Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-492-238-2014;

Teisėja: Diana Atajeva Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00177-2012-9;

2014 m. birželio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vaidai Litvaitei, dalyvaujant prokurorei Laurai Mačiulytei–Valaitei, nuteistojo D. M. gynėjai advokatei Reginai Šeperienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį, ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d., paskirta bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas K. J., jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. ir K. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad 2012-02-19 apie 19.32 val., Alytuje, veikdami bendrai su dar dviem nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu atskirtas ikiteisminis tyrimas, K. J. paskambino telefonu E. K. ir pasikvietė jį atvykti automobiliu prie Putinų g. 34 namo, kur E. K. atvažiavo automobiliu VW GOLF valst. Nr. (duomenys neskelbtini) E. K. stovint prie šio automobilio, D. M., K. J. ir dar du nenustatyti asmenys, kurių vienas rankoje turėjo lazdą, o kitas rankoje turėjo peilį, priėjo prie E. K. ir visi apstojo nukentėjusįjį E. K.: nenustatytas asmuo, turėjęs rankoje peilį, jį demonstravo nukentėjusiajam E. K., taip grasindamas peilį tuoj pat panaudoti, o K. J. nukentėjusiajam pasakė: „Žiūrėk, kas dabar bus“, ir taip visi bendrai grasino nukentėjusiajam tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir, panaudoję peilį bei fizinį smurtą, visi keturi bendrai sudavė ne mažiau 6 smūgius nukentėjusiajam E. K. į veidą, galvą, krūtinę, dešinę koją, padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, ir, taip atėmė galimybę nukentėjusiajam E. K. priešintis, pagrobė svetimą turtą – iš E. K. striukės kišenės mobiliojo ryšio telefoną SONNY ERICSSON XPERIA X8, kurio vertė 160 Lt, bei R. K. automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 3700 Lt.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas dėl nuteistojo kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apelianto manymu, teismas, netinkamai įvertinęs surinktus duomenis – nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, kitus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai jį (D. M.) pripažino kaltu ir nuteisė pagal LR BK 180 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, todėl pagrįstai nustatė D. M. veikoje Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymius, pripažino jį kaltu ir skyrė teisingą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją vertę nustatė tik juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, įvertino jų visumą, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog neturėjo nusikalstamo sumanymo pagrobti svetimą turtą, negrasino nukentėjusiajam susidorojimu, to nepatvirtino ir pats nukentėjusysis, nurodo norėjęs automobilį tik patraukti, kadangi jis užblokavo eismą, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams. Be to, nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat ginčija bendrininkavimo aplinkybę.

Pažymėtina, kad pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą.

Plėšimo esmė yra ta, kad grasinimas panaudoti fizinį smurtą ar smurto panaudojimas, ar atėmimas galimybės priešintis, yra priemonė pasiekti, realizuoti nusikalstamą sumanymą, tačiau nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, būtina aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Turto pagrobimas apima: atvirą svetimo turto atėmimą (paveržimą, išplėšimą) ar neatlygintiną turto pasisavinimą, panaudojant smurtą ar grasinant jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Svarbu, kad turto pagrobimo, jo užvaldymo procese prievartos priemonės būtų panaudojamos prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba tuoj po atėmimo momento, siekiant išlaikyti pagrobtą turtą. Taigi vienas iš LR BK 180 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių yra arba fizinio smurto panaudojimas, arba grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, arba atėmimas galimybės nukentėjusiajam priešintis.

Taip pat pažymėtina, jog pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Būtinu bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Byloje nustatyta, kad apeliantas, veikdamas bendrininkų grupėje su kitais asmenimis, bendrais veiksmais padarė plėšimą. Apeliantas buvo grupėje asmenų, kurie grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą (bendrininkai demonstravo žalojančio pobūdžio įrankių). Be to, nustatyta, kad visi keturi bendrininkai prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą (sudavė smūgius rankomis, kojomis) ir pagrobė svetimą - nukentėjusiajam priklausantį turtą. Šios aplinkybės patvirtinamos byloje esančiais įrodymais. Taip nustatyta, kad nukentėjusysis E. K. patvirtino aplinkybę, kad grupė asmenų, tarp kurių buvo apeliantas, prieš nukentėjusįjį panaudojo grasinimus panaudoti fizinį smurtą ir fizinį smurtą panaudojo, pagrobė jo turtą prieš jo valią. Patvirtino, kad jį užpuolę asmenys turėjo įrankius - peilį ir lazdą, tai sukėlė jam baimę. Taip pat patvirtino, kad jį mušė visi keturi asmenys: sudavė smūgius rankomis ir kojomis. Panaudojus fizinį smurtą buvo pagrobtas jo turtas: telefonas, o D. M. iš įvykio vietos nuvažiavo su jo automobiliu. Kai pranešė apie įvykį policijai ir jos laukė, vėl atėjo K. J. su D. M., kurie rankose turėjo po lazdą, jo nuomone, kad įsitikintų, ar nėra policijos. D. M. jam grasino, liepė važiuoti, nes priešingu atveju būtų bėdos.

Liudytojas A. B. patvirtino, kad E. K. įvykio dieną jam paskambino ir paprašė atvykti prie profesinės mokyklos, esančios Putinų gatvėje. Jam atvykus, E. K. papasakojo, kad buvo sumuštas ir pagrobtas automobilis, prašė jo paskambinti policijai, ką jis ir padarė.

Liudytojas E. K. paaiškino, kad tarp 19–20 val. jis paskambinęs E. K. sužinojo, kad E. K. laukia policijos, kadangi jį sumušė jo (E. K.) draugas ir atėmė automobilį.

