Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 8 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš R. G. priteista 671,04 Lt Klaipėdos teritorinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

R. G. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų:

2013 m. rugpjūčio 24 d. apie 19.30 val. bendrabučio tipo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kambarių bloko koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su nukentėjusiuoju A. Š. metu dūrė peiliu nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas ir padarė dešinės plaštakos paviršinį pjautinį sužalojimą, minkštųjų audinių paviršinį nupjovimą-defektą ir poodinę kraujosruvą apie jį, durtinį-pjautinį kairio dilbio sužalojimą, durtinį-pjautinį pilvo sienos kiaurinį sužalojimą ir diafragmos bei kepenų kairės skilties dalinį pažeidimą, kiaurinį aortos pilvinės dalies sužalojimą, kraujosruvą tarpuplautyje ir kraujo prasiveržimą į kairę pleuros ertmę. Nuo durtinio-pjautinio kiaurinio pilvo sienos bei vidaus organų sužalojimo, pasireiškusio ūmiu nukraujavimu į vidaus ertmes ir išorę, A. Š. 2013 m. rugpjūčio 24 d. 21.30 val. Klaipėdos respublikinėje ligoninėje mirė.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veiką, paskyrė teisingą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl R. G. kaltės ir būtinosios ginties

Pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad R. G. tarpusavio konflikto metu tyčia nužudė A. Š., ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių R. G. apeliaciniame skunde neginčijo. Jis neneigė dūręs peiliu A. Š., t. y. pripažino padaręs sužalojimą, turėjusį tiesioginį priežastinį ryšį su mirtimi.

Remdamasis specialisto išvada Nr. M 609/13 (03) teismas nustatė, jog A. Š. mirė nuo durtinio-pjautinio kiauryminio pilvo sienos ir vidaus organų sužalojimų, pasireiškusių ūmiu nukraujavimu į vidaus ertmes bei išorę (1 t., 38–40 b. l.).

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčijo nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Jis teigė, kad A. Š. nužudė ne tyčia, bet gindamas šeimą nuo jo smurto.

Pirmosios instancijos teismas šią versiją pagrįstai įvertino kaip pasirinktą gynybos poziciją.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. G. suduodant smūgius peiliu nukentėjusiajam nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 straipsnio nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y., kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Pagal nuteistojo R. G. versiją nukentėjusiajam A. Š. kambaryje papurškus dujų balionėliu susidarė būtinosios ginties situacija, dėl to apeliantas pagriebė peilį ir dūrė jam, taip gynėsi nuo smurto.

Neabejotinai nustatyta, kad A. Š. iš tiesų kambaryje papurškė dujų balionėliu, tačiau to negalima vertinti kaip pavojingo kėsinimosi į nuteistojo šeimą.

Bylos duomenys įrodo, kad kaimynai jau anksčiau tarpusavyje nesutarė (2 t., 103 b. l.). Net įvykio dieną abi konfliktuojančios pusės dėl viena kitos veiksmų kvietė policiją (1 t., 101–104 b. l.).

Teisėjų kolegija pripažįsta tos dienos nukentėjusiojo elgesį buvus netinkamą (10 litų paėmimą, kaimynų durų subadymą peiliu), tačiau vėliau sekęs nuteistojo ir jo sugyventinės R. K. agresyvus santykių aiškinimasis su nukentėjusiuoju bendro naudojimo koridoriuje sukėlė pastarojo atsakomąją agresiją, ir jis, įėjęs į R. G. šeimos gyvenamąją patalpą, papurškė dujų balionėliu.

Toks nukentėjusiojo veiksmas nebuvo nukreiptas prieš R. K. dukrą A. V. Tai buvo suaugusiųjų konflikto tęsimas netoleruotinomis priemonėmis, dėl kurio pirmiausia nukentėjo trylikametė mergaitė, nes ji buvo arčiausiai durų. Mergaitės reakcijai (šaukimui) neabejotinai turėjo įtakos ne tik dujų papurškimas, bet ir išgąstis dėl R. G. bei kaimyno naudojamo tarpusavio smurto. Tai patvirtina liudytojos R. K. parodymai ikiteisminiame tyrime – ,,visų minėtų muštynių metu mano dukra Agnė labai garsiai iš išgąsčio klykė“ (1 t., 134–136 b. l.).

