- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-23
- Bylos Nr.
- 2A-117-154/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Badaugienė, Danutė Matiukienė (pran.), Egidijus Mockevičius
- Atsakovas
- UAB „Busturas“
- Ieškovas
- UAB „Tibus“
- Advokatai
- Gintaras Žičkus, Povilas Viščinis
- Kategorijos
- 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Matiukienės,
dalyvaujant ieškovo -bankrutuojančios UAB „Impronela Tours“ (buvusi UAB „Tibus“, nuo 2009-10-12 UAB „Impronela Tours“) bankroto administratoriaus UAB „Ius Positivum“ įgaliotam atstovui advokatui Povilui Viščiniui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Impronela Tours“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tibus“ (nuo 2009-10-12 UAB „Impronela Tours“) ieškinį atsakovui UAB „Busturas“ dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Tibus“ (nuo 2009-10-12 UAB „Impronela Tours“) pateikė Šiaulių miesto apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2008 m. birželio 6 d. sutarties Nr. 79 „Dėl tarptautinio susisiekimo maršruto įvažiavimo į autobusų stotį, bilietų pardavimo ir tarpusavio atsiskaitymų“ 2.5 punktą, reguliuojantį atsiskaitymą tarp sutarties šalių, kaip prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.). Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 23611,64 Lt sumą, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovui sudarius su atsakovu Sutartį Nr.79, vėliau tapo žinoma, kad šios sutarties 2.5 punktas, kuriuo buvo nustatytas 20 litų (plius PVM) mokestis už kiekvieną autobuso įvažiavimą į Šiaulių autobusų stotį, prieštarauja imperatyviai įstatymo normai, t.y. LR Kelių transporto kodekso 16 str. 5 dalyje (2005-12-31 įst. red.) nustatytam reikalavimui, kad autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifus nustato paslaugų teikėjai, maksimalius jų dydžius pagal stočių kategorijas suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, tačiau 20 litų (plius PVM) mokesčio atsakovas su minėta Komisija nėra suderinęs, o Komisija savo nutarimu Šiaulių autobusų stočiai yra nustačiusi 3 litų mokesčio tarifą. Mano, kad neteisėtai didelio mokesčio nustatymu buvo pažeistas LR Kelių transporto kodekso 16 str. 5 dalyje nustatytas imperatyvus reikalavimas dėl maksimalių įvažiavimo į autobusų stotį kainų nustatymo, o taip pat imperatyvus reikalavimas visiems vežėjams taikyti vienodus paslaugų tarifus.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Busturas“ su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime dėl ieškinio atsakovas nurodė, kad 20 litų (plius PVM) mokestis 2008-06-06 sutartimi Nr. 79 su ieškovu buvo nustatytas už visas atsakovo, kaip Šiaulių autobusų stoties administratoriaus teikiamas paslaugas, įskaitant įvažiavimo į stotį paslaugą, kad sutartis sudaryta bendru šalių susitarimu.
Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme atsakovas iš dalies pakeitė savo argumentus ir nurodė, kad LR Kelių transporto kodekso 16 str. 5 dalyje nustatytas reikalavimas dėl paslaugų teikimo vežėjams derinimo su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija ir maksimalaus įvažiavimo į autobusų stotį mokesčio nustatymas netaikomas sudarant sutartis su tarptautiniais vežėjais, todėl imperatyvios teisės normos sudarant sutartį nebuvo pažeistos.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 gruodžio 11 d. nutarimo Nr.123 „Dėl autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifų maksimalių dydžių“ 2 punktas numato, jog nustatyti tarifų maksimalūs dydžiai nėra absoliutūs, ir, esant tam tikromis konkrečioms sąlygomis, gali būti pakeisti, todėl 1.1 p. nustatyti tarifų maksimalūs dydžiai nėra imperatyvūs. Pažymėjo, kad teisės normoje naudojamas terminas „tarifų maksimalus dydis“, esant nustatytai tokio tarifo pakeitimo tvarkai, nelaikytinas imperatyvia norma, todėl sandoris, kuriame numatytas didesnis nei galiojantis maksimalus tarifas, nėra niekinis, o yra nuginčijamas. Nurodė, kad teisės norma laikoma imperatyvia, jei įstatymų leidėjas nustatė, jog sandoriai, prieštaraujantys šiai normai, yra niekiniai ir negalioja, taip pat kai pačioje teisės normoje aiškiai išreikštas draudimas (imperatyvas), o nesant tokių aiškių nurodymų pačioje normoje, jos imperatyvumas nustatoma pagal atitinkamos teisės normos tikslus, uždavinius ir ryšį su kitomis normomis. Konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju norma nebuvo imperatyvi, todėl ir CK 1.80 str. nuostatos negali būti taikomos. Teismas padarė išvada, kad Kelių transporto kodekso 16 str. 5 dalies nuostata dėl vienodų paslaugų tarifų visiems vežėjams reiškia, kad kiekviena autobusų stotis turi teisę taikyti skirtingus tarifus, tačiau jų dydžiai tos pačios kategorijos vežėjams vienoje autobusų stotyje turi būti vienodi. Konstatavo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog ieškovas tokiu būdu buvo diskriminuojamas atsakovo, nes kitiems tarptautiniams vežėjams buvo nustatytas toks pat 20 litų tarifas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Impronela Tours“ prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1.Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepažeidė LR Kelių transporto kodekso 16 str. 5 dalies, reglamentuojančios, jog autobusų stotys visiems vežėjams, vežantiems keleivius tos pačios susisiekimo rūšies maršrutais, taiko vienodus paslaugų tarifus. Nurodo, kad LR Kelių transporto kodekso 16 str. 1- 4 dalys reglamentuoja tarifų nustatymo tvarką skirtingai tolimojo, vietinio, taksi, kitų keleivių bei krovinių vežimus vykdantiems vežėjams. Tačiau visais atvejais, t.y. net ir tada, kai vežimo tarifų nustatymo tvarka nenumatyta LR Kelių transporto kodekso16 str. 1 - 4 dalyse, taikytina šio LR Kelių transporto kodekso 16 str. 5 d. nuostata, jog autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifus nustato paslaugų teikėjai, maksimalius jų dydžius suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuri neišskiria jokių vežėjų ar vežimo rūšių. Kad, LR Kelių transporto kodeksas aiškiai numato, jog kiekviena autobusų stotis gali savo paslaugoms taikyti tokį tarifą ir jo reikalauti iš vežėjo, kokį susiderina su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, ir šis su nurodytu viešojo administravimo subjektu suderintas paslaugos įkainis visiems vežėjams (nepriklausomai nuo to, kokiais maršrutais - vietiniais, tarptautiniais ar pan.) privalo būti vienodas.
Žemesnės instancijos teismas
2.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamos Sutarties nuostatos yra nuginčijamos. Tam, kad sutartis galiotų, šalys turi susitarti dėl visų esminių jos sąlygų (CK 6.162 str.), sutarties dalykas neturi prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.157 str.), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (CK 6.3 str. 3 d., 4 d.). Ginčo atveju buvo pažeistas privalomas reikalavimas, kad visos Sutarties nuostatos atitiktų imperatyvių teisės normų reikalavimus.
3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai sutapatino dvi visiškai skirtingo turinio kategorijas - tarifų dydžių absoliutumą (nekeičiamumą) ir tarifų dydžių imperatyvumą, t.y. tik nekeičiami tarifai gali būti imperatyvūs. Ieškovas pažymi, jog jis neginčijo ir neginčija teisės aktuose numatytos atsakovo teisės kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl tarifų maksimalių dydžių pakeitimo. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šioje civilinėje byloje apskritai nebuvo keliamas klausimas dėl autobusų stočių valdytojų taikomų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytų tarifų maksimalių dydžių keitimo galimybės. Aplinkybė, kad tarifo maksimalus dydis gali būti keičiamas Valstybinei kainų ir energetikos komisijai įrodžius tokio pakeitimo būtinumą nepanaikina nustatyto, galiojančio bei taikytino tarifo maksimalaus dydžio imperatyvaus pobūdžio, t.y. net ir galimai keistini (esant tam tikroms sąlygoms) tarifai gali ir turi būti imperatyvūs, jeigu tokią jų teisinę galią nustato įstatymai. O nagrinėjamu atveju nustatytų tarifų maksimalių dydžių taikymo privalomumą visiems autobusų stočių valdytojams nustato LR Kelių transporto kodekso 16 str. 5 d. Normos imperatyvumas reiškia, kad tokia galiojanti norma privalo būti taikoma atitinkamam teisiniam santykiui, neatsižvelgiantį hipotetinę jos pakeitimo galimybę ateityje.