Liudytojas E. J. parodė, kad įvykio dieną važiuodamas prie profesinio rengimo centro pamatė pažįstamą asmenį A. B., todėl sustojo pakalbėti. Pasidomėjus, kas nutiko, jie papasakojo, kad jaunuolį sumušė keli žmonės, atėmė automobilį, kuriuo nuvažiavo ir kurį vėliau sudaužė. Jiems pasakojant apie tai, nuo bendrabučių pusės – Putinų g. 38 namo pusės, priėjo 2-3 vaikinai, kurie kažką turėjo rankose: vienas turėjo metalinę lazdą, pas kitą rankoje matė peilio geležtę. Priėjusieji atrodė grėsmingai nusiteikę, klausinėjo, ar jie čia susirinko dėl nukentėjusiojo, kuris buvo sumuštas. Jis pamatė, kad gali kažkas įvykti, nes buvo grėsminga situacija, todėl sėdo už savo automobilio vairo ir pradėjo važiuoti. Važiuojant pro asmenis, kurie turėjo lazdą ir peilį, vienas ėjo link jo važiuojančio automobilio bei ta lazda užsimojo į automobilį. Jis paskubomis išvyko.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad minėtieji liudytojai, nors jų parodymai ir netiesioginiai, patvirtino visas nukentėjusiojo E. K. nurodomas aplinkybes, yra nuoseklūs, papildantys vieni kitus, atitinka bylos esmę, todėl teismui dėl nukentėjusiojo E. K. bei apklaustų liudytojų parodymų abejonių nekilo. Netikėti nukentėjusiojo parodymais teismui nebuvo pagrindo, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme E. K. patvirtino aplinkybę dėl apelianto D. M. dalyvavimo nusikaltime. Be to, prieš nukentėjusįjį fizinio smurto panaudojimo faktą patvirtina specialisto išvada konstatavusi, kad įvykio metu jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš atpažinimo protokolų matyti, kad iš pateiktų kelių asmenų nuotraukose E. K. atpažino K. J. ir D. M. kaip asmenis, kurie jo atžvilgiu padarė nusikaltimą.

Nuteistasis nurodė, jog tikslo pagrobti svetimą turtą jis neturėjo ir svetimo turto negrobė, tačiau ši nuteistojo versija laikytina jo gynybine versija, nes prieštarauja visumai pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų. Tiek jau aptarti nukentėjusiojo parodymai, tiek ir liudytojų parodymai, specialisto išvada patvirtina, jog prieš nukentėjusįjį ne tik buvo vartojamas fizinis smurtas, asmenys grasino lazda, peiliu, tačiau po fizinio smurto panaudojimo iš jo buvo atimtas mobiliojo ryšio telefonas bei automobilis. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis po nustatytų fizinio smurto panaudojimo aplinkybių siekė automobilį tik patraukti, laikytina nerealia ir nelogiška, kadangi automobilį jis ne patraukė, o su juo išvažiavo. Tai padarė prieš nukentėjusiojo valią ir jo sutikimo negavo. Automobilis apeliantui yra svetimas, todėl jis neturėjo teisės juo naudotis kaip su nuosavu turtu. Todėl šie veiksmai visiškai atitinka Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Nuteistasis vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, jam sudavė tyčia, tačiau taip pat matė kitų kartu buvusių asmenų neteisėtus veiksmus – tiek fizinio smurto vartojimą, tiek ir turto pagrobimą, jiems neprieštaravo, neteisėtų veiksmų nesustabdė. Šie duomenys rodo, jog nuteistasis ne tik atliko veiksmus, sudarančius objektyviąją plėšimo sudėties pusę – vartojo fizinį smurtą, užvaldė svetimus daiktus, bet ir suvokė, kad jo bei kitų asmenų daroma veika neteisėta, pavojinga, suvokė, kad tokiu būdu vykdomas asmens plėšimas, ir savo konkliudentiniais veiksmais išreiškė pritarimą tokiems veiksmas, t. y. dalyvavo bendroje nusikalstamoje veikoje. Nuteistasis su kitais asmenimis veikė bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais (t. y. pritarimu vienas kito veiksmams), bei realizavo plėšimo sudėties objektyviuosius požymius. Nors nuteistasis skunde teigia, jog nėra subjektyviosios plėšimo sudėties požymio, nes jie tokio tikslo neturėjo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog sumanymas pagrobti svetimą turtą nebūtinai turi būti iš anksto susiformavęs ir aptartas bendrininkų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnį kaip plėšimas ir tada, kai sumanymas pagrobti turtą kyla smurto panaudojimo metu. Kaip aptarta anksčiau, šioje byloje nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais nustatyta, jog smurtas prieš nukentėjusįjį pradėtas vartoti be jokios aiškios priežasties. Iš nukentėjusiojo taip pat buvo atimtas mobiliojo ryšio telefonas, automobilis, ir nors vėliau telefonas buvo grąžintas, tai nepanaikina nusikalstamos veikos padarymo fakto. Automobilis rastas apgadintas paliktas kitoje vietoje nei nusikaltimo padarymo vieta. Taigi pagrobęs automobilį apeliantas juo nuvažiavo iš nusikaltimo padarymo vietos, jį užvaldė, pagrobtu turtu jis disponavo ir jį valdė kaip savo, tai darė prieš nukentėjusiojo valią.

Byloje surinktų ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis D. M., kartu su K. J. ir kitais dviem nenustatytais asmenimis, bendrais veiksmais, panaudodami grasinimus panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudoję, atėmę galimybę priešintis, apiplėšė nukentėjusįjį E. K.. Nuteistieji veikė vieninga tyčia turėdami bendrą tikslą apiplėšti nukentėjusįjį, todėl jų veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.