- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-26
- Bylos Nr.
- 2A-496-881/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14083-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- I. N., B. N.
- Ieškovas
- V. Ž.
- Trečiasis asmuo
- Ž. R.
- Kategorijos
- 30.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. N. ir B. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2826-728/2012 pagal ieškovės V. Ž. ieškinį atsakovams I. N. ir B. N. dėl turto išreikalavimo, trečiasis asmuo – Ž. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. Ž. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama išreikalauti iš atsakovų I. N. ir B. N. 1500 Lt vertės kliento plautuvę galvai su mėlynos spalvos kėde bei 700 Lt vertės automatinį pakabinamą plaukų džiovintuvą, esančius (duomenys neskelbtini), ir perduoti juos ieškovei. Nurodė, kad iš atsakovų kirpyklai nuomojo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). 2009-02-02 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovė įsigijo visą reikalingą įrangą kirpyklos darbui. Ieškovei nusprendus patalpų nebesinuomoti, atsakovai negrąžino prašomų priteisti daiktų, kuriuos nuomoja kitiems klientams.
Atsakovai I. N. ir B. N. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2006-12-01 tarp atsakovės I. N. ir UAB „Reveira“ buvo pasirašyta patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis. UAB „Reveira“ įrengė parduotuvę-grožio saloną, nusipirko visą įrangą, tame tarpe ir plautuvę galvai su mėlynos spalvos kėde bei automatinį pakabinamą plaukų džiovintuvą, pasamdė personalą. 2009 metų rugsėjo mėnesį atsakovai gavo pranešimą iš Naujamiesčio būsto, kad nemokami mokesčiai už komunalines paslaugas, pradėjo vėluoti mokėjimai už nuomą, tada susiskambino su UAB „Reveira“ direktoriumi ir prašė sumokėti visą įsiskolinimą už komunalines paslaugas bei atlaisvinti patalpas. Tačiau iki 2009-12-05 skolos padengtos nebuvo, UAB „Reveira“ savo įrangos bei prekių iš patalpų neišvežė, nors jie buvo perspėti, kad jeigu patalpų neatlaisvins iki 2009-12-05, sutartis bus nutraukta, o visa įranga liks atsakovams kaip kompensacija už patirtus nuostolius dėl nesumokėtų mokesčių. 2009-12-05 UAB „Reveira“ buvo išsiųstas registruotas laiškas dėl sutarties nutraukimo. Tam, kad patalpos nestovėtų tuščios, 2009-12-15 tarp ieškovės ir atsakovės I. N. buvo pasirašyta panaudos sutartis, pagal kurią atsakovė I. N. perdavė ieškovei patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), panaudai. Tą pačią dieną tarp šalių buvo pasirašytas perdavimo-priėmimo aktas, kuriame šalys surašė skaitliukų parodymus patalpų perdavimo dieną, patalpų komplektaciją: seifas, plautuvė su kėde, stacionarus plaukų džiovintuvas, plautuvė su spintele, stalas su lentynom ir stalas, bei perduotų raktų kiekį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškovės V. Ž. ieškinį patenkino – išreikalavo iš atsakovų I. N. ir B. N. plautuvę galvai su mėlynos spalvos kėde ir automatinį pakabinamą plaukų džiovintuvą, esančius (duomenys neskelbtini), perduodamas juos ieškovei V. Ž., priteisė ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovų 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 67 Lt žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad savo reikalavimus ieškovė grindžia 2009-02-02 sudaryta prekių pirkimo-pardavimo sutartimi tarp S. Z. ir V. Ž., kuri nėra nuginčyta. Teismas sprendė, kad tai patvirtina, jog ji turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovams. Teismas laikė neįrodytu tą faktą, kad atsakovai daiktus valdo teisėtai – atsakovai nepateikė teismui jokių įrodymų ir duomenų apie tai, kad ginčijamas turtas kada nors būtų priklausęs atsakovams. 2006-12-01 patalpų priėmimo-perdavimo akte taip pat nėra duomenų, kad atsakovai būtų perdavę kartu su patalpomis ginčijamą turtą UAB „Reveira“. Ieškovės teiginį apie ginčo daiktų pirkimą patvirtino ir liudytojas S. Z., kurio parodymais teismas neturi pagrindo abejoti. Taip visi byloje pateikti įrodymai patvirtina ieškovės reikalavimo pagrįstumą.