4. Nurodo, kad ieškovui atsakovo taikomi paslaugų tarifai yra didesni nei maksimalūs tarifai, suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Atsakovas neturėjo teisės, prieš tai nesuderinęs tarifų, kaip numatyta LR Kelių transporto kodekso 15 str. 5 dalyje, ieškovui taikyti didesnius nei maksimalius tarifus už teikiamas paslaugas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Busturas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1.Nurodo, kad vietinio, tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutus vykdančių vežėjų veiklos teisinis reglamentavimas akivaizdžiai skiriasi, skirtingus vežimus vykdančių vežėjų išskyrimas, taikant ir skirtingą tarifą įvažiavimui į autobusų stotį, nelaikytinas pažeidimu, jei nėra nustatyta, jog autobusų stotis taiko vežėjui skirtingą tarifą, nei kitam vežėjui, kuris užsiima analogišku keleivių vežimu. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, visiems tarptautinius vežimus vykdantiems vežėjams Šiaulių autobusų stotyje taikomi vienodi tarifų dydžiai.
2. Nurodo, kad tarptautinio susisiekimo vežėjams LR Kelių transporto kodekso 16 str. 5 d. neturėtų būti taikoma, todėl sutarties nuostatos neprieštarauja imperatyvams.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais dėl Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso 16 str. 5 dalies (2005-12-23 įstatymo redakcija) neimperatyvaus pobūdžio, todėl šių motyvų nebekartoja.
Kolegijos manymu, pirmos instancijos teismo išvadas, kad Kelių transporto kodekso 16 str. 5 dalis dėl autobusų stočių paslaugų maksimalių tarifų nustatymo (2005-12-23 įstatymo redakcija) nėra imperatyvi teisės norma, patvirtina dar ir tai, kad institucijos, betarpiškai taikančios šią normą, jos nesuprato ir netaikė kaip imperatyvios normos keleivių pervežimams tarptautiniais maršrutais, ką patvirtina byloje esantis 2009-10-21 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-10-21 raštas Nr. R2-1650, kad „Informacijos apie taikomus tarifus pirmos kategorijos autobusų stotyse tarptautinių maršrutų autobusams Komisija neturi“(b.l. 67) ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2009-10-02 raštas Nr. (13)-15B-5441, kad LR Kelių transporto kodekso 16 str. 5 dalis (2005-12-23 įstatymo redakcija) nėra pakankamai aiški ir rengiamas jos pakeitimas, kad dėl vienodų paslaugų tarifų už autobusų stočių paslaugų teikimą vežėjams nuostatos turėtų būti suprantamos kaip vežėjų nediskriminavimą ir vienodų tarifų taikymą vienos rūšies vežėjams (šiuo konkrečiu atveju vežėjų, užsiimančių reguliariu keleivių vežimu tarptautiniais maršrutais) (b.l. 75). Taip pat Kolegija atkreipia dėmesį, kad 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymu Nr. XI-573 buvo iš dalies pakeistas (įsigaliojo nuo 2009-i1-28) LR Kelių transporto kodekso 16 straipsnis („Tarifai“), kurio 5-oje dalyje nustatyta, kad „autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams tarifus nustato paslaugų teikėjai. Autobusų stotys visiems vežėjams, vežantiems keleivius tos pačios susisiekimo rūšies (vietinio (priemiestinio), tolimojo arba tarptautinio susisiekimo) maršrutais, taiko vienodus paslaugų tarifus“; 6-oje dalyje nustatyta, kad „kiti keleivių ir krovinių vežimo tarifai nustatomi šalių susitarimu. Su keleivių ir krovinių vežimu susijusių papildomų paslaugų tarifus nustato šių paslaugų teikėjai“, kur aiškiai nebeliko jokių šios normos imperatyvumo požymių.
Įstatymo normos aiškinamos ir taikomos sistemiškai ir negali apsiriboti vienos įstatymo normos pažodiniu aiškinimu.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Kadangi apeliantas bankrutuojanti UAB „Impronela Tours“ yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (LR CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš apelianto į valstybės biudžetą nepriteistinos (LR CPK 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.