Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-15 · Administracinė byla Nr. I-4984-764/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-09-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-02-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-15
Bylos Nr.
I-4984-764/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04423-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Milda Vainienė, Violeta Petkevičienė, Egidija Puzinskaitė (pran.)
Pareiškėjas
UAB „MCB Finance“
Atsakovas
Lietuvos bankui
Advokatai
Stasys Drazdauskas
Administracinė byla Nr. I-4984-764/2015Proceso Nr. 3-61-3-04423-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 38; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Violetos Petkevičienės ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Stasiui Drazdauskui ir atsakovo atstovėms Justinai Tarasevičienei, Rasai Cicėnienei, Rūtai Merkevičiūtei ir Daliai Karmazinienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „MCB Finance“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „MCB Finance“ (toliau – Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014-09-02 sprendimą Nr. 241-134.

Šalies argumentai

Pagrįsdama savo reikalavimą pareiškėja nurodė, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo jai paskirta 4 489,11 eurų (15 500 Lt) bauda, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pareiškėja nepažeidė Vartojimo kredito įstatymo 8 str. 1 d., 11 str. 8 d. ir Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingo skolinimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 7.2, 9, 11, 16 ir 18.2 p. reikalavimų. Pareiškėjos nuomone, atsakovas netinkamai aiškino Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. bei Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 str. 4 d. 3 p. ir 6.213 str. nuostatas, nes jos riboja netesybų, taikomų už termino praleidimą, bet ne už prievolės neįvykdymą natūra, dydį. Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatos taikomos pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais, bet ne dėl kitų sutarties pažeidimų. Piniginės prievolės termino praleidimas ir prievolės nevykdymas natūra yra du savarankiško pobūdžio pažeidimai, sukeliantys skirtingas teisines pasekmes. Netesybos už prievolės nevykdymą natūra negali būti nustatomos procentais (delspinigiais), t. y. apribojimas nepriklausytų nuo prievolės nevykdymo trukmės. Vadinasi, Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatos neriboja kreditoriaus teisės išsiieškoti nuostolius, kuriuos jis patyrė išieškodamas nesumokėtas sumas. Teismų praktika, kuria atsakovas rėmėsi priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrindžia jo išvadų, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nustatytas ribojimas taikytinas kreditoriaus patirtiems nuostoliams dėl skolos išieškojimo. Reikalaudama 0,05 procentų dydžio palūkanų nuo vėluojamos sumokėti sumos per dieną, pareiškėja kompensuoja minimalius savo nuostolius. Skolų išieškojimo įmonei mokamas administravimo mokestis skiriamas kompensuoti pareiškėjo tiesiogines išlaidas, patiriamas dėl priverstinio skolos išieškojimo ne teisme (CK 6.249 str. 4 d. 3 p.). Pagal teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, nuostoliai, viršijantys Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nustatytą ribojimą, neprivalo būti įrodinėjami teisme. Netesybos, kaip civilinės atsakomybės forma, pasižymi tuo, kad kreditorius yra atleidžiamas nuo pareigos įrodinėti tikslų patirtų nuostolių dydį, jeigu šalys raštu susitaria dėl netesybų. Jei kreditorius patiria daugiau nuostolių, jis gali reikalauti visų patirtų nuostolių, tačiau neprivalo jų įrodinėti teisme. Visiškai nepagrįsti yra atsakovo argumentai, kad Bendrovė neįvertino vartotojos mokumo. Pareiškėja įvertino ankstesnių vartotojos finansinių įsipareigojimų vykdymą nustatytais terminais, taip pat jos galimybes grąžinti skolą, padidinus paskolos sumą, vartotojos nurodytą informaciją apie gaunamų pajamų dydį.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 25–33) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatos, imperatyviai nustato, kad vartotojas už vartojimo kredito sutarties nevykdymą, netinkamą vykdymą, moka netesybas palūkanų forma, jokios kitos netesybos ir mokesčiai vartotojui netaikomi. Nurodytos įstatymo nuostatos taikymui nėra reikšminga, ar vartojimo kredito sutartis nebuvo įvykdyta natūra, ar praleistas jos įvykdymo terminas. Iš vartotojos reikalautas administravimo mokestis, kurį pareiškėja įsipareigojusi sumokėti skolų išieškojimo įmonei, patenka į Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nurodytą kitų mokesčių sąvoką ir vartotojui negali būti taikomas. Įstatyme yra aiškiai apibrėžtas netesybų dydis, t. y. 0,05 procentų nuo kiekvienos pradelstos dienos, todėl kredito davėjo patiriami nuostoliai turi būti įskaičiuoti į šią sumą. Paskolos sutartyje įtvirtintas administravimo mokestis yra faktinės netesybos, ką patvirtina ir pareiškėjos skundo argumentai, o palūkanų ir faktinių netesybų vartotojui taikymą riboja Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. Ginčijamas sprendimas nepaneigia pareiškėjos teisės teisme reikalauti kredito gavėjo neatlygintos nuostolių dalies priteisimo. Tokią pareiškėjos teisę pripažįsta ir Lietuvos Respublikos teismai. Tačiau Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatos draudžia iš anksto sutartyje susitarti dėl kitų mokesčių, kurių dydis viršytų 0,05 procentų ribą.

