Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-14-193/2011

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. sausio 10 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl 2010 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., ir nubaustas vienerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Aprašomoji dalis

N USTATĖ:

R. K. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2009 m. gegužės mėnesio 22 dienos, 12.15 val., iki 2010 m. vasario 26 d., 13.00 val. Panevėžyje, sistemingai baugino I. Č. ir jos mažametę dukrą G. L. naudodamas psichinę prievartą,:

-2009 m. gegužės 22 d., apie 12.15 val., (duomenys neskelbtini) buto bendro naudojimo koridoriuje, rankoje turėdamas peilį, pasakė nukentėjusiajai G. L., kad papjaus;

-2009 m. rugsėjo 18 d., apie 20 val., peiliu trankydamas į I. Č. buto, esančio, (duomenys neskelbtini), duris, grasino papjauti I. Č. ir jos šeimą;

-2010 m. sausio 14 d., apie 4 val., būdamas savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), šūkavo, kad papjaus nukentėjusiąją I. Č.;

-2010 m. vasario 26 d., apie 13 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) grasino nužudyti I. Č. ir jos šeimos narius.

Yra tos nuomonės, kad antrasis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos epizodas – grasinimas papjauti I. Č. ir jos šeimą 2009-09-18 grindžiamas prieštaringais duomenimis ir teismas nuosprendyje nepasisakė, kodėl priima vienus įrodymus ir atmeta kitus. Šiame epizode teismas pasirėmė tik nukentėjusiosios I. Č. ir liudytojo O. B. parodymais, tačiau nuosprendyje pagrįstai išdėstęs liudytojo G. S. parodymus apie tai, kad būtent tą dieną jis buvo pas apeliantą ir jokio konflikto nebuvo, teismas nepasisakė, kodėl šiais liudytojo parodymais nesiremia, bet juos atmeta. Tuo teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimą. Liudytojo G. S. parodymus atitiko ir liudytojo J. S. parodymai, priešingai negu teigiama nuosprendyje, šis liudytojas niekada neteigė, kad apeliantas jį prašė liudyti apie tai, ko nebuvo. Be to, 2009-11-26 nutarimu administracinėje byloje Panevėžio miesto apylinkės teismas nutraukė apeliantui administracinę bylą, konstatuodamas, kad dėl patikimų duomenų trūkumo negalima padaryti išvados, kad jis-apeliantas, išplūdo I. Č. bei jai grasino. Apelianto nuomone šis nutarimas priimtas dėl tos pačios veikos nebuvo panaikintas įstatymo nustatyta tvarka, tyrimas dėl tos pačios veikos nebuvo atnaujintas, todėl teismas, priešingai negu teigiama nuosprendyje, negalėjo nutarimo kvestionuoti.

Skunde tvirtinama, kad grasinimo papjauti I. Č. 2010-01-14 apie 4 val. epizodas apskritai nėra grindžiamas jokiais bylos duomenimis, pati I. Č. parodė, kad tą naktį ji tik girdėjo abstraktų triukšmą ir apelianto šūkavimą, ginčus su kažkokia moterimi, kurių metu neva girdėjo apelianto grasinimus kažką papjauti, spėjo, kad tie abstraktūs grasinamojo pobūdžio išsireiškimai galėjo būti išsakyti ir jos atžvilgiu. Išvada apie grasinimus konkrečiam asmeniui galėtų būti daroma tik konkrečių įrodymų, o ne spėjimų pagrindu. Jei toks ginčas ir buvo tai abstraktūs grasinantys posakiai ar išsakyti tokie posakiai kito asmens bet ne Č. atžvilgiu negali būti pagrindu jo- apelianto- baudžiamajai atsakomybei už I. Č. bauginimą.

Skunde teigiama, kad jokiais bylos duomenimis negrindžiamas ir jo nusikalstamos veikos epizodas 2010-02-26 apie 13 val. Nei vienas iš šeimos narių nedavė parodymų, kad jis –apeliantas grasino būtent nužudyti. I. Č. davė parodymus tik apie tai, kad jis- apeliantas agresyviai įsiveržė į butą, klausdamas, kodėl F. Č. neatidarė durų, tačiau F. Č. jį išvijo iš buto ir uždarė duris.

