- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-19
- Bylos Nr.
- e2A-407-653/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08254-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- N. L.
- Atsakovas
- J. K., M. K.
- Kategorijos
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Virginijaus Kairevičiaus, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. L. ieškinį atsakovams J. K., M. K. dėl skolos pritesimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai solidariai iš atsakovų skolą ir palūkanas- 8 515,40 €, 5 % (penkių procentų) dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2008 m. liepos mėn. ji su atsakovais žodžiu sutarė, jog jiems paskolins reikiamą pinigų sumą automobiliui įsigyti. 2008 07 25 ieškovė apmokėjo atsakovų pateiktą PVM sąskaitą- faktūrą, išrašytą UAB ,,TT Auto“, pervesdama 36 000 Lt (10 426,32 €). Iš pradžių atsakovai geranoriškai mokėjo atsakovei įmokas, nuo 2008 08 01 iki 2014 12 10 atsakovai ieškovei sumokėjo dalį skolos- 7 819,74 €. Ieškovė siuntė raginimus bei pretenzijas, tačiau į raginimus atsakovai nereagavo ir liko skolingi ieškovei 8 515,40 € (negrąžintoji skolos dalis ir komercinių bankų vidutinės metinės palūkanos, galiojusios paskolos sutarties sudarymo metu- 9,09 % už laikotarpį nuo 2008 07 28 iki 2015 01 26).
Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovė pasiūlė jiems įsigyti automobilį ,,Mazda 3“, kurio kaina- 10 426,32 €. Kadangi atsakovai tokios pinigų sumos neturėjo, ieškovė pasiūlė įsigyti automobilį išsimokėtinai (dalį sumos sumokant iš karto, o likusią- dalimis). Tačiau nurodė, jog tokiu būdu automobilis pabrangs 1 448,10 €, šią sumą ieškovė norėjo gauti iš anksto kaip palūkanas. Atsakovai pasiskolino 4 054,68 €, dalį sumos- 1 448,10 € ieškovė pasiliko sau, o kitą kartu su savo pridėtais pinigais pervedė UAB ,,TT Auto“. Atsakovai grąžino ieškovei visą paskolintą sumą. Taip pat nurodo, jog ieškovė reikalauja nepagrįstai didelių palūkanų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Nustatė, kad 2008 07 25 ieškovė sumokėjo 36 000 Lt (10 426,32 €) UAB „TT Auto“. Šalys nėra sudariusios jokio rašytinio sandorio dėl lėšų- 36 000 Lt (10 426,32 €). Ieškovė tvirtina, kad tokiu būdu ji paskolino atsakovams lėšas, už kurias šie įsigijo automobilį iš bendrovės „TT Auto“. Taip pat ieškovė tvirtina, kad atsakovai grąžino ieškovei 27 900 Lt (7 819,74 €).
Pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.871 str. ir konstatavo, kad šalių sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma. Šioje byloje nėra duomenų apie aiškiai raštu išreikštą šalių valią sudaryti paskolos sandorį. Ieškovė lėšas pervedė ne atsakovams, o bendrovei „TT Auto“. Lėšų pervedimo operacijos išraše (b. l. 21) ir ieškovės sąskaitos išraše (b. l. 68, 69) nėra duomenų apie ieškovės lėšų skolinimą. Nors atsakovai neginčija aplinkybės, kad lėšas ieškovė pervedė, sumokėdama už atsakovams nuosavybėn atitekusį automobilį „Mazada 3“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tvirtina, jog ieškovė šias lėšas pervedė, tarpininkaudama atsakovams įsigyjant automobilį. Atsakovai nėra patvirtinę jokio dokumento, kuriame būtų pripažinę, jog ieškovei pervedus lėšas už atsakovų įsigytą automobilį, jie gavo iš ieškovės paskolą. Tai, kad ieškovė pervedė lėšas bendrovei „TT Auto“ už atsakovų įsigytą automobilį, atsakovams pastarąją aplinkybė pripažinus, leidžia spręsti, ne apie paskolos teisinių santykių atsiradimą, o tik apie aplinkybę, jog ieškovė 2008 07 25 kaip trečiasis asmuo, įvykdė atsakovų prievolę sumokėti už jų įsigytą automobilį (CK 6.50 str.). Trečiasis asmuo, įvykdęs kito asmens prievoles, perima kreditoriaus teises, susijusias su skolininku (CK 6.50 str. 3 d.). Tačiau šiuo pagrindu (kaip prievolę įvykdžiusio trečiojo asmens reikalavimas) ieškinys nėra pareikštas. Rašytinės paskolos sutarties, joje aptartų lėšų skolinimo sąlygų ir raštu išreikštos šalių valios sudaryti paskolos sandorį nebuvimas bei atsakovų nepripažinimas aplinkybės, jog su ieškove buvo sudaryta paskolos sutartis, yra pagrindas nuspręsti, jog ieškovė neįvykdė CPK 178 str. įtvirtintos pareigos- neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus (paskolos, o ne kitokio sandorio, sumokant už atsakovų automobilį, sudarymo). Todėl ieškinyje nurodytu pagrindu (paskolos suma ir palūkanos už paskolintas lėšas, CK 6.6.870- 6.872 str.) ieškinyje pareikšti reikalavimai negali būti patenkinti. Ieškovei nenurodžius kitokio pareikštų reikalavimų patenkinimo pagrindo, ieškinys (visi jo reikalavimai) atmetamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas (ieškovė N. L.) apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė 2008-07-24 nutraukė savo terminuoto indėlio sutartį tam, kad galėtų paskolinti pinigų atsakovams ir atsakovų prašymu paskolą pervesti bankiniu pavedimu jų nurodytam gavėjui. 2008-07-24 VĮ „Regitra“ buvo pateikti dokumentai automobilio registracijai, o 2008-07-25 ieškovė pervedė bankiniu pavedimu pinigus už atsakovų įsigytą automobilį. Tai, kad atsakovai paskolos sumos negavo nepaneigia atsakovų valios sudaryti tikslinę paskolos sutartį.
