Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė M. J. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – pratęsimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2. Vėlesnėmis teismų nutartimis priverčiamųjų medicinos priemonių stebėjimo sąlygos buvo keičiamos, įvertinus M. J. psichinę būseną ir jo elgesį stebėjimo laikotarpiu. Šiuo metu M. J. K. apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. nutartimi taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

6. Teismo posėdžio metu gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Skundas atmestinas.

8. Išnagrinėjęs skundą, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi teismas pagrįstai M. J. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis – taikymą, todėl tenkinti skundą nėra pagrindo.

9. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę priima, atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, duomenis apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

11. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs M. J. psichinę sveikatą bei su ja susijusį jos socialinį pavojingumą, pagrįstai ir motyvuotai pratęsė jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

11.1. Apylinkės teismas, įvertinęs VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikime, Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros 2020 m. balandžio 16 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Komisijos išvada) nurodytus duomenis ir kt., padarė pagrįstą išvadą, jog M. J. tęstinas priverstinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis. Kaip matyti, Komisijos išvadoje nurodoma, jog stebimuoju laikotarpiu M. J. psichikos būklė yra nestabili: stebima įvairi gausi kliedesinė simptomatika, jis visiškai nekritiškas savo būklei, mąstymas nenuoseklus, emocijos blankios, stokoja adekvatumo. Taip pat pažymima, kad M. J. priverstinai gydomas antrą kartą, po pirmo stacionarinio gydymo nesilaikė priverstinio ambulatorinio gydymo režimo, nesilankė pas gydytoją psichiatrą, nevartojo vaistų; dabar VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje yra gydomas vieną pusmetį. Dėl to Komisija rekomendavo M. J. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis – pratęsti.

12. Visi pirmiau paminėti duomenys apie dabartinę M. J. psichikos būklę neleidžia daryti išvados nei apie jo socialinio pavojingumo sumažėjimą, nei apie psichinės būklės pagerėjimą tiek, kad būtų galima konstatuoti, jog jo nebereikia stebėti ir gydyti stacionare, kad jo gydymas ir švelnesnėmis sąlygomis būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams. Tokia išvada daroma, įvertinus tiek duomenis apie dabartinę M. J. psichinę sveikatą, kuri nėra stabili, tiek ir tas aplinkybes, jog M. J. gydymo laikotarpis bendro stebėjimo sąlygomis stacionare yra gana trumpas – pusę metų, o, kaip minėta, po pirmo gydymo jis nesilaikė priverstinio ambulatorinio režimo, nesilankė pas gydytoją psichiatrą, nevartojo vaistų, kas pagrįstai konstatuota ir skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje. Todėl daroma išvada, kad aptartų aplinkybių visuma šiuo metu pagrindžia būtinumą M. J. toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę, nes priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis šiuo metu nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti.

13. M. J. skunde kelia klausimą, ar jis visą laiką bus gydomas stacionare atsižvelgiant į jam diagnozuotą ligą, kuri yra nepagydoma. Šioje vietoje pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 straipsnio 6 dalis).

14. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, apygardos teismas daro išvadą, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, ją naikinti skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

atmesti M. J. skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. nutartį.

Nutartis dėl skundo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.