- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-05
- Bylos Nr.
- 3K-3-253/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Teodora Staugaitienė, Janina Januškienė, Antanas Simniškis
- Ieškovas
- V. R.
- Atsakovas
- E. K. G.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Januškienės ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovui E. K. G. dėl avanso grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 10 000 Lt sumokėto avanso ir bylinėjimosi išlaidas. Pagal šalių 2003 m. liepos 18 d. susitarimą pirkti iš atsakovo žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalį (duomenys neskelbtini) už 210 000 Lt, ieškovas sumokėjo 10 000 Lt avanso; atsakovas neįvykdė susitarimo, nes 2003 m. lapkričio 18 d. žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalį pardavė kitam asmeniui, dėl to privalo grąžinti ieškovui šio sumokėtus pinigus (CK 1.136–1.138, 6.1–6.4, 6.37, 6.38, 6.59, 6.237, 6.240 straipsniai).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį tenkino; teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 10 000 Lt sumokėto avanso, 300 Lt žyminio mokesčio, 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 5 proc. metinių palūkanų nuo 2004 m. kovo 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, ištyręs šalių 2003 m. liepos 18 d. susitarimą, jų paaiškinimus, taikė CK 6.193 straipsnio normą, pagal kurią, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai ir visos sutarties sąlygos aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei sudarymo aplinkybes. Teismas priėjo išvadą, kad šalys susitarime įtvirtino jo sudarymo metu atliktinus veiksmus ir juos įvykdė, t. y. ieškovas sumokėjo avansą atsakovui, taip pat nustatė būsimus šalių veiksmus – sumokėtą avansą įskaityti į ateityje sudaromą pirkimo–pardavimo sandoryje nustatytą sumą. Šalių ketinimus sudaryti sandorį teismas laikė rimtais, dėl to avansą vertino kaip garantą įsipareigojimams pagal susitarimą įvykdyti. Teismas nustatė, kad susitarimo tekstą ieškovui pasiūlė atsakovas, todėl pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalies normą, esant abejonių dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Atsakovo pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat paaiškinimuose esančius nenuoseklumus ir prieštaravimus dėl faktinių susitarimo sudarymo aplinkybių teismas vertino atsakovo nenaudai, nurodęs, kad taip atsakovas siekia išvengti pareigos grąžinti jam sumokėtą avansą. Kadangi sandoris neįvyko ir namų valdos ieškovas nenupirko, jis turi teisę reikalauti, kad sumokėta suma, kurią teismas pripažino avansine įmoka, turi būti grąžinta, nes atsakovas ją gavo be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 12 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą, ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovui 300 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 10,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą. Kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė (CPK 178 straipsnis), jog pagal 2003 m. liepos 18 d. susitarimą sumokėjo atsakovui 10 000 Lt avansą; ieškovas nepateikė prievolės įvykdymą patvirtinančio pakvitavimo (CK 6.65 straipsnio 1 dalis). Susitarime esančio įrašo apie tai, kad ieškovas sumoka avansą, kuris bus įskaičiuotas į būsimo pirkimo–pardavimo sandorio sumą, kolegija nelaikė pakankamu įrodymu, patvirtinančiu avanso sumokėjimą; sprendė, kad susitarime tiksliai nenurodytas avanso sumokėjimo laikas; aptariamo sandorio kaina ir mokėjimo terminai iš esmės paneigia tai, kad ieškovas sumokėjo 10 000 Lt avanso.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimą palikti galioti, priteisti ieškovui iš atsakovo 300 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą; kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas tyrė susitarimo turinį pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles; teismas, nustatinėdamas bylos aplinkybes ir vertindamas byloje esančius įrodymus, vadovavosi įrodymų tikėtinumo taisykle, kurios esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, dėl kurių byloje esančių įrodymų visuma leido teismui manyti, kad labiau tikėtina pinigų sumokėjimo faktą buvus, negu nebuvus; tirdamas šiuos įrodymus, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą praktiką bylose dėl įrodymų vertinimo, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“.
