- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-31
- Bylos Nr.
- 2A-2202-160/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05862-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas, Zita Smirnovienė (pran.)
- Atsakovas
- R. Š.
- Ieškovas
- M. L., O. Z., V. L.
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centras, Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zitos Smirnovienės, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės, Andriaus Ignoto, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-25 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. L., O. Z. ir V. L. ieškinį) atsakovei R. Š. dėl dalies sandorio pripažinimo niekiniu (tretieji asmenys – VĮ Registrų centras, Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarė J. S.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai M. L., O. Z. ir V. L. prašė pripažinti niekine nuo jos sudarymo momento tarp atsakovės R. Š. ir A. D. 1997-06-13 pasirašytos sutarties 1 punkto dalį, pagal kurią ½ dalis ūkio pastato (plane pažymėto indeksu 1J1/p, (duomenys neskelbtini)) parduota atsakovei R. Š. ir panaikinti atsakovės nuosavybės teisių į šio pastato registraciją Nekilnojamojo turto registre. Paaiškino, kad ūkinį pastatą pastatė A. L. 1979 metais, 1994-09-22 pastatas buvo įteisintas. 1994-09-20 ieškovė M. L. ir A. D. nupirko iš valstybės ir pasidalino žemės sklypą ant kurio stovi ūkinis pastatas bei susitarė, jog ūkinis pastatas yra M. L. priklausančioje žemės sklypo dalyje. 1994 metais A. L. mirė, o ½ medinio gyvenamojo namo dalį (duomenys neskelbtini) ir po 1/3 ginčo ūkinio pastato dalį paveldėjo ieškovai. Likusi ½ gyvenamojo namo dalis priklausė A. D.. 1997 metais A. D. nusprendė parduoti jai priklausančio namo dalį bei pasiūlė ieškovėms pirmumo teise pirkti A. D. priklausančio namo dalį už 33000 Lt, tačiau ieškovės pasiūlymo atsisakė. A. D., siūlydama pirkti jai priklausančio namo dalį, apie ginčo ūkinio pastato pardavimą neužsiminė. Tačiau Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras 1997-06-13 patvirtino A. D. ir R. Š. sutartį, pagal kurią A. D. pardavė atsakovei ne tik A. D. priklausančio namo dalį, bet ir ½ ginčo ūkinio pastato dalį, kuri priklauso ieškovams. Kadangi notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis nėra nuginčyta, VĮ Registrų centras atsisako ištaisyti ginčo ūkinio pastato nuosavybės teisių duomenis Nekilnojamojo turto registre (b. l. 90-94).
Atsiliepimas
Atsakovė R. Š. prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Paaiškino, kad ginčo sutartis sudaryta 1997-06-13, t. y. prie 15 metų, todėl ieškovai praleido ieškinio senaties terminą. Prieš sudarant ginčo sutartį, 1997-06-12 O. L. ir M. L. (veikianti už save ir savo nepilnametį sūnų V. L.) notariškai patvirtino, kad ginčo sutarties sąlygos joms yra žinomos ir jos atsisako nuo pirmumo teisės pirkti namo dalį (b. l. 59-61).
Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras prašė ieškinio reikalavimą dėl R. Š. nuosavybės teisių į ½ dalį ūkinio pastato registravimo panaikinimo atmesti, likusioje dalyje spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad ieškovai 2006-03-28, 2006-12-01 ir 2012-10-24 kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymais ištaisyti Nekilnojamojo turto registre neteisingai įrašytus duomenis apie ginčo ūkinio pastato nuosavybės teisės turėtojus. Ieškovų prašymai buvo atmesti, kadangi registre R. Š. nuosavybės teisės į ½ dalį ūkinio pastato įregistravimo teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas. Ieškovei O. Z. 2003-07-18 buvo išduotas pažymėjimas apie Nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Todėl apie atsakovės nuosavybės teisių įregistravimą į ginčo pastatą ieškovė žinojo jau 2003-07-18 (b. l. 34-37).
