Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 155 str. 1 d., 180 str. 1 d., 129 str. 2 d. 8 p., ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 155 str. 1 d. (už R. B. įžeidimą) – 10 mėn.;

pagal BK 180 str. 1 d. (už R. B. plėšimą) – 4 m. ir 6 mėn.;

pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. (už R. J. nužudymą dėl chuliganiškų paskatų) – 16 m.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2004-11-24 nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 16 m., ją atliekant pataisos namuose.

Iš M. P. priteista nukentėjusiesiems: 1750 Lt S. Š. ir 250 Lt S. K. žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2004 m. gegužės 20 d. vakare, tiksliai nenustatytą valandą, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje ir kieme, veikdami bendrininkų grupe su A. M., būdami apsvaigę nuo alkoholio, panaudodami fizinį smurtą R. B. atžvilgiu, M. P. sudavus ne mažiau kaip 3 smūgius kumščiu į veidą, A. M. laikant R. B. galvą, kol M. P. šakute dūrė į nosį, M. P. smaugiant ant kaklo uždėtu diržu, tuo bendrais veiksmais A. M. su M. P. padarydami R. B. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl stranguliacinės vagos ir nubrozdinimų kakle bei taip atimdami galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą: kieme R. B. iškastus ir jam priklausančius pinigus – 10 Lt, tuo padarydami R. B. fizinę ir 10 Lt turtinę žalą;

be to, M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad viešai veiksmu ir žodžiu pažemino žmogų, t. y. 2004 m. gegužės 20 d. vakare, tiksliai nenustatytą valandą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, siekdamas visiškai įskaudinti, užnėrė R. B. ant kaklo diržą ir, vedžiodamas po kambarį, viešai kitų žmonių akivaizdoje liepė loti;

be to, M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 20 d., 23 val. vakaro, iki 2004 m. gegužės 21 d., 4 val. ryto, tiksliai nenustatytą valandą, R. B. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia be priežasties kitų žmonių akivaizdoje, atvirai tyčiodamasis ir rodydamas nepagarbą aplinkiniams, R. J. uždėjęs virvę ant kaklo ir už jos patraukęs R. J. per stalą, sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius kumščiu į veidą ir smaugė, tuo padarydamas horizontalią atvirą į nugarinį kaklo paviršių stranguliacinę vagą, poodinę kraujosruvą dešinėje kaklo pusėje ir kraujosruvą kaklo minkštuosiuose audiniuose dešinėje kaklo pusėje, dėl to nuo mechaninės asfiksijos suspaudus kaklą, R. J. įvykio vietoje mirė, taip tyčia ją nužudė dėl chuliganiškų paskatų.

Nuteistasis M. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: dėl nukentėjusiojo R. B. įžeidimo ir plėšimo jį išteisinti, o už R. J. nužudymą sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad nuosprendis keistinas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir neteisingai paskirta bausmė.

Apeliantas teigia, jog dėl nukentėjusiojo R. B. įžeidimo jo veiksmuose nėra visų šio nusikaltimo sudėties požymių. Incidentas kilo tiek jo, tiek R. B. pažįstamų asmenų, kurie kartu keletą dienų gėrė alkoholinius gėrimus, akivaizdoje. R. B. vedžiojimas, jį pririšus už kaklo diržu, liepimas loti šunimi, eiti keturiomis vyko gyvenamojo namo kambaryje. Tačiau privatus būstas negali būti pripažintas vieša vieta. Todėl dėl šios veikos jis turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo – įžeidimo – požymių.

Dėl plėšimo R. B. atžvilgiu teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Girtaujant jie pritrūko alkoholinių gėrimų, tačiau niekas neturėjo pinigų. R. J. prasitarė, kad R. B. turi pasislėpęs 10 Lt. Apeliantas paprašė R. B. tų pinigų. Tarp jų įvyko konfliktas, tačiau vėliau R. B. pats kastuvu kieme iškasė paslėptus pinigus, kuriuos apeliantas perdavė A. B. alui nupirkti. Alkoholinius gėrimus išgėrė visi, įskaitant ir R. B. Apeliantas neturėjo tikslo pasisavinti 10 Lt. Buvo bendra nuomonė, jog reikia dar išgerti. R. B. iš savo namo nieko lauk nevarė, parneštą alų gėrė su visais, todėl nėra pagrindo laikyti, kad apeliantas pagrobė svetimą turtą. Dėl to jis turi būti išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo – plėšimo – požymių.

