- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-08
- Bylos Nr.
- A-442-887-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Dainius Raižys (pran.)
- Trečiasis asmuo
- asociacijos „Lietuvos antstolių rūmai“
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Taurakalnis“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens asociacijos „Lietuvos antstolių rūmai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Taurakalnis“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims asociacijai „Lietuvos antstolių rūmai“, antstoliams Jurgitai Bareikienei, Valdui Čeglikui, Mindaugui Dabkui, Daivai Milevičienei, Gintautui Puodžiukui ir Brigitai Palavinskienei, dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (toliau – ir teisingumo ministras) 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punktu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančius antstolius Jurgitą Bareikienę, Valdą Čegliką, Mindaugą Dabkų, Daivą Milevičienę, Gintautą Puodžiuką ir Brigitą Palavinskienę skyrė perimančiais Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikusio antstolio Gintaro Matkevičiaus nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą. Šis įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – ir Antstolių įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 3 ir 5 dalimis bei Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ir turto, perimto ir neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarka, patvirtinta teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 įsakymu Nr. 202 (toliau – ir Tvarka).
Šalies argumentai
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Taurakalnis“ (toliau – ir UAB „Taurakalnis“, pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punktą.
Pareiškėjas nurodė, kad teisingumo ministras 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punktu pareiškėjui savo nuožiūra paskyrė antstolius, kuriems bus perduotos pareiškėjo vykdomosios bylos. Pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgiant į teismo antstolių institucinės reformos tikslus, remiantis Teismo antstolių institucinės reformos metmenimis ir Civilinio proceso kodeksu (toliau – ir CPK), vienas svarbiausių principų vykdant reformą yra laisvas antstolio pasirinkimo principas. Pagal CPK 650 straipsnio 1 dalį, vykdomąjį raštą ar teismo įsakymą antstoliui vykdyti gali pateikti tik išieškotojas ar jo atstovas. CPK 13 straipsnis įtvirtina dispozityvumo principą, nustatantį šalių ir proceso dalyvių teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalis numato teisingumo ministro teisę nustatyti vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų pasibaigus antstolio įgaliojimams perdavimo tvarką, tačiau nereglamentuoja jos turinio. Nei CPK, nei kituose teisės aktuose nėra nustatytos absoliučios teisingumo ministro teisės pasirinkti antstolį, kuriam perduoti dokumentus, pasibaigus antstolio įgaliojimams. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnis numato, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas teisingumo ministro įsakymas, nesudarantis lygių galimybių visiems toje veiklos teritorijoje veikiantiems antstoliams perimti perduodamas bylas, pažeidžia minėtą Konkurencijos įstatymo normą. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamo teisingumo ministro įsakymo 3.2 punktas taip pat pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, teisingumo, teisinės valstybės principus bei 46 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 4 dalį.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai yra pagrįsti tik prielaidomis, neargumentuota būtinybė pakeisti paskirtą antstolį. Per vykdymo procesą antstolio vykdomos funkcijos nėra pagrįstos sutartinių santykių ar laisvo paslaugų teikimo principais. Antstolio pasirinkimas išieškotojo iniciatyva nėra visiškai laisvas, jis apribojamas tuo, kad antstoliai veikia pagal nustatytą aptarnaujamą teritoriją. Pareiškėjas nedalyvavo vykdant administracinę procedūrą, visiškai ja nesidomėjo. Skundžiamo akto dalis yra susijusi ne tik su pareiškėju, bet ir su kitais išieškotojais, dauguma iš jų nereiškia pretenzijų. Atsakovas nurodė, kad vykdomųjų bylų perdavimas CPK nustatytais atvejais skiriasi nuo vykdomųjų bylų ir kito turto perdavimo administracine tvarka, teisingumo ministrui atliekant funkcijas pagal kompetenciją.
Trečiasis suinteresuotas asmuo asociacija „Lietuvos antstolių rūmai“ su pareiškėjo skundu sutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Taurakalnis“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad jis, nagrinėdamas bylą, 2008 m. kovo 14 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir prašė ištirti norminio teisės akto - teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Tvarkos 3 ir 4 punktų - teisėtumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I575-10/2009 pripažino, kad Tvarkos 3 punktas ir 4 punkto antrasis sakinys neprieštarauja CPK 13 straipsniui ir 650 straipsnio 1 daliai.
Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas išieškotojo skundas, todėl nevertintini tie pareiškėjo argumentai, kurie susiję su antstolių teisių ir teisėtų interesų užtikrinimu (argumentai dėl Konkurencijos įstatymo normų, Konstitucijos nuostatų pažeidimų). Teismas nurodė, kad pareiškėjo, kaip išieškotojo, teisės ir teisėti interesai gali būti pažeisti tik tuo atveju, jeigu bus nustatyta, kad pažeisti aukštesnės galios teisės aktai, užtikrinantys atitinkamas išieškotojų teises. Jeigu antstoliai būtų manę, kad skundžiamu šioje byloje teisingumo ministro įsakymo punktu pažeidžiamos kurių nors antstolių teisės, šias savo teises jie patys galėjo ginti teisme, o kadangi jų negynė, tai nėra pagrindo svarstyti, ar tos teisės buvo pažeistos, nes tokios aplinkybės šiame ginče nėra teisiškai reikšmingos.
Teismas nurodė, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams. Antstolių rūmai privalo užtikrinti, kad bus atlikti šioje dalyje nurodyti veiksmai ir įforminta antstolio darbuotojų darbo teisinių santykių pabaiga. Taigi, įstatymas delegavo teisingumo ministrui teisę nustatyti atitinkamą vykdomųjų bylų perdavimo tvarką ir tokia tvarka buvo nustatyta teisėtai ir pagrįstai. Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimas pasibaigus antstolio įgaliojimams reguliuojamas teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Tvarkos nuostatomis. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad, pasibaigus antstolio įgaliojimams, ne vėliau kaip kitą darbo dieną teisingumo ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui. Tvarkos 4 punkte nustatyta, jog perimančiuoju antstoliu skiriamas kitas į buvusio antstolio vietą paskirtas antstolis. Toliau šioje normoje nustatyta, kad jei į antstolio, kurio įgaliojimai yra pasibaigę, vietą kitas antstolis nepaskirtas, perimančiuoju skiriamas kitas antstolis (antstoliai), aptarnaujantis tą pačią veiklos teritoriją, o jei tokių nėra – besiribojančios veiklos teritorijos antstolis (antstoliai), sujungiant jo aptarnaujamą veiklos teritoriją su veiklos teritorija, kurioje veikė buvęs antstolis.
Teismas nurodė, kad ginčas byloje iš esmės yra kilęs dėl teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punkto, priimto vadovaujantis Tvarkos 4 punkto antruoju sakiniu, nes perimantis antstolis į atleidžiamo antstolio vietą tuo metu, kai reikėjo perduoti su vykdymu susijusius dokumentus ir kitką, nebuvo paskirtas. Vadovaudamasis Tvarkos 4 punktu, teisingumo ministras galėjo paskirti perimančiais antstoliais kitus toje veiklos teritorijoje veikiančius antstolius pasirinktinai, nes nei Tvarkoje, nei Antstolių įstatyme nepasakyta, kad perimančiais būtinai skiriami visi toje veiklos teritorijoje veikiantys antstoliai. Iš Lietuvos antstolių rūmų pateikto sąrašo matyti, kad visi ginčijamo ministro įsakymo 3.2 punkte išvardyti antstoliai veikia toje pačioje veiklos teritorijoje, kurioje veikė ir antstolis Gintaras Matkevičius. Taigi, teisingumo ministras, parinkdamas šiuos antstolius, nustatytos tvarkos nepažeidė. Pareiškėjo nurodomas dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) leido pareiškėjui rinktis iš 6 antstolių, todėl negalima teigti, kad šis principas buvo pažeistas. Lietuvoje yra antstolių veiklos teritorijų, kuriose yra mažiau antstolių, todėl antstolių skaičius nenulemia dispozityvumo principo įgyvendinimo praktikoje. Bet kuriuo atveju antstolio pasirinkimą, pateikiant vykdomąjį dokumentą, riboja antstolio veiklos teritorija. Civilinio proceso kodekso 590 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad antstolis vykdymo veiksmus atlieka antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, o 4 dalyje nustatyta, kad jeigu vykdymo veiksmai turi būti atliekami kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, antstolis vykdomąjį dokumentą grąžina išieškotojui. Tai reiškia, kad išieškotojo teisė pasirinkti antstolį nėra absoliuti, ją riboja išvardyti teisės aktai, dėl to pareiškėjo argumentai, kad skundžiamu įsakymo punktu buvo pažeistos jo teisės, numatytos išieškotojui CPK normose, yra nepagrįsti. Kiti pareiškėjo nurodomi įstatymų pažeidimai (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų principų pažeidimai) šiuo atveju, įvertinant tai, kad skundžiamas įsakymas, kaip viešojo administravimo aktas, nukreiptas jame išvardytiems antstoliams ir Lietuvos antstolių rūmams, nekonstatuojami. Teismas nurodė, kad ministro įsakymas pagrįstas tiek Antstolių įstatymo normomis, tiek jų pagrindu nustatytomis taisyklėmis, taip pat neprieštarauja CPK nuostatoms. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog teisingumo ministras atmetė išieškotojų prašymus, nes prašymai (ir net ne teisingumo ministrui) buvo teikiami jau po įsakymo priėmimo. Tai, kad pasirinkti 6 antstoliai iš visų veikiančių toje teritorijoje ir kad būtent įsakyme nurodyti antstoliai parinkti, ginčyti gali tik kiti toje teritorijoje veikiantys antstoliai, bet ne išieškotojas. Taip pat išieškotojas negali teigti, kad pažeistas proporcingumo principas. Toje veiklos teritorijoje veikė 11 antstolių. Atsižvelgus į išieškotojų interesus, buvo paskirti tie antstoliai, kurie toje veiklos teritorijoje turėjo mažiausiai bylų. Taigi, teisingumo ministro sprendimo mastas buvo proporcingas esamai situacijai.
III.
Apeliaciniu skundu trečiasis suinteresuotas asmuo asociacija „Lietuvos antstolių rūmai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą ir pareiškėjo UAB „Taurakalnis“ skundą patenkinti.
Apeliantas nurodo, kad teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punktas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantas nurodo, kad atsakovo teisinė pozicija byloje yra grindžiama tuo, kad teisingumo ministras, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, iš esmės turi nevaržomą (absoliučią) diskrecijos teisę, t. y. jis tokiu atveju turi teisę veikti savo nuožiūra. Ginčijamas įsakymas buvo priimtas toks būtent dėl to, kad teisingumo ministras tuo įgyvendino tariamai jam priklausančią absoliučios (nevaržomos) diskrecijos teisę, nors iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimo išaiškinimų seka, kad tokios teisės teisingumo ministras šiuo atveju neturi ir turėti negali. Apeliantas nurodo, kad pagal CPK 650 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui priklauso teisės rinktis iš visų toje veiklos teritorijoje veikiančių antstolių, o ne tik iš tam tikros jų dalies. Teismas savo sprendime teisingai nurodė, kad pareiškėjo teisę pasirinkti vykdomąją bylą vykdysiantį antstolį riboja antstolio veiklos teritorija (CPK 590 straipsnio 3 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju, paskirsčius vykdomąsias bylas ne 11, o tik 6 antstoliams, veikiantiems toje pačioje veiklos teritorijoje, tokią pareiškėjo teisę apribojo ne antstolio veiklos teritorija ir ne atitinkamos įstatymo nuostatos, o būtent teisingumo ministro valia, nors tokia aplinkybė negali riboti išieškotojo teisės pasirinkti antstolį. Apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai neįvertino bylos baigčiai teisiškai reikšmingų duomenų, kurie rodo, kad vėliau priimtais įsakymais atsakovas iš esmės pats pripažino, kad, skirstant nebaigtas vykdomąsias bylas, pasibaigus antstolių įgaliojimams, būtina atsižvelgti į išieškotojų valią. Apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nepagrįstai jame nepasisakė dėl įsakymo 3.2 punkto atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Byloje surinkti įrodymai akivaizdžiai patvirtina įsakymo neatitikimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Apeliantas nurodo, kad teismas visapusiškai ir tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, kuriais buvo grindžiamas ginčijamo įsakymo neatitikimas teisinės valstybės, įstatymo viršenybės, objektyvumo ir kitiems fundamentaliems teisės principams. Teisingumo ministro įsakymo 3.2 punktas buvo priimtas, pažeidžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Taip pat buvo pažeisti demokratinio valstybės administravimo (įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo) principai, išdėstyti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas nurodo, kad teismas visapusiškai nesiaiškino, kokiais objektyvaus pobūdžio kriterijais vadovavosi teisingumo ministras, nuspręsdamas perduoti vykdomąsias bylas tik 6 iš 11 toje veiklos teritorijoje veikiančių antstolių. Teismas, priimdamas sprendimą, tik atsižvelgė į atsakovo nurodytą aplinkybę, kad bylos buvo paskirstytos antstoliams, kurie toje veiklos teritorijoje turėjo mažiausiai bylų, tačiau tokį faktą patvirtinančių duomenų byloje, išskyrus atsakovo teiginius, nėra.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Teisingumo ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka.
