- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-28
- Bylos Nr.
- I-500-279/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02051-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. T. (toliau – ir D. T., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kybartų pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2015 metų iki 2017 sausio 25 d.
Pareiškėjas D. T. patikslintame skunde nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose ir būnant kamerų tipo patalpose gyvenamojo ploto norma buvo nuolat pažeidinėjama. Skiriamas į kameras buvo pagal buvusias toleruojamas kastas. Taip pat kamerų tipo patalpose, nebuvo pakankamai užtikrintas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, negalėjo tinkamai sportuoti patalpose, lankytis renginiuose, dirbti. Patalpose buvo netinkama oro temperatūra, ant sienų, lubų buvo pelėsis, grybelis. Taip pat nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, nebuvo sudaryta galimybė vieną kartą į savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Patalpose buvo pelių, vorų, blakių, o Kybartų PN nesiėmė veiksmų, siekiant juos išnaikinti. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, miego sutrikimus, sveikatos pablogėjimą, prarado galimybę bendrauti. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Kybartų PN) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pataisos įstaigoje pareiškėjui atliekant bausmę minimali gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Nurodė, jog kameros remontuojamos nuolat, todėl drėgmės, pelėsio ar grybelių kamerose nėra. Įstaigos teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Kybartų PN sudarę sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės su šią veiklą vykdančia bendrove, kuri kas mėnesį lankosi įstaigoje ir atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolę bei jų naikinimą. Teigė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti ne rečiau, kaip vieną kartą į savaitę po šiltu dušu. Tvirtino, kad Kybartų PN nuolat yra tikrinami Visuomenės sveikatos centro specialistų, pažeidimų nebuvo nustatyta. Nurodė, kad visose kamerų tipo patalpose, gyvenamosiose patalpose arba gyvenamosiose aukštuose nuteistiesiems yra įrengti pagalbos iškvietimo mygtukai. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl ploto trūkumo, pelėsio, drėgmės, kenkėjų ar pagalbos iškvietimo mygtuko į Kybartų PN administracijai nesikreipė. Teigė, kad pareiškėjas į Kybartų PN sveikatos priežiūros tarnybą ginčo laikotarpiu kreipėsi, esminė lankymosi pas medikus priežastis – sveikatos sutrikimai bei bloga savijauta dėl narkotinių bei psichotropinių medžiagų vartojimo. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei ar psichinei būklei. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovės atstovas darė išvadą, kad Kybartų PN pareigūnai elgėsi tinkamai ir atliko visas teisės aktuose numatytas pareigas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių, priežastinio ryšio. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 25 d. patirtą neturtinę žalą. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Kybartų PN laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 25 d., atlyginimas Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugsėjo 18 d. (b. l. 9). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 19 d. iki 2017 m. sausio 25 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis gyvenamasis plotas, nei numato teisės aktai.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– ir Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, Taisyklių 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m plotą kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. spalio 25 d. buvo paskirtas į 1-ą būrį 123 bendrabučio tipo patalpą, kurios plotas 36,00 kv. m, joje buvo laikoma nuo 8 iki 11 asmenų, taigi vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 3,27 iki 4,50 kv. m.; laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2015 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 3-io būrio kameros tipo patalpą Nr. 311, kurios plotas 18,00 kv. m, joje buvo laikomi 3 asmenys, taigi vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 6,00 kv. m.; laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1, kurios plotas 18,59 kv. m, joje buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų, taigi vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 4,64 iki 6,19 kv. m.; laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 9 d. buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1, kurios plotas 18,59 kv. m, joje buvo laikomi nuo 4 asmenys, taigi vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 4,64 kv. m.; laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. sausio 28 d. buvo paskirtas į kameros tipo patalpą Nr. 5, kurios plotas 11,39 kv. m, joje buvo laikoma nuo 2 iki 3 asmenų, taigi vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 3,79 kv. m. iki 5,69 kv. m.; laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. gegužės 22 d. buvo paskirtas kamerų tipo patalpą Nr. 115, kurios plotas 16,49 kv. m, joje buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų, taigi vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 4,12 iki 5,49 kv. m.; 2016 m. gegužės 23 d. buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 6, kurios plotas 8,23 kv. m, joje buvo laikoma vienas pareiškėjas, taigi jam tenkantis plotas buvo 8,23 kv. m.; laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. buvo paskirtas kamerų tipo patalpą Nr. 115, kurios plotas 16,49 kv. m, joje buvo laikomi 3 asmenys, taigi vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 5,49 kv. m.; laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2017 m. sausio 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 115, kurios plotas 16,49 kv. m, joje buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų, taigi vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 4,12 iki 8,24 kv. m.
Atsakovės atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikytini paneigiančiais atsakovės atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų, jų plotų bei nuteistųjų asmenų skaičiaus. Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir nuteistųjų skaičių (b. l. 14-16, 25-27, 119-120), kurie patvirtina, jog nuteistasis ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nurodytas nuteistųjų skaičius į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, o kamerų tipo patalpose – Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai, o dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2 punktus, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas (toliau – ir LVAT) vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Ginčo atveju nenustačius gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimo, šie pareiškėjo argumentai atskirai nevertintini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpose, nebuvo pakankamai užtikrintas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, negalėjo tinkamai sportuoti patalpose, lankytis renginiuose, dirbti.