Dėl R. J. nužudymo iš chuliganiškų (apeliaciniame skunde kai kur klaidingai nurodoma savanaudiškų) paskatų teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus, tačiau jis nesutinka su paskirtos bausmės dydžiu. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jis neprisipažino nužudęs R. J., tačiau šiuo metu visiškai pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl savo neteisėtų veiksmų. Bylos tyrimo metu buvo sunku prisiminti nužudymo aplinkybes, nes R. B. namuose 2004 m. gegužės mėnesio antroje pusėje buvo ilgai girtaujama, name buvo daug žmonių, tarp kurių kildavo įvairūs konfliktai. Teisme apklausti liudytojai dėl girtavimo įvykio metu taip pat gerai neprisiminė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Apeliantas supranta, jog jo prisipažinimas yra pavėluotas, tačiau BK nenumato, kad prisipažinimas kaip lengvinanti aplinkybė galimas tik iki konkrečios baudžiamojo proceso stadijos. Dėl šios priežasties apeliantas prašo jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei sušvelninti už R. J. nužudymą paskirtą bausmę. Be to, nuosprendyje nenurodyta, jog apeliantas turi mažametį vaiką.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Nuteistojo M. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, M. P. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis neginčija nužudymo veikos kvalifikavimo, todėl sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl įžeidimo

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, jog jo veiksmuose nėra įžeidimo nusikaltimo sudėties požymių.

BK 155 str. 1 d. nuostatos numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų.

Ikiteisminiame tyrime paskutinės apklausos metu (t. 3 b. l. 75-76) M. P. prisipažino padaręs šį nusikaltimą – R. B. užnėręs diržą ant kaklo, liepęs loti – ir paaiškino taip elgęsis kvailiodamas, nieko pikto nemanydamas. Tiesa, pirmosios instancijos teisme jis paneigė tai daręs.

Apeliaciniame skunde nuteistasis vėl neginčijo savo atliktų veiksmų – R. B. vedžiojimo, jį pririšus už kaklo diržu, liepimo loti šunimi, eiti keturiomis, tačiau nevertino to kaip įžeidimo ir prašė dėl to išteisinti.

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, M. P. pripažino jam inkriminuotus veiksmus, bet teigė neliepęs nukentėjusiajam loti ir pan. Pastarasis, apelianto nuomone, galėjo jį neteisingai suprasti. Taigi, nuteistasis tokių savo veiksmų ir toliau nelaikė nusikalstamais.

Aplinkybė, kad M. P. savo veiksmais viešai pažemino R. B., nustatyta iš paties nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 1 b. l. 98-100, 109-112, 118-122), ištirtų pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje.

M. P. reikalavimu R. B. lojus su diržu ant kaklo ir ikiteisminio tyrimo metu, ir pirmosios instancijos teisme patvirtino matę bendranuteistasis A. M. , liudytojai A. P. , A. B. , V. G. .

Liudytojas A. B. parodė užkišęs pirštą už diržo ant R. B. kaklo, jog nebeveržtų.

Pasak liudytojo A. P., dėl M. P. netinkamo elgesio su R. B. jį žodžiais bandė raminti visi buvę patalpoje.

Visa tai rodo, kad aplinkiniai suvokė apelianto elgesį kaip įžeidžiantį bei žeminantį žmogų ir stengėsi jį nutraukti.

Viena iš įžeidimo formų yra užgaulus veiksmas, žeminantis žmogų kitų žmonių akyse. Įžeidimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia, suvokiant žeminantį ir užgaulų savo veikos pobūdį kitam žmogui bei siekiant šitaip jį pažeminti, užgauti. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių apelianto atliktų veiksmų žmogiškąjį orumą įžeidžiantis pobūdis.

M. P. klaidingai supranta įžeidimo, pažeminimo viešumą. Jo nuomone, įžeidimas yra nebaudžiamas, jeigu tai padaryta privačiame būste, kaltininkui ir nukentėjusiajam pažįstamų žmonių tarpe.

Iš tiesų viešas pažeminimas reiškia, jog jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje, t. y. viešai. Nusikaltimo sudėčiai neturi reikšmės, ar tie žmonės pažįsta įžeidėją ir jo auką, ar ne. Viešumas neturi būti sutapatinamas su daugeliu pažeminimą matančių žmonių. Jis galimas ir tuo atveju, kai yra tik vienas žmogus.

Viešas pažeminimas, skirtingai nuo viešosios tvarkos pažeidimo, nesiejamas su vieša vieta. Dėl to šis nusikalstamas veiksmas gali būti atliktas ir privačiame būste.

Taigi, nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 155 str. 1 dalį.

Bylos duomenys įrodo, kad ikiteisminis tyrimas dėl R. B. įžeidimo pradėtas prokuroro reikalavimu (t. 1 b. l. 4), todėl sutinkamai su BK 155 str. 3 d. nuostatomis M. P. turi atsakyti už šią nusikalstamą veiką.

Dėl plėšimo

Apeliantas teigia, kad pritrūkus alkoholio ir niekam neturint pinigų, nukentėjusysis R. B. pats kastuvu kieme iškasė paslėptus 10 Lt, už kuriuos buvo nupirktas alus, ir visų, įskaitant R. B., bendrai išgertas, todėl nuteistojo veiksmai prašant pinigų negali būti laikomi plėšimu.

Su tokiu įrodymų vertinimu negalima sutikti.

Abu nuteistieji pirmosios instancijos teisme neprisipažino padarę šį nusikaltimą.

Ikiteisminio tyrimo metu M. P. pripažino tik dūrimo šakute R. B. į nosį faktą (t. 3 b. l. 75-76), to nesiedamas su plėšimu, o A. M. iš viso teigė nieko nežinąs apie M. P. reikalavimą iš R. B. pinigų (t. 2 b. l. 129-130, 134-136, 171-172).

Nežiūrint į tai, M. P. kaltė (apeliacinis skundas nagrinėjamas tik jo atžvilgiu) įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Iš nukentėjusiojo R. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 1 b. l. 109-112, 118-122), ištirtų pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, matyti, jog R. J. pasakius, kad nukentėjusysis turi paslėpęs nuo jos 10 Lt, M. P. supykęs užnėrė jam ant kaklo juodą diržą, ėmė smaugti, tyčiotis, reikalauti pinigų, o A. M. laikė jo galvą. Po to M. P. dūrė šakute į nosį, už diržo išsitempė laukan, o A. M. ėjo iš paskos. Iš sandėliuko pasiėmęs kastuvą, R. B. atkasė prie tvoros paslėptus 10 Lt, atidavė M. P., ir šis, grįžęs į namo vidų, pinigus padavė A. B., kad nupirktų alaus. Pats nukentėjusysis pasislėpė V. K. verandoje, o vėliau, nurimus triukšmui ir sugrįžus A. B. su alumi, parėjo namo. Kasant paslėptus pinigus, diržas buvo ant nukentėjusiojo kaklo, diržą laikė M. P.

Liudytojai A. P., A. B., apklausti ir ikiteisminio tyrimo metu, ir pirmosios instancijos teisme, nuosekliai patvirtino nukentėjusiojo parodymus, jog begeriant paaiškėjus apie šio turimus paslėptus pinigus, nuteistasis M. P. jų reikalavo, A. M. spaudžiant nukentėjusiojo kaklą prie stalo dūrė jam šakute į nosį, užnėrė iš diržo padarytą kilpą ant kaklo, kartu su nukentėjusiuoju ir A. M. išėjo į lauką, iš kur grįžo su pinigais, už kuriuos A. B. nupirko alaus bei cigarečių.

Aplinkybę, kad M. P. vedėsi R. B. į lauką už ant kaklo užnerto dirželio ieškoti pinigų, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuosekliai patvirtino liudytojas V. G.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti įstatymų nustatyta tvarka gautais ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje patikrintais nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, jog nuteistasis M. P., norėdamas gauti R. B. paslėptus 10 Lt, prieš jį naudojo fizinį smurtą.

Tai, kad pinigus iš žemės iškasė pats nukentėjusysis, nereiškia jo laisvo valios pasireiškimo, kadangi jis tai padarė po akivaizdaus M. P. smurto.

Panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį R. B. faktą patvirtina specialisto išvadų Nr. G 762/04 (04) ir Nr. PG 134-762/04 (04) duomenys (t. 1 b. l. 103-104, 106).

Aplinkybė, jog vėliau parneštą alų gėrė visi, įskaitant nukentėjusįjį, nepaneigia apelianto padarytos veikos nusikalstamumo.

Plėšimas laikomas baigtu nusikaltimu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis bei disponuoti turtu pagal savo valią.

Aptariamoje situacijoje taip ir buvo: R. B. iš žemės iškasus pinigus, juos paėmė M. P. ir atidavė A. B., kad šis nupirktų alkoholio.

Nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kur kaltininkas vėliau pagrobtą turtą padėjo: išmetė, padovanojo ar suvartojo vienas arba su kitais asmenimis.

Taigi, nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 dalį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta išsamia motyvacija dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir jos nekartoja.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad M. P. tyčia padarė tris nusikaltimus, iš kurių vienas yra labai sunkus (BK 11 str. 6 d.).

M. P. nuteistas ketvirtą kartą (t. 3 b. l. 1-3, 85-86, 89).

Priimant pirmus du nuosprendžius, bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau abu kartus bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas dėl M. P. daromų teisės pažeidimų (t. 3 b. l. 87-88, 90). Tai rodo apelianto nenorą taisytis.

Nors po pirmo nuosprendžio priėmimo M. P. taikytas 2000-04-11 įstatymas ,,Dėl amnestijos” ir 2000-05-29 jis atleistas nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės (t. 3 b. l. 87-88), jis neįvertino valstybės parodyto pasitikėjimo ir toliau darė vis sunkesnius nusikaltimus. Tai blogai apibūdina nuteistojo asmenybę.

Apeliantas prašo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Tenkinti tokio prašymo nėra nei teisinių, nei moralinių argumentų.

Pats nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nepripažino savo kaltės dėl padarytų nusikaltimų.

Po nuosprendžio priėmimo jis pripažįsta padaręs tik vieną iš trijų nusikaltimų – nužudęs R. J.

Tai rodo prisipažinimo ir gailėjimosi nenuoširdumą, siekimą formaliais apeliacinio skundo teiginiais palengvinti savo padėtį, tikintis švelnesnės bausmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis” 16 punkto 5 dalyje nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą ikiteisminio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Taigi, priešingai, negu teigia savo apeliaciniame skunde apeliantas, prisipažinimas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė galimas tik iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.

Jau aptarto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 23 16 punkto 6 dalyje būtent taip suformuluota ir nuostata dėl kaltininko nuoširdaus gailėjimosi dėl padaryto nusikaltimo pripažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė M. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo turįs mažametį vaiką, yra nepakankamas motyvas švelninti bausmę.

Teismas pagrįstai nustatė M. P. atsakomybę dvi sunkinančias aplinkybes – plėšimą padarius bendrininkų grupe ir visas veikas padarius apsvaigus nuo alkoholio, kadangi tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

Įvertinęs nusikaltimų pobūdį, jų padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo paskirti už visas nusikalstamas veikas, taip pat ir už R. J. nužudymą, dėl kurio skundžiasi apeliantas, žymiai griežtesnes, negu vidutines, laisvės atėmimo bausmes. Jos tinkamai subendrintos tarpusavyje ir su kitu nuosprendžiu paskirta bausme.

Teisėjų kolegijos nuomone, M. P. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.