- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-16
- Bylos Nr.
- 1A-490-919/2024
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Judita Sungailaitė, Laima Šeputienė
- Nuteistasis
- A. Z.
- Nukentėjusysis
- J. O.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Juditos Sungailaitės ir Laimos Šeputienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. ir jo gynėjo advokato A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje bei dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;
pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Nuspręsta priteisti iš A. Z. 2 000,00 Eur (dviejų tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimą ir 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) bylinėjimosi išlaidas nukentėjusiajai J. O..
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti visiškai ir priteisti iš A. Z. 291,21 Eur (dviejų šimtų devyniasdešimt vieno euro 21 ct) turtinę žalą, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, juridinio asmens kodas 191351679, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“.
Nuspręsta priteisti iš A. Z. 15,86 Eur (penkiolikos eurų 86 ct) teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei (mokėti pasirinktinai į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5662).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. Z., Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 8 d. nuosprendžiu nuteistas už tai kad, 2023 m. gegužės 20 d. apie 20.15 val., prie (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą medinės lentos galu smūgiavo J. O. į kairės kojos šlaunį, vieną kartą lenta sudavė J. O. per dešinės rankos plaštaką, užstojusiai I. O., šiais veiksmais padarė nukentėjusiajai odos nubrozdinimą dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, poodinę kraujosruvą kairės šlaunies viduriniame trečdalyje, tuo sukėlė J. O. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą, bei vieną kartą medinės lentos galu smūgiavo I. O. į kairės kojos kelį, bei metė į I. O. kibirą su skysčiu, pataikė jam į krūtinę, šiais veiksmais padarė nukentėjusiajam kairio blauzdikaulio lateralinio krumplio atraminės dalies intrasąnarinį lūžį, muštinę žaizdą kairiame kelyje, tuo sukėlė I. O. fizinį skausmą ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.
2. Nuteistasis A. Z. ir jo gynėjas, nesutikdami su priimtu nuosprendžiu, skundžia jį apeliacinės instancijos teismui ir prašo Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti A. Z. atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis iš esmės nepagrįstas. Teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. A. Z. kaltė padarius tyčinius jam inkriminuotus pažeidimus neįrodyta. Teismas teisingai nustatė, kad tarp kaltinamojo tėvų ir nukentėjusiųjų jau daug metų vyksta konfliktas dėl Z. sklype, šalia O. sklypo tvoros, sodinamų augalų naikinimo. A. Z. pagal notariškai patvirtintą įgaliojimą jau keli metai atstovauja savo garbaus amžiaus tėvus. Nukentėjusioji J. O. teisme konfliktus pripažino ir parodė, kad sklypą nuo Z. pusės užtvėrė aukšta aklina tvora, tačiau apačioje paliko tarpą, kuris ir yra ginčų bei nesutarimų objektas, o tvorą užtvėrė ne ant sklypo ribos, paliko savo teritorijoje apie 15-20 cm, šį žemės plotelį laiko savu ir neliečiamu, todėl Z., esą, neturi teisės jo liesti, „gadinti riboženklių“, net išrauti piktžoles, patys O. šios teritorijos neprižiūri. Z. neturėjo teisės tarpą tarp žemės ir tvoros uždengti lentomis, todėl jos sutuoktinis ir ji kelis kartus, priėję prie Z. tvoros iš gatvės pusės, ištraukė lentą ir numetė į Z. sklypo teritoriją. Šios aplinkybės nėra ginčijamos, byloje yra duomenys, kad Z. augalai prie tvoros buvo naikinami, džiūsta ir medžiai. Būtent dėl šios priežasties nuteistojo A. Z. elgesys, siekiant apsaugoti tėvų teritoriją, yra teisėtas, o nukentėjusieji, vis ištraukdami lentą ir ją numesdami ant augalų, elgėsi neteisėtai, tai yra konfliktą akivaizdžiai provokavo. Tai jausdamas ir žinodamas, konflikto metu A. Z. darė garso įrašą. Įrašai nekokybiški, tačiau akivaizdžiai girdimi nukentėjusiųjų grasinimai, įžeidinėjimai, rusiški keiksmažodžiai, itin agresyvus jų elgesys. Todėl teismas turėjo pagrindą A. Z. veikose pripažinti minėtą aplinkybę lengvinančia jo atsakomybę, tačiau šio klausimo net nesvarstė.
