Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio, Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams, o A. D. buvo nuteista pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose bei tęsti darbą.

Iš P. V. ir A. D. solidariai V. L. priteista 210 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. P. V. ir A. D. nuteisti už tai, kad jie 2018 m. kovo 19 d., apie 14.00 val., veikdami bendrai, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), A. D. stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų padaryti nusikaltimą, P. V. priėjo prie V. L., iš jo striukės dešinės kišenės ištraukė V. L. priklausančią piniginę, kurios vertė 5 Eur, kurioje buvo 200 Eur grynųjų pinigų, SEB banko kortelė, nuolaidų kortelės, ir pabėgo. Tokiu būdu P. V. ir A. D., veikdami bendrai, atvirai pagrobė V. L. priklausantį turtą, kurio vertė 205 Eur. Tokiais savo veiksmais P. V. ir A. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo P. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra nustatyta, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas, tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog įvertinus tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra numatyta, jog gynėjo dalyvavimas nagrinėjant baudžiamąją bylą yra būtinas tik tais atvejais, kai kaltinamasis yra suimtas toje baudžiamojoje byloje, kuri yra nagrinėjama, darytina išvada, jog gynėjo dalyvavimas yra būtinas net ir tais atvejais, kai kardomoji priemonė – suėmimas kaltinamajam yra taikoma kitoje tiriamoje ar jau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

9. Iš nagrinėjamoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog P. V. kitoje baudžiamojoje byloje nuo 2018 m. balandžio 24 d. buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Taigi pirmosios instancijos teismas šią bylą galėjo nagrinėti tik dalyvaujant kaltinamojo P. V. pasirinktam gynėjui (pastebėtina, kad teisė turėti gynėją abiem nuteistiesiems buvo išaiškinta 2018 m. rugsėjo 10 d. ir 2018 m. rugsėjo 26 d. vykusių teisiamųjų posėdžių metu) arba privalėjo pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad P. V. yra būtinas gynėjas, ir paskirti šios institucijos parinktą gynėją. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neužtikrino P. V. teisės į gynybą taip, kaip numatyta baudžiamojo proceso įstatyme, ir, nagrinėdamas bylą, padarė BPK pažeidimą. Tuo pačiu teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatytas pažeidimas buvo ištaisytas, nagrinėjant nuteistojo P. V. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme, kuriame buvo užtikrintas nuteistojo gynėjo dalyvavimas.

10. Pažymėtina, jog nuteistasis nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kaip ir šiame posėdyje dalyvavusi nuteistojo gynėja, nenurodė jokių faktų, kurie leistų daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas kaip nors suvaržė nuteistojo teises (pavyzdžiui, nustatytas pažeidimas nulėmė tai, kad nuteistasis negalėjo tinkamai pasinaudoti kitomis įstatyme numatytomis savo teisėmis) ar sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, susijusios su nusikalstamos veikos padarymu, bei padarytos išvados, taip pat nėra ginčijamas ir nuteistojo padarytų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas. Tiek nuteistasis, tiek jo gynėja apeliacinės instancijos teisme išreiškė poziciją, jog įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme apskritai atlikti nereikia. Nuteistasis, nutarus atlikti dalinį įrodymų tyrimą, buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme ir davė iš esmės tokius pačius parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme. Nei pats nuteistasis, nei jo gynėja neturėjo klausimų apeliacinės instancijos teisme apklaustiems A. D. ir nukentėjusiajam. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, jog, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, kai nedalyvavo gynėjas, nors jo dalyvavimas buvo būtinas, realiai niekaip nesuvaržė nuteistojo teisių, esmingai nesutrukdė jam gintis nuo pareikšto kaltinimo, nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

11. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu, kuris vyko 2018 m. rugsėjo 10 d., abiem nuteistiesiems išaiškino, jog teismas gali užtikrinti vertėjo dalyvavimą posėdyje, jeigu kuris nors iš kaltinamųjų nemoka lietuvių kalbos (teismas nurodė, jog vertėjo dalyvavimas gali būti užtikrintas, jeigu „sunku kalbėti lietuvių kalba“ (teisiamojo posėdžio garso įrašo 06:52 minutė)). Nei P. V., nei A. D. vertėjo dalyvavimo teisiamajame posėdyje nepageidavo. Išaiškinus nuteistiesiems jų teises, jie abu nurodė, jog savo teises suprato, detalesnio teisių turinio paaiškinimo nepageidavo. Iš teisiamojo posėdžio, kuris vyko 2018 m. rugsėjo 10 d., garso įrašo girdėti, jog A. D. suprato jai teismo užduodamus klausimus, į juos atsakė lietuvių kalba. Teisiamajame posėdyje, kuris vyko 2018 m. rugsėjo 26 d., nuteistiesiems vėl buvo paaiškintos jų teisės, taip pat ir teisė gauti vertimą žodžiu. Teismui paklausus, ar A. D. supranta, kuo yra kaltinama, ji nurodė, jog supranta, taip pat lietuvių kalba atsakė į kitus teismo užduotus klausimus. Pasiūlius A. D. duoti parodymus, ji parodymus davė lietuvių kalba, atsakinėjo į teismo užduodamus klausimus. Tuomet A. D. pradėjo kalbėti rusų kalba, o paklausus, ar reikia vertėjo, ji atsakė, kad supranta lietuvių kalbą, tačiau kalbėti yra lengviau rusų kalba. Iškvietus vertėją, nuteistoji parodymus davė rusų kalba, tačiau tuo pačiu vartojo ir lietuvių kalbą. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme, dalyvaujant vertėjui, A. D. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme. Taigi nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog nuteistoji pirmosios instancijos teisme negalėjo paaiškinti visų reikšmingų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kadangi nemoka lietuvių kalbos, proceso metu turėjo būti užtikrintas vertėjo dalyvavimas. Pažymėtina, jog BPK 8 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad lietuvių kalbos nemokantiems proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo tvirtinti, kad A. D. nemoka lietuvių kalbos ir jai viso proceso metu turėjo būti užtikrintas vertėjo dalyvavimas. Nagrinėjamu atveju vertėjo dalyvavimas, apklausiant A. D. pirmosios instancijos teisme, tik užtikrino sklandesnį procesą, tačiau nebuvo privalomas. Tuo pačiu konstatuotina, jog nėra pagrindo tvirtinti, kad nuteistajai turėjo būti paskirtas gynėjas, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punktu ar kitomis baudžiamojo proceso nuostatomis. Kita vertus, vertėjo bei gynėjo dalyvavimas buvo užtikrintas apeliacinės instancijos teisme, tačiau, kaip jau minėta, A. D. davė tokius pačius parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme, nei P. V., nei V. L. nuteistoji klausimų neturėjo.

12. Nuteistasis skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nepakankamai atsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo tvirtinti, kad nuteistasis pripažino visas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, todėl vien tik jo prisipažinimo, pagrobus svetimą turtą, nėra pagrindo vertinti kaip aplinkybės, kuri švelnina jo teisinę padėtį. P. V. tvirtino, kad jis veikė vienas, A. D. nusikalstamos veikos padaryme nedalyvavo. Vis tik byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad abu nuteistieji darant nusikaltimą veikė bendrai.

13. Faktą, jog nuteistieji veikė bendrai, patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai bei kiti byloje užfiksuoti duomenys. Iš nukentėjusiojo V. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose, matyti, jog po to, kai iš jo kišenės buvo ištraukta piniginė, ir asmuo, ištraukęs piniginę, bėgo nuo nukentėjusiojo, prie jo priėjo moteris, kuri klausė, kas atsitiko, ji kažkam skambino ir aiškino, jog nukentėjusysis buvo apvogtas, prašė asmens, su kuriuo ji kalbėjo telefonu, paieškoti asmens, kuris pavogė piniginę. Moteris rodė, jog piniginę pagrobęs asmuo nubėgo į vieną pusę, nors iš tikrųjų jis nubėgo į kitą pusę. Iš A. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad ji ir P. V. sugalvojo apvogti nukentėjusįjį, ji turėjo pastarąjį sekti ir stebėti, o P. V. tinkamu momentu pagrobti turtą. A. D. matė, kaip P. V. pribėgo prie nukentėjusiojo ir tuoj pat nuo jo nubėgo (b. l. 25). Nuteistoji tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme tvirtino, jog savo parodymų, užfiksuotų apklausos protokole, neskaitė, nes blogai jautėsi, ji nesupranta lietuvių kalbos, tyrėjai sakė, kad ši rašytų, ką nori, o ji tik pasirašys protokolą. Vis tik liudytojos K. L. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, patvirtina, jog A. D. buvo sudarytos galimybės papasakoti jai žinomas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tą ši ir padarė (b. l. 142). Kaip jau minėta, byloje yra nustatyta, kad nuteistoji iš tikrųjų moka lietuvių kalbą, toks faktas yra užfiksuotas ir apklausos, vykusios ikiteisminio tyrimo metu, protokole. Be to, šiuo atveju nėra jokio pagrindo net manyti, kad tyrėja galėjo netinkamai fiksuoti nuteistosios parodymus ar net pati juos surašyti pagal jai žinomas aplinkybes. Iš ikiteisminio tyrimo metu vykusios A. D. apklausos turinio matyti, jog protokole nėra užfiksuota, kad nuteistoji bendravo su nukentėjusiuoju, nors tokia aplinkybė pagal anksčiau vykusią nukentėjusiojo apklausą tyrėjai turėjo būti žinoma. Taigi, be jokios abejonės, tuo atveju, jeigu tyrėja būtų fiksavusi ne A. D. nurodomas aplinkybes, o jai pačiai žinomas aplinkybes, ji būtų nurodžiusi ir nuteistosios bei nukentėjusiosios bendravimo faktą. Čia pastebėtina, jog apeliacinės instancijos teisme nuteistoji teigė, jog galėjo duoti parodymus, kokie yra užfiksuoti jos apklausos protokole. Aptartų duomenų visuma patvirtina, jog, grobiant nukentėjusiojo turtą, nuteistieji iš tikrųjų veikė bendrai, t. y. P. V. iš nukentėjusiojo kišenės ištraukė piniginę, o A. D. stebėjo aplinką bei nukreipė nukentėjusiojo dėmesį taip sudarydama sąlygas savo bendrininkui saugiai pasišalinti iš įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti argumentai, kodėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog abu nuteistieji veikė bendrai. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija su tokiais argumentais sutinka ir detaliau dėl jų nepasisako, nes apeliaciniame skunde teismo nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nėra ginčijamos, tik atkreipiamas dėmesys į tai, kad visa nuteistųjų veiksmų seka, kurios motyvus nuteistieji aiškina visiškai nelogiškai, taip pat patvirtina, kad jie veikė bendrai.

