Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-12-19 · Administracinė byla Nr. A-2129-552/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-12-19
Bylos Nr.
A-2129-552/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00485-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas
R. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2129-552/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00485-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4–8).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis nuo 2011 metų iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. periodiškai buvo laikomas Marijampolės AVPK Šakių r. policijos komisariato (toliau – ir PK) areštinės kamerose, kuriose laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto. Kamerose buvo didelė drėgmė, todėl sienos buvo juodos, o patalynė sudrėkusi. Areštinės kamerose buvo pelių, tarakonų, blakių, utėlių. Kamerose tualetas atskirtas 1,6 m pertvara nuo bendros kameros erdvės, ir taip pažeidžiamas asmens privatumas, bloga ventiliacija, neužtikrintas tinkamas apšvietimas. Pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti, nes areštinėje nebuvo pasivaikščiojimo kiemelio. Būdavo atvejų, kai pareiškėjas gaudavo nepilną maisto davinio normą. Pareiškėjas rašė skundus įvairioms institucijoms dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ir pareigūnų elgesio, tačiau atsakymų į juos negaudavo, nežino, ar jo skundai buvo išsiųsti nurodytiems adresatams. Pablogėjus sveikatai nebuvo galima sulaukti medikų pagalbos. Tokie atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė fizinį bei dvasinį skausmą, buvo pažemintas kitų įtariamųjų (teisiamųjų) akyse. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 6000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 13–20).

Atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos higienos normoje Nr. HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nepateikta minimalių areštinių kamerų ploto normų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktas nustatė, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės galioja iki vidaus reikalų ministras patvirtins Teritorinių policijos areštinių vidaus tvarkos taisykles. Naujos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės nėra patvirtintos. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus). Nurodė, jog Marijampolės apskr. VPK Šakių r. PK areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas kai kuriomis dienomis nevisiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau neatitikimas buvo nežymus ir negalėjo turėti įtakos pareiškėjo teisėms. Higienos normos 52 punkte išdėstyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Higienos normos 20 punkte nurodyta, kad policijos areštinės kameroje tari būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 – 130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Šių reikalavimų areštinėje buvo laikomasi. Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinėje laikomiems asmenims, jų pageidavimu, sanitarinio mazgo valymui buvo išduodamos dezinfekcinės valymo priemonės, jie vedami į dušą, kuris įrengtas areštinės patalpose, patalynė keičiama kas savaitę. Patalpose kenkėjų kontrolė vykdoma pagal sutartį su uždarąją akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, kas mėnesį buvo atliekamas kenkėjų kontrolės monitoringas, todėl areštinėje graužikų bei buitinių parazitų nebuvo. Pagal Higienos normos 23 punkto nuostatas policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. PK kameros ginčo laikotarpiu buvo vėdinamos atidarant langus, laikantis Higienos normos reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginys dėl didelės drėgmės kamerose yra deklaratyvaus pobūdžio.

Atsakovas pažymėjo, jog Taisyklių 7.10 punkte nurodyta, kad pasivaikščiojimai vykdomi tik tose policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinė nuo eksploatacijos pradžios neturėjo tinkamai įrengto pasivaikščiojimo kiemo, dėl to areštinėje uždarytų asmenų pasivaikščiojimai nebuvo organizuojami. Atsakovas pareiškėjui nesudarė galimybės pasivaikščioti dėl objektyvių, t. y. nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių. Marijampolės apskr. VPK Šakių r. PK areštinėje, kaip reglamentuota Higienos normos 9 punkte, laikomų asmenų maitinimas buvo organizuojamas pagal valgiaraščius. Taisyklių 62 punkte numatyta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, maitinami 3 kartus per dieną. Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinėje laikomi asmenys buvo maitinami pagal dienotvarkę, suderintą su areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartimis. Tiekiamas maistas atitiko Lietuvos Respublikos maisto įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 15:2055 „Maisto higiena“ ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinėje yra pildomas Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalas, kuriame užfiksuota, kad 2011–2012 m. pareiškėjas jo laikymo areštinėje atitinkamu laikotarpiu kreipėsi dėl sveikatos būklės ir jam buvo suteikta medicininė pagalba. Dėl nusilpusio regėjimo pareiškėjas nesikreipė. Prieš išvežant etapu iš areštinės, pareiškėjas buvo patikrintas medicinos darbuotojų ir nustatyta, kad yra sveikas ir vykti gali.

Pažymėjo, jog atsakovas neturi duomenų, kad R. B. jo laikymo Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinėje metu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinės pareigūnus dėl netinkamų sąlygų, kurios, jo manymu, žemino jo orumą, sukėlė nepatogumą, kankinimą ar dvasinį gniuždymą. Prašė skundą kaip nepagrįstą atmesti, dėl dalies reikalavimų taikyti ieškinio senatį.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui priteisė 500 Eur iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neturtinės žalos atlyginimo; likusius skunde išdėstomus reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Atsiliepimas

Atsakovui prašant taikyti ieškinio senaties terminą, teismas nurodė, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nežinojo ir negalėjo žinoti apie skunde nurodomus pažeidimus ir į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 14 d., t. y. praleidęs terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 metų iki 2012 m. balandžio 15 d. pareikšti, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2012 m. balandžio 14 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmesti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.). Teismas akcentavo, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl gyvenamojo ploto trūkumo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vadovaudamasis 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatyto" 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame 2009 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teismas ginčo teisiniams santykiams taikė vėliau priimtą teisės aktą – 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymą Nr. V-124, kuris nustato, jog areštinės kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Remdamasis bylos duomenimis, teismas konstatavo, jog 2012 m. gegužės 29–31 d., birželio 1–5 d., birželio 7 d. nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m. plotą, tačiau pažeidimas nežymus, nes iki normatyvo ginčo laikotarpiu 8 paras trūko 0,57 kv. m., o 1 parą trūko 0,6 kv. m. gyvenamojo ploto.

Dėl pasivaikščiojimo neužtikrinimo pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog atskirais laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. birželio 12 d. pareiškėjui Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinėje iš viso 31 parą nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimus kieme, nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte ir Higienos normos 17.3 punkte, pažeistos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatos, t. y. konkrečiu atveju nustatyta, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Nagrinėjamu atveju nustatyta aplinkybė, kad Marijampolės AVPK Šakių r. PK administracija neturėjo galimybių dėl pasivaikščiojimo kiemų neįrengimo PK areštinėje pareiškėjui užtikrinti jo teisės į kasdienius pasivaikščiojimus gryname ore, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Dėl higienos reikalavimų pažeidimo teismas atkreipė dėmesį, jog 2012 m. balandžio 2 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro Šakių skyriaus patikrinimo aktu Nr. Pa-76 buvo nustatyti Higienos normos HN 37:2009 17.3, 20, 22, 29, 33, 50, 57 punktų reikalavimų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu, naktinio apšvietimo, sanitarinių mazgų valymo, patalpų, minkštojo inventoriaus dezinfekavimu, tam tikslui skirtų priemonių neaprūpinimu, pažeidimai (b. l. 39–41), nurodyta, jog trijose kamerose remontas neatliktas, nėra praustuvių, neveikia vandens nuleidimo bakeliai. Akcentavo, kad atsakovas nepaneigė skunde pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl unitazo kamerose, dėl sanitarinio mazgo atskiros patalpų oro šalinimo sistemos nebuvimo, dėl nepakankamo apšvietimo. Vadovaudamasis visuma nustatytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, teismas konstatavo pareiškėjo nurodytų argumentų dėl minėtų aplinkybių pagrįstumą.

Pareiškėjo argumentus, jog kamerose buvo pelių, tarakonų, blakių, utėlių, teismas atmėtė kaip neįrodytus, kadangi teismui nepateikta duomenų apie tai, kad šalys (specializuota įmonė UAB „Dezinfa“ ir atsakovas) nesilaikė sutarties sąlygų arba naudojo gautas priemones ne pagal paskirtį.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl maitinimo pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl tinkamo maitinimo, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nebuvo galimybių nustatyti atsakovo veiksmų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, todėl teismas darė išvadą, jog nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Šalies argumentai