Atsakovas nurodo, kad, vadovaudamasis Tvarkos 4 punktu, teisingumo ministras galėjo paskirti perimančiais antstoliais kitus toje veiklos teritorijoje veikiančius antstolius pasirinktinai, nes nei Tvarkoje, nei Antstolių įstatyme nepasakyta, kad perimančiais būtinai skiriami visi toje veiklos teritorijoje veikiantys antstoliai. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad visi ginčijamo įsakymo 3.2 punkte išvardyti antstoliai veikia toje pačioje veiklos teritorijoje, kurioje veikė ir antstolis Gintaras Matkevičius, todėl teisingumo ministras, pasirinkdamas įsakyme nurodytus antstolius, nustatytos tvarkos nepažeidė. Dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) leido pareiškėjui rinktis iš 6 antstolių, todėl negalima teigti, kad šis principas buvo pažeistas. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl įsakymo atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Nagrinėjant šį ginčą, tiesiogiai Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio negalima taikyti. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata, sprendžiant su antstolių veiklos reguliavimo susijusius klausimus, atsižvelgiant į teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, reikalavimus, skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti, jos yra sąlygotos CPK 2 straipsnio, Antstolių įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio, 12 straipsnio 5 dalies, 13, 16, 38 ir 39 straipsnių. Atsakovas nurodo, kad byloje skundžiamas įsakymas yra pagrįstas tiek Antstolių įstatymo normomis, tiek jų pagrindu nustatytomis taisyklėmis, o taip pat neprieštarauja CPK ir kitoms įstatymų nuostatoms.
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo antstolė Brigita Palavinskienė nurodo, kad reikšmingų bylai pastabų neturi, todėl su bet kokiu teismo sprendimu sutinka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punktas, priimtas vadovaujantis teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 įsakymu Nr. 202 patvirtintos Tvarkos 3 ir 4 punktais, nepažeidė pareiškėjo UAB „Taurakalnis“ teisių.
Antstolio įgaliojimų įgijimo, sustabdymo ir pasibaigimo tvarką, antstolių funkcijas, veiklos principus, profesines teises ir pareigas bei kitus su antstolių veikla susijusius santykius reglamentuoja Antstolių įstatymas.
Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams. Antstolių rūmai privalo užtikrinti, kad bus atlikti šioje dalyje nurodyti veiksmai ir įforminta antstolio darbuotojų darbo teisinių santykių pabaiga. Teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad, pasibaigus antstolio įgaliojimams, ne vėliau kaip kitą darbo dieną teisingumo ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui. Tvarkos 4 punkte nustatyta, jog perimančiuoju antstoliu skiriamas kitas į buvusio antstolio vietą paskirtas antstolis. Jei į antstolio, kurio įgaliojimai yra pasibaigę, vietą kitas antstolis nepaskirtas, perimančiuoju skiriamas kitas antstolis (antstoliai), aptarnaujantis tą pačią veiklos teritoriją, o jei tokių nėra – besiribojančios veiklos teritorijos antstolis (antstoliai), sujungiant jo aptarnaujamą veiklos teritoriją su veiklos teritorija, kurioje veikė buvęs antstolis.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, 2008 m. kovo 14 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir prašė ištirti norminio teisės akto - teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Tvarkos 3 ir 4 punktų - teisėtumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. kovo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I575-10/2009 pripažino, kad Tvarkos 3 punktas ir 4 punkto antrasis sakinys neprieštarauja CPK 13 straipsniui ir 650 straipsnio 1 daliai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama Tvarkos nuostatas, šiame sprendime nurodė, kad Tvarkos 4 punkto antrojo sakinio formuluotės savaime nėra skirtos užtikrinti išieškotojų teisę pasirinkti antstolį, antstolių lygiateisiškumą ir sąžiningą konkurenciją. Jų paskirtis yra įtvirtinti teisingumo ministro kompetenciją skirti perimantįjį antstolį (antstolius) pasibaigus antstolio įgaliojimams, taip pat nustatyti, kokią teritoriją aptarnaujantis antstolis skiriamas perimančiuoju antstoliu. Tvarkos 4 punkto antrajame sakinyje įtvirtinta teisės norma išieškotojų teisės pasirinkti antstolį, antstolių lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos savaime nei užtikrina, nei riboja.