BVK 136 straipsnis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Pagal BVK 137 straipsnio 1 dalį nuteistųjų socialinė reabilitacija grindžiama nuteistųjų nusikalstamo elgesio rizikos valdymu ir atkuriamojo teisingumo įgyvendinimu. Minėto straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatyti nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslai ir veiksmai. Nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis (BVK 137 str. 4 d.). Socialinė reabilitacija vyksta pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą. Sudarant šį planą, turi dalyvauti nuteistasis (BVK 137 str. 1 d.).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnyje numatyta, kad Nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte (nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki dešimties parų) nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.
Taisyklių 223 punkte nurodyta, kad Nuteistieji, perkelti į kamerų tipo patalpas, lieka būrio, kuriam priklausė, sudėtyje. Nuteistajam atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, socialinės reabilitacijos priemonių (išskyrus grupines priemones) įgyvendinimas tęsiamas.
Iš atsakovės atstovo į bylą pateiktų dienotvarkių (b. l. 28-30) matyti, kad Kybartų pataisos namų nuteistųjų, laikomų kamerų tipo patalpose pasivaikščiojimui, socialinės reabilitacijos priemonėms, psichologinei terapijai ir mokymui skirtas laikas nuo 8.30 val. iki 11.00 val. ir nuo 13.00 val. iki 17.00 val. Į bylą nebuvo pateikta duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad pareiškėjui neleidžiama naudotis nurodytais užsiėmimais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų klausimų skundu ar prašymu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl užimtumo stokos ir Socialinių programų nebuvimo nekonkretūs, deklaratyvūs, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde teigia, jog kamerose buvo netinkama ventiliacija, didelė drėgmė, žiemą šalta, vasarą karšta, ant sienų kaupėsi pelėsis.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Tiek pagal Higienos normos HN 134:2015, tiek pagal Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, ant gyvenamųjų patalpų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nurodyta, jog gyvenamosios ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28 °C, šaltuoju 18-22 °C; santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laiku turi būti 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s. Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog kamerų tipo patalpose ir bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, be to, visas patalpas galima vėdinti per atvirą langą, kas atitinka Higienos normų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Tą patvirtina ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2015 metų bei 2017 metų patikrinimo aktai (b. l. 52-79). Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti pateiktais duomenimis teismas neturi pagrindo. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5. punktu, 73.6. punktu 73.8. punktu, 255 punktu bei Higienos normos HN 76:2010 58 punktu įpareigoja pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas, kibiras, valikliai). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Kybartų pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Kybartų PN teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Tą patvirtina ir Visuomenės sveikatos centro 2016 metų bei 2017 metų patikrinimo aktai, kuriais HN 134:2015 16 punkto pažeidimų nenustatyta.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad neveikė signalinis mygtukas prižiūrėtojams iškviesti.
Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu. Atsakovo atstovas atsiliepime pareiškėjo argumentus paneigė nurodydamas, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, prižiūrėtojo iškvietimo sistema įrengta ir ginčo laikotarpiu ji veikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl neveikiančio signalizacijos mygtuko. Akcentuotina, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai yra deklaratyvūs, todėl atmestini.
Pareiškėjas teigia, kad Kybartų PN dažnai nebuvo šilto vandens ir jam nebuvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu vieną kartą į savaitę.
Higienos normos HN 134:2015 44 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.
Atsakovės atstovas nurodė, kad dušo patalpa yra įrengta Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimais. Tą patvirtina ir Visuomenės sveikatos centro 2015 metų bei 2017 metų patikrinimo aktai, kuriais nebuvo nustatyta higienos normų HN 134:2015 pažeidimų (b. l. 52-79). Karštas vanduo į įstaigos dušines teikiamas centralizuotai.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kybartų pataisos namuose, atliekantys bausmę nuteistieji naudojasi dušu pagal Kybartų pataisos namų direktoriaus 2016 m. gruodžio mėnesio Kybartų PN direktoriaus įsakymu „Dėl naudojimosi dušo paslaugomis grafiko patvirtinimo“ patvirtintą grafiką (b. l. 31-32).
Taigi, teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl vertintina, jog atsakovas nepažeidė teisės normų. Pareiškėjo teiginį dėl to, jog duše buvo šaltas vanduo paneigia į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2015 metų bei 2017 metų patikrinimo aktai, kuriuose konstatuota, kad į dušo patalpas yra tiekiamas karštas vanduo. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kameroje būdavo pelių, vorų, blakių.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Minėtoje normoje nurodyta, kad esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.
Į bylą atsakovės atstovas pateikė su buitinių parazitų kontrolės ir naikinimo paslaugas naikinančiomis bendrovėmis sudarytas sutartis, taip pat įrodymus, kad sutartinių įsipareigojimų yra laikomasi, t. y. buitinių parazitų kontrolė bei naikinimo buvo atliekami kartą per mėnesį (b. l. 33-51).
Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra pareiškėjo prašymų įkalinimo įstaigos administracijai, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl buitinių parazitų ar graužikų jam keliamų nepatogumų, problemų, kuriuose būtų prašoma šias problemas spręsti, minėtų institucijų atsisakymų tai daryti, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo šiame kontekste konstatuoti neteisėtų Kybartų PN veiksmų.
Nenustačius neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, t.y. nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Teismas pažymi, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, todėl tam tikras asmeninių jo teisių suvaržymas ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo D. T. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namams, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.