Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį ir už tai jam paskirta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, bausmė iš dalies sudėta su 2016 m. liepos 21 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu skirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 1 (vieneri) metai 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

(duomenys neskelbtini) pataisos namuose saugomus sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis su užrašu „Adidas“, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta grąžinti kaltinamajam A. P..

Iš kaltinamojo A. P. priteista valstybės naudai 195,88 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 11 d., apie 19 val. 10 min., būdamas viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) pataisos namų, esančių (duomenys neskelbtini), drausmės grupės kameroje Nr. 4, veikdamas bendrai su kitais ikiteisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytais asmenimis, iš asmeninių paskatų, t.y., dėl to, jog nukentėjęs savavališkai iš kaltinamojo paėmė (pavogė) sportinius marškinėlius „Adidas“, tyčia, sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis E. A. į įvairias kūno vietas, padarydamas jam abiejų akių viršutinių ir apatinių vokų, abiejų smilkinių, kairės ausies kaušelio, nosies šaknies, dešinės veido pusės kraujosruvas, nubrozdinimus kairio skruosto ir kairio kelio srityse, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smurto pavartojimu prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje, t.y., drausmės grupės kameroje, matant kitiems bausmę atliekantiems nuteistiesiems, A. P. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles.Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog A. P. veiksmai, kaip viešosios tvarkos pažeidimas, kvalifikuoti tinkamai. Jo veika buvo nukreipta pirmiausiai viešajai tvarkai pažeisti.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. P. prašo tenkinti jo apeliacinį skundą - išteisinti pagal BK 284 straipsnį, perkvalifikuojant BK 284 straipsnį į būtinąją gintį, kadangi E. A. jį puolė peiliu.Skunde išreiškė nuomonę, jog nepagrįstai jis buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, nes jo veiksmai – savigyna. Paaiškino, jog buvo dingę jo „Adidas“ firmos marškinėliai, jų apie dvi savaites ieškojo. Grįžus iš pasivaikščiojimo, kai E. A. persirenginėjo, jo krepšyje pamatė dingusius juodos spalvos marškinėlius. Paklausus E. A. kaip jie atsirado jo krepšyje, šis paaiškinti negalėjo. Pakėlęs balsą dar kartą paklausė, kaip marškinėliai atsirado jo krepšyje. Tuomet E. A. nuo stalo čiupo peilį, o jis nieko nelaukęs jam trenkė į veidą porą kartų ir pataikė į nosį. Iš nosies pasipylė kraujas, tada spyrė į ranką, kurioje laikė peilį, peilis iškrito. Tuomet jis pribėgo prie durų ir pradėjo belsti bei kviesti budintį pareigūną. Budinčiam pareigūnui papasakojo, kas įvyko. E. A. išvedė iš kameros.Skunde teigiama, kad ne kartą yra buvę konfliktų su E. A., jis pastoviai čiupdavo į rankas peilį. E. A. paaiškinimais, jis (duomenys neskelbtini) pataisos namuose turi daug priešų, todėl nori būti pervežtas į kitus pataisos namus. Teismo metu E. A. taip pat patvirtino, jog nori, jog jį perkeltų kitur atlikti laisvės atėmimo bausmės, todėl davė melagingus parodymus, kad jį mušė visi kameroje esantys nuteistieji. Po to teigė, kad neatsiminė, kas jį mušė, tačiau nepaneigė, jog jis puolė apeliantą su peiliu. Pareigūnai po incidento net neklausė, kur yra peilis, bei nebuvo atlikta krata.Skunde apeliantas pažymėjo, kad jis pilnai prisipažino ir davė išsamius parodymus, o nukentėjusysis net tris kartus keitė parodymus, todėl jo parodymais vadovautis negalima. Todėl prašo vadovautis jo bei liudytojų parodymais.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo A. P. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. P. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai A. P. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.Pateiktu apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. neneigia viešoje vietoje naudojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo E. A. atžvilgiu, tačiau teigia fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojęs esant būtinosios ginties situacijai, t. y. gindamas save nuo E. A., kuris į rankas, esant jų tarpusavio konfliktui, paėmė peilį. Vis dėlto teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, su tokiais nuteistojo A. P. apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais nesutinka ir juos, kaip neatitinkančius byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų duomenų viseto, atmeta.BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015). Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-P-135-648/2016).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi nagrinėjamoje baudžiamoje byloje esančiais duomenimis, sprendžia, kad negalima daryti išvados, jog nagrinėjamu atveju, A. P. tyčia pradėjus smūgiuoti nukentėjusiajam E. A. į galvos sritį, nukentėjusysis tuo metu pavojingai kėsinosi į jo sveikatą arba gyvybę, ar kad buvo reali to grėsmė. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas nustatė, kad kaltinamasis A. P., veikdamas bendrininkų grupėje su tyrimo nenustatytais bendrininkais, pradžioje veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, iš asmeninių paskatų, kurios po to peraugo į chuliganiškas, elgdamasis įžūliai, matant kitiems drausmės grupės kameroje Nr. 4 buvusiems nuteistiesiems M. Š., D. Ž., A. P. bei V. J., sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis E. A. į įvairias kūno vietas, tačiau nuo šių smūgių E. A. nesigynė, t.y. po jam A. P. suduotų smūgių E. A. jokių aktyvių veiksmų A. P. atžvilgiu neatliko. Nors nuteistasis skunde nurodo, jog reikia tikėti jo ir liudytojų paaiškinimais, tačiau pastebėtina, jog A. P. parodymai taip pat nėra nuoseklūs. Pirmosios instancijos teisme A. P. tvirtino, jog, jam nuėjus pas E. A. pasiimti marškinėlių, šis puolė nuteistąjį dešinėje rankoje turėdamas peilį, dėl ko jis susmūgiavo kelis smūgius iš rankos ir iš kojos, išspyrus peilį, nustojo smūgiuoti (1 t., b.l. 168-169). Tačiau apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusysis E. A. nuo stalo čiupo peilį, todėl nuteistasis nieko nelaukęs jam trenkė į veidą porą kartų ir pataikė į nosį, t.y. būtent A. P. pirmas nukentėjusiojo atžvilgiu atliko veiksmus, ir būtina pažymėti, jog nuteistojo smūgiai buvo nukreipti į nukentėjusiojo galvos sritį – veidą, kas yra gyvybiškai pavojinga. Vertinant prieštaringus nuteistojo parodymus konstatuotina, jog byloje objektyvių duomenų, jog E. A., kilus konfliktui, griebė peilį ir puolė nuteistąjį, t.y. kėsinosi į nuteistąjį, nėra. Tokia išvada darytina įvertinus ir kitus bylos duomenis. Kaip parodė ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. Š., kurio parodymai perskaityti teisme, jiems parėjus iš pasivaikščiojimo į kamerą, kiti nuteistieji jam liepė atsistoti prie durų ir žiūrėti per langelį, ar kas nors neateina į kamerą. Jis atsistojo prie durų ir žiūrėjo per langelį (1 t., b.l. 38, 172). Minėtosios aplinkybės patvirtina, jog nuteistojo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo spontanišku atsaku į E. A. veiksmus, tačiau buvo iš anksto ruošiamasi, kad A. P. neteisėtų veiksmų nepamatytų pataisos namų pareigūnai, t.y. buvo atlikti paruošiamieji veiksmai puolimui, ir A. P. smurtinius veiksmus atliko ne veikiamas noro apsiginti, tačiau esant pykčio dėl pavogtų marškinėlių proveržiui. Be to, nuteistojo versija, jog nukentėjusysis konflikto metu paėmė peilį, ne tik, kad nėra įrodyta objektyviais duomenimis, tačiau net ir šią versiją laikant įtikinama, toks nukentėjusiojo puolimas negali būti laikomas pavojingu, nes kaip nurodė D. Ž., tas peilis skirtas sviestui užtepti, nuteistiesiems išduoda tokius su užapvalintais galais (1 t., b.l. 172). Liudytojas A. P. taip pat patvirtino, jog peilis nebuvo kažkoks ypatingas, tai buvo nuteistiesiems leidžiamas laikyti peilis (1 t., b.l. 173). Minėtųjų liudytojų parodymai patvirtina, jog kameroje turimu peiliu negalima sukelti pavojaus. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, kuomet E. A. buvo mušamas jam neatliekant jokių veiksmų nuteistojo A. P. atžvilgiu, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes byloje nagrinėjamo įvykio metu nuteistajam A. P. nebuvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus ar pavojingo kėsinimosi tiesioginė grėsmė, nuo kurio jis galėtų gintis naudojant jėgą ar darant žalą sveikatai. Be to, įvykio metu šalia A. P. buvę kiti nuteistieji bet kuriuo momentu galėjo jam pagelbėti. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju A. P. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio, ir jis, smogdamas kumščiu nukentėjusiajam E. A. į galvos sritį, suvokė keliantis pavojų jo sveikatai, realiai numatė, kad gali sužaloti nukentėjusįjį, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Apeliantas savo skunde akcentuoja, jog negalima vadovautis nukentėjusiojo parodymais, kadangi jie nėra nuoseklūs, bei pastebėjo, jog E. A. ir anksčiau konfliktinėse situacijose naudodavo peilį, nes jo tikslas - būti perkeltam į kitus pataisos namus, nes (duomenys neskelbtini) pataisos namuose jautėsi nesaugus. Atsakant į šiuos argumentus pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismo teisėjas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą E. A. parodymus vertino kaip žinomai melagingus, apie tai informavo prokurorą. O nukentėjusiojo tikslų ar siekių, atliekant laisvės atėmimo bausmę, vertinimas nagrinėjamai baudžiamajai bylai nėra teisiškai reikšmingas.Taigi, bylos duomenimis nustatyta, kad aptariamu atveju nusikalstami veiksmai buvo padaryti viešoje vietoje – nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje. Nuteistasis A. P. smurtinius veiksmus nukentėjusiojo E. A. atžvilgiu atliko kitų nuteistųjų akivaizdoje. Kaip matyti iš paties A. P. parodymų, jis neneigia nukentėjusiojo atžvilgiu atlikęs smurto veiksmus – smūgiavo kumščiu ir spyrė koja. Nukentėjusiojo patirtą nežymų sveikatos sutrikdymą patvirtina ir specialisto išvadoje jam konstatuoti sužalojimai (1 t., b. l. 24). Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad smurtas vartotas prieš nukentėjusįjį iš asmeninių paskatų, kurios po to peraugo į chuliganiškas, o nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymas. Įvertinus tai, daroma išvada, kad nuteistojo A. P. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, todėl baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį ir naikinti skundžiamą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendį ir A. P. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam A. P. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.