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tiesą byloje, pagrįstai atsižvelgė į atsakovo paaiškinimų nenuoseklumą dėl būsimo pirkimo–pardavimo sandorio sutartos kainos, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas apskritai nesivadovavo šio iki 2005 m. birželio 23 d. duotais paaiškinimais dėl būsimo sandorio kainos, nurodė, kad atsakovas tuo metu nerado savo susitarimo egzemplioriaus, dėl to galėjo neprisiminti visų susitarimo detalių, jas nurodyti netiksliai. Šie apeliacinės instancijos teismo argumentai kelia abejonių, nes atsakovas paaiškinimus apie sandorio kainą pakeitė praėjus metams nuo atsiliepimo į ieškinį, kuriame jis pripažino 210 000 Lt sandorio kainą, pateikimo; atsakovui tapo naudingiau įrodinėti sandorio kainos sumažinimą šalių susitarimu iki 200 000 Lt, nei įrodyti aplinkybes dėl avanso, todėl pirmosios instancijos teismo motyvas apie netikslumus atsakovo paaiškinimuose buvo svarbus ir pagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl CK 6.65 straipsnio normos pažeidimo yra nepagrįsta, nes nurodytas straipsnis nenustatė konkrečios prievolės įvykdymą patvirtinančio pakvitavimo formos. Šiuo atveju vietoje atskiro dokumento ar įrašo apie avanso sumokėjimą šalys susitarimo ir avanso sumokėjimo metu sumažino būsimo sandorio kainos likutį, t. y. vietoje sutartų 210 000 Lt pirkėjas sandorio sudarymo atveju privalėjo sumokėti 200 000 Lt; ištaisymai susitarime rodo, kad šalys susitarė, jog pirkėjas sumoka 10 000 Lt avansą susitarimo sudarymo metu; kolegija nepagrįstai laikė, kad CK 6.65 straipsnio prasme šis įrašas yra nepakankamas įrodymas apie avanso sumokėjimą ir kad susitarime nenustatytas avanso sumokėjimo laikas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas; šalių 2003 m. liepos 18 d. susitarime nebuvo nustatytas terminas avansui sumokėti, tik nurodyta, kad pirkėjas sumoka 10 000 Lt avansą, ir kai jis bus sumokėtas, ši suma bus įskaičiuota į pirkimo–pardavimo sandoryje nustatytą kainą. Kadangi ieškovas neturėjo pinigų avansui sumokėti, nes nepardavė savo buto, tai avanso atsakovui nesumokėjo, priešingu atveju šis faktas būtų patvirtintas pagal CK 6.65 straipsnio normą. Pataisymus ir papildymus dėl susitarimo sąlygų kiekviena šalis įrašė į savo susitarimo egzempliorių, tačiau galutinę būsimo sandorio kainą šalys nustatė 200 000 Lt, sumokant po 100 000 Lt per du kartus; aplinkybę, kad avansas nebuvo sumokėtas, patvirtina nurodytų sumų mokėjimų išdėstymas, nes, priešingu atveju, vienas iš mokėjimų būtų 90 000 Lt. Kasacinio skundo argumentas, kad ieškovas ištaisė sandorio kainą į 200 000 Lt po to, kai šis sumokėjo avansą, yra nepagrįstas ir neatitinka apdairaus ir protingo žmogaus elgesio – apdairu ir protinga būtų įforminti avansinę įmoką ir tai, kad ji gauta, bet ne taisyti sandorio sumas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino, kad susitarime esantis įrašas, jog ieškovas sumoka atsakovui avansą, kuris bus įskaičiuotas į pirkimo–pardavimo sumą, nelaikytinas pakankamu įrodymu, kad avansas buvo sumokėtas; teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog sumokėjo atsakovui 10 000 Lt avanso, atitinka CPK 185 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo; prielaidomis grindžiami reikalavimai negali būti pagrindu ieškiniui patenkinti (CPK 178 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
Šalys 2003 m. liepos 18 d. susitarė, kad ieškovas pirks, o atsakovas parduos žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalį (duomenys neskelbtini); iki sutartos datos sandoris nebuvo sudarytas, tarp šalių kyla ginčas dėl 2003 m. liepos 18 d. susitarime minimo 10 000 Lt avanso.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis); tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės, o ne fakto klausimus, todėl šioje byloje nagrinėjami tik tie kasacinio skundo argumentai, kuriuose keliami teisės klausimai, tai – įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių, taip pat sutarčių aiškinimo taisyklių nustatančių teisės normų taikymo klausimai.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs šalių susitarimo turinį ir kitus įrodymus bei juos įvertinęs, atsižvelgęs į civiliniame procese pripažįstamą ir teismų praktikoje taikomą tikėtinumo taisyklę, padarė išvadą, kad ieškovas sumokėjo atsakovui 10 000 Lt avansą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino šį sprendimą nepagrįstu dėl netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, jį panaikino ir ieškinį dėl 10 000 Lt priteisimo iš atsakovo atmetė, nurodęs motyvus, kuriuos galima sugrupuoti taip: 1) ieškovas nepateikė pakvitavimo apie avanso sumokėjimą, kaip tai numato CK 6.65 straipsnio 1 dalies norma; 2) įrašas susitarime, kad pirkėjas (ieškovas) sumoka pardavėjui (atsakovui) 10 000 Lt avansinį garantą, negali būti pripažintas pakankamu įrodymu apie avanso sumokėjimą, nes susitarime nėra tiksliai nurodytas avanso sumokėjimo laikas – susitarimo sudarymo metu ar iki susitarimo pasirašymo; 3) pagal susitarime nurodytą aptariamo sandorio kainą bei jos mokėjimo terminus negalima pripažinti, kad ieškovas tikrai sumokėjo avansą.