Galima sutikti, kad nukentėjusiojo elgesys gali būti vertinamas kaip akivaizdus ir realus kėsinimasis į šeimos gerovę (dujų papurškimas į kambarį), tačiau to negalima įvardinti kaip pavojingo kėsinimosi į asmenų gyvybę ar sveikatą, nes dujų balionėlis yra leistina savigynos priemonė, tiesa, šį kartą panaudota netinkamai.

Kėsinimąsi nebuvus pavojingą įrodo ir specialisto išvados Nr. G 342/14 (03) duomenys, jog A. V. padarytas I0 cheminis veido odos nudegimas (paraudęs veidas) sukėlė tik nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t., 98 b. l.).

Nuteistojo R. G. reakcija į kilusį konfliktą (griebimasis peilio) buvo akivaizdžiai neadekvati. Tai suprato kambaryje buvusi R. K., bandžiusi iš sugyventinio atimti peilį ir dėl to susižalojusi ranką.

Priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, apelianto veiksmų pobūdžio negalima įvardinti kaip gynybos, sukeltos susijaudinimo ar šoko būsenos, todėl nesuvokus, kad pagriebė peilį, nes šioje nutartyje jau aptarta, jog nesutarimų tarp kaimynų buvo ir anksčiau, šis konfliktas nebuvo išskirtinis. Apie ankstesnius konfliktus teisme parodė nukentėjusysis G. S., jų buvus pripažino ir nuteistasis.

Nėra pagrindo nuteistajam R. G. teigti, kad jo veiksmai buvo spontaniški, jis dūrė peiliu A. Š. kambaryje, griebęs pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą, ir, jo nuomone, tai įrodo kraujo dėmės.

Nebuvus spontaniškumo įrodo aplinkybė, jog dar iki smūgio peiliu abu vyrai mušėsi bendrame koridoriuje.

R. G. buvus konfliktišką įrodo liudytojos V. Ž. ir net jo sugyventinės R. K. parodymai (įvykio dieną jie irgi buvo susipykę). Tiesa, liudytojai I. J. bei V. B. teisme apibūdino A. Š. kaip labai agresyvų, o R. G. priešingai, kaip nekonfliktišką ir saikingai vartojantį alkoholį, tačiau įvertinusi tai, kad šie liudytojai kviesti nuteistojo iniciatyva ir jų parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, teisėjų kolegija jais nesiremia.

2013 m. rugpjūčio 24 d. specialisto išvados duomenys bei nuotraukos (1 t., 18–19, 25 b. l.) įrodo, kad kambaryje rastas kraujas tik ant lovos čiužinio ir grindų (ėminiai Nr. 3, 4). Ištyrus kraują specialisto išvadoje Nr. 140-(5174)-IS1-1376 nurodyta, jog abiejose vietose buvo R. K. kraujas (1 t., 59–64 b. l.).

Iš tų pačių specialistų išvadų ir jų priedų (1 t. 24 b. l.) duomenų matyti, kad A. Š. kraujas rastas tik bendrame koridoriuje.

Visa tai įrodo, kad R. G. peilį pasiėmė kambaryje nuo spintelės prie lango (1 t., 21 b. l.), tai pamačiusi R. K. bandė jį atimti ir įsipjovė ranką, o smūgį nuteistasis sudavė kitoje vietoje, nutolusioje nuo kambario lango.

Tai sutampa ne tik su liudytojo V. A. parodymais, jog būdamas kambaryje jis matė R. G. judesius prie kambario slenksčio, bet ir su dalimi ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos R. K. parodymų (1 t., 158–160 b. l.). Tokie parodymai paneigia R. G. versiją, kad jis A. Š. dūrė prie fotelio ir ten rasta jo kraujo, nes šioje nutartyje jau aptarta, jog tai ne nukentėjusiojo, bet R. K. kraujas.

Kai kurios liudytojo V. A. parodymų detalės skiriasi nuo teismo nustatytų. Šį skirtumą paaiškina liudytojo girtumas įvykio metu, tačiau tai nepaneigia jo parodymų esmės, sutampančios su skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje išdėstytais apelianto kaltę patvirtinančiais įrodymais.

Nuteistojo veiksmai rodo ne jo spontaniškumą, bet supykusio žmogaus sąmoningą tyčinį elgesį, nesusijusį su būtinąja gintimi, kadangi peilis gulėjo prie lango ir prieš smūgiuodamas R. G. turėjo jį pasiimti, po to įveikti tam tikrą atstumą iki nukentėjusiojo.

