Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. spalio 24 d. sprendimu (b.l. 185-188) ieškinį iš dalies tenkino, nutraukė 2005 m. gruodžio 28 d. ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovės Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacijos Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 2005 dėl patalpų J. T.-V g. /L g., Vilniaus mieste nuomos; nutarė iškeldinti atsakovus Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociaciją ir uždarąją akcinę bendrovę „Jungtinis kelionių centras“ su visu atsakovams priklausančiu turtu iš negyvenamųjų patalpų, esančių J. T.-Vaižganto g.9/Lukiškių g.1, Vilniaus mieste, patalpų plotas 165,18 kv. metrų, unikalus numeris 10/952-0029-01-0:0106, pažymėjimas plane 70-(1-8), R-(70-16); priteisė iš atsakovo Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacijos ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės naudai 21 389,62 Lt nesumokėtą nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d., 7 786,00 Lt delspinigių, viso 29 175,62 Lt, 8,05 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 29 175,62 Lt sumą, skaičiuojamas nuo 2010 m. spalio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 326,20 Lt bylinėjimosi išlaidų; likusią dalį ieškinio reikalavimų dėl delspinigių priteisimo atmetė.

Teismas įvertinės bylos medžiagą nustatė, jog nuo 2009 m. gruodžio mėnesio atsakovė Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija netinkamai vykdė pareigas, nemokėjo negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nustatyto dydžio nuomos mokesčio arba mokėjo nereguliariai ir ne visą priklausančią sumą. Nuomos mokesčio įsiskolinimo suma, susidariusi per laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. yra 21 389,62 Lt, todėl teismas padarė išvadą, kad tai yra esminis turto nuomos sutarties sąlygų pažeidimas ir nuomos sutartį nutraukė. Teismas atmetė atsakovų prieštaravimus, kad į patalpų nuomos mokesčio sumą turėjo būti įskaitytos į patalpų remontą investuotos lėšos ir dėl delspinigių dydžio. Nurodė, jog delspinigiai 0,2 procento dydžio už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami, remiantis nuomos sutarties sąlygomis ir nėra pagrindo mažinti delspinigius iki atsakovų atstovų nurodyto 0,02 procento dydžio. Delspinigiai priteisiami už šešis mėnesius, t.y. už įstatymo nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą. Ieškovas nesutiko įskaityti kapitalinio remonto lėšų į nuomos mokestį, nesant išlaidų dydį ir faktą pagrindžiančių įrodymų. Nurodė, jog ieškinys dėl nuomos sutarties nutraukimo, atsakovo iškeldinimo teismui pateiktas 2010 m. spalio 27 d., t.y. atsakovas įspėtas prieš vieną mėnesį, kaip ir nustatyta nuomos sutartyje. Pagal Civilinio kodekso 6.490, 6.497 str. nuostatas, subnuomos sutarties terminas negali būti ilgesnis už nuomos terminą. Nuomos sutarties nutraukimas prieš terminą nutraukia ir subnuomos sutartį. Todėl teismas sprendė, jog tai yra pagrindas iškeldinti atsakovę uždarąją akcinę bendrovė „Jungtinis kelionių centras“ iš subnuomojamų patalpų.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti faktinis ir teisinis pagrindai, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Ginčas byloje yra kilęs iš nuomos sutartinių santykių. Iš byloje pateikto 2005 12 28 nuomos sutarties kopijos (8-10) matyti jog ieškovas atsakovui minėta sutartimi išnuomojo negyvenamas patalpas, esančias J. T.-V g., Vilniaus mieste, tą pačia dieną pasirašytas priėmimo - perdavimo aktas. Nuomos sutartis terminuota (sutarties 6 punktas) nuomos terminas nuo 2006 01 02 iki 2011 01 02. Nuomos mokestis nustatytas sutarties 2 punkte -16,12 Lt per mėnesį už 1 kv.m. iš viso per mėnesį sudarantis 2662,70 Lt, kurį nuomininkas įsipareigojo sumokėti iki einamojo mėnesio 20 dienos (3 punktas). Laiku nesumokėjęs nuompinigių nuomininkas įsipareigojo mokėti 0,2 proc. delspinigius už kiekvieną dieną nuo pradelstos sumos (11 punktas) Be to nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį apmokėti už komunalines paslaugas, elektros ir ryšių paslaugas (5 punktas). Sutarties 4 punktas numatė jog nuomininkui pagerinusiam išnuomotą turtą (atlikus paprastąjį, kapitalinį remontus, rekonstrukciją) už pagerinimus neatlyginama.

Dėl senaties termino delspinigiams eigos ir taikymo.

Žemesnės instancijos teismas

Delspinigiai yra viena iš netesybų ir prievolių tinkamo įvykdymo užtikrinimo priemonių.

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Pirmiausia, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau LAT), šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Tačiau, delspinigiai negali tapti kreditoriaus pasipelnymo šaltiniu leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.

Procesinių palūkanų dydis priklauso nuo to, ar taikomos įstatymo nustatytos, ar šalių sutartos palūkanos (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pavyzdžiui, palūkanos nustatytos CK 6.210 straipsnyje, numatančiame fiksuotus palūkanų dydžius (tarifus) už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą: terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių. Be to Įstatymo nustatytos palūkanos ir jų tarifai, gali būti įtvirtinti specialiuosiuose įstatymuose. Pavyzdžiui, kompensuojamosios palūkanos ir jų dydžiai nustatyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius prevencijos įstatyme, reglamentuojančiame palūkanas ir jų dydį už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (3 straipsnio 4 dalis).

Civiliniame kodekse teismui expressis verbis nustatyta netesybų mažinimo teisė (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), tokia teismo teisė taip pat kyla iš CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, numatančių kad šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.

LAT formuojamoje teismų praktikoje laikomasi bendrosios taisyklės, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tačiau teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). LAT ne kartą yra konstatavęs jog teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nes tai, jog sudarydamos sutartį šalys nustato nemažus delspinigius, dar nereiškia prieštaravimo viešajai tvarkai, todėl, sprendžiant dėl priteistų delspinigių dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kokio dydžio delspinigiai pasirinkti šalių valia ir sulygti sutartimi. Tačiau aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui atsisakyti įvertinti sutartyje nustatytų netesybų dydį, jeigu šalis dėl to pareiškia prašymą. Kaip jau minėta netesybos negali būti mažinamos žemiau realių kreditoriaus patirtų nuostolių ribos. Pareiga įrodyti turėtus (tikėtinus) nuostolius kai skolininkas prašo mažinti netesybas tenka kreditoriui (ieškovui). Šioje byloje LAT savo nutartyse taip pažymi jog sprendžiant netesybų mažinimo klausimą būtina atsižvelgti į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra viešieji juridiniai asmenys, vykdantys visuomenines funkcijas, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 proc. tarifu, o tai, ar konkretus netesybų dydis teismo nustatytas pagrįstai, sprendžiama individualiai. Aiškiai per didelėmis netesybomis kasacinio teismo praktikoje paprastai pripažįstami 0,2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną, sudarantys 73 proc. per metus, todėl dažnu atveju toks delspinigių dydis teismo mažinamas iki 7,3 proc. per metus, t. y. iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje L. A. D. v. Gyvenamųjų namų statybos bendrija “Krantas-2”, bylos Nr. 3K-3-721/2002; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB “G. M.” v. UAB “Lygiakraštis”, bylos Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-316; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

Taigi, nagrinėjamoje byloje šalių nustatyti, būtent 0,2 proc. delspinigiai. Spręsdama dėl delspinigių dydžio kolegija atsižvelgia, kad sutartis sudaryta tarp savivaldybės iš vienos pusės ir viešojo asmens iš kitos pusės. Tačiau savivaldybės iš nuomos gaunamos lėšos patenka į savivaldybės biudžetą iš kurio jos perskirstomos miesto ir jo gyventojų socialinėms reikmėms tenkinti, taigi ieškovo interesas, kad suplanuotos gauti lėšos būtų gautos laiku atitinka ne tik savivaldybės, kaip sandorio šalies, bet ir viešą interesą, atsakovas, pagal jo įstatuose apibrėžtą statusą yra nepriklausoma, nepolitinė, savanoriška periodinės spaudos leidėjų visuomeninė organizacija, atstovaujanti ir ginanti savo narių ekonominius, profesinius interesus santykiuose su valstybinėmis, visuomeninėmis, privačiomis ir kitokiomis institucijomis. Kaip jau minėta 0,2 proc. delspinigiai teismų praktikoje paprastai pripažįstami akivaizdžiai per dideliais, ieškovas savo nuostolių, patirtų dėl nesavalaikio nuomos mokesčio mokėjimo nesukonkretino, nuomojamų dalį patalpas jis yra pernuomojęs trečiajam asmeniui ir iš subnuomos gauna pajamsas, todėl atsižvelgiant į suminėtas aplinkybes delspinigiai mažintini iki 0,1 proc. dydžio delspinigių per dieną skaičiuotinų nuo nesumokėtosios skolos.

Sprendžiant klausimą ar šiuo atveju taikytinos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius prevencijos įstatyme numatytos kompensuojamosios palūkanos kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kad šiuo atveju taikytinos šiame įstatyme numatytos palūkanos. Tokios išvados kolegija priėjo remdamasis Mokėjimų atliekamų pagal komercinius sandorius įstatymo nuostatomis. Minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalis numato jog Įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Įstatymo 2 straipsnio 1 ir 6 dalyse pateikiami sąvokų išaiškinimai: kas laikytina komerciniu sandoriu bei ūkio subjekto sąvoka. Pagal įstatymo 2 straipsnio 1 komerciniai sandoriai tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai, o pagal 6 dalį ūkio subjektais laikomi asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla. Tarp šalių sudaryta nuomos sutartis, atlygintinė, šalys yra susitarę dėl nuomos mokesčio artimo rinkos nuomos mokesčiui, be to kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių atsakovas savo reikmėms naudojo tik nedidelę dalį nuomojamų patalpų, o didžiąją jų dalį subnuomojo UAB „Jungtinės pajamos“, taip gaudamas papildomas pajamas, todėl ginčo nuomos sutartis laikytina komerciniu sandoriu.

Dėl sutarties pažeidimo pobūdžio ir jos nutraukimo bei atsakovų iškeldinimo, skolos dydžio bei remonto išlaidų įkaitymo.

Dėl sutarties pažeidimo pobūdžio kolegija pažymi, kad šalių 2005 12 28 pasirašytosios nuomos sutarties15 punktas įgalino nuomotoją sutartį vienašališkai nutraukti prieš terminą, apie tai įspėjus nuomininką ne vėliau nei prieš mėnesį, jeigu nuomininkas nevykdo arba netinkamai vykdo nuomos sutarties sąlygas tame tarpe ir jei nevykdo sutarties 5 punkto, numatančio jog be nuompinigių nuomininkas apmoka visus mokesčius, nurodytus sutartyje, taip pat mokesčius už perduoto turto eksploatavimą, komunalines paslaugas elektros bei ryšių paslaugas. Taigi, sutartis numatė galimybę nutraukti sutartį laiku nepamokėjus nuomos mokesčio arba kurių nors kitų šiame sutarties punkte numatytų mokesčių. Tuo tarpu atsakovas sistemingai nemokėjo arba mokėjo ne visą nuomos mokestį įsiskolinimas sudarė ženklią sumą. 2010 09 13 įspėjimo dėl sutarties nevykdymo metu įsiskolinimas kartu su delspinigiais sudarė 19 650,82 Lt kas sudaro kelių mėnesių nuomos mokestį. Toks sutarties pažeidimas laikytinas esminiu. Apelianto argumentas, kad jam buvo nustatytas per trumpas terminas įsiskolinimui sumokėti atmestinas. Kaip matyti iš įspėjimo turinio ieškovas nurodė jog atsakovui įsiskolinimo iki 2010 20 skolos nesumokėjus kreipsis į teismą. Tačiau ieškinys buvo paduotas tik 2010 09 27, kai nuo įspėjimo buvo praėję daugiau nei 30 dienų. Atsakovas nei iki ieškinio padavimo į teismą, nei bylos nagrinėjimo metu įsiskolinimo nesumokėjo. Sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl sutarties nutraukimo ir iškeldinimo pagrįstumo klausimą, taip pat atsižvelgtina, kad ginčo sutartis yra terminuota nuomos sutartis, kurios terminas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pasibaigęs. Tas faktas jog ieškovas ir po termino pabaigos išrašinėjo sąskaitas atsakovui už nuomą, negali būti vertinamas, kaip nuomos santykių tęsimas konkliudentiniais veiksmais, nes ieškovas yra aiškiai išreiškęs savo valią sutartį nutraukti, pareikšdamas ieškinio pareiškimą teisme, bet kadangi atsakovas geruoju iš patalpų neišsikelia, reikalavimas mokėti už tolesnį naudojimąsi patalpomis pagal nuomos sutartį iš ieškovo pusės teisėtas.

Kolegija nesutinka su apelianto teiginiais jog ieškovas turėjo įskaityti atsakovo turėtas remonto išlaidas į nuomos mokestį. Iš bylos medžiagos matyti jog ginčo patalpas savivaldybei leista išnuomoti atsakovui ne konkurso tvarka 1994 04 28 Ministro pirmininko potvarkiu Nr. 247p. 1994 05 19 priimtas Vilniaus miesto valdybos potvarkis šiuo klausimu, įpareigojantis Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos valstybinę įmonę sudaryti nuomos sutartį 5 metams (b.l. 35,36). Kaip matyti iš savivaldybės Ekonomikos departamento 1998 11 10 rašto (b.l. 136,137) atsakovui buvo leista nuomojamas patalpas subnuomoti. 2001 02 05 tarp šalių sudaryta nauja terminuota nuomos sutartis (b.l. 69-71) laikotarpiui nuo 2001 iki 2006 01 01, kuria atsakovui išnuomota 165,18 kv.m. patalpos J. T. Vaižganto gatvėje Nr. , Vilniuje sutarties 5.3. punkte buvo suformuluotas draudimas nuomininkui be nuomotojo raštiško leidimo nepertvarkyti ir neperplanuoti nuomojamų patalpų arba jų dalies. Vėliau, 2001 09 03 sutartis papildyta 15 punktu (b.l.76), leidžiančiu atlikti nuomojamų patalpų kapitalinio remonto darbus, bei lėšas panaudotas remontui įkaityti į nuomos mokestį Vilniaus miesto valdybos 1999 05 30 sprendimu Nr. 906, su 2001 03 01 pakeitimais (b.l. 78-80), nustatyta tvarka. Minėtas sprendimas numatė (b.l. 78,79), tokį įskaitymą atliekančius savivaldybės subjektus, dokumentų sąrašą, kurie pateiktini minėtiems subjektams. Byloje nėra duomenų, kad galiojant terminuotai 2001 02 05 sutarčiai atsakovas būtų kreipęsis dėl remontui išleistų lėšų įkaitymo. Minėtos sutarties galiojimas yra pasibaigęs, 2005 12 28 tarp šalių pasirašyta nauja terminuota nuomos sutartis, kitomis sąlygomis laikotarpiui nuo 2006 01 02 iki 2011 01 02, šioje sutartyje nebuvo aptartos jokios sąlygos, leidžiančios įskaityti dar 2002 metais, galiojant ankstesniajai sutarčiai, atliktus darbus. Tuo tarpu naujosios 2005 12 28 nuomos sutarties 17 punktas numatė draudimą tokius darbus atlikti. Ieškovas nėra pateikęs jokių duomenų, kad ankstesnės sutarties galiojimo metu, tinkamai, pagal savivaldybės nustatytą tvarką, būtų kreipęsis dėl remonto išlaidų atlyginimo. Be to, kaip matyti iš pateiktų duomenų 2002 gegužės mėn., 2002 09 16 atliktų remonto darbų aktų, sąskaitų – faktūrų (b.l.92-146) statybos darbus užsakė ir su rangovu UAB „Ritista“ tarėsi bei sąskaitas apmokėjo subnuomininkas UAB „Jungtinis kelionių centras“. Prašymą remonto kainą įskaityti į nuomos mokestį atsakovas padavė tik bylos nagrinėjimo metu - 2010 12 15 (b.l.67,68), tačiau kaip matyti iš savivaldybės atsakymo (b.l. 52,53) nepateikė reikiamų dokumentų.

Atsižvelgdama į suminėtas aplinkybes kolegija daro išvadą jog ieškovas neturėjo pagrindo remonto išlaidų įskaityti į nuomos mokestį. Be to ieškovas tokio savarankiško reikalavimo (priešieškinio byloje nereiškė). Tuo tarpu vienašališkas įskaitymas šiuo atveju negalimas, atsižvelgiant į CK 6.134 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą draudžiančią įskaityti reikalavimus valstybei, o taip pat remiantis savivaldybės sprendimu nustatyta įskaitymo tvarka, bei 2002 06 19 įsigaliojusio Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostata jog nuomininkams, pagerinusiems valstybės savivaldybių turtą už nuomą neatlyginama.

Žemesnės instancijos teismas

Apelianto įmokų sumokėtų po 2011 09 30, teismas pagrįstai neįskaitė į skolos sumą, nes jis ir toliau naudojasi patalpomis, o teismas įsiskolinimą priteisė pagal ieškovo pateiktą paskaičiavimą iki 2011 09 30. Tuo tarpu vėliau sumokėtos sumos turės būti įskaitytos šalims galutinai atsiskaitant po atsakovo iškeldinimo iš ginčo patalpų.