Nors atsakovė bankiniame pavedime nenurodė termino ”paskola“, tačiau atsakovų bankinių mokėjimų ieškovei paskirtyje nurodyta „Skolos grąžinimas“; šių įrodymų teismas nevertino. Be to, atsakovai patvirtino, kad su apeliante atsakovai turėjo tik vieną teisinį santykį –skolos grąžinimas už įsigytą automobilį.
Atsiliepimas
Atsakovai pripažino paskolinių santykių egzistavimą, tik nesutiko su tuo, kad yra likę skolingi.
Teismas net ir nesutikdamas su šalių teisine kvalifikacija, privalo pritaikyti konkrečią teisės normą ir pagal ją išspręsti byla iš esmės. Byloje yra pakankami duomenų, jog byla būtų išspręsta ir pagal CK 6.50 str. 3 d. ir išspręsti likusios negrąžintos sumos. Šioje situacijoje lieka tas pats faktinis pagrindas, todėl atsiranda teisinis neapibrėžtumas, t.y. ar ieškovė gali pasinaudoti naujo teisminio ginčo galimybe, reikšdama ieškinį kitu teisiniu pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovai (J. K., M. K.) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Sutiko su teismo išvadomis. Nurodė, kad CK 6.50 str. 3 d. prasme nustatinėtinos kitos faktinės aplinkybės, nes tai yra skirtingi teisių gynimo būdai, o teismas negalėjo peržengti bylos nagrinėjimo ribas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo: ieškovas nurodė, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu prašė priteisti negrąžintą skolą ir palūkanas, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog, ieškovei pervedus lėšas už atsakovų įsigytą automobilį, atsakovai gavo iš ieškovės paskolą. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovė 2008 07 25, kaip trečiasis asmuo, įvykdė atsakovų prievolę sumokėti už jų įsigytą automobilį, liudija tai, kad ieškovė perėmė kreditoriaus teises, susijusias su skolininku (CK 6.50 str. 3 d.). Kadangi šiuo pagrindu ieškinys nebuvo pareikštas, teismas ieškinį atmetė.
Kvalifikuojant šalių susiklosčiusius teisnius santykius, svarbu atsižvelgti į atsakovų poziciją šiuo klausimu. Iš atsiliepimo į ieškinį matyti, kad atsakovai neneigė, jog skolino iš ieškovės tam tikrą pinigų sumą, siekdami įsigyti automobilį, kad tarėsi dėl palūkanų nuo tam tikros pinigų sumos (b.l. 32). Šiuo aspektu yra svarbūs ir atsakovų paaiškinimai, užfiksuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendime išnagrinėtoje byloje Nr. 2-43693-859/2015 dėl santuokos nutraukimo, kurioje dalyvavo ir abi šios bylos šalys: minėtoje byloje pareiškėja M. K. paaiškino, kad N. L. pažįsta labai senai, susipažino maždaug prieš 17-20 metų. Prieš 6-7 metus, ji su savo vyru pasiskolino iš N. L. apie 30.000 Lt pinigų, tikslios sumos neatsimena, automobiliui įsigyti. Pirko automobilį Mazda 3, 2004 m. gamybos. Dėl paskolos su N. tarėsi vyras. Automobilis buvo reikalingas šeimai, abu juo naudojosi. Automobilį pirko tryse, ji, vyras ir N. Žino, kad N. sumokėjo už jų perkamą automobilį. Paskola N. grąžinta, kada tiksliai – nežino. Teismo posėdyje pareiškėjas J. K. paaiškino, kad yra neišspręstas ginčas dėl įsiskolinimo suinteresuotam asmeniui N. L. už suteiktą paskolą automobiliui įsigyti. Skolinosi iš N. L. apie 30.000-35.000 Lt. Dėl procentų susitarę nebuvo. Pasiskolintą sumą grąžino iš dalies per banką. Kitą dalį, apie 14.000 Lt, grąžino grynais pinigais po 2-3 dienų nuo to momento, kai nupirktą automobilį Mazda 3 įregistravo jo vardu. Iš šių 14.000 Lt dalis, t.y. ar tai 8.000 Lt, ar tai 9.000 Lt, buvo procentai už suteiktą paskolą, ką už visą paskolą uždirbo N. L., o 5.000 Lt, ar 6.000 Lt, tiksliau neatsimena, buvo dalies paskolos gražinimas. Nurodė, kad už N. L. paskolą dėl procentų su ja nesusitarė, tačiau, sumokėjo minėtus 8.000 ar 9.000 Lt kaip procentus, nes tiek iš paskolos norėjo uždirbti N. Minėtą automobilį Mazda 3 pirko šeimos poreikiams. Visiškai su N. L. atsiskaitė, kaip jam atrodo, 2014 m. gruodžio mėnesį, atlikus galutinį pavedimą per banką. Sutartyje nurodė, kad teismui priteisus skolą įsiteisėjusiu sprendimu, skolą grąžins kartu su sutuoktine solidariai.