2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, jog A. Z. lentas tvirtino ne O. sklypo ribose, o apie 15-20 cm nuo tvoros, t. y. savo tėvams priklausančio sklypo ribose. Tai matyti ir iš fotonuotraukų. Nuteistasis A. Z. visą konflikto laiką buvo savo (tėvų) teritorijoje, nebuvo išėjęs net į gatvę. Abu nukentėjusieji akivaizdžiai brovėsi į Z. teritoriją, nors tam nebuvo pagrįsto reikalo. Jeigu A. Z. būtų padaręs kokį tai jų teisių pažeidimą, O. būtų turėję teisę tai užfiksuoti ir informuoti atitinkamas tarnybas. A. Z. elgėsi taip, kaip jam ankstesnių iškvietimų metu buvo patarę policijos pareigūnai. Nukentėjusieji pasirinko netinkamą konflikto sprendimo būdą, neva gindami tik jiems suprantamas nuosavybės teises. Jie labai impulsyviai sureagavo į A. Z. veiksmus, iš to kyla vienintelė išvada, kad suprato, jog A. Z. siekia pašalinti galimybę jiems toliau kenkti. Nukentėjusiosios J. O. aiškinimas, kad vietomis tarpas tarp tvoros ir žemės labai nedidelis, esmės nekeičia – didelio tarpo purkštuvo galvutei nereikia.
2.3. Apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiųjų parodymus. Jų agresyvus elgesys, ypač I. O., patvirtinamas prie bylos pridėtais garso įrašais. Siekdamas uždengti tarpą apačioje prie tvoros, A. Z. nesikėsino nei į nukentėjusiųjų nuosavybę, nei į sveikatą, konflikto neprovokavo, tačiau įtarė jį būsiant, todėl iš anksto pasiruošė garso įrašymo įrenginį. Nevienkartinis storos, sunkios ir ilgos lentos ištraukimas per metalinės tvoros apačią ir jos nusviedimas ant Z. sklypo augalų akivaizdžiai rodo O. tyčią bet kokiomis priemonės sukelti konfliktą.
2.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog Z. sklypo tvora nuo gatvės yra 0,5 - 0,6 m. aukščio. Pagal I. O. ir J. O. parodymus, A. Z., pakėlęs tik 2 - 3 metrų ilgio lentą, jos galu smogė J. O., po kiek laiko - I. O. į kelio sritį, ir tuo metu jie gana taikiai stovėjo gatvėje, už tvoros, to nesitikėdami. Tokie jų parodymai nepatvirtinami jokiais kitais bylos duomenimis. Vykstant konfliktui prie tvoros, lentos galu norint sumušti I. O. kelio sritį, tai galima padaryti dviem būdais: konflikto dalyviams stipriai tempiant lentą į save; A. Z. lentą atėmus, ją iškėlus virš tvoros lentos galu žemyn į gatvės (I. O.) pusę ir smūgiuojant. Tačiau, kad sumušti kelio sritį, I. O. nuo tvoros turėjo būti atsitraukęs. Lieka reali galimybė, kad I. O. kelio sritis buvo sužalota jam ir A. Z. intensyviai tampant lentą į save pro tvoros tarpus. Tokia konflikto dalyvių padėtis galimo sužalojimo metu atitinka vienodus ir nuoseklius A. Z. parodymus ir neprieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, kurie nurodo tik vienkartinį lentos ištraukimą ir numetimą. Nepaneigta, kad I. O. buvo sužalotas ar susižalojo grumtynių metu. Atsižvelgiant į garbingo amžiaus asmens kūno, kremzlių, kaulų būklę bei neproporcingus amžiui veiksmus, traumą jis pilnai galėjo patirti tiek kliudžius jo koją lentos galu, tiek koja atsitrenkus ar užkliudžius kitus kietus daiktus. Pažymėtina, kad I. O. dėl patirtos traumos (sužalojimo) grumtynių metu niekaip nesureagavo, tiktai duodamas parodymus nurodo, kad pajuto fizinį skausmą. Pagal nukentėjusiųjų parodymus, konfliktas ilgiausiai galėjo trukti 2-3 minutes, tačiau pagal A. Z. ir jo tėvų parodymus konfliktas tęsėsi žymiai ilgiau.
