- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-10
- Bylos Nr.
- 2A-220-413/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-09-3-01314-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Gintautas Koriaginas (pran.), Galina Blaževič
- Atsakovas
- O. Z.
- Ieškovas
- L. T.
- Kategorijos
- 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 25.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 28.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės O. Z. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-156-297/2013 pagal ieškovo L. T. ieškinį atsakovei O. Z. dėl testamentinės išskirtinės priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
I. L. T. yra palikėjos A. T., mirusios 2011 m. rugpjūčio 9 d., įvaikis. A. T. 2009 m. lapkričio 17 d. sudarė oficialųjį testamentą, kuriuo paliko atsakovei O. Z. savo butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei pageidavo, kad testamentinė įpėdinė įvykdytų ieškovui testamentinę išskirtinę – išmokėti jam 1/5 dalį minėto buto vertės. Atsakovė 2011 m. lapkričio 3 d. priėmė palikimą pagal testamentą, paduodama pareiškimą Druskininkų savivaldybės 1-ajam notaro biurui, notaras 2011 m. lapkričio 29 d. išdavė atsakovei paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą.
Šalies argumentai
Ieškovas, vesdamas bylą per atstovą pagal pavedimą, 2012 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš atsakovės 15 700 Lt testamentinę išskirtinę, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad apie A. T. mirtį sužinojo tik 2012 m. pradžioje. Ieškovas norėjo atvykti į Lietuvą, aplankyti motinos kapą, pasiimti vaikystės nuotraukas, laiškus, kitus asmeninius daiktus, tačiau, neturėdamas Rusijos Federacijos pilietybės ir paso, negalėjo gauti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos vizų, todėl atvykti į Lietuvą neturėjo ir neturi galimybės. Ieškovas 2012 m. sausio 18 d. įgaliojimu įgaliojo savo sutuoktinę N. T. tvarkyti jo paveldėjimo reikalus po motinos mirties. N. T., veikdama ieškovo vardu, 2012 m. lapkričio 9 d. registruotu laišku išsiuntė atsakovei ir Druskininkų savivaldybės I – ajam notaro biurui pareiškimą, kuriuo pranešė, jog ieškovas priima testamentinę išskirtinę ir siūlo atsakovei per 30 dienų nuo pareiškimo įteikimo dienos gera valia įvykdyti testamentinę išskirtinę. Tačiau atsakovė nurodytos prievolės neįvykdė.
Atsakovė O. Z. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pablogėjus palikėjos A. T. sveikatai, atsakovė ja rūpinosi ir globojo iki mirties, organizavo jos laidotuves, apmokėjo visas išlaidas. Ieškovas su motina nebuvo artimi, faktiškai nebendravo, jos nelankė ir palikėja nesirūpino. Pareiškimas dėl testamentinės išskirtinės pateiktas praleidus CK 5.24 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Ieškovas apie testatorės mirtį sužinojo 2012 m. pradžioje, taigi nuo šio laiko jis galėjo sužinoti ir apie testamento turinį, juo labiau, kad paveldėjimo faktas buvo išviešintas per VĮ Registrų centro duomenų bazę. Tačiau ieškovo sutuoktinė pareiškimą dėl testamentinės išskirtinės priėmimo pateikė tik 2012 m. lapkričio 9 d. Išdėstytų aplinkybių pagrindu atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Be to, atsakovė nesutiko su prašomos priteisti testamentinės išskirtinės dydžiu, nurodydama, kad reali paveldėto buto vertė yra mažesnė nei nurodo ieškovas. Taip pat atsakovė nurodė, kad ieškinį teismui pateikė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Ieškovas pagal ieškinį yra L. T., bet ieškinys pasirašytas advokato V. K.. N. T. nebuvo įgaliota atstovauti ieškovą teisme, jo vardu sudaryti teisinių paslaugų sutartį su advokatu dėl kreipimosi į teismą, todėl ieškovo teisė kreiptis į teismą realizuota netinkamai, kas pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktą sudaro pagrindą ieškinį palikti nenagrinėtą.
II. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovui L. T. iš atsakovės O. Z. 15 700 Lt testamentinės išskirtinės, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 15 700 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-12-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 416,00 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovės O. Z. 31,38 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki sprendimo įvykdymo.