Taigi ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas bei tenkintinas, kadangi iš visos šios civilinės bylos medžiagos matyti, jog ieškovė įrodė aplinkybes apie tai, jog atsakovai neteisėtai ir nepagrįstai valdo, turi, disponuoja ieškovei nuosavybės teise priklausančiu turtu (LR CPK 176 str.-179 str. LR CK 4.95 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai I. N. ir B. N. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; palikus sprendimą nepakeistą – sumažinti priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą ir leisti atsakovams priteistą sumą mokėti dalimis, sumokant ieškovei kas mėnesį po 100 Lt. Nurodo, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovai nesąžiningai ir neteisėtai užvaldė ginčo turtą, iki jai įsigyjant šiuos daiktus. Pagrindas vindikaciniams ieškiniui reikšti yra juridiniai faktai, kuriuos savininkas sieja su reikalavimu atsakovui: turto praradimo aplinkybės, sąlygos, kaip turtas pateko faktiniam valdytojui, kad valdytojo su savininku nesieja prievolė, kad turtas išlikęs natūra. Išreikalauti daiktą iš trečiojo asmens galima konstatavus jo nesąžiningą daikto valdymą ir tais atvejais, kai šis asmuo neturėjo jokio teisinio pagrindo daiktu disponuoti. Ieškovė tokių juridiškai reikšmingų faktų neįrodinėjo, o atsakovai teises į ginčo turtą grindė faktų visuma: kirpyklos techniniu projektu, liudytojų parodymais, priėmimo-perdavimo aktu. Atsakovai atliko visus būtinus veiksmus kirpyklai įrengti, tame tarpe įsigijo plautuvę galvai su mėlynos spalvos kėde. Teismas atmetė liudytojos T. M. parodymus apie ginčo turto pardavimą atsakovų sūnui tuo pagrindu, kad ji neturi daiktų įsigijimo dokumentų, tačiau liudytojas S. Z. taip pat nepateikė teismui jokių turto įsigijimo dokumentų, be to, pareiškė, kad jų niekada neturėjo, ir negalėjo tiksliai nurodyti, iš ko, kada ir kur įranga buvo įsigyta. Dėl šių priežasčių nėra visiškai aišku, kodėl teismas vadovavosi vieno liudytojo parodymais, bet atmetė kito liudytojo parodymus. Atsakovai pateikė teismui pakankamai įrodymų, patvirtinančių S. Z. nesąžiningumą. Teismas visiškai neatsižvelgė į faktą, kad 2009 m. gruodžio 15 d. priimdama patalpas, ieškovė pasirašė patalpų perdavimo-priėmimo aktą, kuriame nurodytas ginčo turtas. Be to, neaišku kokiais įrodymais remdamasis teismas sprendė, kad ieškovė prarado turtą prieš savo valią, nes kraustydamasi iš patalpų ieškovė pati nurodė krovikams, kokius daiktus išnešti iš patalpų, ir jokių ginčų dėl turto nebuvo. Dėl sunkios atsakovo sveikatos būklės, taip pat siekdami išvengti teismo proceso bei papildomų išlaidų atsakovai siūlė ieškovei tartis taikiai ir buvo sutikę grąžinti daiktus. Teismo sprendimas priteisti ieškovei iš atsakovų 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų pažeidžia sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principus ir yra neteisėtas. Byla nelaikytina sudėtinga, joje nagrinėtos aplinkybės aiškios ir nereikalaujančios didelių laiko sąnaudų bei pastangų, dokumentų apimtis nedidelė, ruošiantis bylai nereikėjo specialių žinių. Atsakovai pateikė teismui pažymas apie gaunamas pajamas, informavo teismą apie sunkią atsakovo sveikatos būklę ir prašė sumažinti bylinėjimosi išlaidų dydį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė V. Ž. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad atsakovai bando įteigti, jog yra teisėti daiktų savininkai ir valdytojai, tačiau yra visiškai nelogiška, kai teisėtas savininkas sutinka atiduoti turtą veltui. Ieškovė savo teises į ginčo daiktus įrodinėjo pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri nėra nuginčyta. Ieškovei priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra minimali.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovės ieškinį patenkino (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
CK 4.95 straipsnyje nustatyta, kad vindikacija – tai nevaldančio savo daikto savininko teisė išsireikalauti daiktą iš kito asmens neteisėto valdymo. Vindikacijos ieškinio dalykas yra ne reikalavimo teisė ar skolininko pareiga, o daiktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl vindikacijos instituto aiškinimo, yra nurodęs, kad, reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti, jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, ir turi ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-44/2009; kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė, Vyriausybė v. UAB „Tomis“ ir V. B., bylos Nr. 3K-3-367/2010; kt.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl trijų vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų: ieškovės nuosavybės teisių į ginčo daiktus, atsakovų daiktų valdymo neteisėtumo ir ieškovės daiktų valdymo teisės praradimo be savo valios.
Nagrinėjamu atveju ieškovė savo nuosavybes teises į ginčo turtą – plautuvę galvai su mėlynos spalvos kėde ir automatinį pakabinamą plaukų džiovintuvą, grindė 2009 m. vasario 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp jos ir S. Z.. Nors bylos nagrinėjimo metu apeliantai abejojo šios sutarties tikrumu ir teisėtumu, įstatymų nustatyta tvarka jos neginčijo. Taigi ieškovės nuosavybės teisių į daiktus faktas buvo patvirtintas rašytiniu įrodymu, kurį liudytojo S. Z., kaip daiktų pardavėjo, parodymai tik papildė, bet lemiamos reikšmės neturėjo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė patalpas, kuriose buvo ginčo daiktai, nuo 2008 m. lapkričio mėn. nuomojosi iš UAB „Stusinvest“ (b. l. 75, 79); 2009 m. gruodžio 15 d. ieškovė ir apeliantė I. N. sudarė tų pačių patalpų panaudos sutartį ir tą pačią dieną pasirašė patalpų perdavimo-priėmimo aktą, kuriame išvardijo visus tuo metu patalpose buvusius daiktus, įskaitant ginčo plautuvę su kėde bei stacionarų plaukų džiovintuvą. Taigi, kadangi 2009 m. gruodžio 15 d. patalpų perdavimo-priėmimo aktu ieškovei buvo perduotos ne naujos patalpos, bet tos, kuriose ji jau buvo įsikūrusi, be to, aktas pasirašytas jau po 2009 m. vasario 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, jis, priešingai nei tvirtina apeliantai, negali patvirtinti, kad ginčo daiktus ieškovė gavo iš apeliantų. Apeliantų teisių į ginčo daiktus taip pat negali patvirtinti liudytojos T. M. parodymai ir 2007 metais apeliantų užsakytas kirpyklos remonto projektas. Kaip savo sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytoja T. M. net negalėjo identifikuoti daiktų, taigi ir duoti teisiškai reikšmingų parodymų, tuo tarpu nurodytame kirpyklos remonto projekte jokių duomenų apie ginčo daiktus nėra. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad savo atsiliepime į ieškinį apeliantai buvo tiesiogiai pripažinę, kad ginčo plautuvę su kėde bei plaukų džiovintuvą nusipirko ankstesnis patalpų nuomininkas UAB „Reveira“, kurio akcininkas ir buvo S. Z., 2009 m. vasario 2 d. šiuos daiktus pardavęs ieškovei. Kadangi apeliantai neteigė, kad ginčo daiktus valdė kitu, t. y. ne nuosavybės, pagrindu, pripažintina, kad daiktus jie užvaldė neteisėtai. Nustačius, kad apeliantai ieškovės daiktus užvaldė be ieškovės valios, nėra ir pagrindo teigti, kad ieškovė valdymo teisę prarado savo valia.
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tarp kriterijų, į kuriuos teismas atsižvelgia spręsdamas išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo klausimą, kitos šalies turtinė padėtis tiesiogiai nenumatyta, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju apeliantai savo sunkios turtinės padėties net neįrodė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantai verčiasi negyvenamųjų patalpų nuoma, taigi gaunamos pensijos nėra vienintelės jų pajamos. Kitų duomenų apie turimą nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas apeliantai nepateikė, taigi ir neįrodė, kad iš jų priteista 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų suma jiems yra nepakeliama finansinė našta. Ši suma taip pat neviršija maksimalių rekomenduotinų dydžių ir iš esmės atitinka bylos sudėtingumą.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovų apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.