2.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma jog nukentėjusiųjų nurodomos konflikto aplinkybės, smūgių seka, eiliškumas, trukmė veda į tai, kad jie taikiai stovėjo už tvoros, o A. Z. 2-3 metų ilgio lentos galu jiems smūgiavo į įvairias kūno vietas. Tai prieštarauja ne tik logikai, bet ir liudytojų V. Z. bei G. V. Z. parodymams, kurie girdėjo ir matė konfliktą. Jų parodymai objektyviai nepaneigti. I. O. parodymų teisme patikrinti nebuvo galimybės, tačiau ši našta kaltinamajam negalėjo būti perkelta.
2.6. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas be pagrindo remiasi kaip neginčytinomis paskutinėmis (antrosiomis) teismo medicinos ekspertizių išvadomis, esą „labiausiai tikėtina“, ,,lentą tampyti reiktų pasilenkus, lenta turėtų būti kelių lygyje, ir maža tikimybė, kad esant tokioje padėtyje išsprūdus lentai nukentėjęs sau pasidarytų konstatuotus sužalojimus...“. Tai tikimybinė išvada, nepaneigianti nei nuteistojo A. Z., nei liudytojų duotiems parodymams apie įvykio konkrečias aplinkybes.
2.7. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog nuosprendyje neatsižvelgta ir į tai, kad lūžo ne ištisinis kaulas, o padarytas intrasąnarinis lūžis. Prokuroras buvo pasiūlęs papildomai esant reikalui apklausti ekspertą: manytina, kad esant pasilenkus, nepatogioje padėtyje tampant lentą asmeniui, kuriam yra 85 metai amžiaus, nurodyto lūžio padarymui atitinkamomis aplinkybėmis didelės jėgos nereikia. Ekspertas teisme papildomai neapklaustas, išvados neaiškumai nepašalinti, nors tai galėjo turėti esminės reikšmės nuosprendžio rūšiai. Labiausiai tikėtina, kad nukentėjusiajai J. O. odos nubrozdinimas ir kraujosruva buvo padaryta esant nepatogiose padėtyse - tampant lentą ir grumiantis.
2.8. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog teismas kaltinamojo tėvų V. Z. bei G. V. Z. parodymus atmetė nesant byloje juos paneigiančių duomenų, tik todėl, kad jie yra A. Z. tėvai ir jų parodymai atitinka sūnaus, o ne nukentėjusiųjų parodymams.
Atsiliepimas
3. Nukentėjusioji J. O. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 8 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
3.1. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje analizavo nuteistojo tėvų, kaip vieno iš įrodymų šaltinio, parodymus, juos gretino, bei padarė pagrįstą išvadą, kad vadovautis pastarųjų parodymais nėra pagrindo. liudytojų V. Z. ir G. V. Z., kurie tvirtai teigdami, kad nuteistasis nukentėjusiesiems nesmūgiavo, nors patys patvirtino, kad visų įvykio aplinkybių nematė/neprisimena dėl amžiaus, parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė, nelaikė jais patikimais, nes byloje išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtino priešingas aplinkybes.