Vadovaudamasis paminėtomis normomis, teisingumo ministras 2007 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punktu paskyrė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančius antstolius Jurgitą Bareikienę, Valdą Čegliką, Mindaugą Dabkų, Daivą Milevičienę, Gintautą Puodžiuką ir Brigitą Palavinskienę perimančiais Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikusio antstolio Gintaro Matkevičiaus nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą.
Pareiškėjas, ginčydamas skundžiamą atsakovo įsakymą, nurodė, kad teisingumo ministrui ginčijamu įsakymu perdavus vykdomąsias bylas tik 6, o ne visiems 11 antstolių, veikiančių toje pačioje veiklos teritorijoje, buvo pažeista pareiškėjo teisė laisvai pasirinkti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą vykdysiantį antstolį.
Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje ir Tvarkos 3 bei 4 punktuose įtvirtintos nuostatos įpareigoja teisingumo ministrą, kaip viešojo administravimo subjektą, administracinėmis teisinėmis priemonėmis užtikrinti vykdymo proceso nepertraukiamumą tais atvejais, kai pasibaigia antstolio įgaliojimai. Todėl, pasibaigus minėto antstolio įgaliojimams, teisingumo ministras, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, savo nuožiūra paskyrė 6 antstolius, perimančius nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas. Teisingumo ministro 2007 m. liepos 5 d. įsakymas Nr. 7P-37 buvo priimtas vykdant viešojo administravimo funkcijas. Ši atsakovo vykdoma viešojo administravimo veikla nėra vykdymo proceso dalis, o teisingumo ministras nėra vykdymo proceso subjektas. Vykdymo procesą reglamentuoja CPK VI dalies normos, kurios, sprendžiant perimančio antstolio skyrimo klausimą, netaikytinos. Teisės aktuose, kuriais vadovaujantis buvo priimtas skundžiamas įsakymas, nėra įtvirtintas reikalavimas, jog teisingumo ministras, spręsdamas perimančiojo antstolio skyrimo klausimą, turėtų išsiaiškinti išieškotojų nuomonę dėl perimančiojo antstolio skyrimo.
Išieškotojo teises, taip pat ir teisę pasirinkti antstolį, kuriam yra pateikimas vykdomasis dokumentas, įtvirtina CPK normos, kurios taip pat nustato išieškotojo teisių įgyvendinimo tvarką vykdymo procese. CPK 631 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo vykdomas arba buvo nevisiškai įvykdytas, gali būti grąžinamas išieškotojui išieškotojo prašymu. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdomojo dokumento grąžinimas išieškotojui per įstatymų nustatytą terminą netrukdo iš naujo pateikti šį dokumentą vykdyti. Taigi, pareiškėjo, kaip išieškotojo, teisė pasirinkti antstolį, kuris vykdytų išieškojimą pagal pareiškėjo pateiktą vykdomąjį dokumentą, gali būti įgyvendinta pagal vykdymo procesą reguliuojančias CPK normas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju skundžiamas įsakymas nėra susijęs su pareiškėjo, kaip išieškotojo, procesinių teisų įgyvendinimu, todėl nėra pagrindo teigti, kad skundžiama teisingumo ministro įsakymo dalimi buvo užkirsta pareiškėjo galimybė pasirinkti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą vykdysiantį antstolį.
Administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).
Ginčą inicijavo pareiškėjas, todėl byla gali būti nagrinėjama tik ta apimtimi, kiek tai susiję su jo teisių ir teisėtų interesų užtikrinimu. Teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų, susijusių su antstolių teisių ir teisėtų interesų užtikrinimu Konkurencijos įstatymo bei kitų fundamentalių teisės principų kontekste, nes šie apelianto nurodyti skundžiamo įsakymo panaikinimo pagrindai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Trečiojo suinteresuoto asmens asociacijos „Lietuvos antstolių rūmai“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.