Kauno apygardos teismo nutartis

2017-12-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-791-175/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-15
Bylos Nr.
1A-791-175/2017
Teisminio proceso Nr.
1-69-3-00039-2017-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis, Danguolė Šiugždinytė, Algerdas Urbšys
Nuteistasis
A. R.
Nukentėjusysis
V. B.
Advokatai
Linas Stanislavas Bagdonas, Inga Stonytė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-791-175/2017Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00039-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.1; (S) 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 15 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Viktorijai Akelienei,dalyvaujant nuteistojo A. R. gynėju advokatui Linui Stanislavui Bagdonui,nukentėjusiųjų V. B. ir V. S. atstovei advokatei Ingai Stonytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ir per 5 (penkis) mėnesius sudalyvauti elgesio pataisos programose.

Civiliniai ieškiniai patenkinti iš dalies ir iš A. R. priteista nukentėjusiajai V. B. 4,91 Eur turtinei, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 200 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti; V. S. priteista 33,96 Eur turtinei, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 200 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 27 d., apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), įsitempė į savo automobilį Audi A4 nukentėjusiąją V. B., jai atsisakius bendrauti, pradėjo ją smaugti stipriai suėmęs kaklą ranka, sukeldamas jai skausmą. Be to, jis 2017 m. vasario 27 d., apie 20.30 val. (duomenys neskelbtini), prie namo (duomenys neskelbtini), sudavė vieną smūgį kumščiu V. B. sugyventiniui nukentėjusiajam V. S. į nosį, taip nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų pakanka pripažinti A. R. kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, jo veiksmai kvalifikuoti teisingai, kaltė įrodyta ir abejonių nekelia. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. R. gynėjas advokatas Linas Stanislavas Bagdonas (toliau – nuteistojo gynėjas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir A. R. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde teigiama, kad nagrinėjant bylą ir priimant nuosprendį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimai. Pasak nuteistojo gynėjo, ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nebuvo tinkamai surinktos ir įvertintos aplinkybės, kurių pagalba būtų galima apkaltinti A. R. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Teismas, išklausęs nukentėjusiuosius ir liudytojus, neleido A. R., kaip kaltinamajam, tinkamai pasiruošti savo kalbai. Teismas atmetė prašymą apklausti A. R. teisiamajame posėdyje ir vienintelė galimybė paaiškinti bylos aplinkybes buvo paskutinis žodis, tačiau pasakius paskutinį žodį gynėjas nebeturėjo galimybės užduoti klausimų. Šiuo atveju buvo pažeista teisė į gynybą. Savo šališkumą teismas parodė ir atmesdamas prašymą apklausti liudytoją A. M., kuris A. R. prašymu nuvežė V. B. rankinę, kurią ji buvo palikusi nuteistojo automobilyje. A. R. V. B. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo. Liudytojas A. M. buvo neparankus nei nukentėjusiesiems, nei teismui, kadangi jis galėjo paaiškinti, kaip elgėsi A. R. ir kaip elgėsi nukentėjusioji, ką ji pasakojo, kaip atrodė, ar matėsi kokie sužalojimai ir panašiai. Nuteistojo gynėjas tvirtina, kad A. R. V. S. nesužalojo, byloje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje nebuvo. Pateikta filmuota medžiaga nėra itin geros kokybės ir pagal ją negalima net įžiūrėti žmonių veidų. Kaip ir kokiu būdu teismas nustatė, kad vaizdo medžiagoje yra būtent A. R., lieka neaišku. Net ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad apžiūrėjus V. S. veide išorinių sužalojimų nėra.Gynėjo įsitikinimu tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. R. naudojo kokį nors smurtą prieš V. B. ar V. S., byloje nėra. Yra tik pačių nukentėjusiųjų parodymai. Nežiūrint į tai, teismas besąlygiškai jų parodymais patikėjo. V. B. bandė pavaizduoti A. R., kaip blogą žmogų, kurio ji bijo, teigė, kad jis ją persekioja, tačiau pateiktos byloje telefoninių pokalbių išklotinės rodo priešingas aplinkybes. V. B. pati jam intensyviai skambino. Negana to, skambindavo vakarais, naktimis ir pokalbių trukmė būdavo apie 1800 sekundžių. Teismas šių aplinkybių nevertino. Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, neobjektyvus, neatitinkantis įstatymo keliamų reikalavimų. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas nesilaikė, prielaidas, kad A. R. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, nurodė kaip neginčijamus įrodymus ir taip pažeidė BPK 6, 7, 20 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies normas. Teismas netinkamai vertino visas bylos aplinkybes, nesivadovavo principu, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, neteisingai traktavo liudytojų ir kaltinamojo parodymus, dėl to priėmė nepagrįstą nuosprendį. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nukentėjusiųjų atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.Nuteistojo A. R. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu teigiant, kad jokių A. R. kaltę tiesiogiai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Taip pat skunde keliami teismo šališkumo ir kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimo klausimai. Apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apibrėžiančiomis apeliacinio proceso ribas, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl teismo šališkumo ir teisės į gynybą pažeidimo.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažeidė kaltinamo asmens teisę į gynybą. Iš skundo turinio matyti, kad teismo šališkumą, taip pat ir kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimą advokatas sieja su gynybos prašymų iškviesti ir apklausti liudytoją A. M., byloje skelbti pertrauką, kad kaltinamasis galėtų pasiruošti duoti parodymus, atmetimu. Apygardos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo gynėjo skundo teiginiai dėl teismo šališkumo ir kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimo yra nepagrįsti.Asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, tai yra, turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-895/2017). Nešališkumo principo esmė yra ta, kad bylą nagrinėjantis teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių. Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų apelianto teiginius dėl teismo šališkumo. Nenustatyta, kad bylą pirma instancija nagrinėjęs teisėjas būtų tendencingas, turėtų išankstinę nuostatą dėl bylos baigties, byloje esančių įrodymų, todėl pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas pagal subjektyvųjį kriterijų pagrindo nėra. Skunde taip pat nėra argumentų dėl subjektyvaus teismo nešališkumo. Vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Tokiais faktais, kaip jau minėta, nuteistojo gynėjas laiko gynybos pateiktų prašymų atmetimą, tačiau prašymų atmetimas, pats savaime, nelaikytinas pagrindu pripažinti teismą buvus šališku. 2017 m. birželio 15 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad A. R. gynėjas pateikė teismui prašymą iškviesti ir apklausti A. M.. Teismas, išklausęs procesų dalyvių nuomonę dėl pateikto prašymo, protokoline nutartimi šį prašymą atmetė nurodydamas aiškius argumentus, kodėl mano, kad A. M. apklausa šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių kontekste nėra tikslinga (b. l. 98). Atsakant į nuteistojo gynėjo skundo argumentus dėl kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimo, pasireiškusio prašymo skelbti pertrauką dėl kaltinamojo pasiruošimo duoti parodymus, pažymima, kad BPK nenumato bylą nagrinėjančiam teismui pareigos prieš kaltinamojo apklausą bylos nagrinėjime skelbti pertrauką. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad A. R. pasinaudojo teise parodymus duoti po nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausos. Išklausius minėtų asmenų paaiškinimus, peržiūrėjus vaizdo įrašą ir ištyrus rašytinius įrodymus A. R., netenkinus advokato prašymo skelbti pertrauką, parodymus duoti atsisakė ir įrodymų tyrimas buvo baigtas (b. l. 98). Kolegija šioje situacijoje A. R. teisės į gynybą pažeidimo neįžvelgia. A. R. teisminiame procese dalyvavo nuo pat pradžių, turėjo galimybę išklausyti nukentėjusiųjų, liudytojo paaiškinimus, užduoti jiems klausimus, dalyvavo peržiūrint vaizdo įrašą, apie kurio buvimą buvo nurodyta ir privataus kaltinimo skunde, tai yra, nuteistasis tiesiogiai dalyvavo tiriant visus įrodymus. Nuteistajam taip pat nebuvo suvaržyta ir paskutinio žodžio teisė. Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad procesas pirmosios instancijos teisme vyko tiksliai laikantis BPK reikalavimų, nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui galimybė pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis nebuvo suvaržyta, o vien ta aplinkybė, kad ne visomis procesinėmis teisėmis kaltinamasis pasinaudojo, negali būti laikoma asmens teisės į gynybą pažeidimu.