3.2. Atsiliepime teigiama, jog visi argumentai, susiję su augalų naikinimu, aklina tvora, nukentėjusiųjų tariamu netinkamu konflikto būdo pasirinkimu ir t.t., nėra šios bylos dalykas. Jei nuteistasis laiko, kad yra pažeidžiami jo tėvų, kaip kaimyninio žemės sklypo savininkų, interesai, tokius ginčus gali spręsti civilinio proceso tvarka. Apeliacinio skundo argumentai, kad neva savo elgesiu nuteistasis siekė apsaugoti tėvų teritoriją, visiškai nesuteikia teisės nuteistajam naudoti smurtą kitų asmenų atžvilgiu, kaip kad nustatyta nagrinėjamos bylos atveju.
3.3. Atsiliepime pažymima, jog nukentėjusieji konflikto metu stovėjo gatvėje, į Z. teritoriją nesibrovė, visi A. Z. smūgiai nukentėjusiesiems buvo suduoti jiems būnant gatvėje. Iš karto po suduoto smūgio J. O., ji, reaguodama į A. Z. neteisėtus, agresyvius, smurtinius veiksmus, kreipėsi telefonu į pagalbos tarnybą. Ir nors apeliantas nurodo, kad neva I. O. dėl patirtos traumos grumtynių metu niekaip nesureagavo, tačiau I. O. iš karto pasakė nukentėjusiajai, kad jam labai skauda koją ir krūtinę, eidamas namo stipriai šlubavo. Taip pat I. O. sakė ir parodė sužalotą koją bei šlapius rūbus atvykusiems policijos pareigūnams. Nukentėjusiųjų parodymus pagrindžia ir teismo medicinos specialistų išvados, kuriuose nurodyta, kad nukentėjusieji sužalojimus patyrė tiesioginiais trauminiais poveikiais, aplinkybėse nurodyti laiku ir būdu.
3.4. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad nėra byloje ginčo dėl to, kad lenta iš tiesų buvo pataikyta abiem nukentėjusiesiems, buvo suduoti apskritai bent keturi smūgiai. Tyčios sukelti fizinį skausmą kryptingumą rodo tas faktas, kad pats nuteistasis atsinešė kibirą, jį pripildė vandeniu ir sąmoningai jį paleido į nukentėjusįjį I. O.. Suduodamas smūgius nukentėjusiesiems nuteistasis suprato, jog jo veika padarys žalos nukentėjusiųjų sveikatai. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas be pagrindo rėmėsi kaip neginčytinomis paskutinėmis teismo medicinos ekspertizių išvadomis, yra visiškai nepagrįsti bei atmestini. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo pateikiama įvykio versija apie neva netyčia sužalotus nukentėjusiuosius, vertintina kritiškai vien todėl, kad tai yra bandymas išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Teismo medicinos ekspertas, teikdamas išvadas, įvertino nukentėjusiųjų amžių, sveikatos būklę ir kt., tuo tarpu nuteistasis ir jo gynėjas, neturėdami medicininio išsilavinimo, bei neturėdami jokio supratimo apie žmogaus fiziologiją, anatomiją, teikia savo subjektyvias versijas, prieštaraujančias prieš tai nurodytoms ekspertų išvadoms.
3.5. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių tokių kaip įžeidimas, smurtas, moralės normoms prieštaraujantis nukentėjusiųjų elgesys, kas sudarytų teisines prielaidas šiuos veiksmus traktuoti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Net jei ir laikyti, kad nuteistojo nurodytame garso įraše galėtų būti nukentėjusiųjų balsai, savaime tai nesuteikia apeliantui teisės smurtauti prieš juos. Vien faktas, kad tarp nuteistojo tėvų ir nukentėjusiųjų vyksta nesutarimai kaip tarp kaimyninių žemės sklypų savininkų, visiškai nesuteikia pagrindo nukentėjusiųjų veiksmus vertinti kaip provokuojančius, o provokacija galima pavadinti paties A. Z. veiksmus.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. Z. ir jo gynėjas advokatas A. J. prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji J. O. ir jos atstovas advokatas V. A. prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. Z. ir jo gynėjo advokato A. J. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju, apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl A. Z. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje bei BK 140 straipsnio 1 dalyje.
6. Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.
7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo A. Z. ir jo gynėjo advokato A. J. apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.
8. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nesutinkama su įrodymų vertinimu, teigiant, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl A. Z. kaltės nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiųjų I. O. ir J. O. duotais nuteistąjį kaltinančiais parodymais, netinkamai nevertindamas liudytojų V. Z. bei G. V. Z. duotų nuteistąjį išteisinančių parodymų bei netinkamai įvertindamas byloje esančias specialisto išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių – regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo netekimo ar kito sunkaus suluošinimo, susirgimo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba didelės dalies profesinio ar bendro darbingumo praradimo, arba nepataisomai subjauroto nukentėjusio asmens kūno. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
10. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.
11. Bylos faktiniai duomenys, t. y. nukentėjusiųjų protokolas – pareiškimas, jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu, specialisto išvados patvirtina, kad 2023 m. gegužės 20 d. apie 20.15 val. prie (duomenys neskelbtini), įvyko konfliktas tarp nukentėjusiųjų J. O., I. O. ir nuteistojo A. Z., kurio metu nukentėjusiesiems - J. O. ir I. O., buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytas nežymus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nors apeliaciniame skunde menkinami nukentėjusiųjų parodymai bei jų įrodomoji galia, tačiau iš byloje esančių nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jie iš esmės nuosekliai tvirtino, kad įvykio vietoje ne kas kitas, o būtent nuteistasis A. Z. prieš juos smurtavo, tai yra tyčia vieną kartą medinės lentos galu smūgiavo J. O. į kairės kojos šlaunį, vieną kartą lenta sudavė J. O. per dešinės rankos plaštaką bei vieną kartą medinės lentos galu smūgiavo I. O. į kairės kojos kelį, bei metė į I. O. kibirą su skysčiu, pataikė jam į krūtinę. Tokiu būdu padarant nukentėjusiajai J. O. odos nubrozdinimą dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, poodinę kraujosruvą kairės šlaunies viduriniame trečdalyje, o nukentėjusiajam I. O. padarant kairio blauzdikaulio lateralinio krumplio atraminės dalies intrasąnarinį lūžį, muštinę žaizdą kairiame kelyje.
12. Nukentėjusioji J. O. apklausiama ikiteismino tyrimo metu nurodė, kad 2023 m. gegužės 20 d. apie 20.15 val. buvo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir išgirdo triukšmą, panašų į skardos daužymą, kur yra jų tvora nuo Z. sklypo. Eidama pasižiūrėti, sutiko savo vyrą I. O. ir suprato, kad kaimynas A. Z. vėl kažką daro prie jų tvoros. Tvora yra aukšta, todėl ji su sutuoktiniu nuėjo iš gatvės pusės pasižiūrėti, ką A. Z. daro prie jų tvoros. Ji su sutuoktiniu pasakė, kad pastarasis negadintų riboženklio, paliktų tvorą ramybėje bei negamintų jokių konstrukcijų ant jų sklypo, nes už tvoros dar yra apie 15-20 cm iki sklypo ribos. Tarp jų ir kaimyno kilo ginčas, kurio metu įsikarščiavęs A. Z. paėmė apie 15 cm pločio, 2-3 m ilgio medinę lentą ir sudavė jai į kairės pusės šlaunį. Ji pajuto skausmą kojoje. Sutuoktinis liepė pastarajam liautis. Sutuoktinis jai pasakė pranešti policijai. Ji nuėjo namo pranešti policijai. Vėliau grįžo, kur buvo likęs jos sutuoktinis. Kaimynas vėl pradėjo rėkti ant jos „vėl čia atėjai šliundra“ ir karščiuotis. Sutuoktinis, pamatęs, kad prie pat jų tvoros guli lenta, norėjo ją paimti ir patraukti, tačiau A. Z. ją sugriebė, išplėšė sutuoktiniui iš rankų ir ruošėsi trenkti I. O.. Tai pamačiusi, norėjo atitraukti ir užstoti senyvo amžiaus I. O., kuomet A. Z. smūgiavo ir pataikė jai į dešinės rankos plaštaką. Ji juto fizinį skausmą. Atšokus lenta trenkė I. O. į koją. Po to jie traukėsi, nes po smūgio sutuoktinis sunkiai ėjo. A. Z. metė į I. O. kibirą su vandeniu ir pataikė pastarajam į krūtinę. I. O. akivaizdžiai pajuto fizinį skausmą. Kitą dieną, skausmui nepraeinant, ji ir sutuoktinis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių (1 t., b. l. 46, 100 – 101).
