Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Liudmilos Zaborovskos,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. D. (N. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 2002-02-26 deklaruota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pateiktame Rusijos Federacijos vidaus pase yra 2009 m. žyma apie jos registraciją (duomenys neskelbtini), 2012 m. gruodžio 12 d. žyma, kad šie gyvenamosios vietos registracijos duomenys panaikinti ir žyma, kad užsienietė yra registruota adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta deklaruota ir jos sūnaus, Lietuvos Respublikos piliečio M. D.. Užsienietės sūnaus Lietuvos Respublikos piliečio S. D., gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nedeklaruota, vaikų tėvas O. D., 2019 m. sausio 16 d. deklaravo išvykimą į Rusijos Federaciją. Nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2016 m. kovo 26 d. N. D. buvo apdrausta valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų.

Nurodo, kad įvertinus N. D. kelionės dokumente, Rusijos Federacijos pase Nr. (duomenys neskelbtini), išduotame 2014 m. birželio 30 d., esančias valstybių sienų kirtimo žymas ir užsienietės pateiktą informaciją apie jos išvykas, nustatyta, kad užsienietė iki kreipimosi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo (vertinant laikotarpį nuo 2018 m.) į Lietuvos Respubliką buvo atvykusi tik kelioms dienoms (atvyko 2018 m. sausio 1 d., išvyko – 2018 m. sausio 8 d., atvyko – 2018 m. sausio 20 d., išvyko – 2018 m. sausio 22 d., atvyko 2019 m. balandžio 3 d.), t. y. per ilgesnį nei 12 mėnesių laikotarpį iki kreipimosi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo 2019 m. balandžio 4 d., ji Lietuvos Respublikoje buvo ne ilgiau kaip 12 dienų. Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 55 straipsnio 4 dalimi, priėmė sprendimą laikyti pareiškėją išvykusia iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi LT7342730.

Taip pat nurodo, kad pareiškėja nuo 2009 metų yra išvykusi gyventi į Rusijos Federaciją, kur ji turi darbą, nekilnojamąjį turtą, kur su ja gyvena jos vaikai ir vyras, yra akivaizdu, kad pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje, su Lietuva jos nesieja asmeniniai, socialiniai ir ekonominiai interesai, todėl pareiškėja atitinka Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindą - gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Mano, kad esant tokiai duomenų visumai pareiškėjos trumpalaikiai atvykimai į Lietuvos Respubliką negali būti laikomi gyvenimu Lietuvos Respublikoje, t.y. Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

Motyvuojamoji dalis

Pažymi, kad Įstatymo 1 straipsnio 4 dalis numato, kad „kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos šio Įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šis Įstatymas“, todėl gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir nuolatinės gyvenamosios vietos sąvokos yra aiškintinos vadovaujantis kitais Lietuvos Respublikos įstatymais. Spaudai pareiškėjos pase rodo, kad pareiškėja buvo atvykusi į Lietuvos Respubliką, tačiau neįrodo, kad pareiškėja čia gyveno.

Teigia, kad pareiškėja neprašo teismo panaikinti skundžiamą Migracijos departamento sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis dėl leidimo (laikinai ar nuolat) gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei ji atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. (15/5-5) 24U-16 „Dėl Rusijos Federacijos pilietės N. D. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 3-5).

Atsakovo argumentas kad pareiškėja neprašo naikinti skundžiamo sprendimo, o tik peržiūrėti ir tai yra ne teismo kompetencija, atmestinas. Nagrinėjamu atveju netinkamai pavartotas žodis nėra svarbus, yra aiškus šio skundo nagrinėjimo dalykas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. balandžio 4 d. pareiškėja N. D. kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Visagino grupę dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo (b. l. 20-21).

Departamentas nurodė, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir faktinius duomenis: t. y. pareiškėjos paaiškinimą dėl išvykų, laikotarpius, per kuriuos pareiškėja buvo Lietuvos Respublikoje: 2014-07-16-2014-07-30, 2015-06-17- 2015- 06-25, 2015-08-08 - 2015-08-23, 2015-12-26 - 2016-01-10, 2016-07-11 - 2016-07-23, 2017-01-02 -2017-01-07, 2017-06-16-2017-06-29, 2017-08-20-2017-08-27, 2018-01-01-2018-01-08, 2018-01-20 - 2018-01-22, 2018-07-28-2018-07-30, 2018-08-18-2018-08-23 ir nuo 2019-04-03 iki šiol; taip pat duomenis apie pareiškėjos buvimą kitose užsienio valstybėse: Nicoje 2015-06-17 - 2015-06-25, Tunise 2017-06-16 - 2017-06-23, Kipre 2018-06-14-2018-06-28 ir Latvijoje 2018-07-28-2018-07-31 (b. l. 15, 31); pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad visą kitą laikotarpį ji gyveno (duomenys neskelbtini), tai, kad kartu su pareiškėja gyvena nepilnamečiai vaikai: M. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir S. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir vaikų tėvas O. D., gim. (duomenys neskelbtini); į Rusiją išvyko 2009 metais dėl darbo, kad ji nuo 2016 m. Rusijoje dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“; Rusijoje turi įsigijusi nekilnojamojo turto (butą); kad nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2016 m. kovo 26 d. N. D. buvo apdrausta valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų; o Lietuvoje gyvena tėvai, pas kuriuos atvyksta atostogoms; sūnūs turi Lietuvos Respublikos pilietybę; bei tai, kad pareiškėja šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose iki 2021 m. gruodžio mėnesio ir šį laikotarpį norėtų gyventi Lietuvoje (b. l. 15 - 18). Pagal surinktus duomenis Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 55 straipsnio 4 dalimi, priėmė sprendimą laikyti pareiškėją išvykusia iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi (duomenys neskelbtini) (b. l. 48-50).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 2002 m. vasario 26 d. deklaruota (duomenys neskelbtini) (b. l. 33). Pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta deklaruota ir jos sūnaus, Lietuvos Respublikos piliečio M. D. (b. l. 39). Pareiškėjos sūnaus Lietuvos Respublikos piliečio S. D., gimusio 2018 m. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nedeklaruota (b. l. 40), vaikų tėvas O. D., 2019 m. sausio 16 d. deklaravo išvykimą į Rusijos Federaciją (b. l. 36-38).

Iš pareiškėjos Rusijos Federacijos pase Nr. 750175520, išduotame 2014 m. birželio 30 d., esančių valstybių sienų kirtimo žymų nustatyta, kad pareiškėja iki kreipimosi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo (2019 m. balandžio 4 d.), vertinant laikotarpį nuo 2018 m., į Lietuvos Respubliką buvo atvykusi: atvyko 2018 m. sausio 1 d., išvyko – 2018 sausio 8 d., atvyko – 2018 m. sausio 20 d., išvyko – 2018 m. sausio 22 d., atvyko 2018 m. liepos 28 d. – išvyko 2018 m. liepos 30 d., atvyko 2018 m. rugpjūčio 18 d. – išvyko 2018 m. rugpjūčio 23 d., atvyko 2019 m. balandžio 3 d. ir yra iki šiol Lietuvos Respublikoje. Duomenų apie išvykimą iš Lietuvos Respublikos nėra pateikta (b. l. 24).

Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje - dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką, 15 dalyje - Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje - dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą.

Pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Pagal Įstatymo 55 straipsnio 4 dalį sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo šio įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytu pagrindu priima Departamentas.

Migracijos departamentas nurodė, kad priimant sprendimą vertino tai, kad buvimo Lietuvos Respublikoje ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąvokos nėra tapačios. Pažymėtina tai, kad Įstatymas nedetalizuoja „gyvenimo Lietuvos Respublikoje“ sąvokos. Lietuvos Respublikos gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas kriterijų, kuriais remiantis nustatoma asmens gyvenamoji vieta, nereglamentuoja. Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka yra išaiškinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnyje. Šio straipsnio 1 - 2 dalyse nurodoma, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Tačiau pažymėtina tai, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta sąlyga nesietina su nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka, išaiškinta civilinio kodekso 2.12 straipsnyje. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra reikšminga ekonominiuose, civiliniuose santykiuose, tačiau ji nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenustatyta imperatyvi sąlyga, kad faktinis nuolatinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje turi būti pastovus ir negali būti pertraukiamas išvykomis iš Lietuvos Respublikos. Imperatyviai nurodyta tik tai, kad užsienietis neturi gyventi ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės.

Kaip nurodė pareiškėja, jos ilgesnio išvykimo į Rusijos Federaciją priežastis nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. buvo vaiko gimimas (S. D., Lietuvos Respublikos pilietis gimė 2018 m. gruodžio 26 d.), vaiko atvykimui į Lietuvos Respubliką dokumentų tvarkymas. Pareiškėja yra nurodžiusi, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos tėvai, kuriems reikalinga priežiūra, čia yra jos gimtinė, be leidimo negali deklaruoti gimusio sūnaus gyvenamosios vietos Lietuvoje. Taigi, matyti, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje turi nuolatinę deklaruotą gyvenamąją vietą, ją sieja su Lietuva asmeniniai socialiniai santykiai (pareiškėja gimusi Lietuvoje, gyveno Lietuvoje, Lietuvoje gyvena tėvai, sūnūs Lietuvos Respublikos piliečiai, vieno sūnaus deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvoje), be to, nėra nustatytos pagrindinės Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte leidimui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo sąlygos, - pareiškėja paskutinį kartą iš Lietuvos buvo išvykusi 2018 m. rugpjūčio 23 d. (b. l. 24), t. y. Lietuvos Respublikoje negyveno ne ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės, į Lietuvą atvyko 2019 m. balandžio 3 d., gyvena iki šiol. Taigi, pareiškėja iš Lietuvos Respublikos buvo išvykusi tam tikrais laikotarpiais, tačiau nenustatyta, kad ji gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Pažymėtina, kad Įstatymas nedraudžia pareiškėjai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Todėl nepagrįstas Departamento vertinimas, kad spaudai pareiškėjos pase rodo tai, kad pareiškėja tik buvo laikinai atvykusi į Lietuvos Respubliką, ir kad nėra duomenų, kad ji Lietuvos Respublikoje gyvena. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėja negyvena Lietuvos Respublikoje.

Kitos nurodytos skundžiamame sprendime aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, sprendžiant, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sąlygą (tai, kad pareiškėja turi deklaruotą gyvenamąją vietą Rusijos Federacijoje, kad turi nekilnojamojo turto Rusijos Federacijoje, pareiškėjos darbo santykiai, vaikų tėvo deklaruotas išvykimas į Rusijos Federaciją) nėra svarbios ir neįtakoja skundžiamo sprendimo pagrįstumo.

Todėl įvertinus išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nėra Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos sąlygos, sudarančios pagrindą panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl Departamentas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos bei nepagrįstai priėmė sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi. Remiantis išdėstytu, pareiškėjos skundas tenkinamas, naikinamas atsakovo priimtas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. (15/5-5) 24U-16 „Dėl Rusijos Federacijos pilietės N. D. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjos N. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo tenkinti.

Panaikinti 2019 m. gegužės 15 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-16 „Dėl Rusijos Federacijos pilietės N. D. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.