- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-16
- Bylos Nr.
- N-146-47-13
- Teisminio proceso Nr.
- 4-01-3-06313-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Artūras Drigotas
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo A. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2010 m. spalio 29 d. A. R. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2010 m. rugsėjo 21 d., apie 23.00 val., Vilniuje, Antakalnio gatvėje, po Šilo tiltu, vairuodamas automobilį BMW 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo neatidus, posūkyje nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio būklę, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į kelkraščiu važiuojantį dviratininką bei kelio bortą, eismo įvykio metu sugadino dviratį ir savo vairuojamą automobilį, iš eismo įvykio vietos išvažiavo pažeisdamas Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET). Tokiais veiksmais A. R. pažeidė KET 9, 133 ir 232 punktų reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu A. R. už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 100 Lt baudą, o už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą – 3 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, teismas, subendrinęs administracines nuobaudas, A. R. galutinai paskyrė 3 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Teismas pažymėjo, kad išnaudojo visas galimybes pakviesti A. R. į teismo posėdį, tačiau to padaryti nepavyko, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pats bylos eiga nesidomėjo, nors žinojo, jog Lietuvos vyriausiame administraciniame eisme yra nagrinėjamas jo apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimo. Be to, nurodė, jog teismui policijos pateiktoje administracinio teisės pažeidimo byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių priimti procesinį sprendimą šioje byloje, todėl administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo A. R. nedalyvaujant. Ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad A. R. kaltė padarius jam inkriminuotus pažeidimus įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, nukentėjusiojo V. G. prašymu ir papildomu paaiškinimu, liudytojų V. Š. ir J. G. paaiškinimais, Institucijos fotolentele, transporto priemonės techninės apžiūros aktu bei paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimu. Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad A. R. padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, nėra. Pats A. R. neginčija, jog 2010 m. rugsėjo 21 d., apie 23.00 val., Vilniuje, Antakalnio gatvėje, po Šilo tiltu, vairuodamas automobilį BMW 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo neatidus, posūkyje nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio būklę, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į kelkraščiu važiuojantį dviratininką bei kelio bortą, eismo įvykio metu sugadino dviratį ir savo vairuojamą automobilį. Tačiau administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nesutinka, kad padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, nurodydamas, jog neturėjo tyčios pasišalinti iš įvykio vietos, kadangi nukentėjusiajam buvo žinomas jo automobilio valstybinis numeris, be to, jie susitarė dėl žalos atlyginimo, o nurodydamas savo telefono numerį jis suklydo dėl streso būsenos, vėliau atlygino žalą nukentėjusiajam, kuris jam priekaištų neturi. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas KET 232 punktas, kadangi po nagrinėjamo eismo įvykio nebuvo užpildyta eismo įvykio deklaracija arba eismo įvykio aplinkybės nebuvo aprašytos ir eismo įvykio schema nebuvo nubraižyta ant švaraus popieriaus lapo, todėl darytina išvada, jog eismo įvykio dalyviai nesutarė dėl eismo įvykio aplinkybių. Kartu akcentavo, jog šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad kitą dieną nukentėjusysis V. G. kreipėsi į policiją, nurodydamas, jog negali surasti asmens, prisistačiusio Tomu, kuris jį partrenkė, nes jis nurodė neteisingą telefono numerį, žadėdamas jam atlyginti padarytą žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nekyla abejonių, jog A. R. siekė išvengti administracinės atsakomybės, kadangi po eismo įvykio V. G. prisistatė ne savo vardu, nurodė klaidingą telefono numerį, be to, žinodamas V. G. telefono numerį, nes po eismo įvykio su juo apsikeitė telefono numeriais, jo neieškojo, nesidomėjo, pats nesiūlė atlyginti padarytą žalą. Taip pat pažymėjo, kad padarytą žalą V. G. administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo atlygino tik po to, kai V. G. kreipėsi į policiją. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį bei tai, kad A. R. atlygino V. G. padarytą žalą, yra baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, jo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės nenustatytos.
