Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. K. ieškinį atsakovui – valstybės įmonei „Turto bankas“, dėl nekilnojamųjų daiktų pripažinimo asmeninės nuosavybės teise.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Šalių reikalavimai ir atsikirtimai

5. Ieškovo atstovas advokatas Gintaras Gricius teismo posėdžio metu palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus visa apimtimi, papildomai nurodė, jog visi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovo motina N. sodybą įsigijo su sutuoktiniu negyvendama kartu iš savo asmeninių lėšų.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

II. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. P. ir A. P. santuoka buvo nutraukta M. rajono apylinkės teismo 1993 m. vasario 4 d. sprendimu, santuokos nutraukimo iniciatoriumi buvo S. P., kuris nurodė, jog santuokoje įgytą turtą šalys jau yra pasidalinę, išskyrus gyvenamą namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini). Teismo sprendime konstatuota, jog sutuoktiniai apie metus laiko negyvena kartu ir neveda bendro ūkio. Iš VĮ Registrų centro pažymos nustatyta, jog A. P. santuoka su S. P. nutraukta (duomenys neskelbtini), sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini). A. P. vaikai: L. A., B. K. ir A. K., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Iš sutuoktuvių liudijimo nustatyta, jog A. V. santuoka su A. K. sudaryta (duomenys neskelbtini). Iš mirties liudijimo nustatyta, jog A. P. mirė (duomenys neskelbtini). Iš sutuoktuvių liudijimo nustatyta, jog A. P. (K.) santuoka su S. P. sudaryta (duomenys neskelbtini). Iš M. rajono 1 -ojo notarų biuro rašto nustatyta, jog dėl A. P. turto paveldėjimo 2002 m. liepos 16 d. kreipėsi sūnus B. K.. Iš VĮ Registrų centro pažymų nustatyta, jog A. P. nuosavybės teise priklauso: žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); pastatas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas 1992 m. gegužės 1 d. Nuosavybės teisės liudijimas. Iš mirties liudijimo nustatyta, jog A. K., kuris mirė v. Iš M. rajono T. žemės ūkio įmonės 1992 m. birželio 19 d. Privatizuojamo žemės ūkio įmonės turto Perdavimo – priėmimo akto Nr. 119 nustatyta, jog A. P. perduota N. sodyba, už kurią ji sumokėjo 105 000 rublių. Iš nuosavybės teisės liudijimo nustatyta, jog A. P. priklauso N. Sodyba.

7. Pagal 1991 metais šeimos santykius Lietuvoje reglamentavusį Santuokos ir šeimos kodeksą (toliau – SŠK) turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe; sutuoktiniai turėjo lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti (SŠK 21 straipsnio 1 dalis). SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (3.87, 3.88 straipsniai). Tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai SŠK 22, CK 3.89 straipsniai). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) ir jo dalijimo (ar nedalijimo) klausimus, turi būti vadovaujamasi CK atitinkamomis nuostatomis. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė.

8. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008).

9. Taigi, vien ta aplinkybė, jog A. P. 1992 m. birželio 19 d. iš M. rajono T. žemės ūkio įmonės už 105 000 rublių įsigijo „N. sodybą“ ir Privatizuojamo žemės ūkio įmonės turto Perdavimo – priėmimo akte nėra specialios nuorodos, kad „N. sodyba“ įgyjama A. P. asmeninės nuosavybės teise, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog minėtas turtas yra laikytinas bendrąją jungtine šalių nuosavybe. Šiuo atveju svarbu įvertinti visus byloje esančius duomenis, jų visumą.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

11. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005).

12. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad jo motina A. P. santuoką su S. P. nutraukė (duomenys neskelbtini), nors kartu sutuoktiniai negyveno ir bendro ūkio nevedė jau nuo 1992 m. pradžios, todėl A. P. 1992 m. birželio 19 d. iš M. rajono T. žemės ūkio įmonės už 105 000 rublių „N. sodybą“, esančią (duomenys neskelbtini), įsigijo už asmenines lėšas, prie kurių prisidėjo ir ieškovas, sutuoktiniams faktiškai negyvenant kartu. M. rajono apylinkės teismo 1993 m. vasario 4 d. sprendimu nutraukiant S. P. ir A. P. santuoką nurodyta, jog santuokoje įgytą turtą šalys jau yra pasidalinę, išskyrus gyvenamą namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini). Tarp sutuoktinių, nutraukiant santuoką, nebuvo ginčo dėl to, kad A. P. 1992 m. birželio 19 d. įsigyta „N. sodyba“ buvo jos asmeninė nuosavybė, nes ji ją įsigijo už asmenines lėšas, sutuoktiniams faktiškai negyvenant kartu, todėl nutraukiant santuoką nebuvo dalinama.

13. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad jog nutraukiant A. P. ir S. P. santuoką (duomenys neskelbtini), sutuoktiniai negyveno ir bendro ūkio nevedė jau nuo 1992 m. pradžios. A. P. 1992 m. birželio 19 d. iš M. rajono T. žemės ūkio įmonės už 105 000 rublių įsigijo „N. sodybą“, susidedančią iš pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato - pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių - kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

14. Atsižvelgus į tai, kad nutraukiant A. P. ir S. P. santuoką (duomenys neskelbtini) sutuoktiniai negyveno ir bendro ūkio nevedė jau nuo 1992 m. pradžios, darytina išvada, jog A. P. 1992 m. birželio 19 d. iš M. rajono T. žemės ūkio įmonės už 105 000 rublių „N. sodybą“ įsigijo iš savo asmeninių piniginių lėšų, į tai, kad S. P. nereiškė pretenzijų į minėtą turtą nutraukiant santuoką, darytina išvada, jog A. P. valia įsigyti „N. sodybą“, esančią (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise buvo aiškiai išreikšta. Teismas taip pat pažymi, jog S. P. yra miręs (duomenys neskelbtini), bendrų vaikų su A. P. neturėjo, jog jis nei santuokos nutraukimo metu, nei iki savo mirties nereiškė jokių pretenzijų A. P. dėl N. sodybos.

15. Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovo ieškinys tenkintinas, pripažintina, jog nekilnojamasis turtas: pastatas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), mirusiajai A. P. priklauso asmeninės nuosavybės teise.

16. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl patirtos bylinėjimosi išlaidos jam iš atsakovų nepriteistinos.

17. Teismas šioje byloje nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 259 straipsniu, 270, 285-287 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, jog nekilnojamasis turtas: pastatas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), priklauso A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusiai (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.