Apeliantas tvirtina, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai pasirėmė nukentėjusiosios pareiškimu Panevėžio miesto VPK viršininkui bei jos apklausos duomenimis papildomos apklausos protokole, nes nuosprendyje teismas turi remtis tik teisme patikrintais įrodymais, taigi liudytojo apklausa galimai patikslinant reikiamas aplinkybes, be to minimuose dokumentuose I. Č. teiginiai yra abstraktaus pobūdžio. Apelianto nuomone, eilinis tarpusavyje nesutariančių kaimynų kivirčas negali būti vertinamas kaip nusikalstama veika iš įvykio aplinkybių niekaip negalima manyti, kad grasinimas, jei ir apskritai buvo, buvo realus, vien jo ankstesni teistumai negali būti vertinami kaip pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Skunde teigiama, kad teismas be pagrindo atsisakė apklausti liudytojus K. Š., E. K., socialinę darbuotoją, lankiusią E. K. ir jos sūnų, todėl suvaržė jo-apelianto įstatymo garantuotas teises gintis nuo pareikštų kaltinimų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Dėl įrodymų leistinumo, patikimumo ir jų vertinimo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, rėmėsi tik prielaidomis ir nepatikrintais duomenimis, neatsižvelgė į liudytojų, patvirtinančių apelianto nekaltumą parodymus. Šie teiginiai atmestini. Bylos medžiaga rodo, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos leistinais įrodymais, kurių visumos visiškai pakanka padarytam nusikaltimui konstatuoti. Nustatydamas šio nusikaltimo aplinkybes, teismas rėmėsi nukentėjusiųjų G. L. ir I. Č. tiesiogiai patyrusių R. K. bauginimus, liudytojų F. Č., O. B., savo akimis mačiusių R. K. bauginimo veiksmus, parodymais. Pagrindo teigti, kad R. K. kaltumas nustatytas prielaidomis ir nepatvirtintais duomenimis ar kad teismas neišsamiai vertintų įrodymus, nėra. Teismas nurodė ir kitus motyvus, kodėl netiki kaltinamojo paaiškinimais: nes jie yra visiškai paneigti nuosekliais nukentėjusiųjų ir liudytojų paaiškinimais, netikėti šiais įrodymais nėra jokio pagrindo, pats kaltinamasis neneigia, kad jis konfliktavo su nukentėjusiąja, teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų paaiškinimai atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl teismui jų tikrumas nekelia jokių abejonių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiu byloje esančių įrodymų vertinimu. Apelianto nurodomo liudytojo G. S. parodymų, kad jis 2009-08-19 su draugais buvo pas R. K. bute, nepatvirtino nei liudytojas J. S., nei liudytojas S. Š., todėl teismas pagrįstai nesirėmė šio liudytojo parodymais.

Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas rėmėsi leistinais ir patikimais įrodymais, juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, taigi įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) nepažeidė.

Atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, kad buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą atsisakant apklausti liudytojus K. Š., E. K., socialinę darbuotoją, lankiusią E. K. ir jos sūnų. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prašymų apklausti liudytojais K. Š., socialinę darbuotoją, lankiusią E. K., pareikšta nebuvo, liudytojos E. K. parodymai buvo pagarsinti teisme, ji į posėdį negalėjo atvykti dėl neįgalumo, su jos parodymų pagarsinimu sutiko pats R. K.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytoju K. Š. parodė, kad tiek I. Č., tiek nuteistasis gyveno (duomenys neskelbtini), kur yra jo kaip policijos darbuotojo aptarnaujama apylinkė. Ten yra bendrabučio tipo namas, kuriame yra bendras koridorius, I. ir R. durys yra šalia, viename kambaryje gyvena I., o kitame- R.. Daugiausia nusiskundimų buvo iš I. pusės dėl bendro koridoriaus, R. buvo baustas už nedidelį chuliganizmą administracine tvarka, rašė jam protokolą už viešosios rimties trikdymą. Vėliau buvo dėl grasinimų iškelta byla. Jam teko susidurti tik su byla dėl nedidelio chuliganizmo gegužės 22 dieną. R. kaimynę buvo išplūdęs necenzūriniais žodžiais. Dalyvavo tyrime dėl įvykio. Grasinimo tada nustatyti nepavyko, nes buvo tik du asmenys: nuteistasis pripažino, kad plūdosi, o liudytojų nebuvo nustatyta. Rašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Apie grasinimą kaimynę nužudyti, apie vaiko vaikymąsi su peiliu nieko negirdėjo. Konfliktai tarp I. Č. ir nuteistojo vykdavo visada, jai sutikus bendrame koridoriuje neblaivų nuteistąjį. To neblaivumo nustatyti nebuvo galima, nes pareiškimas buvo rašytas vėliau, o jei ir būdavo kviečiama policija, tai R. K. jų neįsileisdavo. Iš kaimynų paaiškinimų paimti nepavykdavo, nes dauguma jų tame aukšte gyveno jau ne pirmus metus, prisimindavo, už ką buvo nuteistasis teistas, todėl raštiškai rašyti atsisakydavo, sakydavo, kad tai yra ne jų reikalas. R. K. viską neigė, nei, kad peilį turėjo, nei kad plūdosi. Pareiškėja ir kaimynas nurodė, kad R. tik turėjo peilį, bet kad jis su peiliu būtų ką nors daręs, grasinęs nebuvo. Po R. bausmės atlikimo, tai konfliktai pagrinde būdavo tik su I. Č., nes kiti kaimynai neblaivaus R. vengdavo, gal jo bijojo. Nepamena, ar I. Č. yra skundusis, kad nuteistasis ką nors bloga daro jos mažametei dukrai. R. K. išgėręs yra agresyvus, įžūlus, turi problemą- daugiadienį gėrimą. Dėl blaivaus R. niekas neturėtų nusiskundimų Abejoja, ar R. minimi pas jį ateinantys asmenys yra filmų mėgėjai. Girto R. elgesys pašaliniams yra bauginantis, jis tada nemąsto, ką daro. Nurodyto liudytojo parodymai apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepaneigia R. K. kaltės sistemingai bauginus nukentėjusiąją ir neduoda pagrindo abejoti nuosprendžio pagrįstumu.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį

Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. kriminalizuotas ir sistemingas žmogaus bauginimas, kuris gali reikštis ne tik grasinimais atlikti konkrečias pavojingas veikas, bet ir kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atvirus sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Todėl tokios sistemingos psichinės prievartos realumui konstatuoti nebūtina, kad nukentėjusysis turėtų pagrindą bijoti būtent dėl savo gyvybės ir sveikatos, bet pakanka išvados, jog jis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nes jis sistemingai (daugiau kaip tris kartus) baugino nukentėjusiąją ir nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. baugino nukentėjusiąją ne tik išsakydamas jai grasinimus (papjauti, nužudyti), bet ir mosikuodamas peiliu, įsibraunamas į gyvenamą patalpą-butą. Šie agresyvūs tęstiniai veiksmai, vertinant juos tiek pagal objektyvų poveikį žmogaus psichikai, tiek subjektyvų nukentėjusiosios suvokimą, pagrįstai pripažinti realiu (ne tariamu) bauginimu. Nekyla jokių abejonių ir dėl to, kad R. K.. suvokė, kad savo veiksmais kelia nukentėjusiajai baimę dėl jos ir dukters gyvybės ir sveikatos, verčia ją nuolat nesaugiai jaustis, ir to norėjo.

Tokiu būdu naikinti ar keisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-08-05 nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Kartu su apeliaciniu skundu perduotas nagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir nuteistojo R. K. skundas dėl 2010 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria prokuroras informuojamas apie galimai padarytą nusikalstamą veiką numatytą BK 233 str. 1 d. Šis skundas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nenagrinėtinas, nes jis spręstinas BPK X dalies tvarka.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.