Dėl teisės kreiptis su ieškiniu į teismą. Teismas nustatė, kad į bylą pateikta 2012 m. lapkričio 18 d. teisinės pagalbos sutartis, sudaryta tarp ieškovo L. T. ir advokato V. K., patvirtina aplinkybę, kad būtent ieškovas, veikdamas pats, o ne per įgaliotą asmenį (N. T.), sudarė sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo, įgaliodamas advokatą ieškovo vardu pareikšti ieškinį bei atstovauti ir ginti ieškovą civilinėse bylose visų instancijų teismuose, nedalyvaujant ieškovui. Taigi nustatyta aplinkybė paneigia atsakovės argumentus, kad advokatas V. K. neturi ieškovo pavedimo ieškovo vardu pareikšti ieškinį. Atsakovės ir jos atstovo minima 2012 m. lapkričio 19 d. atstovavimo sutartis byloje nebuvo pateikta, duomenų, kad ne ieškovas, o ieškovo įgaliotinis būtų sudaręs kokias nors atstovavimo sutartis su advokatu, byloje taip pat nėra, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad ieškovo teisė kreiptis į teismą buvo realizuota netinkamai.
Dėl termino priimti testamentinę išskirtinę teismas. Įvertinęs atsakovės paaiškinimus ir liudytojų parodymus, teismas sprendė, jog ieškovui dar iki įmotės A. T. mirties buvo žinomas faktas apie jos sudarytą testamentą, tačiau byloje nėra patikimų įrodymų, kad ieškovui buvo žinomas testamento turinys ir jis tikrai žinojo apie jam testamentu suteiktą teisę į testamentinę išskirtinę. Iš notaro patvirtintos 2009 m. lapkričio 17 d. A. T. testamento kopijos teismas nustatė, kad ieškovo įgaliotinė N. T. su ieškovo įmotės testamentu susipažino 2012 m. lapkričio 8 d., todėl sprendė, kad ieškovui testamento turinys tapo žinomas tik 2012 m. lapkričio 8 d., dėl ko teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, jog ieškovas dar prieš motinos mirtį žinojo apie testamentinę išskirtinę. Teismas pažymėjo, ieškovo įgaliojimu įgaliotinei N. T. suteikta teisė tvarkyti ieškovo paveldėjimo reikalus po ieškovo įmotės A. T. mirties, atsižvelgiant į įgaliojimo apimtį ir turinį, apėmė įgaliotinės teisę atlikti visus veiksmus, susijusius su paveldėjimo teisiniais santykiais, tame tarpe ir ieškovo vardu pareikšti apie testamentinės išskirtinės priėmimą. Be to, savo valią priimti testamentinę išskirtinę ieškovas išreiškė pareikšdamas teisme ieškinį atsakovei dėl testamentinės išskirtinės priteisimo, tokiu būdu patvirtindamas įgaliotinės N. T. registruotu laišku išsiųstą pranešimą atsakovei ir notaro biurui dėl testamentinės išskirtinės priėmimo. Ieškinys teisme pareikštas 2012 m. gruodžio 21 d., t. y. nesuėjus trijų mėnesių terminui nuo 2012 m. lapkričio 8 d., kuomet ieškovui tapo žinoma apie testamentinę išskirtinę. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad atsakovės argumentai, jog ieškovas iki šiol nėra priėmęs testamentinės išskirtinės ir praleido įstatymo nustatytą terminą jai priimti, yra nepagrįsti. Vadovaudamasis CK 5.24 straipsnio 1-2 dalių nuostatomis, teismas pripažino, kad ieškovas 2012 m. lapkričio 8 d. sužinojęs apie savo teisę į testamentinę išskirtinę, ją priėmė tinkamai, nepraleidęs įstatymo nustatyto trijų mėnesių termino.