13. Duodama parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji J. O. davė analogiškus parodymus ir nurodė, kad 2023 m. gegužės 20 d., apie 20 val. išgirdo garsus, lyg daužytų tvorą. Išėjo pažiūrėti kas vyksta. Prie tvoros, ant sklypų ribos sutiko savo vyrą I. Pamatė, kad A. Z. kala jų tvorą lentą. Jų tvora yra užtverta taip, kad yra 15 cm nuo sklypų ribos. Pasakė jam, kad baigtų darbus ir neleido tvirtinti užkardų. Lentą, kurią jis bandė pritvirtinti, nusviedė į jų sklypą. J. O. parodė, kad ji su vyru buvo gatvėje, o A. Z. buvo savo sklype ir sakė jiems dingti. A. Z. vadino ją šliundra. Ji su vyru nesitraukė ir tada A. Z. trenkė lenta jai į koją. Po smūgio skaudėjo. A. Z. mama tai matė, nukentėjusioji jai pasakė raminti savo sūnų. Nukentėjusiosios vyras pasakė jai kviesti policiją ir ji nuėjo į savo kiemą paskambinti į policiją. Tada vėl grįžo prie sklypų ribos. Vyras buvo atsirėmęs į jų tvorą, o ranką padėjęs ant vamzdžio. A. Z. neleido vyrui laikyti rankos ant to stulpo ir vis puolė jos vyrą. A. Z. demonstratyviai dėjo lentą, paskui pamatė, kad jis norėjo ta lenta trenkti jos vyrui ir ji užstojo savo vyrą – užkišo ranką ir jai nubrozdino ranką. Paskui jos vyras norėjo paimti tą lentą, o A. Z. kirto ta lenta jos vyrui. Pamatė, kad jos vyrui nuo smūgio suskaudo ir jie jau ruošėmės eiti namo. Tada A. Z. persisvėrė per tvorą ir trenkė jos vyrui į krūtinę kibiru. Nukentėjusioji parvedė vyrą namo, nes jis šlubavo, paguldė ir laukė policijos. Kai atvažiavo policijos pareigūnai, nuėjo ir pasakė, kad sužalotas jos vyras. Paskui pareigūnai perskambino, paklausė, ar reikia medikų pagalbos, pasakė, kad nereikia. Kai nuėjo atvykus pareigūnams, jie jai pasakė eiti namo, o paskui pas juos atėjo kai jau buvo prieblanda. Nukentėjusiosios vyras parodė žaizdą, šlapius rūbus. Skystis, kuriuo A. Z. apipylė jos vyrą, buvo kažkoks riebus, kaip pamazgos. Pareigūnai juos apklausė ir išvažiavo. Buvo jau apie 2 val. nakties. Ryte nukentėjusioji nuvežė savo vyrą į ligoninę, nes jam buvo blogai (3 t., b. l. 131-136). Taigi, matyti, kad tiek ikiteismino tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji davė nuoskelius parodymus, iš kurių matyti, kokio pobūdžio veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu atliko A. Z., koks buvo jų kiekis ir eiga. Nukentėjusiosios duoti parodymai nuo pat pradžių buvo nuoseklūs ir nekito, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl šių parodymų nenuoskelumo yra nepagrįsti ir atmestini.