Aplinkybę, jog nuteistasis A. Š. dūrė ne kambario viduryje, įrodo ir nepilnametės liudytojos A. V. parodymai. Apklausta pirmosios instancijos teisme ji parodė, kad tėtis vieną kartą dūrė peiliu, būdamas prie skalbimo mašinos. Nuotrauka prie įvykio vietos apžiūros protokolo neginčijamai įrodo skalbyklę stovėjus prie kambario durų (1 t., 22 b. l.).

Tiesa, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojos A. V. parodymais motyvavęs, jog jie yra nepatikimi, išgalvoti, neatitinka visų liudytojų parodymų ir bylos duomenų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nėra tokia kategoriška ir konstatuoja, kad mergaitė buvo išsigandusi (šią aplinkybę įrodo ne tik jos rėkimas, bet ir tai, kad ji neprisiminė kambaryje buvus V. A., nors tą pripažino pats R. G.), todėl visos situacijos negalėjo tiksliai įvertinti, tačiau jos parodymus smūgį buvus ne kambario gilumoje, kaip teigė nuteistasis, patvirtina jau aptarti kiti įrodymai, todėl teisėjų kolegija jais vadovaujasi tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetą.

Beje, neįtikėtina, jog A. Š. dujas purškė, stovėdamas ne tarpduryje ar šalia durų, bet kambario gilumoje, nes tokiu atveju dujų jam būtų tekę ne mažiau, negu kitiems kambaryje buvusiems asmenims, ir jis to tikrai negalėjo nenumatyti.

Abiejų konfliktuojančių pusių emocijas neabejotinai užaštrino girtumas (1 t., 41 b. l.; 3 t., 3 b. l.).

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis iki įvykio buvo blaivus.

Nuteistąjį, jo sugyventinę R. K. ir liudytoją V. A. šeimos užimame kambaryje girtavus liudytojas V. A. parodė jau pirmos išsamios apklausos metu (2 t., 55–57 b. l.). Tiesa, anksčiau jis teigė viso kaimynų konflikto nematęs, tačiau šios apklausos metu paaiškino, kad tai darė R. K. prašomas. Kambaryje vykus išgertuves liudytojas patvirtino jo parodymus tikrinant vietoje (2 t., 58–61 b. l.), apklausus pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2 t., 73–74 b. l.), pirmosios instancijos teisme.

Liudytoja M. G. teisme taip pat parodė, kad dar iki įvykio R. G. ir R. K. buvo labai girti.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, nes nenustatyta juos turėjus interesą apkalbėti R. G..

Beje, visiems trims kambaryje išgėrinėjus ikiteisminio tyrimo metu pripažino ir pats nuteistasis (2 t., 139–146, 148–152 b. l.).

Apeliacinio skundo argumentą bei apelianto parodymus, jog pusę butelio degtinės jis išgėrė jau po įvykio, teisėjų kolegija vertina kaip pasirinktą gynybos taktiką, nes ši versija atsirado tik pirmosios instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu R. G. niekada neparodė po įvykio vienas gėręs degtinę.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą: skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti įrodymai įrodo, kad, R. G. suduodant smūgius peiliu nukentėjusiajam A. Š., nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija, o jos nesant negali būti ir būtinosios ginties ribų peržengimo.

Dėl to nėra pagrindo taikyti BK 28 straipsnio nuostatų.

Apeliantas skunde nurodė, kad smogdamas A. Š. neturėjo jokių savanaudiškų paskatų, tačiau pirmosios instancijos teismas to ir netvirtino nustatęs, jog nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Teismas skundžiamame nuosprendyje išaiškino netiesioginės tyčios sąvoką, todėl teisėjų kolegija to nekartoja.

Veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad R. G. padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis) netiesiogine tyčia, įvertino kaltininko asmenybę, jog jo teistumas išnykęs, jis pripažino civilinį ieškinį, įvertino jo elgesį po nusikaltimo (nustatyta, kad R. G. po padarytos veikos niekur nebėgo, kol atvyko policija bei medikai).

Apelianto prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi bei tai, kad veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, teismas pagrįstai pripažino R. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai).

Kita vertus, teismas teisingai pripažino R. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių, kurios nurodytos nuteistojo apeliaciniame skunde ir kurias jau įvertino pirmosios instancijos teismas.

Į visa tai atsižvelgęs, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui 11 metų, pirmosios instancijos teismas R. G. paskyrė vos didesnę nei minimalią laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, už labai sunkų nusikaltimą nuteistajam paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinanti aplinkybės (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), nėra per griežta ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.