- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-20
- Bylos Nr.
- 2S-877-302/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02313-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- V. Č.
- Ieškovas
- J. Č.
- Kategorijos
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. civilinėje byloje pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovui V. Č. dėl santuokos nutraukimo, esant sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo, byloje dalyvaujanti ir išvadą teikianti institucija- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. Č., kuriuo prašė santuoką tarp bylos šalių nutraukti dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo bylos šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 350 Lt kiekvienai per mėnesį periodinių išmokų; padalinti santuokoje įgytą turtą pagal ieškovės nurodytą padalijimo būdą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė J. Č. be minėtų reikalavimų taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš atsakovo V. Č. laikiną išlaikymą nepilnametėms dukroms: A. Č., M. Č. ir D. Č., mokamą periodinėmis išmokomis po 250 Lt nuo 2013 metų sausio mėnesio iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos, pinigus pervedant į ieškovės J. Č. sąskaitą. Nurodė, kad nuo 2012 m. gruodžio 1 d. atsakovas materialiai neremia savo dukterų, todėl visas nepilnamečių dukterų išlaikymas tenka ieškovei.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 15 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo V. Č. laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams: A. Č., M. Č., D. Č., kas mėnesį mokamomis periodinėmis 200 Lt dydžio išmokomis kiekvienai nuo 2013 metų sausio mėnesio iki galutinio sprendimo šioje byloje priėmimo, pinigus pervedant į ieškovės J. Č. sąskaitą; paskyrė ieškovę J. Č., nepilnamečiams vaikams A. Č., M. Č. ir D. Č. priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad į mėnesį ieškovė gauna pajamų apie 681 Lt, iš kurių turi išlaikyti save ir tris nepilnamečius vaikus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimo stadijoje duomenų apie specialius vaikų poreikius, vaikų veiklos bendro ugdymo užsiėmimus, reikalaujančius papildomų išlaidų teismui nepateikta, taip pat, jog nėra duomenų apie atsakovo turtinę padėtį bei sveikatos būklę, ieškovės prašymą patenkino iš dalies.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas V. Č. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarties ir prašo panaikinti skundžiamą nutartį. Nurodo, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, savo melagingiems teiginiams patvirtinti, kad atsakovas neteikia ir nesirūpina nepilnamečiais vaikais. Pažymi, kad jis rūpinasi, prižiūri ir auklėja savo nepilnamečius vaikus. Pasak apelianto, ieškovė išėjo gyventi pas kitą vyrą ir paliko jį vieną su vaikais, kuriais jis rūpinosi ir išlaikė. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo vardu nėra įregistruotu autotransporto priemonių, visos santuokos metų įsigytos transporto priemonės įregistruotos ieškovės vardu. Pažymi, kad jo darbo užmokestis yra nedidelis (apie 1 100 Lt), kuris priklauso nuo abiejų akcininkų sprendimo (tame tarpe ir nuo ieškovės). Nurodo, kad jokių kitų pajamų šaltinių, santaupų neturi, todėl negali teikti vaikams 600 Lt išlaikymą. Pasak apelianto, teismas priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi vien tik ieškovės melagingais, nieko nepatvirtintais teiginiais, o ne pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais. Tokiu būdu, teismas buvo ieškovės suklaidintas ir priėmė nepagrįstą ir naikintina nutartį. Apeliantas pažymi, kad teismas priimdamas skundžiamą nutartį, pablogino apelianto finansinę padėtį, nes jis negali tuo pačiu laiku faktiškai rūpintis vaikais, išlaikyti juos ir tuo pačiu metu mokėti ieškovei nepagrįstai priteistus pinigus. Nurodo, kad šiuo metu neturi galimybės teikti teismo priteistą išlaikymą ir pažymi, kad ateityje, kai vaikų gyvenamoji vieta bus nustatyta su apeliantu, dės visas pastangas, kad turėti galimybę kuo daugiau lėšų skirti vaikų labui.
Ieškovė J. Č. atsiliepimo į atskirąjį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo apskųstajai nutarčiai panaikinti.
Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko nagrinėjamoje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas (CPK 144 str.). Pagal CPK 145 str. 1 d. 13 p. laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik numatytose CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. CK 3.65 str. įtvirtina laikinųjų apsaugos priemonių rūšis, kurias gali taikyti teismas, nagrinėdamas šeimos bylas. Pagal CK 3.65 str. 2 d. 4 p. teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, į tai, kad vaikams turi būti užtikrintas nuolatinis ir pakankamas išlaikymas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš jų ir laikiną išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimą, kol bus priimtas teismo sprendimas. Vaikų išlaikymo tiesioginis tikslas – maksimaliai patenkinti vaikų poreikius ir interesus. Siekiant užtikrinti CK 3.192 str. 2 d. numatytas būtinas vaiko vystymosi sąlygas turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Išlaikymas vaikui yra susijęs su kasdienių vaiko poreikių tenkinimu ir turi būti teikiamas nuolat. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Pagal CPK 144-148 str. teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t.y. tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovės į bylą pateiktą VSDFV pažymą apie asmens valstybės socialinį draudimą, taip pat Socialinių reikalų ir sveikatos departamento socialinių išmokų skyriaus pažymą apie pajamas, nustatė, kad ieškovės į mėnesį gaunamos pajamos siekia apie 681 Lt, iš kurių ieškovė turi išlaikyti save ir nepilnamečius vaikus. Apeliantas pateikdamas atskirąjį skundą iš esmės nesutinka su iš jo priteistu laikinu išlaikymu, argumentuodamas tuo, kad nustatytas laikino išlaikymo dydis neproporcingas atsakovo turtinei padėčiai, taip pat, kad apeliantas prižiūri ir rūpinasi savo nepilnamečiais vaikais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kadangi nustatyta, ką patvirtina ir apeliantas, jog vaikai šiuo metu gyvena su ieškove, todėl manytina, kad šiuo atveju buvo būtina skirti nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones netiriamos aplinkybės, kurios turi reikšmę nagrinėjant ieškinyje pareikštus reikalavimus iš esmės. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko, nenagrinėjęs byloje esančių įrodymų, nes įrodymų pateikimo procesas tik prasidėjęs, todėl tokios procedūros teismas atlikti net ir negalėtų. Sprendžiant laikino išlaikymo priteisimą, atsižvelgiama į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, jog vaiko poreikiams patenkinti reikalinga Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, kuri šiuo metu sudaro 850 Lt. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo nustatytas laikino išlaikymo dydis po 200 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui yra mažiau negu reikia patenkinti bent būtiniausiems poreikiams. Pažymėtina ir tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatomas ne pastovus vaikams teiktinas išlaikymas ateityje, o tik laikinas, t.y. iki kol bus priimtas teismo sprendimas. Galimai nustačius, jog šalių nepilnamečiams vaikams teiktinas mažesnis išlaikymas negu taikytas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, tuomet sumokėtos išlaikymo sumos vykdymo procese būtų įskaitytos.
Būtina pažymėti ir tai, kad apelianto pareiga yra įrodyti, jog jis materialiai išlaiko savo nepilnamečius vaikus, ar yra kitų aplinkybių, kurios įtakotų šios pareigos vykdymą (CPK 177 str., 178 str.). Apeliantas prie atskirojo skundo pridėjo rašytinius įrodymus, kurie tariamai įrodo, kad apeliantas rūpinasi ir išlaiko savo nepilnamečius vaikus, tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, pateikti įrodymai neįrodo aplinkybės, kad jis nuolat periodiškai teikė materialinį išlaikymą savo vaikams. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantas mokėjo AB „LESTO“- už elektrą, UAB „VSA Lietuva“- už buitinių atliekų išvežimą, taip pat matyti, kad buvo mokamą už dviejų nepilnamečių vaikų, t.y. M. Č. ir A. Č. būrelį, kurį jos lanko, vieną kartą buvo sumokėta už nepilnametės M. Č. darželį, tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, kaip jau buvo minėta anksčiau, pateikti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad apeliantas periodiškai teikia materialinį išlaikymą. Dėl to, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarties.
Apeliantas atskirajame skunde taip pat prašo nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka, kviečiant į teismo posėdį liudytojus, tačiau teismas pažymi, kad atskirieji skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 336 str. 1d.). Manytina, kad šiuo atveju, nėra jokio pagrindo nagrinėti apelianto atskirojo skundo žodinio proceso tvarka, kadangi šiuo atveju yra tik sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, o ne bylos nagrinėjimas iš esmės, tiriant visus byloje esančius įrodymus bei apklausiant liudytojus. Šia teise apeliantas galės pasinaudoti pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant bylą iš esmės, todėl apelianto prašymas nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka, kviečiant į teismo posėdį liudytojus, atmestinas, kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis LR civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.