Dėl įrodymų vertinimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, išvadas dėl A. R. kaltės grindė prielaidomis, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, dėl to priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apygardos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimo yra nepagrįsti. Esminės įrodymų vertinimo taisyklės įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Savo išvadas dėl įrodymų vertinimo teismas išdėsto nuosprendyje, kurį pagrindžia tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, tuo pačiu nurodydamas, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, o kuriuos motyvuotai atmeta ir jais nesivadovauja (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius skunde mini nuteistojo gynėjas, neturi, o apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamo vertinimo yra nepagrįstos.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, betarpiškai ištyrė visus bylos duomenis, juo įvertino ir nuosprendyje motyvuotai nurodė, kuriuos duomenis laiko įrodančiais BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių buvimą A. R. veiksmuose, o kuriuos atmeta, ir jais spręsdamas dėl nuteistojo kaltės nesivadovauja, tai yra, pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis aukščiau paminėtų reikalavimų.Skundžiamu nuosprendžiu A. R. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl fizinio skausmo sukėlimo V. B. ir V. S. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Skunde tvirtinama, kad jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis A. R. naudojo smurtą prieš nukentėjusiuosius byloje nėra, tačiau sutikti su tokiu vertinimu nėra pagrindo. Pagrįstai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad fizinio smurto prieš V. B. ir V. S. faktas, taip pat ir aplinkybė, kad smurtą naudojo būtent A. R., įrodyta pačių nukentėjusiųjų nuosekliais paaiškinimais, liudytojo A. V. parodymais, jo darytu vaizdo įrašu, kitais rašytiniais įrodymais. Byloje nenustatyta, kad smurto panaudojimą prieš V. B. būtų matę pašaliniai asmenys, tačiau netikėti nukentėjusiosios paaiškinimais, kad A. R. į automobilį ją įsodino jėga, kad pradėjo ją smaugti, dėl to jai skaudėjo, nėra pagrindo. Apie šį įvykį nukentėjusioji iš karto pranešė policijai, nurodydama, kad buvęs vaikinas prievartą įstūmė į automobilį, smaugė. Šias aplinkybes nukentėjusioji netrukus po įvykio nurodė ir V. S., kuris V. B. paaiškinimus patvirtino. Dėl užpuolimo nukentėjusioji kreipėsi į medikus. Tai, kad nukentėjusioji pati ne kartą skambindavo A. R., jokios įtakos jos parodymų patikimumui, priešingai, negu teigiama skunde, neturi, kadangi nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės yra patvirtintos kitais įrodymais. Fizinio smurto panaudojimo prieš V. S. aplinkybes įrodo ne tik paties nukentėjusiojo, V. B. parodymai, bet ir įvykį betarpiškai stebėjusio liudytojo A. V. paaiškinimai, jo filmuota vaizdo medžiaga. Skunde teigiama, kad liudytojo pateikta filmuota medžiaga negali būti laikoma A. R. kaltės įrodymu, kadangi nėra itin geros kokybės, negalima įžiūrėti žmonių veidų. Kolegijos įsitikinimu, byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir minimą filmuotą medžiagą, analizuojant ir vertinant sistemiškai, jokių pagrįstų abejonių dėl jos, kaip A. R. kaltės įrodymo, nekyla. Liudytojas A. V. patvirtino, kad įvykį matė tiesiogiai, vieta buvo apšviesta, viskas gerai matėsi, įvykį nufilmavo, smurtavusio asmens bruožus įsidėmėjo. Liudytojo suinteresuotumas pakenkti A. R. šioje byloje nenustatytas, jo paaiškinimai iš esmė sutampa su V. B. ir V. S. nurodytomis aplinkybėmis, atitinka vaizdo įrašą, taip pat duomenis, užfiksuotus išraše iš medicininių dokumentų (V. S. konstatuotas nosies sumušimas). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad V. S. veide išorinių sužalojimų nėra, tačiau ši aplinkybė, priešingai, negu nurodoma skunde, teismo išvadų dėl A. R. kaltės nepaneigia. Nusikalstama veika V. S. atžvilgiu įvykdyta 2017 m. vasario 27 d., o V. S. tyrimas atliktas 2017 m. kovo 1 d. Nors tyrimo metu išorinių sužalojimų veide ir nosyje nenustatyta, specialisto išvadoje duomenų, fiksuotų iš karto po įvykio surašytuose medicininiuose dokumentuose (V. S. nustatyta diagnozė – nosies sumušimas), teisingumas nėra paneigtas. Apeliaciniame skunde kritikuojamas pirmosios instancijos teismo atsisakymas iškviesti į posėdį ir kaip liudytoją apklausti A. M.. Kaip minėta, dėl šio asmens apklausos teisiamajame posėdyje tikslingumo buvo pasisakyta priimant protokolinę nutartį, kurioje nurodyti tokio prašymo atmetimo motyvai. A. M. smurto panaudojimo prieš V. B. aplinkybių nematė, šiame įvykyje nedalyvavo. Aplinkybę, kad būtent jis V. B. atvežė A. R. automobilyje paliktą rankinę, patvirtino pati nukentėjusioji, tačiau ši aplinkybė sprendžiant dėl A. R. veiksmų teisinio vertinimo esminės reikšmės neturi. Teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visų pateikiamų proceso dalyvių prašymų, o iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad įrodinėjimas yra begalinis procesas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-222/2016). Nagrinėjamu atveju faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos ir A. R. kaltė įrodyta remiantis byloje esančiais ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais. Nesant abejonių dėl A. R. kaltės pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašymo dėl papildomų įrodymų rinkimo netenkino. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, kad A. M. paaiškinimai šioje byloje gali turėti esminės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad šioje byloje nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos teisingai, A. R. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jo kaltė įrodyta, civilinių ieškinių klausimas išspręstas tinkamai. Nors apeliaciniame skunde su tokiu vertinimu nesutinkama, iš skundo turinio, jame dėstomų argumentų matyti, kad nesutikimas grindžiamas išimtinai subjektyviu įrodymų vertinimu, kuris nepaneigia teisinio vertinimo. Vertinant byloje surinktus įrodymus sistemiškai, juos analizuojant ir lyginant tarpusavyje, nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kad A. R. padarė nusikaltimą, dėl kurio jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Apygardos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi įrodymų vertinimo klaidų, neturi pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to skunde prašo nuteistojo gynėjas.

Dėl proceso išlaidų priteisimo.

Nukentėjusiųjų V. B. ir V. S. atstovė advokatė I. Stonytė apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė pinigų priėmimo kvitus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš kurių matyti, kad nukentėjusieji už atstovavimą, patarimus ir kitas paslaugas advokatei sumokėjo po 200 Eur (b. l. 134, 135). Advokatė šią sumą prašė priteisti iš nuteistojo. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas, kokia advokato suteiktų paslaugų apimtis. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal nuteistojo A. R. gynėjo apeliacinį skundą, kuris pripažintas nepagrįstu. Nukentėjusieji apeliaciniame procese patys nedalyvavo, jų interesus gynė atstovė advokatė, todėl kolegija sprendžia, kad nukentėjusieji turi teisę gauti proceso išlaidų, susijusių su advokato dalyvavimu procese, atlyginimą. Pateikti pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad nukentėjusieji advokatei sumokėjo po 200 Eur, tačiau kolegija, įvertinusi tai, kad advokatė procese dalyvavo nuo pat pradžių, byla nėra sudėtinga, apeliacine tvarka išnagrinėta vieno posėdžio metu, apeliaciniame skunde sudėtingi teisės aiškinimo ir taikymo klausimai nebuvo keliami, naujų aplinkybių, kurios nebuvo tirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenurodyta, sprendžia, kad prašoma priteisti proceso išlaidų suma mažintina ir kiekvienam iš nukentėjusiųjų priteisina po 100 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo A. R. priteisti nukentėjusiajai V. B. 100 Eur, nukentėjusiajam V. S. 100 Eur proceso išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Teisėjai Kęstutis DargužisDanguolė ŠiugždinytėAlgerdas Urbšys