Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos M. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikit veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2023 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. VPA_SP11E-7364; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. VPA_SP11E-7383; 3) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. VPA_SP11E-7635; 4) panaikinti VSDFV 2023 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-6748; 3) įpareigoti VSDFV išnagrinėti iš naujo pareiškėjos prašymus dėl ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2023 m. kovo 3 d. iki 2023 m. balandžio 21 d.

Pareiškėja paaiškina, kad ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai neskirti ligos išmokos, priimti klaidingai taikant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai). Ginčijamus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, pareiškėja apskundė VSDFV, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo 2023 m. birželio 23 d. sprendimu paliko juos nepakeistus.

Teigia, jog Įstatymo 15 straipsnyje apibrėžtos ligos išmokos nemokėjimo sąlygos, t. y., jeigu kompetentingos institucijos nustato, kad: apdraustasis asmuo tapo laikinai nedarbingas dėl traumos, kurią gavo darydamas nusikalstamą veiką; apdraustasis asmuo sužalojo savo sveikatą arba apsimetė sergančiu; apdraustasis asmuo tapo nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo) ar dėl piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis; bei asmenims, be pateisinamų priežasčių pažeidusiems elgesio nedarbingumo metu tvarką, nustatytą sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintose Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklėse, ligos išmoka neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas nuo pažeidimo padarymo dienos Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka; taip pat ligos išmokos neskiriamos ir nemokamos, jeigu dėl jų kreipiamasi praleidus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą. Be to, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis apibrėžia ligos išmokos mokėjimą <...> ligos išmoka....mokama iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos...“, tuo užtikrinama teisė į socialinę paramą ligos atveju <...>.

Nurodo, kad gydantis gydytojas, vadovaudamasis Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 (toliau – ir Aprašas), nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad taikant gydymą išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, parengė siuntimą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT). NDNT 2023 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą dėl darbingumo lygio nustatymo nenustatant negalios, nustatant 75 proc. darbingumo lygį. Po apsilankymo NDNT, prieš tai diagnozuotos ligos gydymas buvo tęsiamas toliau.

Pareiškėjos teigimu, ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai dėl ligos išmokos nemokėjimo laikinojo nedarbingumo metu, pažeidžia jos kaip Lietuvos pilietės teises į socialinę paramą.

Atsakovas VSDF Vilniaus skyrius atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Paaiškina, jog pagal Įstatymo 8 straipsnio 7 dalį, pagrindas skirti ligos išmoką yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu 2005 m. birželio 30 d. Nr. V-533/a1-189 (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 36 punkte nustatyta, kad <...> darbingo amžiaus asmenys, kurių darbingumas yra sutrikęs ir panaudotos visos galimos medicininės priemonės bei jų sveikatos būklė atitinka darbingumo lygio nustatymo kriterijus, GKK siunčiami darbingumo lygiui nustatyti į NDNT <...>. Asmenį gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad taikant gydymą ir (ar) medicininės reabilitacijos priemones, išlieka organizmo funkcijų sutrikimai, iki asmens laikinojo nedarbingumo terminų, nurodytų šių Taisyklių 36.1–36.4 papunkčiuose, parengia Aprašo 8 punkte nurodytus dokumentus.

Nurodo, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 6 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai – Nr. 6215508, Nr. 6313032, Nr. 6408663, Nr. 6497905, Nr. 6630410 ir Nr. 6750121.VSDFV Vilniaus skyriui patikrinus pareiškėjos medicinos dokumentus dėl elektroninių nedarbingumo pažymėjimų laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 6 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. išdavimo pagrįstumo buvo nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. vasario 6 d. kreipėsi į gydytoją ir jai buvo nustatyta diagnozė M51.1 (kodas pagal TLK-10-AM) bei skirtas gydymas. 2023 m. vasario 9 d. pareiškėja be Gydytojų konsultacinės komisijos (toliau – ir GKK) sprendimo nukreipta į NDNT darbingumo lygio vertinimui ir 2023 m. kovo 2 d. NDNT pripažino pareiškėją darbinga (nustatytas 75 proc. darbingumo lygis).

Tvirtina, jog medicinos dokumentuose nebuvo duomenų apie ligos paūmėjimą po NDNT sprendimo ar kitas ūmias būkles, todėl VSDFV Vilniaus skyriui patikrinus pareiškėjos medicinos dokumentus buvo padaryta išvada, kad elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 3 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. buvo išduoti pažeidžiant Taisyklių 36 punkto reikalavimus.

VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su pareiškėjos skunde nurodytais argumentais dėl klaidingo Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo. Kitokia išmokos mokėjimo trukmė Įstatyme nenumatyta, o VSDFV ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios, atlikdamos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų pavestas funkcijas, turi vadovautis galiojančiais jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti. Nei VSDFV, nei VSDFV teritoriniams skyriams nėra suteikta teisė skirti ir mokėti ligos išmokas kita tvarka nei nustatyta teisės aktuose. Pareiškėja neteisingai supranta ir aiškina Įstatymo nuostatas, klaidingai pritaikydama jas savo naudai. Aiškinant teisės aktus neleistina vadovautis tik konkrečia viena teisės norma, kaip tai daro pareiškėja, o reikia vertinti jų visumą, nes tik teisės normų visuma reglamentuoja teisės aktų pavestas funkcijas viešojo administravimo įstaigai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2023 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. VPA_SP11E-7364, 2023 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. VPA_SP11E-7383, 2023 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. VPA_SP11E-7635, VSDFV 2023 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (18.2E) I-6748 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 6 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai – Nr. 6215508, Nr. 6313032, Nr. 6408663, Nr. 6497905, Nr. 6630410 ir Nr. 6750121

VSDFV Vilniaus skyriui patikrinus pareiškėjos medicinos dokumentus dėl elektroninių nedarbingumo pažymėjimų buvo nustatyta, jog šeimos gydytoja L. U. 2023 m. vasario 6 d. pareiškėjai išdavė nedarbingumo pažymėjimą laikotarpiui nuo 2023 m. vasario 6 d. iki 2023 m. vasario 17 d. dėl ligos M51.1 (kodas pagal TLK-10-AM) ir 2023 m. vasario 10 d., t. y. penktą pareiškėjos laikinojo nedarbingumo dieną, gydytoja L. U. nukreipė ją į NDNT darbingumo lygio nustatymui. NDNT 2023 m. kovo 2 d. nustačius darbingumo lygį, laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 3 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. pareiškėjai (duomenys neskelbtini)“ šeimos gydytojai toliau tęsė nedarbingumo pažymėjimus dėl tos pačios ligos M51.1 (kodas pagal TLK-10-AM).

VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, 2023 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. VPA_SP11E-7364, 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. VPA_SP11E-7383 ir 2023 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. VPA_SP11E-7635 nusprendė neskirti pareiškėjai ligos išmokos atitinkamai už laikotarpius nuo 2023 m. kovo 3 d. iki 2023 m. kovo 24 d., nuo 2023 m. kovo 25 d. iki 2023 m. balandžio 7 d. ir nuo 2023 m. balandžio 8 d. iki 2023 balandžio 21 d.

Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus priimtais sprendimais ir veiksmais, apskundė juos VSDFV, kuri 2023 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-6748 atmetė pareiškėjos 2023 m. gegužės 3 d. ir 2023 m. gegužės 10 d. skundus kaip nepagrįstus ir pripažino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai priimti teisėtai ir pagrįstai.

Pareiškėja nesutikdama su ginčijamais VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais ir VSDFV sprendimu, kreipėsi į Regionų administracinį teismą.

Ligos išmokos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86.

Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, teisę gauti ligos išmoką šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi asmenys, jeigu jie yra: 1) apdrausti ligos socialiniu draudimu; 2) tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų (išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus); 3) iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse. Ligos išmokoms, darbdavio mokamoms dvi pirmąsias ligos dienas, ligos socialinio draudimo stažo reikalavimas netaikomas.

Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, turintiems darbo ar tarnybos santykius apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 4 punktuose nurodytais atvejais, ligos išmoką dvi pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas, sutampančias su darbuotojo darbo ar tarnybos grafiku, moka kiekvienas darbdavys, neatsižvelgiant į apdraustojo asmens turimą ligos socialinio draudimo stažą. Ligos išmoka iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims pradedama mokėti trečiąją nedarbingumo dieną ir mokama iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos. Pagrindas skirti ligos išmoką yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal Taisykles.

Pareiškėja skunde nurodo, jog ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai neskirti ligos išmokos, priimti klaidingai taikant teisės aktus (Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Nuostatų teisinį reguliavimą). Pareiškėjos teigimu, ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai dėl ligos išmokos nemokėjimo laikinojo nedarbingumo metu, pažeidžia jos kaip Lietuvos pilietės teises į socialinę paramą.

Byloje neginčijimai nustatyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 6 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. (duomenys neskelbtini)“ šeimos gydytojos L. U. ir G. D. išdavė nedarbingumo pažymėjimus Nr. 6215508, Nr. 6313032, Nr. 6408663, Nr. 6497905, Nr. 6630410 ir Nr. 6750121 dėl nustatytos ligos M51.1 (kodas pagal TLK-10-AM), pareiškėjai buvo skirtas gydymas.

Šiuo aspektu paminėtina, jog pagal Taisyklių 9 punktą, nedarbingumo pažymėjimai dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo išduodami nuo pirmos darbingumo netekimo dienos iki darbingumo atgavimo dienos arba iki NDNT nustato darbingumo lygį ar profesinės reabilitacijos poreikį. Siunčiant asmenį į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, gydytojų konsultacinės komisijos pirmininkas išduoda nedarbingumo pažymėjimą vienai darbo dienai (Taisyklių 19 punktas).

Taisyklių 36 punkte nustatyta, kad darbingo amžiaus asmenys, kurių darbingumas yra sutrikęs ir panaudotos visos galimos medicininės priemonės bei jų sveikatos būklė atitinka darbingumo lygio nustatymo kriterijus, GKK siunčiami darbingumo lygiui nustatyti į NDNT (išskyrus šių Taisyklių 37 ir 38 punktuose numatytus atvejus) ne vėliau kaip po 122 kalendorinių dienų, jeigu darbingumas buvo sutrikęs nepertraukiamai; 153 kalendorinių dienų, jeigu darbingumas buvo sutrikęs su pertraukomis per paskutinius 12 mėnesių (neįskaitant nėštumo komplikacijų); 182 kalendorinių dienų, jeigu darbingumas buvo sutrikęs nepertraukiamai sergant tuberkulioze; 244 kalendorinių dienų, jeigu darbingumas buvo sutrikęs su pertraukomis per paskutinius 12 mėnesių sergant tuberkulioze. Taigi, GKK sprendimu nedarbingumo pažymėjimas gali būti pratęsiamas ilgesniam laikotarpiui – dėl nedarbingumo pažymėjimų pratęsimo ir siuntimo į NDNT kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia GKK, atsižvelgiant į asmens būklę, ar ji atitinka nustatytus darbingumo lygio nustatymo kriterijus.

Asmenį gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad taikant gydymą ir (ar) medicininės reabilitacijos priemones, išlieka organizmo funkcijų sutrikimai, iki asmens laikinojo nedarbingumo terminų, nurodytų šių Taisyklių 36.1–36.4 papunkčiuose, parengia Aprašo 8 punkte nurodytus dokumentus. Siunčiant į NDNT, elektroninį pažymėjimą išduoda GKK pirmininkas šiose Taisyklėse nustatyta tvarka ir terminais. Už elektroninių pažymėjimų išdavimo EPTS organizavimą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje atsako jos vadovas, o už laikinojo nedarbingumo ekspertizės kokybę ir pagrįstumą atsako ją atliekantys gydytojai (Taisyklių 112 – 113 punktai).

Kaip matyti pagal įrašus medicininiuose dokumentuose, pareiškėja 2023 m. vasario 6 d. kreipėsi į gydytoją, kuri jai nustatė diagnozę M51.1 (kodas pagal TLK-10-AM) ir pareiškėjai buvo skirtas gydymas. Pareiškėjai elektroninis nedarbingumo pažymėjimas buvo skirtas laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 6 d. iki 2023 m. vasario 17 d.

VSDFV Vilniaus skyrius atlikdamas patikrinimą nustatė, jog 2023 m. vasario 10 d. (duomenys neskelbtini) šeimos gydytoja L. U. be GKK sprendimo nukreipė pareiškėją į NDNT darbingumo lygio nustatymui. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog NDNT 2023 m. kovo 2 d. nustačius darbingumo lygį, laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 3 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. pareiškėjai (duomenys neskelbtini)“ šeimos gydytojai toliau tęsė nedarbingumo pažymėjimus dėl tos pačios ligos M51.1 (kodas pagal TLK-10-AM). Tačiau pagal paminėtą teisinį reguliavimą, t. y. Taisyklių 19 punktą, 36 punktą, būtent GKK turi teisę nukreipti pacientą į NDNT darbingumo lygio nustatymui ir siunčiant asmenį į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, gydytojų konsultacinės komisijos pirmininkas išduoda nedarbingumo pažymėjimą vienai darbo dienai. Taigi, iš nurodytų faktinių aplinkybių bei teisinio reguliavimo, darytina išvada, jog 2023 m. vasario 10 d. UAB „Sanum medicale“ šeimos gydytoja L. U. penktą pareiškėjos nedarbingumo dieną be GKK sprendimo negalėjo nukreipti jos į NDNT darbingumo lygio nustatymui. Teismo įsitikinimu, tokiais savo veiksmais UAB „Sanum medicale“ šeimos gydytoja L. U. pažeidė Taisyklių 19 punktą ir 36 punktą, kadangi nukreipti pareiškėją į NDNT galėjo tik GKK, o gydytojų konsultacinės komisijos pirmininkas prieš nukreipimą būtų suteikęs pareiškėjai nedarbingumo pažymėjimą vienai darbo dienai.