Dėl skundų, prašymų neregistravimo, informacijos nepateikimo nurodė, jog pareiškėjas konkrečiu atveju jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu kreipėsi su skundais į areštinę bei į kitas institucijas teismui nepateikė, nenurodė, konkrečiai kada, dėl kokių aplinkybių buvo teikti skundai, kokioms konkrečiai institucijoms jie adresuoti, nenurodė ir nepateikė tai patvirtinančių faktinių duomenų (pvz., skundų kopijų, kitų asmenų liudijimų ir pan.). Į teismą dėl šių aplinkybių kreipėsi po ilgo laikotarpio, t. y. po 3 metų. Todėl įvertinęs visumą aplinkybių ir įrodinėjimo pareigą, atsižvelgęs į tai, kad minėto pobūdžio įrodymų turėjimas nėra priskirtas išimtinai institucijai, tačiau tokio pobūdžio įrodymus turi galimybę pateikti ir nuteistieji, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė skunde nurodytų aplinkybių dėl šio pobūdžio pažeidimų, todėl minėti argumentai pripažinti nepagrįstais.

Teismas, siekdamas nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – teisės į kasdienius pasivaikščiojimus gryname ore – pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus), šio pažeidimo trukmę (31 parą pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti gryname ore). Nagrinėjant bylą nustatyti Higienos normos HN 37:2009 17.3, 20, 22, 29, 33, 50, 57 punktų sanitarinių, higieninių reikalavimų neatitikimai teisės aktams, nustatytas tam tikrą laiko tarpą (9 parų) nežymus ploto trūkumas (trūko iki normos 0,57 kv. m ir 0,6 kv. m). Atsižvelgęs į visumą nustatytų aplinkybių, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 500 Eurų suma, kurią priteisė iš atsakovo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas R. B. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą (b. l. 81–85).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl gyvenamojo ploto trūkumo teismas vertindamas pareiškėjo laikymo metu areštinėje sąlygas negali vertinti buvimo areštinėje tarpais. Daro išvadą, kad teismas turėjo vertinti visą pažeidimo laikotarpį ir priteisti už visą laiką, kurį pareiškėjas buvo laikomas areštinėje trijų metų laikotarpyje. Pažymi, kad tais atvejais, kai pareiškėjui nebuvo suteiktas minimalus 3 kv. m. plotas, turi būti konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Taip pat nurodo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į orumą, nors pirmosios instancijos teismas dėl to savo sprendime nepasisakė.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teismai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga. Pažymi, kad toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių mažas pajamas, ir asmenų, gaunančių dideles pajamas, lygybės principą.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti (b. l. 92–94).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kurias nurodė skunde Kauno apygardos administraciniam teismui. Dėl pareiškėjo teiginių, jog teismas turėjo vertinti visą laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas Šakių r. PK areštinės kamerose, o ne atskirais laikotarpiais, atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2012 m. balandžio 14 d. taikė ieškinio senaties terminą.

Atsakovas nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendime priteisė apelianto nuostoliams adekvatų neturtinės žalos atlyginimą. Pažymima, kad vertinant neturtinės žalos dydį reikalinga atsižvelgti į bendrą ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir turima atsižvelgti į Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtintą ginčo aktualiu laikotarpiu mėnesinės algos dydį. Teigiama, kad apelianto patiria skriauda nėra tokia didelė, kad ją galima būtų įvertinti 6 000 eurų neturtine žala.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. Šakių rajono policijos komisariato areštinėje.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygomis, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė, be kita ko, atsakovo prašymu pritaikęs ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą visų pirma grindžia argumentu, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, o teismas turėjo vertinti visą jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės AVPK Šakių raj. PK areštinėje laikotarpį.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šakių rajono PK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 14 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m iki 2012 m. balandžio 14 d. imtinai. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Marijampolės AVPK, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. iki 2012 m. balandžio 14 d. imtinai iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senatį.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. dėl laikotarpio nuo 2012 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d., teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą

Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Marijampolės AVPK Šakių rajono PK areštinėje, neužtikrinus jam teisės į pasivaikščiojimus, kameros neatitiko higienos reikalavimų, o kai kuriais laikotarpiais buvo nustatytas ir nežymus gyvenamojo ploto trūkumas. Tai leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas suimtu teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atitinkamą dydį vertino tam tikrų konkrečių aplinkybių visumą.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pažeidimo mastą, aplinkybę, kad atsakovas sąmoningai nesiekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgdama į EŽTT ir LVAT teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus patirtai neturtinei žalai..

Nors pareiškėjas siūlo remtis EŽTT byla Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu bei teigia, kad jam priteista suma nepagrįstai maža, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Be to, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, todėl priimtas teismo sprendimas yra vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė