Kauno apygardos teismo nutartis

2009-01-27 · Civilinė byla Nr. 2A-178-230/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-27
Bylos Nr.
2A-178-230/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolia Indreikienė (pirm.), Leonas Jachimavičius, Antanas Burdulis
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės, Lietuvos Respublikos vyriausybei, Kauno miesto savivaldybės tarybai
Trečiasis asmuo
D. P., VĮ Registrų centras
Ieškovas
J. L.
Advokatai
Raimondas Lignugaris, Giedrė Martinėnaitė
Kategorijos
  • 21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-178-230/2009
Pirmosios instancijos teismo teisėja Vidutė Liubševičiūtė
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4, 24.2, 30.3, 30.10, 121.18, 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. sausio 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Nijolios Indreikienės,kolegijos teisėjų Antano Burdulio, Leono Jachimavičiaus,sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei,dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Raimondui Lignugariui,atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei Laimai Pušinskienei,trečiojo asmens D. P. atstovei advokatei Giedrei Martinėnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės J. L. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1713-713/2008 pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos vyriausybei, Kauno miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems asmenims D. P. ir VĮ Registrų centras dėl nuosavybės teisės pripažinimo, priėmimo-perdavimo akto dalies ir teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė J. L. papildytu ieškiniu (2 t., b.l. 50-52) prašė: 1) pripažinti negaliojančia 1995 m. kovo 16 d. priėmimo-perdavimo akto - važtaraščio dalį, kuria ieškovės butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn; 2) pripažinti negaliojančia šio buto teisinę registraciją Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu; 3) atnaujinti terminą šiam reikalavimui pareikšti, nes ieškovei nebuvo leista susipažinti su 1995 m. kovo 16 d. perdavimo-priėmimo aktu-važtaraščiu ir šio dokumento kopiją ieškovė gavo nagrinėjant bylą Kauno apygardos administraciniame teisme; 4) pripažinti ieškovei nuosavybės teises į ginčo butą.

Grįsdama ieškinį ieškovė nurodė, kad VĮ Registrų centras 2006 m. kovo 29 d. raštu atsisakė panaikinti neteisėtai atliktą jos buto, esančio nurodytu adresu, teisinę registraciją Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu. Padavus skundą dėl šio sprendimo VĮ Registrų centras pateikė dokumentą, kurio pagrindu buvo atlikta teisinė registracija, o būtent 1995 m. priėmimo-perdavimo akto – važtaraščio nuorašą, iš kurio matyti, kad Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotas jai priklausantis butas. Taip pat VĮ Registrų centras nurodė, kad ieškovės nuosavybės teisės į butą pasibaigė Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. gegužės 12 d. sprendimo pagrindu, kuriuo buvo pripažintas negaliojančiu ieškovės buto privatizavimo sandoris. Mano, kad šis nurodytas priėmimo-perdavimo aktas yra neteisėtas, nes jo surašymo metu butas dar buvo jos nuosavybė. Be to, panaikinant buto teisinę registraciją ieškovės vardu buvo pažeistos jos teisės, nes Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. gegužės 12 d. sprendimu nėra taikyta restitucija ir nėra nurodyta panaikinti teisinę registraciją ir ją atlikti kieno nors vardu. Taip pat nurodė, kad teismo sprendimas turėjo būti pateiktas vykdymui per 3 metus nuo jo įsiteisėjimo (CPK 387 straipsnis), kas nebuvo padaryta. Mano, kad ji buvo subjektas, kuriam įstatymo yra suteikta teisė privatizuoti butą, nes ji buto išpirkimui buvo įmokėjusi investicinius čekius, su ja buvo pasirašyta buto pirkimo-pardavimo sutartis, sutartis pripažinta negaliojančia tik dėl formalių priežasčių, įmokėti pinigai negrąžinti, o teismo sprendimas įstatymo nustatyta tvarka neįvykdytas. Todėl ieškovė yra pasinaudojusi teise privatizuoti butą ir atliko visus tam būtinus veiksmus ir tarp jos bei Kauno miesto savivaldybės yra susiformavę santykiai dėl buto privatizavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 81,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teises į ginčo butą, teismas nurodė, kad ieškovė nėra atlikusi visų Butų privatizavimo įstatyme numatytų veiksmų. Ieškovė nuosavybės teisę į butą buvo įgijusi 1993 m. kovo 30 d. buto pirkimo-pardavimo sutartimi, kurią Kauno miesto apylinkės teismas 1995 m. gegužės 12 d. sprendimu pripažino negaliojančia, nes J. L. privatizuodama butą nebuvo gavusi visų pilnamečių šeimos narių (trečiojo D. P.) sutikimo, tuo pažeisdama Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį ir šio asmens interesus. Todėl, teismo nuomone, ieškovė negali būti laikoma tinkamu Butų privatizavimo įstatymo subjektu, galinčiu šio įstatymo 1-5 ir 10-11 straipsnių sąlygomis privatizuoti butą. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė yra sumokėjusi investicinius čekius už butą, nesuteikia jai teisės privatizuoti butą, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse (pvz. civilinėse bylose 3K-3-394/2002, 3K-3-554/2005 ir kt.) yra nurodęs, jog Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnis ir šio įstatymo pagrindu priimtas LR Vyriausybės 2001-08-21 nutarimas Nr. 1013 sudaro prielaidas užbaigti butų privatizavimą, t.y. jų pardavimą lengvatine tvarka, tačiau neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros, kartu ir tęsti butų pardavimą lengvatine tvarka. Todėl teismas darė išvadą, jog esant galiojančiam 1995 m. gegužės 12 d., teismo sprendimui, kuriuo buvo panaikinta ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis, negalima pripažinti, kad ieškovė nebuvo užbaigusi privatizavimo procedūros, ir todėl reikalavimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo į butą netenkintinas. Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančiais 1995 m. kovo 16 d. priėmimo-perdavimo akto - važtaraščio dalį ir teisinę registraciją Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu teismas nurodė, kad ginčijamas aktas ieškovės teisių nepažeidžia, nes ieškovė nuosavybės teises į butą prarado kitu t.y. priimto teismo sprendimo pagrindu, o ne dėl to, kad ginčo butas į minėtą priėmimo-perdavimo aktą buvo įrašytas ir perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn iki priimant tesimo sprendimą. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl praleisto 3 metų termino pateikti teismo sprendimą vykdyti (1964 m. red. CK 387 straipsnis), laikydamas, jog ieškovė netinkamai aiškina šią procesinę teisės normą, kadangi šis terminas nustatytas vykdomųjų dokumentų pateikimui vykdyti, o ne teismo sprendimo galiojimui. Teismas atmetė ieškovės prašymą dėl termino atnaujinimo, nes laikė, jog ieškovė neįrodė, kad apie priėmimo-perdavimo aktą sužinojo tik 2006 m., be to laikė, kad termino atnaujinimas nesukeltų jai teisinių pasekmių, kadangi nuosavybės teisę į butą ji prarado kitu pagrindu.

Šalies argumentai

Ieškovė J. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė nebuvo tinkamu subjektu privatizuoti butą, nes nebuvo gavusi visų pilnamečių šeimos narių (D. P.) sutikimo. Teismas šališkai įvertino įrodymus, pažeisdamas CPK 6, 17 straipsnius. 1993 m. kovo 30 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta tarp ieškovės ir Kauno miesto savivaldybės, o tretysis asmuo D. P. tuo metu nebuvo šeimos nariu ir ginčo bute negyveno apie du metus. Šią aplinkybę patvirtina pareiškimas buto privatizavimui ir 3 – čios butų ūkio tarnybos pažymėjimas, be to neaišku, kas ir kada šiuose dokumentuose padarė papildomus įrašus įrašant D. P. ir jos sūnų. Ieškovė atliko visus veiksmus, nustatytus Butų privatizavimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarime Nr. 309. Dėl formalių priežasčių buto pirkimo-pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia, ieškovei nebuvo grąžinti įmokėti pinigai (investiciniai čekiai) ir Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. gegužės 12 d. sprendimas nebuvo įvykdytas per 10 metų nuo jo įsiteisėjimo. Teismas ginčijamu sprendimu netaikė restitucijos ir nenurodė panaikinti buto teisinę registraciją ir ją atlikti kieno nors kito vardu. Todėl teismas nepagrįstai nustatė ieškovę nebuvus tinkamu subjektu buto privatizavimui.

Žemesnės instancijos teismas

2) Teismas nustatė, kad 1995 m. gegužės 12 d. sprendimas yra galiojantis, tačiau ginčas vyksta ne dėl sprendimo, bet dėl jo vykdymo. Teismo sprendimas galėjo būti pateiktas vykdymui per 3 metus nuo jo įsiteisėjimo. Buto registracija ieškovės vardu buvo panaikinta 2005 m. spalio 7 d., nors terminas dėl ieškovės buto registracijos panaikinimo ar jo perregistravimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu buvo pasibaigęs 1998 m. birželio mėnesį.

3) 1995 m. kovo 16 d. perdavimo – priėmimo akto surašymo metu butas buvo ieškovės nuosavybė. Teismo sprendimas buvo priimtas tik 1995 m. gegužės 12 d., todėl neaišku, kokiu pagrindu į perdavimo – priėmimo aktą buvo įtrauktas ieškovės butas.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovė, galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui, subjektinės teisės privatizuoti butą neįgijo, o jos nuosavybės teisės pagal 1993-03-30 pirkimo-pardavimo sutartį pasibaigė Kauno miesto apylinkės teismui 1995-05-12 priėmus sprendimą pripažinti šią sutartį negaliojančia. Atsakovo nuomone, 1964 m. red. CK 387 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes ši norma numatė terminą vykdomojo rašto pateikimui vykdyti, bet ne sprendimo galiojimui. Taip pat nurodo, kad šio teismo sprendimo pagrindu buvo pagrįstai išregistruota ieškovės nuosavybės teisė į butą, nes sprendimas patvirtino ieškovės nuosavybės teisių pasibaigimą ir atsižvelgiant į tai priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo butas perduotas Kauno miesto savivaldybei, negali pažeisti ieškovės teisių.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16

d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas taip pačiais argumentais, kaip ir ieškinys, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija prašo apeliacinį skundą atmesti šio atsakovo 2008 m. vasario 21 d. atsiliepime ir 2007 m. gegužės 14 d. atsiliepime į ieškinį nurodytais argumentais.

Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, o apeliacinio skundo faktinis bei teisinis pagrindas nesudaro prielaidų pakeisti ar panaikinti priimtą teismo sprendimą (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas pilnai, visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė tinkamas išvadas, pagrįstas įstatymų reikalavimais, todėl nepažeidė CPK 185 straipsnio ir 265 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Esminis ieškovės reikalavimas yra susijęs su jos nuosavybės teisių į ginčo butą pripažinimu. Ieškovė nei pareikšdama ieškinį, nei paduodama apeliacinį skundą nenurodo, kokiu gi pagrindu ji laiko turinti nuosavybės teises į butą. CK 4.47 straipsnyje yra numatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, tačiau ieškovė jokių šiame straipsnyje numatytų pagrindų nenurodo. Byloje nustatyta, kad ieškovė nuosavybės teises į ginčo butą buvo įgijusi 1993 m. kovo 30 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, tačiau šis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. gegužės 12 d. sprendimu, pripažinus šį sandorį negaliojančiu. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl yra privalomas visoms valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims (CPK 18 straipsnis), ir faktiškai turi privalomo valdžios akto galią. Dėl šios priežasties atmestini apeliantės argumentai, jog teismo sprendimas buvo pateiktas vykdyti praleidus tuo metu galiojusio 1964 m. red. CPK 387 straipsnyje numatytą 3 metų terminą. Šis terminas buvo nustatytas vykdymo veiksmams pradėti, o vykdymo veiksmai galėjo būti pradėti pateikus vykdomąjį dokumentą. Pripažinus sandorį negaliojančiu nekilo būtinybės išduoti vykdomąjį raštą ir pradėti vykdymo veiksmus CPK nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis numato, kad nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. O šio įstatymo 12 straipsnio 7 punkte numatyta, kad nekilnojamojo turto registre registruojami įsiteisėję teismo sprendimai ir teismo nutartys, turintys įtakos registruojamo nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Tai reiškia, kad pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą, turintį įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui (šiuo atveju daiktinei teisei), jis registruojamas, nepriklausomai nuo to, kada jis buvo priimtas, svarbu, kad jis būtų įsiteisėjęs ir turėtų įtakos įregistruoto nekilnojamojo turto teisiniam statusui. Tai reiškia, kad šiuo atveju netaikytini vykdymo procesą reglamentuojančiomis normomis numatyti vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti terminai. Todėl ieškovės nuosavybės teisė į ginčo butą buvo išregistruota įstatymų nustatyta tvarka, o nuosavybės teisės į butą kitu pagrindu (išskyrus teismine tvarka nuginčytą sandorį) ieškovė nebuvo ir nėra įgijusi. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad teismo sprendime nėra nuorodos dėl teisinės registracijos panaikinimo ir restitucijos taikymo, šiuo atveju neturi jokios reikšmės, nes teisinė registracija – tai tik nuosavybės teisės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo faktų registravimas. Teismo sprendimu buvo panaikintas ieškovės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas ir to pakako išregistruoti ieškovės nuosavybės teisę, nors toks įpareigojimas ir nebuvo nurodytas priimtame teismo sprendime.

Apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė pasinaudojusi teise privatizuoti butą yra atlikusi visus būtinus LR Butų privatizavimo įstatyme numatytus veiksmus, yra nepagrįsti. Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. gegužės 12 d. sprendimu yra nustatytas faktas, kad privatizuojant butą nebuvo gautas visų pilnamečių šeimos narių, o būtent D. P. sutikimas, todėl šios aplinkybės nereikia įrodinėti iš naujo (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Šio sprendimo metu D. P. nebuvo pripažinta netekusia teisių į ginčo butą, tą teismas nurodė ir sprendime, todėl niekuo nepagrįstas ieškovės aiškinimas, jog D. P. ginčo bute negyveno ir negyvena keletą metų. LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu nebuvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo D. P. būtų pripažinta netekusia teisės į ginčo patalpas, o susitarimas su ja dėl buto privatizavimo taip pat nebuvo pasirašytas. Tai reiškia, kad LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė šio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais nebuvo įgijusi subjektinės teisės privatizuoti butą, todėl negali jos realizuoti pasibaigus šio įstatymo galiojimui.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ieškovei, teismo sprendimo pagrindu praradus nuosavybės teises į ginčo butą, 1995 m. kovo 16 d. perdavimo-priėmimo aktas – važtaraštis, kuriuo butas buvo perduotas Kauno savivaldybės nuosavybėn, negali pažeisti jos teisių. Ieškovė prarado nuosavybės teisę į butą ne dėl to, kad butas šiuo perdavimo aktu perėjo Kauno savivaldybės nuosavybėn, o dėl to, kad teismo sprendimu buvo pripažinta negaliojančia jos buto pirkimo-pardavimo sutartis.

Kadangi apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti priimtą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė: Nijolia IndreikienėKolegijos teisėjai: Antanas BurdulisLeonas Jachimavičius