, Latvijoje. Pareiškėjas M. D. (M. D.) gimė Leningrado mieste (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo tėvas yra O. D. (O. D.), kurio tautybė yra (duomenys neskelbtini), o mama J. D., kurios tautybė yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo M. D. (M. D.) tėvai O. D. (O. D.) ir J. M. susituokė (duomenys neskelbtini). Sankt Peterburgo Santuokos rūmuose. J. G. prieš karą gyveno Vilniuje nuo 1902 iki 1915 m., atvyko iš Rusijos į Vilnių 1919 m. balandžio 25 d., gyveno Vilniuje adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) g. Nr. (duomenys neskelbtini), bt. (duomenys neskelbtini). J. G. 1922 m. gegužės 8 d. turėjo leidimo gyventi šalyje kortelę Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat 1921 m. rugpjūčio 26 d. laikinąjį leidimą gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). J. G. dirbo Vilniuje kailinine, J. G. dirbo mūrininku, o L. G. dirbo siuvėja laikotarpiu nuo 1941-1944 m. L. G. 1940-1941 m. mokėsi Vilniaus vidurinėje mokykloje Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo M. D. senelė L. G. ir jos tėvai J. G. ir J. G. buvo laikomi Vilniaus gete. L. G. 1943 m. buvo išvežta į Vokietiją, 1945 m. grįžo gyventi į Vilniaus m., 1945 m. lapkričio 16 d. išvyko į Leningrado m. L. G. mirė (duomenys neskelbtini) Sankt Peterburge, Rusijoje.
7.4. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjo M. D. senelė L. G. ir jos tėvai J. G. ir J. G. gyveno Vilniuje, dėl to ginčo nagrinėjamoje byloje nėra. Pats Departamentas sutinka, jog minėti asmenys gyveno Vilniuje, todėl jie atitinka LAT Nutarties antrąjį reikalavimą. Byloje keliamas ginčas dėl to, jog jie neatitinka LAT Nutarties pirmojo reikalavimo, t. y. ar minėti asmenys buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Pažymėtina, jog Vilnius laikotarpiu nuo 1920 iki 1939 m. buvo okupuotas Lenkijos.
7.5. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę, priimto 1919 m. sausio 9 d., 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena. 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnis nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat asmenys, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis - tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais.
7.6. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę ir Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnio nuostatomis, svarbu nustatyti, ar pareiškėjų senelė/prosenelė ir jos tėvai galėtų būti laikomi Lietuvos piliečiais. Pastebėtina, jog nei L. G., nei jos tėvai J. G. ir J. G., nebuvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje. Taip pat L. G. tėvai iš seno Lietuvoje negyveno, bei jos seneliai (J. G. ir J. G. tėvai) iš seno Lietuvoje negyveno. Dėl reikalavimo prieš 1914-tus metus išgyventi Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turint nuolatinį darbą, pasisakytina, kad L. G. tuo metu dar nebuvo gimusi, kadangi ji gimė (duomenys neskelbtini), todėl šio reikalavimo ji neatitinka. J. G. negalėjo 10 metų turėti nuolatinį darbą Lietuvoje iki 1914 metų, kadangi ji gimusi (duomenys neskelbtini) m., todėl 1904 metais jai buvo (duomenys neskelbtini) metai. J. G. gimė (duomenys neskelbtini) m. Daugpilyje, Latvijoje, o byloje esančiais duomenimis matyti, jog į Vilnių jis atvyko 1919 m., tai reiškia, kad jis taip pat neatitinka minėto reikalavimo, kadangi Lietuvoje jis negyveno iki 1919 m., o 1904 m., jam buvo (duomenys neskelbtini) metas, todėl jis negalėjo turėti nuolatinio darbo Lietuvoje 10 metų. Teismo vertinimu, byloje nustatytais duomenimis matyti, jog pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę ir Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnio nuostatas nei pareiškėjų senelė/prosenelė, nei jos tėvai neatitinka sąlygų, kas buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais 1920 m. liepos 12 d. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjai nėra laikytini Lietuvos Respublikos piliečių palikuonimis. Nors pareiškėjų pateikti duomenys patvirtina, kad jų senelė/prosenelė bei jos tėvai tam tikrais laikotarpiais gyveno, mokėsi ir dirbo Lietuvoje, tačiau pareiškėjai pateiktais dokumentais nepatvirtino, jog jų senelė/prosenelė bei jos tėvai 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, jog minėti asmenys turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjų senelė/prosenelė bei jos tėvai atitinka įvedamajame įstatyme nurodytą sąlygą, jog jie turėjo gyvenamąją vietą Vilniuje, tačiau jie neatitinka šio įstatymo pirmosios sąlygos, kad šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais. Įvedamojo įstatymo nuostatos yra imperatyvios, t. y. asmenys turi atitikti abi nurodytas sąlygas, tam, kad būtų galima pripažinti, jog asmenys yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. Abiejų sąlygų nenustačius, pareiškėjai nėra laikytini palikuonimis asmenų, galinčiais atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokiu atveju leidimai nuolat gyventi negali būti išduodami pareiškėjams Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
8. Dėl pareiškėjų skundo teiginių, jog atsakovas nevertino L. G. išduoto teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo, pasisakytina, kad teisės aktai nereglamentuoja teisės turint tokį pažymėjimą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Kaip minėta, byloje nėra pateikta duomenų, kad L. G., ar jos tėvai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, o teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo pateikimas savaime nereiškia, kad L. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ar, kad jos palikuonys turi teisę ją atkurti. Vien tai, kad Departamentas nevertino šio pažymėjimo, nereiškia, kad jis galėtų sukelti kokias nors teisines pasekmes, ar, kad jį vertinant, galėtų būti priimti pareiškėjams palankūs sprendimai.
9. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. 23S22867, 2023 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. 23S23452, 2023 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. 23S22823, 2023 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. 23S22822 ir 2023 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. 23S22821 paliekami nepakeisti, pareiškėjų reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis). Netenkinus šio pareiškėjų skundo reikalavimo, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą klausimą dėl pareiškėjų prašymų išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje spręsti iš naujo.
10. Pareiškėjai pateiktu skundu taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas skundžiamas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies išlaidų atlyginimą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjų skundas atmestinas, pagrindo tenkinti minėtą prašymą, nėra.
10. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 − 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų M. D. (M. D.), S. D. (S. D.), M. D. (M. D.), J. D. (E. D.), A. D. (A. D.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.