Be to, kaip minėta, pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, turintiems darbo ar tarnybos santykius apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems <...> ligos išmoka mokama iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos. Pagal Taisyklių 9 punktą, nedarbingumo pažymėjimai dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo išduodami nuo pirmos darbingumo netekimo dienos iki darbingumo atgavimo dienos arba iki NDNT nustato darbingumo lygį ar profesinės reabilitacijos poreikį. Atsižvelgiant į tai, kad iš į bylą pateiktos Darbingumo lygio pažymos matyti, kad pareiškėjai 2023 m. kovo 2 d. buvo nustatytas darbingumo lygis, VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsniu, 2023 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. VPA_SP11E-7364, 2023 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. VPA_SP11E-7383 bei 2023 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. VPA_SP11E-7635 teisėtai ir pagrįstai neskyrė pareiškėjai ligos išmokos už laikotarpį nuo 2023 m. kovo 3 d. iki 2023 m. balandžio 21 d., nes ligos išmoka pagal paminėtą teisinį reguliavimą mokama iki darbingumo lygio nustatymo dienos.

Nors pareiškėja skunde nurodo, jog ginčijami sprendimai dėl ligos išmokos nemokėjimo laikinojo nedarbingumo metu pažeidžia jos kaip Lietuvos pilietės teises į socialinę paramą, tačiau teismas tokius pareiškėjos argumentus vertina kaip deklaratyvius. Nei VSDFV, nei VSDFV teritoriniams skyriams nėra suteikta teisė skirti ir mokėti ligos išmokas kita tvarka nei nustatyta teisės aktuose. Taigi, atsakovas, vertindamas pareiškėjos situaciją, negalėjo priimti kitokio sprendimo, t. y. suteikti prašomą ligos išmoką, kadangi tokiu būdu jis pats būtų pažeidęs teisės aktų nuostatas.

Teismas taip pat pažymi, jog teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai ir taikomos atsižvelgiant į konstitucinius principus. Kitoks teisės aiškinimas prieštarautų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylantiems reikalavimams, kartu ir konstituciniams teisingumo, darnios visuomenės imperatyvams, taigi ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimai).

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjai ligos pašalpa buvo neskirta ne dėl jos atitinkamų veiksmų ar Taisyklių pažeidimų (šiuo atveju pareiškėja jokių pažeidimų neatliko), tačiau dėl to, kad šeimos gydytojos nesilaikė imperatyvių reikalavimų įtvirtintų teisės aktuose, dėl ko pareiškėjai kilo neigiamos pasekmės, t. y. laikinasis nedarbingumas pareiškėjai buvo išduotas ir pratęstas nesilaikant įtvirtinto teisinio reguliavimo. Kaip teisingai nurodė VSDFV 2023 m. birželio 23 d. sprendime, (duomenys neskelbtini) gydytojos L. U. ir G. D., atlikdamos pareiškėjos laikinojo nedarbingumo ekspertizę bei išduodamos ir tęsdamos pareiškėjai nedarbingumo pažymėjimus laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 10 d. iki 2023 m. balandžio 21 d., sistemingai nesilaikė Taisyklių reikalavimų bei grubiai juos pažeidė. Šiuo aspektu taip pat paminėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą paprastai atlygina asmuo, nevykdęs pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, kitaip tariant, asmuo, dėl kurio neteisėto veikimo ar neveikimo atsirado žala (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Taigi, jei pareiškėja mano, kad ligos išmoka suteikto laikinojo nedarbingumo laikotarpiu jai turėjo būti mokama, tačiau šiuo atveju ji nebuvo mokama dėl to, kad laikinasis nedarbingumas jai buvo suteiktas nesilaikant Įstatymo ir Taisyklių nuostatų, t. y. dėl to, kad (duomenys neskelbtini) šeimos gydytojos suteikdamos ir pratęsdamos laikinojo nedarbingumo laikotarpį padarė procedūrinius pažeidimus, o pagal įstatyminį reguliavimą už nedarbingumų pažymėjimų išdavimo teisėtumą ir pagrįstumą atsako juos išdavę gydytojai, pareiškėja dėl jai galimai padarytos materialinės žalos atlyginimo turi teisę kreiptis į teismą.

Byloje esančių įrodymų visuma ir nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą teismui konstatuoti, kad ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus 2023 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. VPA_SP11E-7364, 2023 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. VPA_SP11E-7383, 2023 m. balandžio 24 d. sprendimas Nr. VPA_SP11E-7635 bei VSDFV 2023 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. (18.2E) I-6748 yra teisėti ir pagrįsti, priimti tam įgaliojimus turinčių pareigūnų ir neperžengiant jiems suteiktos kompetencijos ribų, sprendimuose yra nurodyta pakankamai motyvų ir faktų, kad pareiškėja galėtų suprasti kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remiantis sprendimai buvo priimti, todėl jų naikinti skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Atmetus pareiškėjos reikalavimą dėl sprendimų panaikinimo, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalis).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos M. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.