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad rėmimasis CK 6.65 straipsnio 1 dalimi šiuo atveju nėra teisiškai pagrįstas motyvas ieškiniui atmesti. CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Tai, kad kreditorius privalo išduoti pakvitavimą apie prievolės įvykdymą, yra bendroji taisyklė, nes šalys gali sutartyje nustatyti ką kita. Sąvoka ,,pakvitavimas” reiškia bet kurį rašytinį dokumentą, kuriame atsispindi kreditoriaus valia ir kiti duomenys apie įvykdymą, pavyzdžiui, pakvitavimui prilygsta prievolės įvykdymo įrašas skolininkui grąžintame skolos dokumente. Ieškovo teigimu, šalių pasirašytas susitarimas yra dokumentas, kuriame, be kitų duomenų, yra įrašas apie sutartos avanso sumos sumokėjimą atsakovui. Tokio rašytinio dokumento buvimas yra pagrindas pripažinti, kad susidariusi teisinė padėtis formaliai atitinka CK 6.65 straipsnio 1 dalį, kurioje reglamentuojamas prievolės įvykdymo sandorio patvirtinimas; kitas dalykas yra tas, kad šalys skirtingai aiškina jų pasirašytame dokumente esantį įrašą apie avanso sumokėjimą, tačiau tai yra teismo tyrimo ir vertinimo dalykas, taikant kitas materialinės, taip pat procesinės teisės normas; tuo tarpu nėra pagrindo ieškinį pripažinti atmestinu motyvuojant tuo, kad ieškovas nepateikė CK 6.65 straipsnio 1 dalies normoje minimo pakvitavimo.
Iš apeliacinės instancijos teismo motyvo, kad šalių susitarime nėra tiksliai nurodytas avanso sumokėjimo laikas – susitarimo sudarymo ar iki jo pasirašymo metu, išplauktų, jog kalbama apie praeityje įvykusį mokėjimą, ką ir teigia ieškovas. Apeliacinės instancijos teismas labai glaustai motyvavo, kad susitarime nurodyta sandorio suma 200 000 Lt ir jos mokėjimo tvarka – per du kartus po 100 000 Lt, paneigia ieškovo teiginius apie 10 000 Lt avanso sumokėjimą; teismas netyrė ir nevertino, kokią reikšmę šiuo atžvilgiu turi sandorio sumos ištaisymai susitarimo tekste, kodėl šalys juos skirtingai aiškina; teismas niekaip nevertino nenuoseklių ieškovo ir atsakovo pareiškimų dėl sutartos sandorio sumos.
Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, pažymi, kad apeliacija – tai pirmosios instancijos teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma. Apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tikrinama joje priimto teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis); kartu pastebėtina, kad draudimas peržengti apeliacinio skundo ribas nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas gali remtis tik apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir įrodymais. Atsiliepimuose į apeliacinį skundą pateikti argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais, todėl ir juos apeliacinės instancijos teismas privalo analizuoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, nepasisakė, kodėl laiko neteisingomis vieną ar kitą teismo išvadą, nenurodė, kurias įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas šis pažeidė; tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų analizė duoda pagrindą teigti, kad šis teismas savo išvadas, skirtingas nei pirmosios instancijos teismo, grindė iš esmės prielaidomis, nenuosekliais ir neišsamiais teiginiais; toks teismo sprendimas neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų.
Teisėjų kolegija pagal išdėstytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas, nesant tam įstatyminio pagrindo; teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Šalys skirtingai aiškina jų pasirašyto susitarimo turinį; esant ginčui dėl vienos ar kitos sutarties sąlygos tikrosios prasmės, teismas pagrįstai aiškino sutartį pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles, išsamiai ištyrė susitarimo tekstą gramatiniu požiūriu, taip pat tyrė tikruosius šalių ketinimus, atskiras sutarties sąlygas ir jų tarpusavio ryšį. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė procesinės ir materialinės teisės klausimus, išvadą dėl ieškinio pagrįstumo padarė, vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, kurios esmė yra ta, kad teismas civiliniame procese išvadą apie faktų buvimą gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo; tokioms aplinkybėms esant, apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl nutartyje aptartų esminių procesinės teisės normų pažeidimo pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu, jis naikintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. Patenkinus ieškovo kasacinį skundą, ieškovui iš atsakovo priteistinas 300 Lt žyminis mokestis, sumokėtas už kasacinį skundą (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimą palikti galioti.
Priteisti ieškovui V. R., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo E. K. G. a. k. (duomenys neskelbtini), 300 Lt žyminį mokestį, sumokėtą už kasacinį skundą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.