Teismas nesutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovo reikalavimams pareikšti taikytinas sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas, ir pažymėjo, kad CK 5.24 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis, o ne ieškinio senaties terminas, todėl ieškovo reikalavimui priteisti testamentinę išskirtinę pareikšti yra taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio eigos pradžia prasideda po to, kai ieškovas faktiškai suvokė arba turėjo suvokti apie jo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Iki teisės pažeidimo ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Kadangi ieškovas apie pažeistą teisę sužinojo gruodžio mėnesį ir tą patį mėnesį kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės, teismas sprendė, jog ieškovas šiuo atveju nepraleido ieškinio senaties termino, skaičiuotino nuo 2012 m. gruodžio mėnesio, todėl atsakovės prašymą taikyti ieškovo reikalavimui ieškinio senatį atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
Dėl testamentinės išskirtinės dydžio. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovė nėra įvykdžiusi prievolės, kuri atsirado 2009 m. lapkričio 17 d. A. T. sudaryto testamento pagrindu, todėl ieškovas, kaip kreditorius, turi teisę reikalauti, kad atsakovė šią prievolę įvykdytų. Pažymėjo, kad atsakovės argumentai, jog ieškovas tinkamai nesirūpino testatore, nėra pagrindas nevykdyti testamente nurodyto įpareigojimo, kadangi testatorė A. T. testamente išreiškė savo valią, įpareigodama atsakovę išmokėti ieškovui 1/5 dalį paveldėto buto vertės. Testamentas nėra nuginčytas, todėl atsakovė, būdama notaro pasirašytinai supažindinta su testamento sąlyga dėl testamentinės išskirtinės, priėmusi palikimą pagal testamentą, privalo įvykdyti testamentinę išskirtinę. Teismas sutiko su ieškovo atstovo argumentu, kad testatorė, sudarydama testamentą, ne tik išreiškė valią dėl testamentinės išskirtinės rūšies, bet ir patvarkė, kaip turi būti nustatyta paveldimo turto vidutinė rinkos vertė, kurios pagrindu apskaičiuotina testamentinė išskirtinė. Įvertinęs atsakovės pateiktą teismui J. P. IĮ 2011 m. lapkričio 18 d. sudarytą Turto vertės nustatymo pažymą, patvirtinančią, kad atsakovės paveldėto buto rinkos vertė yra 58 000 Lt, teismas pažymėjo, kad atsakovės užsakymu buto vertė buvo nustatyta tikslu paskaičiuoti paveldimo turto mokestį, o ne paveldėjimo sandoriui sudaryti. Atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 17 d. testamente aiškiai išreikštą testatorės valią dėl paveldimo buto rinkos vertės nustatymo būdo, teismas sprendė, jog testamentinės išskirtinės dydis turi būti nustatomas remiantis VĮ Registrų centro 2011 m. lapkričio 8 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, patvirtinančiu, kad po palikimo atsiradimo paveldimo buto vidutinė rinkos vertė buvo 78 500 Lt.
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį patenkinus visiškai, teismas iš atsakovės ieškovui priteisė 471 Lt žyminio mokesčio. Atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, parengtų procesinių dokumentų kiekį ir apimtis, teismas sprendė, jog ieškovo pateiktos advokato atstovavimo išlaidos atitinka Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2, 8.3. punktuose nurodytus dydžius. Tuo pagrindu iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 945 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 31,38 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė O. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti byloje naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl teisės kreiptis į teismą. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas šią aplinkybę, nesiaiškino:
1.1. Ar 2012 m. sausio 18 d. įgaliojime įgaliotinei yra suteikta teisė priimti testamentinę išskirtinę įgaliotojo vardu, kadangi ieškovo Įgaliojime sutuoktinei nėra numatyta teisės priimti/gauti ieškovo vardu testamentinę išskirtinę. Nesant numatytai tokiai teisei ir atsakovei O. Z. viso bylos nagrinėjimo metu neigiant, jog ji apie tokį ieškovo norą buvo informuota, negalima pripažinti pagrįstais ir teisėtais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus apie tai, jog N. T. 2012 m. lapkričio 9 d. informavo atsakovę O. Z. apie ieškovo norą/pageidavimą priimti testamentinę išskirtinę, kad vadovaujantis 2012 m. sausio 18 d. įgaliojimu, tokia teisė N. T. buvo suteikta. Atsakovės nuomone, teismas nevertino byloje esančio įgaliojimo turinio bei pačiu įgaliojimu suteiktų/suteikiamų teisių turinio ir apimties. Todėl teismo išvada, kad N. T. 2012 m. lapkričio 19 d. informavo atsakovę apie ieškovo norą priimti testamentinę išskirtinę, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais.
1.2. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog 2012 m. lapkričio 18 d. sutartyje dėl teisinės pagalbos advokatui yra suteikiama teisė kliento vardu pasirašyti ieškinį, plečiamai aiškino CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 57 straipsnio 3 dalies nuostatas bei netinkamai aiškino 2012 m. lapkričio 18 d. sutartyje dėl teisinės pagalbos ieškovo ir jo atstovo aptartas teises/įgalinimus. Apeliantės nuomone, minėtoje sutartyje nėra numatyta advokato teisės pasirašyti ieškinį ieškovo vardu. Vadinasi, advokatas, pasirašydamas ieškinį, veikė ultra vires, dėl ko laikytina, kad su ieškiniu dėl testamentinės išskirtinės priteisimo kreipėsi asmuo, neturintis reikalavimo teisės (CPK 13 straipsnis).
1.3. Dėl kokių priežasčių su 2012 m. lapkričio 9 d. pareiškimu buvo pateikta 2012 m. lapkričio 18 d. sutartis dėl teisinės pagalbos, kuri objektyviai tuo metu dar negalėjo būti pasirašyta/galiojanti.
2. Dėl termino priimti testamentinę išskirtinę.
2.1. Pirmosios instancijos teismas padarė netinkamą išvadą, nurodydamas, kad žinojimas apie testamentu paliktus pinigus ir žinojimas apie teisę į testamentinę išskirtinę nėra tas pats. Aplinkybė, kad ieškovas mėnuo po A. T. mirties jau žinojo apie savo motinos mirtį bei jos paliktą testamentu pinigų sumą, negali nepagrįstai išplėsti ieškovo galimybės bet kada, t. y. neribotai laike, kreiptis dėl testamentinės išskirtinės priteisimo. Ieškovo sutuoktinės N. T. 2012 m. lapkričio 19 d. pareiškimas apie tai, kad ieškovas priima testamentinę išskirtinę, buvo pareikštas/pateiktas, beveik po 14 mėnesių nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo/turėjo sužinoti apie jam paliktus testamentu pinigus. Taigi, CK 5.24 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas priimti testamentinę išskirtinę buvo akivaizdžiai praleistas.
2.2. Vertindamas O. Z. paaiškinimus, teismas konstatavo, kad atsakovės nurodyti argumentai apie tai, jog ieškovas dar prieš motinos mirtį žinojo apie testamentu jam paliktus pinigus, atmestini kaip nepagrįsti. Tačiau šias faktines aplinkybes patvirtino ne tik pati atsakovė, bet ir liudytojos R. K., B. G., O. G. bei L. S.. Be to, visi byloje apklausti liudytojai, tame tarpe ir paties ieškovo atstovo iniciatyva kviesta į teismo posėdį liudytoja L. C., bei atsakovė savo paaiškinimuose teismo posėdžio metu nurodė, kad iš karto po A. T. mirties, vėliausiai praėjus mėnesiui ieškovas ir/ar jo sutuoktinė N. T. tikrai žinojo/turėjo žinoti apie testamentu paliktus pinigus. Dėl ko darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino įrodymus bei nenurodė, kodėl vienų liudytojų parodymų nevertino, o kitus vertino (CPK 265 straipsnio 1 dalis).
2.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ieškovui atvykti į Lietuvą iš Rusijos reikalingos papildomos laiko bei lėšų sąnaudos, jog jis neturėjo žinių apie tai, kad testamentu paliktas turtas sietinas su reikalavimo teise, kad jam nebuvo pranešta apie testamentinę išskirtinę, kad testamentinė išskirtinė nebuvo registruota viešame registre, laikė ieškovą rūpestingu ir apdariu, kadangi jis iki 2012 m. lapkričio 8 d. neturėjo realios galimybės sužinoti apie testamentu jam suteiktas teises. Tačiau byloje surinktų įrodymų visumą leidžia darytina priešingą išvadą, nes:
2.3.1. Nuo sužinojimo apie testatorės mirtį momento (2011 metų rugsėjis) ieškovo įgaliotas asmuo į Lietuvą iš Rusijos atvyko praėjus daugiau nei vieneriems metams. Apeliantės nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad yra reikalingos/būtinos kažkokios ypatingos laiko ir piniginės sąnaudos norint atvykti į Lietuvą iš Rusijos. Be to, apie tai, kad testamentu bus paliktas turtas/pinigai, ieškovas žinojo dar iki testatorės mirties. Taigi daugiau nei vienerių metų laikotarpis kelionei iš Rusijos į Lietuvą negali būti laikomas ieškovo protingu ir apdairiu elgesiu.
2.3.2. Testamentinė išskirtinė – įpėdinio pagal testamentą įpareigojimas atlikti kokią nors prievolę vienam ar keliems asmenims (testamentinės išskirtinės gavėjams), kai šie įgyja teisę reikalauti, kad toks įpareigojimas būtų įvykdytas. Taigi per 3 mėnesius pats ieškovas privalėjo kreiptis į notarą ir/arba į pačią atsakovę dėl testamentinės išskirtinės įvykdymo. Tačiau dėl ginčo dalyko faktiškai buvo kreiptasi praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo sužinojimo apie testatorės mirtį momento.
2.3.3. Testamentinė išskirtinė viešame registre nėra registruojama vadovaujantis LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 3 punktu. Šiuo atveju apie buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininko pasikeitimą tapo viešai žinoma 2011 m. gruodžio 1 d. Vėliausiai, kada apie tai turėjo sužinoti ieškovas, tai 2012 m. sausio 8 diena, kada buvo sudarytas tos pačios dienos Įgaliojimas. 2012 m. sausio 18 d. įgaliojimo tekste buvo paminėta viena iš įgaliotosios N. T. teisių – informacijos gavimas iš Bendrojo valstybės teisės registro. Taigi jau nuo 2011 m. gruodžio 1 d. atsakovės buto su rūsiu nuosavybės teisė buvo išviešinta, o nuo 2012 m. sausio 18 d. įgaliotoji N. T. galėjo ir turėjo žinoti, kad testatorė yra palikusi savo butą atsakovei testamento pagrindu.
2.3.4. Teismas nepagrįstai perkėlė atsakovei pareigą pranešti ieškovui apie teisę į testamentinę išskirtinę, kas iš esmės buvo palikimo atsiradimo vietos notaro pareiga (CK 5.33 straipsnio 1 dalis). Todėl, atsakovės nuomone, teismas netinkamai taikė ir CK 5.33 straipsnio 1 dalies nuostatas.
3. Dėl ieškinio senaties termino.
Žemesnės instancijos teismas
3.1. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagristai konstatavo, kad ieškovo ieškinio reikalavimams turi būti taikomas bendrasis dešimties metu ieškinio senaties terminas ir tokiu būdu nesivadovavo specialia teisės norma (lex specialis), reguliuojančia terminą, per kuri testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę priimti testamentinę išskirtinę. Šiuo atveju privalo būti taikoma taisyklė lex specialis derogat legi generali: CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas su CK 5.24 straipsnio 1 dalyje, nustatančia trijų mėnesių terminą testamentinei išskirtinei priimti, sąveikauja kaip bendroji ir specialioji norma. Todėl ginčo santykiams pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti specialiąją normą, nustatančią 3 mėn. terminą testamentinei išskirtinei priimti. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas dėjo visas pastangas kuo greičiau atvykti į Lietuvą. Net pripažįstant, kad 2012 m. sausio 18 d. įgaliojimas ir būtų suteikęs teisę įgaliotojai priimti testamentinę išskirtinę ieškovo vardu, 2012 m. lapkričio 9 d. pareiškimas apie testamentinės išskirtinės priėmimą turėtų būti laikomas paduotu pasibaigus CK 5.24 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių terminui, kuris yra naikinamasis ir negali būti atnaujintas.
3.2. Iš liudytojos L. C. parodymų darytina išvada, kad ji pati pasakė ieškovo sutuoktinei N. T. apie testatorės mirtį maždaug po mėnesio nuo testatorės mirties. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovas jau 2011 metu rugsėjo mėnesi sužinojo apie testatorės mirtį. Nuo šios dienos pirmosios instancijos teismas privalėjo pradėti skaičiuoti 3 mėnesių ieškinio senaties terminą testamentinei išskirtinei priimti.
