- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-31
- Bylos Nr.
- I-3930-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04166-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- M. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant atsakovės atstovui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. R. pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba), priteisti 3 000 (tris tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2004-06-15 iki 2006-01-03 buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Anot pareiškėjo, sąlygos, kuriomis jis buvo vežamas, pažeidžia asmens garbę ir orumą. Pareigūnai tyčiodavosi iš nuteistųjų, jų asmeninių daiktų bei demonstruodavo kovinius ginklus.
Konvojavimo automobiliuose būdavo itin mažai vietos, dėl ko tirpdavo kojos, būdavo šalta, trūko gryno oro. Automobiliai buvo itin prastos būklės, juose tvyrojo blogas kvapas, tabako dūmai. Dėl tokių konvojavimo sąlygų, pareiškėjas patyrė nepatogumus, garbės ir orumo pažeidimą, dėl ko iki šiol jaučia baimę, apatiją. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas nedalyvavo.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad ji asmenis konvojuoja specialiomis transporto priemonėmis, kuriose yra pagal higienos ir saugumo reikalavimus įrengtos kameros. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai ir greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo. Visas specialusis transportas turi registracijos liudijimus ir kasmetines techninės apžiūros ataskaitas. Jų eksploatacija grindžiama šiais dokumentais, o ne emocijomis ar nuomonėmis. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, patikrinusi transporto priemones, nenustatė, kad automobilių kamerų aplinka būtų netinkama vykdyti konvojavimui. Tarnyba užtikrina, kad specialiuoju transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius.
Konvojavimo metu ginkluoti pareigūnai užtikrina konvojuojamųjų apsaugą. Taip pat pažymėjo, kad konvojavimui naudojami automobiliai yra reguliariai dezinfekuojami, vadovaujantis teisės aktais. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės pažeidžiamos, galėjo pateikti konvojaus viršininkui skundus raštu ar žodžiu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, konvojaus viršininkas daro įrašus apie asmenų skundus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Tarnyba neturi duomenų apie netinkamą pareigūnų elgesį konvojaus metu.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo turi susitaikyti su jo teisių ribojimais ir atsiradusiais nepatogumais. Tik nustačius asmens kankinimą, nežmonišką, žeminantį elgesį, galima spręsti dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjui nepakanka tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus ir jų išraišką. Šioje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar kilo neigiamos pasekmės.
Taip pat pareiškėjas, jausdamas, kad jo teisės pažeidžiamos, galėjo operatyviai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, todėl atsakovas, vadovaudamasis CK 1.125 str. 8 dalimi ir 1.126 str. 2 dalimi, prašė taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams iki 2012-08-19.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Šioje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų, galimai neužtikrinant pareiškėjui tinkamų konvojavimo sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) laikosi pozicijos, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Pažymėtina, kad CK 1.125 str. 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 str. 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Byloje nustatyta, kad galimi pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu vyko laikotarpiu nuo 2004-06-15 iki 2006-01-03. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų (netinkamas konvojaus automobilių įrengimas), t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog, šiuo atveju, akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 rugpjūčio mėn. (b. l. 4), t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. CK 1.126 str. 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju, atsakovas prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams.
CK 1.131 str. 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nenurodė aplinkybių, galinčių būti pagrindu atnaujinti senaties terminą. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2004-06-15 iki 2006-01-03.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 str. 8 dalis, 1.131 str. 1 dalis, LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju, teismui konstatavus, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004-06-15 iki 2006-01-03 teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, teismas nenagrinėja kitų skundo bei atsiliepimo argumentų dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos buvimo). Pareiškėjo prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2004-06-15 iki 2006-01-03 atmestinas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimas atmestinas kaip paduotas praleidus ieškinio senaties terminą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo M. R. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.