14. Nukentėjusysis I. O. apklausiamas ikiteismino tyrimo metu nurodė, kad 2023 m. gegužės 20 d. apie 20.15 val. kaimynas A. Z. iš gretimo kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), kažką pradėjo daryti prie jų kiemo tvoros. Tvora yra gana aukšta, todėl jis atėjo iš gatvės pusės pasižiūrėti, ką kaimynas daro prie jo tvoros. Jis kaimynui pasakė, kad pastarasis negadintų riboženklio, paliktų jo tvorą ramybėje ir negamintų jokių konstrukcijų ant jų sklypo. Tarp jo ir kaimyno kilo ginčas. Kilus ginčui, atėjo ir jo sutuoktinė J. O.. Kaimynas vadino pastarąją negražiais žodžiais. Ginčo metu įsikarščiavęs kaimynas A. Z. paėmė kieme gulėjusią apie 15 cm pločio, 2-3 m ilgio medinę lentą ir sudavė ja J. O. į koją. Jis liepė kaimynui liautis ir pasakė, kad sutuoktinė kviestų policiją. J. O. nuėjo kviesti policijos, o jis liko gatvėje prie kaimyno sklypo. Jis laukė ir stebėjo, ką darys A. Z.. Paskambinusi į policiją, sutuoktinė grįžo ir kaimynas vėl pradėjo rėkti, kad „vėl čia atėjai šliundra“ bei vėl pradėjo karščiuotis. Jis pamatė, kad prie jų tvoros guli lenta ir norėjo ją patraukti, tačiau A. Z. sugriebė lentą, išplėšė jam iš rankų ir stačia lenta trenkė jam į koją. Po smūgio jis pajuto stiprų skausmą kairio kelio srityje. Jis sukosi eiti tolyn, kuomet kaimynas kieme paėmė kibirą su skysčiu, metė į jį ir pataikė į krūtinę. Dėl senyvo amžiaus, negalėjo išsisukti. Pataikius kibirui, juto fizinį skausmą. Po to jis nuėjo namo. Kitą dieną, nepraėjus skausmui, kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių (1 t., b. l. 57, 147 - 148). Taigi, kaip matyti šis nukentėjusysis davė nuoseklius parodymus, sutampančius su nukentėjusiosios J. O. duotais parodymais, nurodė, analogiškas įvykusio įvykio aplinkybes bei detaliai paaiškino A. Z. atliktų veiksmų pobūdį bei eigą. Todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl šių parodymų nenuoskelumo yra nepagrįsti ir atmestini.
15. Be to, nukentėjusiųjų duotus parodymus patvirtina ir byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados. Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2023 m. gegužės 29 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. O. konstatuotas odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje, poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, padaryti kietais bukais daiktais, dviem ar daugiau trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytais laiku bei aplinkybėmis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Kiekvienas sužalojimas sukelia didesnį ar mažesnį skausmą (1 t., b. l. 117-118). Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2023 m. kovo 20 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad vertinat tai, jog J. O. konstatuoti sužalojimai yra dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, o poodinė kraujosruva kairės šlaunies viduriniame trečdalyje, mažai tikėtina, kad jie atsirado tampant lentą į save, o juo labiau (kaip nurodyta papildomoje užduotyje) tampant ją per tvorą (kurios aukštis nenurodytas). Labiausiai tikėtina, kad tai tiesioginiais trauminiais poveikiais, kurių jėgos skaitinės išraiškos nustatyti negalima, padaryti sužalojimai (1 t., b. l. 126-128). Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2023 m. gegužės 29 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad I. O. konstatuotas kairio blauzdikaulio lateralinio krumplio atraminės dalies intrasąnarinis lūžis, muštinė žaizda kairiame kelyje, padaryti kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminių poveikių, galimai užduotyje bei tiriamojo nurodytais laiku bei aplinkybėmis. Dėl kairio blauzdikaulio lateralinio krumplio atraminės dalies intrasąnarinio lūžio nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kiekvienas sužalojimas sukelia didesnį ar mažesnį fizinį skausmą (1 t., b. l. 171-172). Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2023 m. kovo 20 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad I. O. konstatuoti sužalojimai – muštinė žaizda kairiame kelyje, kairio blauzdikaulio lateralinio krumplio atraminės dalies intrasąnarinis lūžis – padaryti, labiausiai tikėtina, tiesioginio trauminio poveikio į kairio kelio sritį metu. Sužalojimai yra per žemai, kad galėtų būti padaryti tampant lentą į save, juo labiau per tvorą (kaip nurodyta papildomoje užduotyje). Kad išsivystytų tokio pobūdžio sužalojimai, lentą tampyti reiktų pasilenkus, lenta turėtų būti kelių lygyje, ir maža tikimybė, kad esant tokioje padėtyje išsprūdus lentai nukentėjęs sau pasidarytų konstatuotus sužalojimus, kadangi yra išvystoma per maža jėga (1 t., b. l. 178-180). Taigi, minėtos specialisto išvados paneigia apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog nukentėjusieji galėjo susižaloti patys tampydami lentą per tvorą. Kaip matyti, minėtiems nukentėjusių patirties trauminiams poveikiams reikalinga ne maža jėga, o tempiant lentą į save per tvorą ir lentai išsprūdus sau pasidaryti tokius sužalojimus būtų išvystoma per maža jėga.
16. Kaip matyti nuteistasis A. Z. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu duodamas parodymus neneigė, jog vykusio konflikto su nukentėjusiais metu jis traukiojo lentą bei metė kibirėlį į nukentėjusįjį I. O. ir galėjo į jį pataikyti, tačiau neigė nukentėjusiesiems tyčia smūgiavęs lenta bei teigė, jog jie patys traukdami lentą į save pro tvoros tarpą galėjo save sužeisti (2 t., b. l. 140-142, 147, 156, 3 t. b. l. 131-136). Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau pateiktus baudžiamosios bylos duomenis, konstatuoja, kad ši nuteistojo keliama versija paneigta byloje esančiais nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais bei byloje esančiomis specialistų išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo pozicija siekiama išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės.
17. Be kita ko, liudytojai V. Z. ir G. V. Z. taip pat patvirtino, jog matė kaip A. Z. ir nukentėjusieji konflikto metu traukiojo vieni į kitus lentą bei, kad A. Z. pylė ant nukentėjusiojo I. O. vandenį iš kibirėlio, kuomet A. Z. kibirėlis išsprūdo iš rankų ir nuskriejo nukentėjusiojo pusėn. Abu liudytojai tvirtino, jog A. Z. tyčia nesmūgiavo ir nesužalojo. Tačiau, kaip minėta aukščiau, tai, kad A. Z. savo atliktais veiksmais vis tik sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą bei padarė nežymų ir nesunkų sveikatos sutrikdymą įrodo aukščiau aptarti duomenys - nukentėjusiųjų parodymai bei specialistų išvados. Be to, pažymėtina, kad liudytojai V. Z. ir G. V. Z. yra nuteistojo tėvai ir gali būti suinteresuoti duoti parodymus nuteistojo naudai.
18. Apeliaciniame skunde teigiama, jog A. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nagrinėjamu atveju matyti, kad tarp nukentėjusių ir nuteistojo bei jo tėvų jau ilgą laiką vyksta konfliktai. Neabejotina, kad nukentėjusiuosius ir nuteistąjį bei jo šeimą sieja konfliktiški santykiai ir įvykio metu tiek nuteistasis, tiek nukentėjusieji naudojo necenzūrinius žodžius, taip pat nei viena pusė konflikto metu neatsitraukė ir konfliktą tęsė toliau. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusių vartoti žodžiai ar atlikti veiksmai nagrinėjamu atveju nesudarė pagrindo A. Z. imtis teisei priešingų veiksmų. Todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino A. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiųjų asmenų elgesys.
19. Taigi išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog A. Z. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje bei BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tai yra nukentėjusiesiems - J. O. ir I. O., sukėlė fizinis skausmą bei padarė nežymų ir nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pripažindamas A. Z. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. Z. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl išteisinti jį dėl šių nusikalstamų veikų, nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo A. Z. ir jo gynėjo advokato A. J. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.