Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-11-07 · Administracinė byla Nr. I-153-283/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-11-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-04-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-11-07
Bylos Nr.
I-153-283/2012
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00016-2012-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
L. P.
Atsakovas
Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Advokatai
Dainius Mažylis
Administracinė byla Nr. I-153-283-2012Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00016-2012-9Procesinio sprendimo kategorija: 24; 74 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 7 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Irenos Varžinskienės,

sekretoriaujant Danei Gvildienei,dalyvaujant pareiškėjui L. P. ir jo atstovui advokato padėjėjui Dainiui Mažyliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovei Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas L. P. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Panevėžio VGTPT) 2012 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas), kuriuo jam atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 2). Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamu Sprendimu Panevėžio VGTPT atsisakė teikti jam antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama tuo, kad jo turtas ir pajamos viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nustatytą turto ir pajamų lygį. Teigė, kad Sprendimas yra neteisėtas, kadangi prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 272 straipsnio nuostatoms. Teigė, kad nors jo pajamos ir turimas turtas įvertintas kaip pakankamas, tačiau jis realiai negali realizuoti savo teisės į mokamo advokato pagalbą, nes materialiai remia pilnamečius savo vaikus ir todėl jaučia pajamų stygių. L. P. prašė tenkinti skundą, reikalavimą iš esmės grindė skunde nurodytais argumentais. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad teisinė pagalba jam reikalinga Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje. Mano, kad Panevėžio VGTPT neįvertino, kad jis materialiai išlaiko ne tik aukštojoje mokykloje studijuojantį sūnų J. P., bet ir dukrą A. P. Nurodė, kad sūnus stipendijos negauna, nuomojasi būstą ir turi kitokių išlaidų, kurias pareiškėjas apmoka, o dukra yra netekėjusi, viena augina mažametį vaiką.

Pareiškėjo atstovas advokato padėjėjas D.Mažylis prašė tenkinti skundą ir papildomai paaiškino, kad Panevėžio VGTPT privalėjo pareiškėjo pajamas įvertinti ne formaliai, o atsižvelgti į tai, kad L. P. faktiškai disponuoja nedidelėmis pajamomis. Pareiškėjas išlaiko savo vaikus, todėl jo pajamos nėra pakankamos, kad jis galėtų pasinaudoti mokama teisine pagalba. Dėl netobulo teisinio reglamentavimo pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo byloje nėra skiriamas valstybės garantuojamas advokatas, todėl L. P. patiria stresą, jo interesai yra ignoruojami.

Atsiliepimas

Atsakovei Panevėžio VGTPT apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Panevėžio VGTPT atstovas į teismo posėdį neatvyko, atsakovė atsiliepimu prašė nagrinėti bylą be jos atstovo. Panevėžio VGTPT atsiliepimu prašė atmesti L. P. skundą, motyvuodama, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad priimant Sprendimą, buvo vadovautasi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatančiomis sąrašą asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo teisė gauti šią pagalbą priklausė nuo jo turto ir gaunamų pajamų lygio. Pareiškėjas nustatyta tvarka deklaravo savo turtą bei gaunamas pajamas ir Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (toliau – Deklaracija) pateikė atsakovei. Šioje deklaracijoje L. P. nurodė, kad jo turtas ir gaunamos pajamos sudaro 26 956 Lt per metus. Todėl pareiškėjo turtas ir pajamos viršijo Vyriausybės nustatytą pajamų lygį antrinei teisinei pagalbai gauti. Atsakovė teigė, kad antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis yra suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Nurodė, kad nors pareiškėjas skunde tvirtino išlaikantis keturis vaikus, tačiau prašyme jis nurodė, kad išlaiko tik vieną studijuojantį sūnų – J. P., todėl skaičiuojant turto normatyvą, buvo atsižvelgta tik į šį vienintelį išlaikytinį (b. l. 9-10).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad L. P. 2012 m. sausio 4 d. Panevėžio VGTPT pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ginti ir atstovauti jo interesams administracinio teisės pažeidimo byloje dėl 2010 m. gruodžio 13 d. eismo įvykio (b. l. 13-14). Atsakovė 2012-01-05 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) L. P. nurodė, kad pareiškėjas privalo pateikti Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją ( forma FR0001) ir, vadovaudamasis Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu, išaiškino, kad antrinė teisinė pagalba teikiama tik tiems asmenims, kurių turtas ir pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių (b. l. 15). L. P. 2012-01-12 parengė Deklaraciją ir pateikė ją Panevėžio VGTPT (b. l. 16-21). Panevėžio VGTPT, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus duomenis, 2012 m. sausio 16 d. Sprendimu antrinės teisinės pagalbos administracinio teisės pažeidimo byloje L. P. nesuteikė, nustačiusi kad jo pajamos viršija Vyriausybės nustatytą pajamų lygį nemokamai teisinei pagalbai gauti (b. l. 11).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl to, ar Panevėžio VGTPT teisėtai 2012 m. sausio 16 d. Sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama, kad pareiškėjo pajamos neatitiko pajamų lygio antrinei teisinei pagalbai gauti.

Teisinius santykius dėl garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai apginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Įstatymas. Pagal Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus principus, teikiant antrinę teisinę pagalbą, remiamasi ir teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo bei ekonomiškumo principais (2 punktas). Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis yra suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl Įstatymo 11 straipsnis numato atvejus ir sąlygas, kurioms esant yra teikiama antrinė teisinė pagalba, bei išvardina atvejus, kai tokia pagalba neteikiama. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kuriuo Panevėžio VGTPT ir grindė ginčijamą Sprendimą, nustatyta, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1207/2009, 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-71/2011).

Taigi, Įstatymas nustatyti turto ir pajamų lygius, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, pavedė Vyriausybei. Asmenų turto ir pajamų lygiai antrinei teisinei pagalbai gauti yra įtvirtinti Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ (toliau – Nutarimas). Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusio Nutarimo (2011-12-14 Nr. 1447 redakcija) 1.1. ir 1.2. punktuose nustatyta, kad asmenų, norinčių gauti antrinę teisinę pagalbą, pirmasis turto ir pajamų lygis yra, kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija Vyriausybės patvirtintų 8 minimalių mėnesinių algų (toliau - MMA), pridedant po 3 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio; antrasis turto ir pajamų lygis - kai asmens turto vertė neviršija 1,5 turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 12 MMA, pridedant po 4,5 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnis numato, kad kiekvieno tipo (būsto ir žemės sklypo) nekilnojamojo turto vertės normatyvas šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui nustatomas atitinkamo tipo nekilnojamojo turto normatyvą dauginant iš pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos (kai neturi gyvenamosios vietos - vietovės, kurioje gyvena) vidutinės nekilnojamojo to tipo turto rinkos vertės. Įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus, 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinė pagalbą įrodo gyventojo turto deklaracija su vietos mokesčio administratoriaus žyma, jog deklaracija pateikta.

L. P. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (b. l. 2, 12, 13). Atsakovas nurodė, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu 100 procentų apmokama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba buvo teikiama Panevėžio mieste gyvenantiems asmenims, kurių turto vertė neviršija 120 660 Lt, pajamos – 8 800 Lt, o 50 procentų apmokama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba – asmenims, kurių turto vertė neviršija 180 000 Lt, pajamos – 13 200 Lt (b. l. 10). Nurodytu laiku galiojusiu Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” buvo patvirtinta 800 Lt dydžio minimali mėnesinė alga. Šios aplinkybės bylos proceso dalyvių nėra ginčijamos.

Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo išlaikytinių, teismas remiasi Nutarimo 2 punktu. Jame nustatyta, kad išlaikytiniais laikomi, pirma, bendrai su pareiškėju gyvenantys ir jo išlaikomi vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; antra, nedirbantys nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys vaikai (įvaikiai) nuo 18 iki 24 metų: besimokantys dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ir kitų formaliojo švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, taip pat asmenys nuo dieninių bendrojo lavinimo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos; trečia, bendrai su pareiškėju gyvenantys ir jo išlaikomi kiti asmenys. Panevėžio VGTPT pateiktame Prašyme L. P. nurodė, kad jis turi vieną išlaikytinį - sūnų J. P., gim. 1992-09-03, besimokantį Vilniaus verslo kolegijos dieniniame skyriuje (b. l. 13). Teismo posėdyje pareiškėjas taip pat patvirtino, kad jo išlaikomas pilnametis sūnus J. P. yra studentas. Taip pat teigė, kad jis dar išlaiko ir dukterį A. P., g. (duomenys neskelbtini), kuri yra netekėjusi ir viena augina nepilnametį vaiką. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis Nutarimo 2 punktu, darytina išvada, kad tik pareiškėjo nepilnametis sūnus J. P. patenka į Nutarimo 2.2 punkte nurodytą išlaikytinių kategoriją (b. l. 84, 86).

Kaip buvo minėta, L. P. 2012-01-12 parengė Deklaraciją, ją pateikė Panevėžio valstybinei mokesčių inspekcijai ir su pastarosios žyma apie Deklaracijos pateikimą, pateikė ją Panevėžio VGTPT (b. l. 16-21). Deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant Deklaracijos patvirtina šio dokumento priėmimo iš asmens faktą, o ne Deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-146-769/2008; Nr. A-146-755/2008).

Pareiškėjas Deklaracijoje nurodė, kad per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jis gavo 26 956 litų pajamų ir buvo įgijęs turto už 107 808 litų (b. l. 18-21). Taigi, pareiškėjo turimas turtas neviršija antrinei teisinei pagalbai gauti nustatytų pirmojo asmens turto lygio – 120 660 Lt ir antrojo asmens turto lygio – 180 990 Lt normatyvo. Tokiu būdu, pareiškėjo teisę į antrinę teisinę pagalbą lemia jo gaunamos pajamos. Pareiškėjo nurodytos gautos pajamos sudarė 26 956 Lt per metus, o tai akivaizdžiai viršija aukščiau nurodytus tiek pirmąjį pajamų lygį – 6400 Lt ((8 x 800 Lt) + 3 MMA vienam išlaikytiniui) = 8 800 Lt), tiek antrąjį pajamų lygį – 9600 litų ((12 x 800 Lt) + 4,5 MMA vienam išlaikytiniui = 13 200 Lt).

Įvertinus aukščiau nurodytas faktines aplinkybes bei remiantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, daroma išvada, kad Panevėžio VGTPT teisėtai ir pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą L. P., todėl naikinti skundžiamą Sprendimą nėra pagrindo.

Be to, pareiškėjas L. P. 2012-04-10 teismui pateiktame prašyme nurodė, kad jam kyla pagrįstų abejonių, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktas, nustatantis kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, bei jos 31 straipsnio 6 daliai. Taip pat pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 12 ir 21 straipsniai, nenumatydami administracinę bylą nagrinėjančio teisėjo teisės motyvuota nutartimi (nutarimu) pripažinti, kad advokato ir kito administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovo dalyvavimas būtinas ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be advokato atstovo ir pagalbos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir jos 31 straipsnio 6 daliai. L. P. prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis teismas) su prašymu ištirti nurodytų teisės normų atitiktį Konstitucijai (b. l. 40-46). Pareiškėjas ir jo atstovas prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą palaikė ir teismo posėdžio metu.

Panevėžio VGTPT nesutiko su L. P. prašyme išdėstytais teiginiais (b. l. 52-53). Atsakovė nurodė, kad pareiškėjo argumentas dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto prieštaravimo Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai nepagrįstas, nes šios normos taikytinos baudžiamosiose bylose ir baudžiamajame procese, o pareiškėjo prašymas teikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su administracinio teisės pažeidimo byla. Teigė, kad nėra pagrindo abejoti dėl Įstatymo 12 ir 21 straipsnių neprieštaravimo Konstitucijai. Įstatyme įtvirtintos nuostatos nustato, kad antrinė teisinė pagalba yra suteikiama tik tuo atveju, jei asmuo atitinka Įstatymo nustatytus kriterijus. Tačiau tokių kriterijų neatitikus ir valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą neteikti antrinės teisinės pagalbos, pareiškėjo teisės į teisminę gynybą nėra ribojamos - jis gali kreiptis į privatų advokatą ir savarankiškai ginti savo teises ir įstatymų saugomus interesus teisme.

Administracinėje jurisprudencijoje dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų priimtų sprendimų yra pripažįstama, kad antrinę teisinę pagalbą valstybė suteikia tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Tokios nuostatos kyla iš Įstatymo įtvirtintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų, tarp jų - ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (3 straipsnio 2 ir 4 punktai). ATPK 272 straipsnis, reglamentuojantis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises, nenumato būtino advokato dalyvavimo administracinio teisės pažeidimo byloje. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatos teisę į gynybą, taip pat ir teisę turėti advokatą nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuoja asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam, t. y. tik baudžiamajame procese. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekė gauti antrinę teisinę pagalbą administracinio teisės pažeidimo byloje (b. l. 71-73). Konstitucinis Teismas 2005-04-12 nutarime yra nurodęs, kad asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo konstitucinė teisė į gynybą yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Tačiau Konstitucinis Teismas savo 2005-11-10 nutarime pažymėjo, kad asmenų, traukiamų administracinėn teisinėn atsakomybėn, ir asmenų, traukiamų baudžiamojon teisinėn atsakomybėn, teisinė padėtis negali nesiskirti, nes skiriasi pats šios teisinės atsakomybės pagrindas: pirmieji yra padarę administracinius teisės pažeidimus, apibrėžtus ATPK, o antrieji - nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, apibrėžtus Baudžiamajame kodekse. Įvairių rūšių teisinės atsakomybės už teisės pažeidimus įtvirtinimas savaime negali būti pagrindu kvestionuoti atitinkamo įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams. Taip pat Konstitucinis Teismas išaiškino, kad vien tai, jog įstatymuose tam tikros teisei priešingos veikos apibrėžiamos kaip administraciniai teisės pažeidimai (net jeigu už juos nustatytos administracinės nuobaudos savo griežtumu prilygsta kriminalinėms bausmėms), o kitos - kaip nusikaltimai ar kitos baudžiamuosius įstatymus pažeidžiančios veikos, savaime nereiškia, kad yra nukrypstama nuo konstitucinių teisinės valstybės ar asmenų lygiateisiškumo principų.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, teismas neturi pagrindo abejoti dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto, Įstatymo 12 ir 21 straipsnių atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo L. P. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovei Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Kolegijos pirmininkė Dalytė ZlatkuvienėTeisėjos Nijolė ČekanauskienėIrena Varžinskienė