- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-24
- Bylos Nr.
- 2K-390/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Gintaras Goda, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- D. R.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio m. apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. R. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nuspręsta iš D. R. konfiskuoti 135 Lt valstybės naudai.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. nutartis, kuria nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nust a t ė:
D. R. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario mėnesį, Panevėžio miesto centrinėje turgavietėje, esančioje Ukmergės gatvėje, iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo tiksliai nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 55,805 gramo, narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) ir tiksliai nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 1,245 gramo, psichotropinės medžiagos –metamfetamino, kurias nuo įgijimo momento parsigabeno ir laikė name, esančiame duomenys neskelbtini, Panevėžio rajone, iki 2007 m. kovo 27 d. 21.45 val., kuomet dalį neteisėtai įgytos, gabentos ir laikytos narkotinės medžiagos – 3,819 gramo kanapių (ir jų dalių), paėmęs iš laikymo vietos, gabeno iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie parduotuvės „Rugelis“ Velžio kaime, Panevėžio rajone, ir neteisėtai, už 135 litus pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, kitą dalį neteisėtai įgytos, gabentos ir laikytos narkotinės medžiagos – 1,376 gramo kanapių (ir jų dalių), tyrimo metu nenustatytu laiku paėmęs iš laikymo vietos, neteisėtai gabeno iki Smetonos g. Nr. 33 namo, Panevėžio mieste, kuomet 2007 m. balandžio 3 d., 17 val., šią neteisėtai įgytą laikytą bei gabentą narkotinę medžiagą sulaikymo metu rado bei paėmė policijos pareigūnai, o likusią dalį narkotinės ir psichotropinės medžiagos – 50,61 gramo kanapių (ir jų dalių), 1,245 gramo metamfetamino neteisėtai laikė name, esančiame duomenys neskelbtini, Panevėžio rajone iki 2007 m. balandžio 3 d., apie 18.50 val., kuomet šias narkotines ir psichotropines medžiagas kratos metu rado bei paėmė policijos pareigūnai.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. R. kasaciniame skunde prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. nutartį pakeisti – perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Skunde nurodo, kad pats niekada nesiekė platinti narkotinių medžiagų ir nebūtų tokios veikos rengęs ar įvykdęs be akivaizdžios policijos pareigūnų provokacija. Byloje nuteistojo kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, pagrįsta vien policijos pareigūnų taikyto nusikalstamą veiką imituojančio modelio (toliau – NVIM) metu gautais duomenimis ir pačių NVIM dalyvių parodymais. Tačiau teismai nesiėmė visų būtinų priemonių nustatyti, ar NVIM buvo sankcionuotas ir realizuotas teisėtai bei pagrįstai. Kasatoriaus tvirtinimu, narkotinių ir psichotropinių medžiagų jis įsigijo išimtinai savo paties vartojimui, o nusikaltimą padarė aktyviais policijos pareigūnų veiksmais įtikintas ir suklaidintas dėl skambinančiojo asmens asmenybės. Teismas nepagrįstai nurodė, kad visiškai nepažįstamą asmenį per vieną trumpą pokalbį telefonu įtikinti padaryti nusikalstamą veiką, jei jis to daryti neketina, neįmanoma. Kasatoriaus teigimu, policijos pareigūnai buvo tinkamai pasiruošę šiam darbui, be to, pasinaudojo kasatoriui artimų žmonių vardais, todėl nesunkiai išprovokavo padaryti nusikaltimą. Tačiau NVIM esmė yra prisijungti prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat prie kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų, o ne juos bet kokiom priemonėm išprovokuoti. Dėl provokacijos draudžiamumo yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, LR Konstitucinis Teismas, taip pat Europos Žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje, provokacija taip pat apibrėžta LR Operatyvinės veiklos įstatyme, ten pat apibrėžtos ir aiškios NVIM sankcionavimo bei taikymo ribos. Teismai nesivadovavo naujausia EŽTT praktika, t.y. Ramanauskas prieš Lietuvą byla ir tinkamai nepatikrino NVIM taikymo bei sankcionavimo pagrįstumo. Akivaizdu, kad NVIM gali būti sankcionuojamas ir taikomas tik prieš asmenį, apie kurio nusikalstamus veiksmus yra patikimos, patikrintos informacijos. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad NVIM buvo taikytas tikslu tą pačią dieną patikrinti iš Panevėžio m. VPK KP gautą M. Ambraziūno gautą informaciją, kad nenustatytas asmuo (šiuo atveju kasatorius) jaunimo tarpe platina narkotines medžiagas, tačiau nebuvo imtasi jokių veiksmų gautąją informaciją patikrinti kitais būdais, o iškart sankcionuotas NVIM. Tokia informacija yra akivaizdžiai nepakankama prieš asmenį taikyti NVIM ir jį provokuoti padaryti nusikalstamą veiką tam, kad patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Byloje yra pateikti raštai, iš kurių matosi, kada ir kas sankcionavo NVIM taikymą, tačiau nepateikta nutartis (teikimas) leisti atlikti NVIM. Galbūt iš jos būtų įmanoma nustatyti, ar pareigūnai disponavo pagrįsta ir pakankama informacija, dėl kurios buvo būtina taikyti NVIM. Teismas šios nutarties neišreikalavo, todėl klausimą dėl NVIM taikymo pagrįstumo išsprendė paviršutiniškai ir neišsamiai. Kadangi nėra aišku, ar NVIM taikytas pagrįstai, jo metu gautų duomenų negalima laikyti įrodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Daugiau byloje yra tik policijos pareigūnų, dalyvavusių taikant NVIM, parodymai ir paties kasatoriaus prisipažinimas. Nesant patikimų, kasatoriaus parodymus paneigiančių duomenų, teismas jų neturėjo vertinti kritiškai ir jais vadovautis, t.y. veiką kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir skirti švelnesnę bausmę. Abejonių kelia ir faktas, kad teismui nebuvo pateikta pirmo pokalbio tarp kasatoriaus ir NVIM dalyvio išklotinė. Kasatorius mano, jog pareigūnai jos nepateikė todėl, kad iš jos akivaizdi jų vykdyta provokacija. Viso abejonės turėtų būti traktuojamos kaltinamojo naudai. Kasatoriaus tvirtinimu, jis narkotinių medžiagų neplatino ir nesiekė to daryti, todėl teismas nuteisė jį ne pagal tą straipsnį ir taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Neįtikinęs ir nenustatęs, kad NVIM buvo taikytas tikslingai ir pagrįstai, teismas negalėjo jo metu gautų duomenų laikyti įrodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus nuosprendį bei nutartį.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo D. R. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras D. Čaplikas siūlo nuteistojo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jame nurodo, kad teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kvalifikavo pagrįstai. Nuteistojo kasacinis skundas iš esmės atkartoja jo apeliacinį skundą, į kurio argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje. Kasatoriaus iškeltą versiją, jog jis narkotines ir psichotropines medžiagas įsigijo išimtinai savo reikmėms, paneigia byloje nustatytos aplinkybės. Visų pirma, pats D. R. teisme parodė, kad jam paskambino nepažįstamas asmuo ir šis jam pardavė narkotinių medžiagų, nes turėjo finansinių problemų. Be to, D. R. kratos metu surastos ir paimtos medžiagos buvo išfasuotos į narkotinių medžiagų prekeivių naudojamus užspaudžiamus polietileninius maišelius, o tai vėlgi prieštarauja kasatoriaus iškeltai versijai. Teismai pagrįstai laikė, kad D. R. nebuvo išprovokuotas, o NVIM buvo panaudotas esant tiek faktiniam (informacijai apie daromą sunkų nusikaltimą), tiek teisiniam (prokuroro sankcionuotam NVIM) pagrindams. Techninių priemonių panaudojimas NVIM metu tik patvirtina, kad narkotines medžiagas kasatorius pardavė savanoriškai, nes pokalbis buvo labai trumpas, kasatorius per jį buvo aktyvus (pats nurodė kainą, kalbėjo aktyviai) ir neužilgo pats kasatorius paskambino NVIM dalyviui. Teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad tokio trumpo pokalbio metu neįmanoma išprovokuto asmenį padaryti sunkų nusikaltimą. Todėl, prokuroro įsitikinimu, veika kvalifikuota tinkamai, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų teismai nepadarė. Vien tai, kad D. R. nesutinka su teismų nustatytų ir ištirtų įrodymų vertinimu, nedaro teismų sprendimų nepagrįstais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl nusikalstamą veiką imituojančio modelio taikymo