Pareiškėjos argumentai, kad ji nepažeidė Vartojimo kredito įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų yra visiškai nepagrįsti. Pagal nurodyto straipsnio nuostatas, pareiškėja, prieš suteikdama kreditą, privalėjo visapusiškai įvertinti A. S. mokumą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad anksčiau gauto kredito įmokas vartotoja dengė iš kitose įmonėse gautų paskolų. Pareiškėja turėjo duomenis apie klientės bendrų įsiskolinimų sumą (5 751,38 eurų (19 858,37 Lt)), jos mėnesio įsipareigojimus (1 142,95 eurų (3 946,38 Lt)) ir oficialiai deklaruotas gaunamas pajamas, tačiau padidindama kredito sumą į juos neatsižvelgė. Prieš duodama kreditą, pareiškėja turėjo įvertinti gavėjos tvariąsias pajamas ir surinkti pakankamai duomenų apie jos gaunamas pajamas. Vien kredito gavėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Tai, kad kredito suma buvo padidinta siekiant išspręsti mokumo problemas, ką patvirtino Bendrovė, leidžia daryti išvadą, kad ji turėjo numatyti, kad klientės finansinė padėtis nėra gera. Teismui pateiktame skunde pareiškėja nepateikė jokių argumentų dėl netinkamo Nuostatų 9 p. vykdymo, vadinasi, šį pažeidimą pripažįsta.

Teismo posėdyje atsakovo atstovės prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas keliamas dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014-09-02 sprendimo Nr. 241-134, kuriuo Bendrovei už Vartojimo kredito įstatymo ir Nuostatų pažeidimus paskirta 4 489,11 eurų (15 500 Lt) bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnyboje 2014-05-26 buvo gautas A. S. skundas, kuriame prašoma nubausti įmonę dėl įstatymų nesilaikymo arba grąžinti kredito sumą į pradinę padėtį (b. l. 100–101).

Lietuvos banko Priežiūros tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos veiksmus, sudarant vartojimo kredito sutartį su A. S., jos pateiktus paaiškinimus konstatavo, kad Bendrovė, vertindama A. S. mokumą, nesilaikė Nuostatų 7.2, 9, 11, 16 ir 18.2 p. reikalavimų, todėl pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas, taip pat, reikalaudama iš A. S. administravimo mokesčio, pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatas, todėl skyrė Bendrovei 4 489,11 eurų (15 500 Lt) baudą (b. l. 34–41).

Pareiškėja su tokiu Lietuvos banko Priežiūros tarnybos sprendimu nesutinka ir prašo teismą jį panaikinti.

Bylos duomenys tvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad A. S. pateikė Bendrovei paraišką dėl anksčiau suteiktos paskolos sumos ir termino pakeitimo, kurioje buvo nurodyta, kad A. S. pajamos yra 2 606,58 eurų (9 000 Lt), mėnesio finansiniai įsipareigojimai – 1 142,84 eurų (3 946 Lt) (b. l. 83). Kartu su paraiška jokių papildomų dokumentų, patvirtinančių papildomų pajamų, viršijančių Sodros duomenų bazėje nurodytą sumą, gavimo šaltinius, jų įvairovę, tvarumą bei kt., pateikta nebuvo. Bendrovė 2013-10-15 „Credit info“ duomenų bazėje atliko vartotojos mokumo vertinimą ir gavo duomenis, kad jos mėnesio pajamos (Sodros duomenimis) yra 353,37 eurai (1 220,13 Lt), bendrieji finansiniai įsipareigojimai – 5 751,09 eurų (19 857,37 Lt), mėnesio finansiniai įsipareigojimai – 1 142,95 eurų (3 946,38 Lt) (b. l. 87–88). Tarp Bendrovės ir kredito gavėjos A. S. 2013-10-15 buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 1259434, kuria buvo pakeista paskolos sutartis Nr. 854967 ir suteiktos paskolos suma padidinta nuo 964,79 eurų (3 227,66 Lt) iki 1 141,29 euro (3 940,65 Lt), nustatytas 720 dienų paskolos terminas (b. l. 69–70).

Vartojimo kredito įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.

Atsakingojo skolinimosi samprata pateikiama Nuostatų 6 p., kuriame nustatyta, kad atsakinguoju skolinimu laikoma tokia vartojimo kredito davėjų vykdoma skolinimo veikla, kai teikiant vartojimo kreditus laikomasi tam tikrų nuostatų, sudarančių prielaidas tinkamai įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą ir užkertančių vartojimo kredito gavėjui galimybę prisiimti pernelyg didelę finansinių įsipareigojimų naštą.

Vartojimo kredito įstatymo 8 str. 1 d. nuostatos atitinka Direktyvos 2008/48/EB 8 str. 1 d., nustatantį, jog valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Kartu nurodoma, jog valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą. Direktyvos 2008/48/EB preambulėje (26 konstatuojamoji dalis) įtvirtinta, kad valstybės narės turėtų užtikrinti reikalingą priežiūrą, kad būtų išvengta neatsakingo skolinimo veiklos, ir turėtų nustatyti reikalingas priemones nubausti kreditorius, tuo atveju, jei jie tai daro. Už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai. Tuo tikslu jiems turėtų būti leidžiama naudoti ne tik informaciją, kurią vartotojas pateikia rengiant atitinkamą kredito sutartį, bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu pateiktą informaciją. Valstybių narių valdžios institucijos taip pat galėtų kreditoriams teikti atitinkamus nurodymus bei gaires. Vartotojai taip pat turėtų veikti apdairiai ir laikytis savo sutartinių įsipareigojimų.

Pareiškėja teigia, kad tinkamai įvertino A. S. mokumą, nes, sudarydama 2013-10-15 sutartį atsižvelgė į tai, kad vartotoja jau daugiau nei metus yra Bendrovės klientė ir tinkamai vykdo prisiimtus finansinius įsipareigojimus, dėl Bendrovės išduotos paskolos vartotojos mėnesio įsipareigojimai padidėjo tik 1,6 procentais, Bendrovė neturėjo pagrindo abejoti paraiškoje nurodytais duomenimis apie vartotojos pajamas – 2 606,58 eurų (9 000 Lt) ir neprivalėjo remtis duomenų bazėse esančia informacija.

Pagal Nuostatų 7.1 p. reikalavimus, vartojimo kredito davėjas, prieš priimdamas sprendimą suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą arba padidindamas esamą bendrą vartojimo kredito sumą, remdamasis pakankama informacija turi įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą (7.1 p.). Vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti (7.2 p.). Pagal Nuostatų 7.3 p., vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą ir vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas.

Pagal Nuostatų 9 p., laikoma, kad vartojimo kredito davėjas laikosi atsakingojo skolinimo principo, jeigu sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydis sudaro ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Tvariomis pajamomis pripažįstamos tokios vartojimo kredito gavėjo pajamos, kurių pagrįstai galima tikėtis vartojimo kredito suteikimo laikotarpiu. Pagal Priimant sprendimą dėl vartojimo kredito teikimo atsižvelgiama į ne mažiau kaip keturių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų istorijos vidurkį ir vertinama, ar sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo laikotarpiu gaunamų tvarių pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti. Vartojimo kredito davėjas, apskaičiuodamas vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką, vertina jam žinomas ir (arba) galimas žinoti vartojimo kredito gavėjo išlaidas, susijusias ne tik su vartojimo kredito grąžinimu, bet ir su kitais vartojimo kredito gavėjo turimais įsipareigojimais finansų įstaigoms (kitais kreditais, finansine išperkamąja nuoma, kredito kortelės limito grąžinimo grafiko įmokomis ir t. t.), ir atsižvelgia į pajamas, liekančias sumokėjus vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką (Nuostatų 11 p.).

Vartojimo kredito davėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo mokumą, privalo surinkti informaciją ir įvertinti: vartojimo kredito gavėjo finansinę padėtį (vartojimo kredito gavėjo pajamų šaltinius, jų įvairovę, tvarumą, galimą kaitą ateityje ir pan.) (18.1 p.); vartojimo kredito gavėjo išlaidas pagal grupes, susijusias su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims (18.2 p.); vartojimo kredito gavėjo kredito istoriją ir informaciją apie tai, ar vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo arba netinkamai vykdė finansinius įsipareigojimus (18.3 p.); vartojimo kredito gavėjo nurodytų arba vartojimo kredito davėjui žinomų aplinkybių įtaką vartojimo kredito gavėjo ekonominei ir finansinei padėčiai bei vartojimo kredito gavėjo galimybes tinkamai vykdyti finansinius įsipareigojimus (18.4 p.); kitas reikšmingas aplinkybes (18.5 p.).

Laikoma, kad vartojimo kredito davėjas neįvertino vartojimo kredito gavėjo mokumo, jeigu vartojimo kredito davėjas neįvertino pakankamos informacijos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo galimybe tinkamai vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, arba vertino tik vartojimo kredito gavėjo galimybes tinkamai vykdyti vartojimo kredito sutartį, neatsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo jau turimus finansinius įsipareigojimus (Nuostatų 22 p.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyti duomenys tvirtina, kad pareiškėja netinkamai įvertino A. S. mokumą, todėl pagrįstai pripažinta pažeidusi Nuostatų 7.2, 9, 11, 16 ir 18.2 p. bei Vartojimo kredito įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas. Padidindama suteiktos paskolos sumą ir nustatydama naują sutarties terminą, atsakovė neįvertino vartotojos finansinės padėties, nenustatė jos nurodytų gaunamų pajamų šaltinių, neatsižvelgė į kredito gavėjos oficialių pajamų ir išlaidų santykį, neįvertino, kad kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos dydis sudaro daugiau kaip 40 procentų vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų, nors tokią informaciją buvo gavusi iš „Credit info“ duomenų bazės. Pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad Bendrovei buvo žinoma, jog didindama paskolos sumą kredito gavėja siekia sudaryti galimybes įvykdyti anksčiau prisiimtus finansinius įsipareigojimus, t. y. padengti turimas paskolas.

Pareiškėjos argumentai, kad ji neturėjo pagrindo abejoti vartotojos nurodyta informacija apie jos gaunamas pajamas, neatitinka atsakingo skolinimosi principo turinio ir Direktyvos 2008/48/EB 8 str. 1 d. nuostatų prasmės.

Aiškindamas Direktyvos 2008/48/EB 8 str. 1 d. nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014-12-18 sprendime, priimtame byloje Nr. C-449/13, konstatavo, kad pagal Direktyvos 8 str. 1 d. ir 26 konstatuojamosios dalies nuostatas, kreditoriui suteikta diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis turi tokią informaciją patikrinti remdamasis kitais įrodymais. Kreditorius pirmiausia privalo kiekvienu atveju atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes įvertinti, ar tokia informacija yra tinkama ir pakankama, kad būtų galima įvertinti vartotojo kreditingumą. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad tai, ar tokia informacija pakankama, gali priklausyti nuo kredito sutarties sudarymo aplinkybių, asmeninės vartotojo situacijos ar sumos, dėl kurios sudaroma tokia sutartis. Tokį vertinimą galima atlikti remiantis vartotojo finansinę padėtį patvirtinančiais dokumentais, tačiau neatmestina, kad kreditorius gali atsižvelgti į iš anksto žinomą galimą gauti informaciją apie į paskolą pretenduojančio asmens finansinę padėtį. Vis dėlto paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai. Teismas pabrėžė, kad Direktyvos 2008/48 8 str. 1 d. reikia aiškinti taip, kad, viena vertus, ja nedraudžiama vartotojo kreditingumo vertinti remiantis tik vartotojo pateikta informacija, jeigu tokia informacija yra pakankama ir jeigu prie paprastų vartotojo pareiškimų yra pridėti juos patvirtinantys įrodymai, ir, kita vertus, ja kreditorius neįpareigojamas sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos.

Apibendrinęs anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą ir atsižvelgęs į reikšmingas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išvadas, teismas konstatuoja, kad tam, jog būtų užtikrintas atsakingo skolinimo principo laikymasis, kredito davėjas, prieš sudarydamas kredito sutartį, turi įvertinti vartotojo mokumą, remdamasis jo pateikta informacija, jei ji yra patikima ir patvirtinta įrodymais, arba patikrindamas vartotojo mokumą duomenų bazėse. Kaip minėta anksčiau, kartu su A. S. paraiška dėl paskolos sutarties pakeitimo (b. l. 83) nebuvo pateikti jokie patikimi duomenys, patvirtinantys jos nurodytų gaunamų pajamų dydį. Tai, kad vartotoja anksčiau laiku dengdavo turimus finansinius įsipareigojimus, savaime nereiškia, kad ji gauna papildomų, Sodros duomenų bazėje neatsispindinčių, pajamų. Tam, kad A. S. mokumas galėtų būti įvertintas pagal jos pateiktą, o ne duomenų bazėse esančią informaciją, Bendrovė privalėjo pareikalauti papildomų pajamų šaltinius pagrindžiančių patikimų duomenų.

Pareiškėjos argumentai, kad kredito gavėjos mokumas, pratęsiant paskolos sutartį, neprivalėjo būti vertinamas, nes 2013-10-15 sutartimi A. S. mėnesio finansiniai įsipareigojimai padidėjo tik 1,6 procentais, prieštarauja Bendrovės veiksmams bei nustatytam teisiniam reguliavimui.

Vartojimo kredito įstatymo 8 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu vartojimo kredito sutarties šalys po vartojimo kredito sutarties sudarymo susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą, prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą vartojimo kredito davėjas atnaujina turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertina jo mokumą. Analogiški reikalavimai įtvirtinti ir Nuostatų 13 punkte.

Vadinasi, pareiškėja, pakeisdama sutarties sumą, privalėjo įvertinti kredito gavėjo mokumą, ką šiuo atveju ir padarė, tačiau netinkamai.

Nustatyta, kad Bendrovės 2014-02-17 įspėjimu A. S. buvo informuota, kad dėl pavėluoto dviejų įmokų mokėjimo (mokėjimo terminai iki 2014-01-13 ir iki 2014-02-12) jos byla buvo perduota skolų išieškojimo įmonei, kad būtų pradėtas priverstinis skolos išieškojimas (b. l. 56–57). UAB „Skolų rizikos sprendimai“ 2014-02-18 išsiuntė A. S. siūlymą įvykdyti 2 319,86 eurų (8 010,01 Lt) turtine prievolę, kurią sudaro visos pagal sutartį mokėtinos įmokos, palūkanos bei išlaidos, susijusios su skolos administravimu (b. l. 131).

Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte nustatyta, kad paskolos davėjas turi teisę kreiptis į skolų išieškojimo įmonę dėl tarpininkavimo susigrąžinant įsiskolinimą, o paslaugos gavėjas įsipareigoja atlyginti paskolos davėjui šios įmonės administravimo mokestį, kuris nurodomas paskolos gavėjui siunčiamame laiške. Administravimo mokestis negali būti didesnis negu 30 procentų nuo visos paskolos sumos.

Atsakovas ginčijame sprendime konstatavo, kad pareiškėja pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatas, nes reikalavo iš vartotojos skolos administravimo mokesčio, kuris viršija 0,05 procentų ribą.

Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

Pareiškėja teigia, kad ji nepažeidė Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatų. Jos manymu, atsakovas klaidingai aiškina Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatas, nes jos riboja tik netesybų dydį, kai delsiama vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Tačiau, Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatos netaikomos, kai prievolė neįvykdoma natūra. Paskolos sutartyje nustatytam skolos administravimo mokesčiui nurodytas ribojimas negali būti taikomas.

Teismo vertinimu, nurodytos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos riboja vartojimo kredito davėjo teisę už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui taikyti kitokias ar didesnes netesybas, nei tas, kurios leistinos pagal nustatytą reguliavimą. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama apsaugoti vartotojų interesus, kad jie nebūtų klaidinami dėl numatomos atsakomybės apimties finansinių įsipareigojimų nevykdymo atveju. Priešingai nei nurodo pareiškėja, Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatos vienareikšmiškai tvirtina, kad jos taikomos tiek tuo atveju, kai netesybos arba mokesčiai taikomi už vėlavimą įvykdyti finansinius įsipareigojimus sutartyje nustatytais terminais, tiek tada, kai vartotojas visiškai ar iš dalies nevykdo prisiimtų finansinių įsipareigojimų.

Pagal CK 6.71 str. 1 d. nuostatas, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui (CK 6.71 str.) būdinga tai, kad šalys: a) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; b) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; c) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan. Netesybos kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma atlieka nuostolių kompensuojamąją funkciją, nes atlygina nukentėjusiai šaliai patirtus nuostolius. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi sutartinėmis netesybomis šalys, siekdamos sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, iš anksto susitaria, kokio dydžio netesybos bus mokamos, jeigu laiku ar tinkamai nebus vykdomi sutartiniai įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015-03-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138-686/2015 ir kt.).

Atsižvelgus į CK 6.71 str. nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimą ir įvertinus Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 p. turinį, konstatuotina, kad nustatytas skolos administravimo mokestis atitinka netesybų požymius, nes kaip nurodė pati pareiškėja, mokesčio paskirtis yra kompensuoti Bedrovės išlaidas, susijusias su priverstiniu skolos išieškojimu, jis nustatytas iš anksto, apibrėžtas visiems kredito gavėjams taikomu procentiniu dydžiu. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad skolos administravimo mokestis, kurio dydis gali siekti iki 30 procentų įsiskolinimo sumos, viršija įstatyme nustatytą 0,05 procentų netesybų ribą, todėl pareiškėja pagrįstai pripažinta pažeidusi Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatas.

Kaip teisingai nurodė atsakovas, pagal CK 6.249 str. 4 d. nuostatas, pareiškėja turi teisę reikalauti pagrįstų ir protingų išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, atlyginimo, tačiau tą turi padaryti nustatyta tvarka kreipdamasi į teismą, o ne reikalaudama iš anksto nustatyto dydžio mokesčio. Tokį ribojimą nustato imperatyvios Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatos.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir nurodytu teisiniu reguliavimu, teismas konstatuoja, kad pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „MCB Finance“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja Egidija PuzinskaitėTeisėjos Violeta PetkevičienėMilda Vainienė