4. Dėl testamentinės išskirtinės priteisimo (jos dydžio). Atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad priteistinos testamentinės išskirtinės dydis, prašytas priteisti ieškiniu, yra pagrįstas. Apeliantės nuomone, Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė rinkos vertė yra nustatoma masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Todėl Nekilnojamojo turto registro duomenys paprastai laikomi mažiau tiksliais turto vertės įrodymais už individualaus vertinimo išvadas, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai. Ieškinyje nurodyta buto su rūsiu vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, skiriasi daugiau nei 20 000 Lt nuo realios rinkos kainos, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovo atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti, Druskininkų miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl teisės kreiptis į teismą. Teismas turėtų atmesti šiuo apeliantės argumentus kaip nepagrįstus, kadangi sutartį dėl teisinės pagalbos ieškovas su advokatu pasirašė pats. Šia sutartimi advokatas buvo įgaliotas kliento vardu pasirašyti ir pateikti procesinius dokumentus, taigi ši sąvoka apima ieškinius, prašymus, prareiškimus ir t. t. (CPK 110straipsnis). 2012 m. sausio 18 d. Įgaliojime numatyta įgaliotosios (ieškovo sutuoktinės) N. T. teisė ieškovo vardu atlikti visus būtinus veiksmus, susijusius su visų rūšių išmokų, įskaitant testatoriaus valią, gavimu po A. T. mirties. Testamentinė išskirtinė Lietuvos Respublikoje įtvirtintame reglamentavime suprantama, kaip paveldėjimo teisės sudedamoji dalis, kaip viena iš palikimo rūšių, todėl laikytina, jog 2012 m. sausio 18 d. Įgaliojimas suteikia teisę įgaliotam asmeniui ieškovo vardu atlikti visus paveldėjimo reikalus, susijusius su paveldėjimo teisiniais santykiais, tame tarpe ir ieškovo vardu pareikšti apie testamentinės išskirtinės priėmimą. Ieškovo atstovo nuomone, atsakovė neįsigilino į viso įgaliojimo turinį, jį aiškino, neatsižvelgdama į bendrą įgaliojimo kontekstą, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad įgaliojime nėra aptarta įgalioto asmens teisė priimti testamentinę išskirtinę.
2. Dėl ieškinio senaties termino. Ieškovas nesutinka su atsakovės argumentu, kad CK 5.24 straipsnio 1 dalyje numatytas 3 mėnesių terminas yra naikinamasis (CK 1.117 straipsnio 6 dalis) ir dėl to jis negali būti atnaujinamas. Remiantis teismų praktikoje suformuotu oficialiu teisės aiškinimu, šis terminas priskiriamas prie ieškinio senaties terminų. Ieškovo nuomone, tik įgaliojimo pagrindu N. T. susipažinus su paveldėjimo byla, paaiškėjo, kad ieškovo motinos turtą 2009 m. lapkričio 17 d. testamento pagrindu paveldėjo atsakovė O. Z.. Todėl laikytina, kad ieškovas apie testamentinę išskirtinę sužinojo tik 2012 m. lapkričio 8 d. ir nedelsiant, nepraėjus trijų mėnesių laikotarpiui, per savo įgaliotą asmenį išreiškė valią priimti testamentinę išskirtinę – 2012 m. lapkričio 9 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovei ir Druskininkų savivaldybės I - jam notarų biurui pranešimą apie ieškovo valią priimti testamentinę išskirtinę. Be to, nei atsakovė, nei notaras ieškovui nustatyta tvarka nepranešė apie jo naudai paliktą testamentinę išskirtinę. Apie testamentinę išskirtinę nėra duomenų ir nekilnojamojo turto registre, todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, jog ieškovas turėjo galimybę apie jam tenkančio palikimo dalį (testamentinę išskirtinę) sužinoti anksčiau iš VĮ „Registrų centras“ duomenų. Ieškovo atstovo nuomone, apeliantė sąmoningai klaidina teismą, teigdama, jog VĮ „Registrų centre“ faktai apie testamentinę išskirtinę neregistruojami. Kaip žinia, VĮ „Registrų centras“ registruojami ne tik duomenys apie turto savininkus, bet ir juridiniai faktai. Žyma apie testamentinę išskirtinę ir turėjo būti įregistruota ties grafa „JURIDINIAI FAKTAI“.