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarė J. S. prašė ieškinį spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad teismui yra pateikta sutartis dėl žemės pasidalijimo ir žemės sklypo plano su statiniais kopija, tačiau joje nedetalizuojama, kam kuri žemės sklypo dalis priklauso, taip pat nėra to metų duomenų dėl gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos įteisinimo. Rasų seniūnijos valdybos 1994-09-22 potvarkiu buvo įteisintas A. L. pastatytas ginčo ūkinis pastatas, tačiau tai nėra nuosavybės teisės įregistravimo viešame registre įrodymas (b. l. 29-31).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-25 sprendimu ieškinį tenkino: pripažino niekine nuo sudarymo momento 1997-06-13 atsakovės R. Š. ir A. D. įgalioto asmens D. D. pasirašytą sutartį (notarinio registro numeris 11-1695) dalyje dėl ½ dalies ūkio pastato, plane pažymėto indeksu 1J1/p, kurio (duomenys neskelbtini), pardavimo R. Š.; pripažino naikintinu R. Š. nuosavybės teisių į ½ dalies ūkio pastato, kurio (duomenys neskelbtini), įregistravimą nekilnojamojo turto registre. Padarė išvadą, jog A. D. atsakovei R. Š. 1997-06-13 sutartimi pardavė ½ dalį ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), kuri priklausė ieškovams, o ne A. D.. Todėl A. D. perleido turtą, kurio perleisti negalėjo. Apie tai, kad nuosavybės teisės į ½ dalį ūkinio pastato įregistruotos atsakovės R. Š. vardu, ieškovai sužinojo 2012 m. spalio-lapkričio mėnesį, į teismą kreipėsi 2013-02-20, todėl ieškinio senaties termino nepraleido.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė R. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-25 sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Paaiškino, kad turėjo būti taikytas ieškinio senaties terminas, kadangi ieškovai apie savo galimai pažeistas teises sužinojo ne 2012 m. spalio-lapkričio mėn., o gerokai anksčiau. Visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatytą tvarka. Atsakovės turtinės teisės į ginčo pastatą Nekilnojamojo turto registre įregistruotos ir galioja nuo 1997-06-17, tuo tarpu ieškovų – nuo 1994-12-02. Taigi nuo įrašų registre atsiradimo momento ieškovai galėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, į teismą kreipėsi tik 2013 m., todėl praleido 10 metų ieškinio senaties terminą. Notarine tvarka patvirtintoje ginčo sutartyje taip pat yra nurodyta aiški šalių valia ir pardavimo objektas, įskaitant ginčo ūkinį pastatą. Todėl nebuvo pagrindo pripažinti ginčo sandorio dalį negaliojančia.
Atsiliepimas
Ieškovai M. L., O. Z. ir V. L. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti; už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti atsakovei R. Š. 20000 Lt baudą, 50 proc. šios baudos skiriant ieškovams po lygiai. Paaiškino, kad apeliaciniu skundu atsakovė iš esmės pripažino, kad būtent ji 1997-06-17 įregistruodama daiktines į namą, turėjo žinoti, jog ginčo ūkinis pastatas priklauso ieškovams. Ieškovai ginčo sandoryje nedalyvavo, apie ūkinio pastato pardavimą nežinojo, ūkiniu pastatu naudojasi iki šiol, todėl negalėjo tikėtis, kad jų nuosavybė perleista. Su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiami Rasų seniūnijos 1997-12-17 ir 1998-01-28 potvarkiai dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projekto taip pat patvirtina, kad apeliantė jau tuo metu žinojo, jog ginčo ūkinis pastatas jai nepriklauso. Ir tik VĮ Registrų centrui atsakovei pasiūlius parašyti atsiliepimą dėl jos vardu įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo ūkinį pastatą, atsakovė suprato, kad praturtėjo ir nutarė nesąžiningai pasinaudoti situacija.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d. nenustatyta. Todėl apeliacine tvarka byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nes ginčas šioje byloje neliečia viešojo intereso klausimų (CPK 320 str. 2 d.).
Apeliacinis skundas grindžiamas dvejais pagrindiniais argumentais: kad ieškiniui pareikšti buvo suėjęs senaties terminas ir kad išduodant sutikimą parduoti dalį namo, kartu buvo išduotas sutikimas parduoti ir ūkio pastato dalį.
Pagal CK 1.125 str. 1 d. bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į ieškinį paaiškino, kad ieškovams 2003-07-09 prašant 2003-07-18 buvo išduotas pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre ir išduotame pažymėjime buvo įrašyta, kad ūkio pastatas turi keturis savininkus. Kaip tvirtina ieškovai, o atsakovė tokio fakto nenuginčijo, ūkiniu pastatu nuo pat jo pastatymo naudojasi ieškovų pusė. Todėl laikytina, kad apie teisės pažeidimą ieškovai sužinojo 2003-07-18 gavę oficialų faktą apie keturis registruotus savininkus tam pačiam ūkio pastatui, ir teisę pareikšti ieškinį dėl nuosavybės teisės gynimo, turėjo iki 2013-07-18. Ieškinį teismui pareiškė 2013-02-20 (b. l. 2), todėl ieškinio senaties termino nepraleido. Iš šalių paaiškinimų bei VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atsiliepimo į ieškinį matyti, kad iki ieškinio dėl dalies pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo, ieškovai bandė įrašus nekilnojamojo turto registre nuginčyti kita (administracine) tvarka, t. y. savo teises ginė aktyviai. Todėl atsakovės argumentas, kad ieškovai ieškiniui pareikšti praleido ieškininės senaties terminą, nepagrįstas.
Pagal CK 4.14 str. 1 d. antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Ūkinis pastatas, kuris pastatytas namų valdoje ir skirtas gyventojų ūkinėms reikmėms, yra gyvenamojo namo priklausinys. Tačiau tai nereiškia, kad jei namas turi keletą savininkų, kiekvienas ūkinis pastatas turi būti viso gyvenamojo namo priklausinys. Priklausomai nuo namo valdymo susiklosčiusių aplinkybių, ūkinis pastatas gali būti tiek viso namo, tiek jo dalies priklausinys. Kaip tvirtina namo dalies pirkimo-pardavimo sutartys (b. l. 97-102), A. L. 1975 ir 1976 metais nusipirko ½ dalį namo (duomenys neskelbtini), be ūkinių pastatų. 1976 metais buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka (b. l. 96), pagal kurią į A. L. naudojimui priskirtą žemės sklypą, pateko ūkinės paskirties pastatas IJ1/m, prie kurio priėjimo kitai gyvenamojo namo savininkei A. D. nebuvo numatyta. 1994-09-20 namo savininkų susitarimu (b. l. 11) žemės sklypo dalys buvo privatizuotos nustatant, kad bendrai naudojamos žemės privatizuojant namų valdą, nėra. Vilniaus miesto Tarybų r. Vykdomojo komiteto 1977-07-07 sprendimas tvirtina, kad A. L. buvo leista ūkinę daržinę, kuri inventorizacijos plane pažymėta indeksu IJ1/m ir nuosavybės teise priklauso A. D., perstatyti į sklypo dalį, kuria naudojimosi tvarka buvo nustatyta A. D., o jam leista pasistatyti naują ūkinę daržinę pagal paruoštą projektą. 1994-09-22 Rasų seniūnijos valdybos potvarkis Nr. 48 (b. l. 15) tvirtina, kad leistas statyti ūkinis statinys įteisintas, suteikiant jam inventorinį indeksą IJ1/p. Šie dokumentai tvirtina, kad A. L. dalį namo nusipirko be ūkinių pastatų, o pagal išduotus leidimus pasistatė ūkinį pastatą IJ1/p, kuris įteisintas kaip asmeninė jo statyba ir yra jam nuosavybės teise priklausiusio ½ gyvenamojo namo priklausinys. Pirkimo dokumentai tvirtina, kad A. L. nuosavybės teise neįsigijo kito ūkinio pastato – IJ1/m, dėl kurio ginčo šioje byloje nėra. Jo turto paveldėtojams (ieškovėms) pagrįstai buvo įregistruota po 1/3 nuosavybės teisės dalį į ūkinį pastatą, indekse pažymėtą IJ1/p, todėl ieškovėms atsisakius pirkti ½ dalį gyvenamojo namo, atsakovė galėjo nusipirkti tik tuos statinius, kurie nuosavybės teise priklausė pardavėjai A. D. – ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkinį statinį IJ1/m (šiuo metu registruotą kaip stoginę). VĮ „Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ Vilniaus filialo 1997-06-09 išduotame detalizuotame pažymėjime neatsispindėjo reali nuosavybės teisių į ūkio statinius padėtis, todėl šis pažymėjimas nebuvo teisingai įvertintas A. D. atsakovei parduodant nuosavybės teise turėtus statinius. Tačiau padaryta klaida negali būti pagrindu nusavinti kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantį turtą, o ieškovių nepageidavimas pirkti A. D. priklausančią namo dalį (b. l. 17) negali būti laikomas sutikimu parduoti jiems nuosavybės teise priklausantį ūkinį pastatą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ½ dalies ūkinio pastato IJ1/p pardavimo pripažinimo neteisėtu, visiškai pagrįstas. Naikinti teismo sprendimą pagrindo nenustatyta.
Pagal CPK 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą. Priteistina atlyginimo suma negali būti didesnė už teisingumo ministro bei Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijose nustatytąją. Ieškovė O. Z. pateikė mokėjimo advokatui dokumentus – 2014-05-12 2000 Lt mokėjimo pavedimą (b. l. 172) už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Remiantis „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, patvirtintų 2004-04-02 teisingumo ministro įsakymu Nr.1R-85, maksimali atlygintina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą 2014-05-12 buvo 1500 Lt, todėl iš atsakovės ieškovei O. Z., sumokėjusiai už advokato pagalbą, priteisiama 1500 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-25 sprendimą palikti nepakeistą .
Priteisti iš R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) O. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1500 Lt advokato pagalbai atlyginti apeliacinės instancijos teisme.