Kasatorius kelia klausimą dėl nusikalstamą veiką imituojančio modelio taikymo teisėtumo, teigdamas, jog narkotines medžiagas įsigijo asmeniniam naudojimui ir tik policijos pareigūnų buvo įkalbėtas jas parduoti. Operatyvinė veikla yra viena iš specifinių teisinių valstybės kovos su nusikalstamumu priemonių. Lietuvos Respublikos 2002 m. birželio 20 d. Operatyvinės veiklos įstatymo Nr. IX-965 4 straipsnyje nustatyta, kad operatyvinė veikla grindžiama teisėtumo, žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių užtikrinimo, viešojo intereso apsaugos, konspiracijos, konfidencialumo, viešų ir slaptų priemonių bei metodų derinimo principais. Aptariamo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių apsaugai vykdant operatyvinę veiklą, šio straipsnio 1 punkte numatyta, kad operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių apribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą.Viena iš operatyvinės veiklos formų yra nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelis, kuris yra operatyvinės veiklos priemonė, kurią taikant operatyvinio tyrimo metu gaunami reikšmingi duomenys, padedantys išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Pažymėtina, kad specialūs nusikalstamų veikų tyrimo formos ir metodai teisėtais ir neišvengiamais pripažįstami ir tarptautiniuose teisės aktuose, pavyzdžiui, 1988 m. gruodžio 19 d. priimtoje Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijoje dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta. Modelis yra ypatinga operatyvinės veiklos forma. Lietuvoje žmogaus teisių apribojimai, susiję su NVIM atlikimu, yra įtvirtinti Operatyvinės veiklos įstatyme ir Baudžiamojo proceso kodekse. Kaip jau buvo minėta, 6 straipsnyje išdėstyti reikalavimai žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių apsaugai vykdant operatyvinę veiklą, šio straipsnio 5 punkte nurodyta, jog operatyvinės veiklos subjektams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką, apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje numatytų teisių ir laisvių suvaržymas, apribojimas yra pateisinamas, jei laikomasi nustatytų reikalavimų. Vidaus teisė turi būti preciziškai aiški ir suteikianti individams aiškų supratimą, kokioms aplinkybėms ir sąlygoms esant pareigūnai gali taikyti slaptas priemones. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime „Dėl operatyvinės veiklos“ konstatavo, kad modeliu gali būti tik ,,prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. „Prisijungus“ ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų, jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Atlikdami nusikaltimo požymių turinčius veiksmus, operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai negali naudoti fizinės ar psichinės prievartos prieš įtariamus nusikaltimų darymu asmenis, daryti jiems kitokio aktyvaus spaudimo, jų kurstyti, provokuoti padaryti nusikaltimą. Pagal įstatymą NVIM laikomas teisėtu, jeigu neperžengiamos modelyje nustatytos veiksmų ribos. Šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas – teisminio nagrinėjimo dalykas. Ar asmeniui, kuriam taikomas modelis, nebuvo daroma spaudimo, ar nebuvo toks asmuo kurstomas, provokuojamas padaryti nusikaltimą, baudžiamojoje byloje sprendžia šią bylą nagrinėjantis teismas. Nustatyti, ar traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, yra itin svarbu tiek materialinės, tiek proceso teisės požiūriais. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Todėl kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas modelio taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju taikant modelį gauti duomenys gali būti įrodymais, kuriais remiantis nagrinėjamoje byloje daroma išvada, kad provokacijos nebuvo, o modeliu buvo prisijungta prie rengiamos ar daromos nusikalstamos veikos, taip pat išvada, jog asmuo veiką, dėl kurios yra kaltinamas, būtų daręs ir be modelio dalyvių įsikišimo. Šiuos aplinkybės turi būti tiriamos vadovaujantis nustatytomis įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje taisyklėmis. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nuteistasis D. R. tvirtino, jog narkotines medžiagas jis įsigijo savo reikmėms ir neturėjo tikslo jas parduoti – tai padaryti jis buvo įkalbėtas operatyvinės veiklos dalyvio. Tokie kasatoriaus teiginiai iš dalies atitinka surinktus bylos duomenis, nes narkologinio tyrimo metu buvo nustatyta, jog D. R. vartoja narkotines medžiagas, byloje nėra patikimų duomenų apie tai, jog jis anksčiau prekiavo ar ruošėsi prekiauti narkotinėmis medžiagomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ėmėsi priemonių ištirti šią aplinkybę. Teismo posėdžio metu buvo apklaustas NVIM dalyvis, apeliacinės instancijos teismas išreikalavo medžiagą dėl NVIM taikymo pagrindų ir teisėtumo, išdėstė motyvus, kuriais remiantis atmetė nuteistojo teiginius dėl pernelyg aktyvios NVIM dalyvio pozicijos ir nuteistojo kurstymo parduoti narkotines medžiagas. Išdėstydamas tokius motyvus, teismas rėmėsi susiklosčiusia Lietuvos Respublikos teismų praktika nagrinėjant tokios kategorijos bylas, tačiau nepakankamai atsižvelgė į kasatoriaus argumentus, kurie grindžiami naujausia EŽTT praktika, numatančia reikalavimus NVIM taikymui pagal Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos sprendimu, kuris priimtas 2008 m. vasario 5 d. byloje Ramanauskas prieš Lietuvą konstatuojama, kad kaltinimą palaikančios institucijos privalo įrodyti, jog nebuvo kurstoma, nebent pareiškėjo tvirtinimai būtų visiškai nepagrįsti. Nesant tokių įrodymų, teisminių institucijų uždavinys yra išnagrinėti bylos faktus ir imtis reikiamų priemonių tiesai atskleisti, siekiant nustatyti, ar nebuvo kurstoma.Kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog, atsižvelgiant į EŽTT keliamus reikalavimus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl NVIM taikymo, apeliacinės instancijos teismas teisminio nagrinėjimo metu nesiėmė priemonių atlikti išsamaus apelianto skunde išdėstytų teiginių tyrimo. Apelianto teiginys dėl pirmojo pokalbio tarp jo ir NVIM dalyvio T. G., kurio metu, kaip teigia D. R., buvo neteisėtai įtakotas jo apsisprendimas ir palenkta valia parduoti narkotines medžiagas, jis buvo sukurstytas parduoti narkotines medžiagas,– pokalbio išklotinė teismui nebuvo pateikta ir teismas jos nepareikalavo. Teismas šį apeliacinio skundo argumentą atmetė, remdamasis hipotetiniu motyvu, jog per tokį trumpą laiką – 49 sek (tiek truko pirmasis pokalbis telefonu) – nepažįstamas žmogus negalėjo įtikinti D. R. parduoti narkotines medžiagas. Kaip jau buvo minėta, toks apeliacinio skundo argumentų nagrinėjimas neatitinka EŽTT sprendime suformuluotų reikalavimų ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog T. G. įvykio metu buvo policijos pareigūnas, D. R. iki operatyvinių veiksmų atlikimo pradžios nepažinojo, pagal jo parodymus policijai buvo žinomas tik telefono numeris, kai kurie anketiniai duomenys ir tam tikra informacija apie prekybą narkotinėmis medžiagomis, tačiau šios informacijos konkretus turinys ir šaltiniai bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo atskleisti. Teismas, tikrindamas NVIM teisėtumą, privalėjo išsiaiškinti, kokiais duomenimis apie D. R. nusikalstamą veiklą disponavo operatyvinės veiklos subjektas, tačiau, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, T. G. buvo apklaustas nesilaikant BPK 279 straipsnio reikalavimų, nes nebuvo išsiaiškinti liudytojo santykiai su kaltinamuoju, nebuvo suteikta galimybė proceso dalyviams BPK 275 straipsnio numatyta tvarka užduoti klausimus liudytojui, teismas pats nesiėmė aktyvios pozicijos išsiaiškinti pirminių operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindo bei kokiais konkrečiais duomenimis apie D. R. nusikalstamą veiklą prieš taikant operatyvinės veiklos priemones disponavo kriminalinė policija, teikdama prašymą prokurorui dėl NVIM sankcionavimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad nusikaltimas, už kurį nuteistas D. R. (BK 260 straipsnio 1 dalis), būtų buvęs padarytas be policijos pareigūnų įsikišimo. Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija konstatuoja, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, tokiu būdu buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, o tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2008m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.