Atsižvelgus į tai, pripažįstami pagrįstais apelianto argumentai, jog pačių atsakovų nurodytos aplinkybės patvirtina jų aiškią valią sudaryti paskolos sutartį su atsakove; iš tikrųjų šalys nesudarė rašytinės paskolos sutarties, tačiau tai nepaneigia paskolinių santykių egzistavimo fakto, tuo labiau, kad tai nedaro sandorio niekiniu; ginčas iš esmės kilo dėl to kiek atsakovai liko skolingi ieškovei, nes atsakovai teigė, jog visą buvusią skolą ir palūkanas, kiek buvo susitarta, grąžino.
Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovų paaiškinimus ir atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, taikė teismų praktiką, kurios aplinkybės skiriasi nuo šios bylos, todėl nurodyti teismų išaiškinimai (ratio decidendi) neaktualūs nagrinėjamoje byloje. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nebuvo įrodyti paskolos sutartiniai santykiai.
Vien tai, kad ieškovė pervedė paskolintas lėšas tiesiogiai automobilio pardavėjui (CK 6.50 str.), nesant ginčui, jog automobilį įsigijo atsakovai ir tai atitikimo jų valią, vertinama tik kaip pirkėjų prievolės įvykdymo būdas, bet nepaneigia egzistavusių šalių paskolinių santykių fakto, tuo labiau, kad atsakovai neprieštaravo dėl tokio prievolės įvykdymo būdo jų naudai. Tai, kad šalys buvo susitarusios būtent dėl tikslinės paskolos jiems suteikimo patvirtina ne tik pačių atsakovų pozicija, bet ir papildomi įrodymai: atsakovų dalinės paskolos grąžinimo bankinių mokėjimų nurodymuose nurodyta paskirtis „skolos grąžinimas“ (b.l. 13-14), taip pat duomenys apie tai, kad ieškovė 2008-07-24 nutraukė savo terminuoto indėlio sutartį, 2008-07-24 VĮ „Regitra“ buvo pateikti dokumentai automobilio registracijai, o 2008-07-25 ieškovė pervedė bankiniu pavedimu pinigus už atsakovų įsigytą automobilį (b.l. 68-69, 38). Šios aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad, nutraukus indėlio sutartį, ieškovė, skolindama pinigus atsakovams, tikėjosi sudaryti kitą jai labiau ekonomiškai naudingą sandorį. Objektyvių duomenų apie kitus tarp šalių susiklosčiusius prievolinius santykius, išskyrus atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes apie ieškovės tarpininkavimą perkant automobilį, kurios nėra patvirtintos kitais įrodymais, byloje nėra. Net ir padarius prielaidą apie minėtą tarpininkavimą, šie santykiai niekaip neapsprendžia tarpininko prievolės savo asmeninėmis lėšomis sumokėti už atsakovų automobilį.
Esant minėtoms aplinkybėms, darytina išvada, kad byloje įrodytas faktas apie šalių paskolinių teisinių santykių egzistavimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas visai netyrė kitų esminių bylos aplinkybių, t.y. kokia paskolos suma buvo paskolinta atsakovams, kokia suma buvo grąžinta ieškovei, ar buvo susitarta dėl palūkanų ir koks yra jų dydis. Šių esminių aplinkybių nagrinėjimas reikštų bylos nagrinėjimą iš naujo visais aspektais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliacinis instancijos teisme taip pat galima įrodinėti faktines bylos aplinkybes, tačiau bylos esmė turi būti atskleista pirmosios instancijos teisme, nes tą esmę atskleidus tik apeliacinės instancijos teisme šios instancijos teismas iš esmės veiks kaip pirmosios instancijos teismas, o šalys de facto praras teisę į apeliaciją. Bylos esmės atskleidimas apeliacinės instancijos teisme taip pat prieštarautų CPK įtvirtintai ribotos apeliacijos prigimčiai (CPK 312, 314, 320 str.). Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.