Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-14 · Administracinė byla Nr. I-2020-463/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-14
Bylos Nr.
I-2020-463/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07467-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
G. K., S. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2020-463/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07467-2013-3)Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų G. K. ir S. V. skundus atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja G. K. ir S. V. kreipėsi teismą prašydami: G. K. priteisti 370,53 Eur (1 279,38 Lt) neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 1–3) ir S. V. priteisti neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-10-30 (b. l. 20–26).

Pareiškėja G. K. skunde nurodė, kad yra statutinė karjeros valstybės tarnautoja, nuo 2009-05-01 dirbo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) vyresniąja tyrėja (A lygis, 11 kategorija), nuo 2012-04-18 iki 2013-09-30 – vyriausiąja tyrėja (A lygis, 12 kategorija). Dėl 2009-07-17 priimto Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), pareiškėjai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėja skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu, kuriame konstatuota, kad teisės aktų nuostatos, kurios buvo taikomos apskaičiuojant pareiškėjos darbo užmokestį, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija).

Pareiškėjas S. V. skunde nurodė, kad jis dirba FNTT Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiojo tyrėju (A lygis, 14 kategorija, laipsnis majoras). Laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, šiuo laikotarpiu turėjo būti taikomas pareiginės algos dydžio koeficientas 7,0. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu.

Pareiškėjams apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėjai teismui pateikė prašymus bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b. l. 62, 66). Byla nagrinėjama pareiškėjams nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovė FNTT ir atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepimuose į G. K. skundą ir į S. V. skundą neginčijo pareiškėjų teisės reikalauti išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. FNTT teigė, kad tik tuomet, kai bus priimtas sumažinto darbo užmokesčio kompensavimą reglamentuojantis įstatymas, turės teisę spręsti pareiškėjų prašymą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (b. l 12–13, 35–36).

Atsiliepimuose nurodė, kad, FNTT mokėdama darbo užmokestį pareiškėjams, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. FNTT pabrėžė, kad kai bus nustatytas kompensavimo mechanizmas, turės teisę spręsti neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo klausimus. Sprendimai mokėti pareiškėjams darbo užmokestį buvo priimti iki minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo ir atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas.

Atsiliepime nurodė, kad nagrinėjant bylą teismo posėdyje nedalyvaus. Atsakovei apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos, byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Nustatyta, kad pareiškėja G. K. FNTT direktoriaus 2007-12-20 įsakymu Nr. 309-TE nuo 2008-01-02 perkelta iš Vilniaus apskrities skyriaus tyrėjo (A lygis, 9 kategorija) tyrėjos pareigų į to paties skyriaus vyresniosios tyrėjos pareigas (A lygis, 11 kategorija; b. l. 15). Pareiškėja FNTT direktoriaus 2012-04-17 įsakymu Nr. TE-107 nuo 2012-04-18 perkelta į FNTT Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos (A lygos, 11 kategorija) į tos pačios valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos pareigas (A lygis, 12 kategorija; b. l. 16). Pareiškėjas S. V. dirba FNTT Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiuoju tyrėju (A lygis, 14 kategorija, laipsnis majoras).

Pareiškėjai yra karjeros valstybės tarnautojai. 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėjai gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Tai patvirtina ir FNTT pateiktos pažymos, pareiškėjai G. K. neišmokėta darbo užmokesčio dalis – 370,53 Eur (1 279,38 Lt; b. l. 6–9), S. V. – 952,12 Eur (3 287,49 Lt; b. l. 29–32).

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (atsižvelgiant ir į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).

Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad FNTT, kaip darbdavys, vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis, turi pareigą kompensuoti pareiškėjams patirtus praradimus. Pareiškėjai skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų G. K. ir S. V. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė