Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Q. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Jaraks“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Jaraks“ skundas su priedais bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo į skundą pateikimo buvo išsiųsti per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą ir laikomi tinkamai įteiktais. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 24S266166, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2024 m. vasario 19 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Jaraks“ pagrindu. Šiuo pagrindu, Migracijos departamentas 2024 m. vasario 29 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760339425, galiojantį iki 2026 m. kovo 6 d.

Patikrinus duomenis apie asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad asmuo įmonėje įdarbintas nuo 2024 m. balandžio 17 d. ir per visą darbo įmonėje laikotarpį, jam nei karto nebuvo išmokėtas asmens prašyme nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 929 Eur. Nustatyta, kad asmeniui nuo įdarbinimo įmonėje pradžios (6,5 mėn. iš eilės) darbo užmokestis iš viso nebuvo mokėtas.

Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjui dirbant UAB „Jaraks“ nebuvo mokamas darbo užmokestis, o kitų reguliarių pajamų, pakankamų pragyvenimui Lietuvoje, jis negauna, konstatuotina, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Dėl šios priežasties 2024 m. lapkričio 21 d. priimtas sprendimas Nr. 24S266166 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 24S266166, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Kaip jau minėta, bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „Jaraks“ pagrindu. Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, nustatė, jog per darbo įmonėje laikotarpį (6,5 mėn. iš eilės) pareiškėjui nei karto nebuvo išmokėtas asmens prašyme nurodytas ir įmonės tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 929 Eur. Pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte.

Leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinami, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas UAB „Jaraks“ buvo įdarbintas nuo 2024 m. balandžio 17 d. iki 2024 m. lapkričio 22 d. ir jam nei karto nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis – 929 Eur. Taigi, iš įvardintų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo. Šias faktines aplinkybes patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateikti duomenys. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde kelia klausimą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenų, kaip įrodymų, tinkamumo šioje byloje, teigdamas, kad šie duomenys negali būti laikomi patikimais ar pakankamais įrodymais sprendžiant ginčą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad SODRA informacinės sistemos duomenys laikomi tinkamais įrodymais administracinėse bylose, susijusiose su užsieniečių ir jų susijusių įmonių atitiktimi teisės aktų reikalavimams. Teismų praktikoje nurodyta, jog šios informacinės sistemos duomenys gali būti naudojami vertinant, ar užsienietis ar su juo susijusi įmonė atitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017). Atsižvelgiant į tai, argumentas, kad SODRA informacinės sistemos duomenys negali būti laikomi tinkamais įrodymais, yra nepagrįstas, kadangi tokio pobūdžio bylose jie jau buvo pripažinti teisėtu ir svarbiu įrodinėjimo šaltiniu.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog nors darbo užmokesčio negavo, tačiau turi asmeninių lėšų. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus dėl turimų asmeninių lėšų pragyvenimui vertina kaip siekį sau palankaus sprendimo, kadangi užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu nebuvo mokamas įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestis (mažiausiai 1 MMA), kaip tai įsipareigojo daryti pareiškėją įdarbinusi įmonė bei numatyta teisės aktų nuostatomis, todėl pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, iš įvardintų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo.

Vis dėlto, pareiškėjas skunde pažymi, kad trejiems mėnesiams, t. y. nuo 2024 m. birželio 16 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. buvo išvykęs į Tadžikistaną, todėl tuo metu jam nebuvo mokamas atlyginimas, tačiau tai, pareiškėjo nuomone, nėra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Teismas pažymi, kad pareiškėjui išduotas leidimas gyventi, kurį Migracijos departamentas vėliau panaikino, buvo suteiktas remiantis jo ketinimu dirbti ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, būnant UAB „Jaraks“ darbuotoju. Kadangi pareiškėjas negavo įstatymu nustatyto minimalaus darbo užmokesčio (bent vienos minimalios mėnesinės algos dydžio), išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo remiantis jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Akivaizdu, kad pareiškėjui turėjo būti žinomi įstatyme numatyti leidimo panaikinimo pagrindai, tarp jų – reikalavimai darbo užmokesčiui. Atsižvelgiant į tai, pasikeitus pareiškėjo finansinėms ir teisinėms aplinkybėms bei supratus, kad jam mokamas mažesnis atlyginimas nei numatytas sutartyje arba atlyginimas nemokamas iš viso, pareiškėjas galėjo ir turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą, pranešdamas apie pasikeitusią situaciją, siekdamas ateityje išvengti galimų neigiamų pasekmių. Pažymėtina, kad pagrindinė pareiškėjo buvimo Lietuvoje teisėta priežastis buvo leidimas laikinai gyventi, išduotas darbo UAB „Jaraks“ pagrindu. Dėl šios priežasties atsakomybė už pagrindo teisėtumą tenka ne darbdaviui, o pačiam leidimo turėtojui. Pareiškėjas pats pripažįsta, kad dėl išvykimo į Tadžikistaną jam nebuvo mokamas atlyginimas, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog įstatymuose nustatytas minimalus darbo užmokestis jam nebuvo mokamas visą įdarbinimo laikotarpį, t. y. nuo 2024 m. balandžio 17 d. iki 2024 m. lapkričio 22 d. Pareiškėjas šios situacijos iki Migracijos departamento patikrinimo nesprendė, taip prisiimdamas atsakomybę už galimas pasekmes. Dėl šios priežasties pareiškėjo pateikti argumentai dėl sprendimo neteisėtumo vertintini kaip gynybinė pozicija.

Pareiškėjas skunde taip pat akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, prieš Migracijos departamentui priimant ginčijamą sprendimą, pareiškėjas nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo sprendimo. Teismas pažymi, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017). Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2024 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024).

Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes jis būtų nurodęs bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikęs. Migracijos departamento sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas sprendimą turėjo papildomai apklausti pareiškėją ar įmonę, kurioje jis buvo įdarbintas.

Pasisakant dėl pareiškėjo šeiminių, ekonominių ar socialinių ryšių, nustatyta, jog pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2024 m. balandžio 17 d. įdarbintas UAB „Jaraks“, tačiau faktiškai įmonėje nedirbo nei dienos, kadangi jam nebuvo mokamas darbo užmokestis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų asmeninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Nurodyti duomenys patvirtina, jog pareiškėją su Lietuva sieja tik išskirtinai trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai, kurie, be to, nebuvo realiai įgyvendinti, kadangi pareiškėjas faktiškai nedirbo ir negavo darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, o byloje nėra duomenų apie jo asmeninius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, akivaizdu, jog jis neturi jokių tvarių ir integraciją Lietuvoje pagrindžiančių šeiminių, ekonominių ar socialinių saitų.

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis). Teismas sutinka, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Migracijos departamentą. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, be to sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. lapkričio 21 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S266166, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760339425, galiojantį iki 2026 m. kovo 6 d., todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo Q. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.