14. Pirmosios instancijos teismas P. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. Skirdamas bausmę nuteistajam teismas įvertino ir tai, kad šis padarė vieną nusikalstamą veiką nuosavybei, kuri yra priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, ši nusikalstama veika yra padaryta tiesiogine tyčia. P. V. yra baustas administracine tvarka, anksčiau ne kartą teistas už nusikaltimų nuosavybei padarymą. Ši aplinkybė rodo, kad jis išvadų nedaro, yra linkęs nusikalsti. Taigi, be jokios abejonės, bausmės tikslai gali būti pasiekti tik P. V. taikant griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę, t. y. laisvės atėmimą.

15. Aplinkybės, kad nuteistasis iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo užsienio valstybėje, vykdė individualią veiklą, o ją nutraukęs registravosi darbo biržoje, dirbo nelegaliai, nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nėra nurodęs, jog nuteistojo pragyvenimo šaltinis yra nusikalstamų veikų darymas. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nusikaltimų nuosavybei darymas leidžia daryti išvadą, kad P. V., siekdamas gauti materialinės naudos, nevengia veikti nusikalstamai.

16. BK 64¹ straipsnyje yra nustatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Nagrinėjamu atveju taikyti P. V. minėtos normos nuostatas nėra jokio pagrindo, kadangi baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, ji nebuvo užbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu.

17. Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta aplinkybė konstatuojama tuomet, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-287/2009,2K211/2014 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismui nuteistojo gynėja pateikė kvitą, iš kurio matyti, jog nukentėjusiajam buvo atlyginta visa nusikaltimu padaryta žala. V. L. patvirtino, jog pinigus jis gavo. Taigi šiuo atveju yra pagrindas nustatyti P. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, bei švelninti nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. Tuo pačiu skundžiamas nuosprendis keistinas ir dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Įvertinus tai, kad V. L. visa nusikaltimu padaryta žala buvo atlyginta, nukentėjusiojo civilinis ieškinys yra atmetamas.

18. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo subendrinti jam paskirtą bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Toks nuteistojo prašymas yra tenkinamas, tačiau nekeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kadangi šio nuosprendžio priėmimo metu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendis buvo dar neįsiteisėjęs ir pirmosios instancijos teismas bendrinti skirtingais procesiniais sprendimais paskirtų bausmių neturėjo nei teisės, nei pareigos. Šiuo procesiniu sprendimu nuteistajam skiriama bausmė su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme yra bendrintina laikantis BK 63 straipsnio 9 ir 4 dalių nuostatų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 4 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendį pakeisti ir P. V. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams sumažinti iki vienerių metų ir šešių mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9, 4 dalimis, paskirtą laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir P. V. paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams ir dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendį įskaitytą laikotarpį, išbūtą laikiname sulaikyme ir suėmime, bei pagal šį nuosprendį atliktą bausmės dalį.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2019 m. kovo 13 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nuosprendį pakeisti ir panaikinti jo dalį, kuria iš P. V. bei A. D. solidariai nukentėjusiajam V. L. buvo priteista 210 Eur patirtai turtinei žalai atlyginti, ir V. L. civilinį ieškinį atmesti.