II.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertinus visas bylos aplinkybes, o nutarimas grindžiamas tik spėliojimais bei prielaidomis. Pažymi, jog neginčija aplinkybės, kad 2010 m. rugsėjo 21 d., apie 23.00 val., Vilniuje, Antakalnio gatvėje, po Šilo tiltu, vairuodamas automobilį BMW 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jo nesuvaldė ir kliudė dviratininką. Tačiau tvirtina, kad suteikė dviratininkui reikiamą pagalbą, davė savo kontaktinius duomenis ir juo pasirūpinęs grįžo namo, t. y. neturėjo tyčios pasišalinti iš įvykio vietos, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Taip pat nesutinka, kad siekdamas išvengti atsakomybės, nukentėjusiajam nurodė klaidingą savo vardą ir telefono numerį. Teigia, jog yra dar nepatyręs vairuotojas, eismo įvykį sukėlė pirmą kartą, todėl patyrė didžiulį emocinį sukrėtimą ir dėl streso galimai suklydo nurodydamas telefono numerį. Atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu pats nukentėjusysis patvirtino, jog dėl eismo įvykio aplinkybių ir žalos atlyginimo ginčo nebuvo. Be to, pabrėžia, jog nagrinėjamo eismo įvykio metu vairavo nuosavą automobilį, todėl nukentėjusiajam žinant jo markę ir modelį bei valstybinius numerius, asmeniui nebuvo jokios prasmės pasišalinti iš įvykio vietos. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo mano, kad jam paskirta administracinė nuobauda yra neproporcinga bei prieštarauja teisingumo principui. Nurodo, jog yra sąžiningas pilietis, gerbiantis viešąją tvarką, laikosi visuotinai priimtų elgesio taisyklių, o teisė vairuoti transporto priemones reikalinga darbo funkcijoms atlikti. Apeliacinės instancijos teismui palikus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą nepakeistą, prašo išdėstyti baudos mokėjimą 2 metų laikotarpiui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju A. R. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 Lt iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 1 000 Lt iki 2 000 Lt. Tuo tarpu ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3 000 Lt iki 4 000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 4 000 Lt iki 5 000 Lt su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo 20 iki 30 parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo.
Ginčo dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuoto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nėra ir teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl A. R. kaltės padarius minėtą pažeidimą. Tačiau administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apeliaciniame skunde neigia padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, iš esmės argumentuodamas tuo, jog neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. R. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutarimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog A. R. 2010 m. rugsėjo 21 d., apie 23.00 val., Vilniuje, Antakalnio gatvėje, po Šilo tiltu, vairuodamas automobilį BMW 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo neatidus, posūkyje nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio būklę, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į kelkraščiu važiuojantį dviratininką bei kelio bortą, eismo įvykio metu sugadino dviratį ir savo vairuojamą automobilį. Tuo tarpu KET 232 punktas aiškiai numato, kad jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šiuo atveju, remiantis minėta KET nuostata, turėjo būti užpildyta eismo įvykio deklaracija arba eismo įvykio aplinkybės aprašytos ir eismo įvykio schema nubraižyta ant švaraus popieriaus lapo, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog tai nebuvo padaryta. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. R., suvokdamas, jog įvyko eismo įvykis, minėtų KET 232 punkte įtvirtintų pareigų neįvykdė ir tokiais veiksmais padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Tai įvertinus, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens iškelta versija, kad jis neturėjo jokios tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos bei nesiekė išvengti atsakomybės, atmestina kaip nepagrįsta ir prieštaraujanti byloje esantiems įrodymas. Atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančių duomenų aiškiai matyti, jog A. R. nukentėjusiajam prisistatė svetimu vardu ir davė jam klaidingą kontaktinį telefono numerį, o pats su nukentėjusiuoju nesusisiekė, nors pastarasis taip pat buvo palikęs savo kontaktinį telefono numerį (b. l. 3, 7, 18), ką duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo (b. l. 23). Be to, apklausiami liudytojais pirmosios instancijos teisme, minėtas aplinkybes, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, patvirtino ir nukentėjusysis V. G. bei tiesiogiai įvykyje dalyvavęs V. Š. (b. l. 23-24). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl A. R. inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų įvykio ir sudėties buvimo asmens veikoje bei jo kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus daryti.
Pasisakydama dėl A. R. paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ATPK 30 straipsnyje, reglamentuojančiame administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą yra skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nustatytas atitinkamai ATPK 31 ir 32 straipsniuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos nei A. R. atsakomybę lengvinančios, nei jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, taip pat įvertinus padarytų pažeidimų pobūdį bei pažeidėjo asmenybę, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui buvo pagrįstai paskirtos minimalios sankcijoje už padarytus pažeidimus numatytos administracinės nuobaudos.
Pabrėžtina, jog administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Byloje nėra duomenų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirta nuobauda būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, ji nėra per griežta, atitinka padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Papildomai pažymėtina, kad ATPK 313 straipsnio 3 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1142 redakcija) numatyta, jog atsižvelgdamas į traukiamo ar patraukto administracinėn atsakomybėn asmens turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, asmens rašytiniu prašymu organas (pareigūnas) priimdamas nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje arba ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo priėmimo dienos gali paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų, atsižvelgdamas į paskirtos baudos dydį. Remdamasis šia nuostata, apeliantas turi teisę pateikti pirmosios instancijos teismui, paskyrusiam nuobaudą, motyvuotą, įrodymais pagrįstą prašymą, kad dėl sunkios materialinės padėties jam būtų išdėstytas baudos mokėjimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. R. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.