3. Dėl testamentinės išskirtinės dydžio. Ieškovo nuomone, nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ieškovas, nustatydamas prašomos priteisti testamentinės išskirtinės dydį, nepagrįstai vadovaujasi VĮ „Registro centras“ duomenimis, nes paveldėtino turto vertė yra kur kas mažesnė, nes šie teiginiai nesuderinami su 2009 m. lapkričio 17 d. testamente išreikšta palikėjos valia. Nagrinėjamu atveju palikėja tiksliai ir konkrečiai apibrėžė testamentinės išskirtinės dydį - 1/5 dalį buto vertės, nustatomos po palikimo atsiradimo dienos pagal VĮ „Registrų centras“ išduotą pažymą paveldėjimui. Buto vertė palikimo atsiradimo metu pagal VĮ Registrų centro pažymėjimą, išduotą paveldėjimui sudarė - 78 500 Lt, todėl, nustatant testamentinės išskirtinės dydį, visiškai nėra svarbu, kokį buto vertinimą, siekdama galimai išvengti mokesčių valstybei, pateikė atsakovė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 9 d. mirė testatorė A. T., kuri 2009 m. lapkričio 17 d. testamentu paliko atsakovei O. Z. palikimą - butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir testamente nustatė testamentinę išskirtinę – išmokėti ieškovui (testatorės įsūniui) 1/5 dalį minėto buto vertės pagal po palikimo atsiradimo dienos VĮ „Registrų centras“ išduotą pažymą paveldėjimui. Atsakovė 2011 m. lapkričio 3 d. priėmė palikimą pagal testamentą, paduodama pareiškimą Druskininkų savivaldybės 1-ajam notaro biurui. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas atsakovei išduotas 2011 m. lapkričio 29 d., tačiau testatorės valia dėl testamentinės išskirtinės nebuvo įvykdyta (t. 1, b. l. 5-8) .
Byloje kilo ginčas dėl materialinės ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių testamentinės išskirtinės priėmimo terminų ir įgaliotinių pagal pavedimą ir įgaliojimą teisių apimties, aiškinimo ir taikymo.
Dėl atstovų pagal pavedimą ir įgaliojimą teisių apimties.
Apelianto nuomone, tiek ieškovo atstovas pagal pavedimą – advokatas, tiek įgaliotinis pagal įgaliojimą – ieškovo sutuoktinė N. T., neturėjo tinkamų įgalinimų paduoti ieškinį atstovaujamojo vardu (t. 1, b. l. 17) ir pareiškimą dėl testamentinės išskirtinės priėmimo (t. 1, b. l. 16). Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
CPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytus įgaliojime (CPK 59 straipsnis). Advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu. Bylos duomenimis, 2012 m. lapkričio 18 d. pavedimo sutartimi dėl teisinės pagalbos ieškovas pavedė advokatui V. K. atstovauti ir ginti ieškovą ir jo teisinius interesus administracinėse, civilinėse, baudžiamosiose bylose visų instancijų teismuose <...>, ieškovo vardu pareikšti prašymus, pareiškimus, skundus, ieškinį ir priešieškinį, atsiliepimą, dubliką, tripliką, atsisakyti priešieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, pakeisti ieškinio reikalavimą, skundo (pareiškimo) pagrindą ar dalyką, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus ar nutartis, pareikšti prašymus dėl proceso atnaujinimo, gauti vykdomąjį dokumentą ir pateikti jį vykdymui, <...>, naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias šalims suteikia LR Civilinio, baudžiamojo proceso, ATP ir kt. kodeksai (sutarties 6 straipsnio 1, 2, 4 punktai). Taigi ieškovas iš esmės delegavo savo atstovui teises, kuriomis galėtų naudotis vesdamas bylą teisme jis pats (CPK 42 straipsnis). Pavedimas pareikšti ieškovo vardu teisme ieškinį ir paruošti kitus procesinius dokumentus apima atstovo teisę ir pasirašyti tokius dokumentus, nes priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su civilinės teisės principais, įtvirtintais CK 1.5 straipsnyje. Todėl atsakovės argumentai dėl neįgalioto vesti bylą asmens ir ieškinio palikimo nenagrinėtu remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis laikytini nepagrįstais.
Pagal CK 2.37 straipsnio 1 dalį įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turo priežiūrai. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas 2012 sausio 18 d. įgaliojimu įgaliojo savo sutuoktinę N. T., be kita ko, tvarkyti jo (ieškovo) paveldėjimo reikalus, registruojant teises į palikimą pagal įstatymą ir (ar) testamentą, kuo tai bepasireikštų ir kur jis bebūtų, likusį po motinos – A. V. T. mirties, mirusios 2011 m. rugpjūčio 9 d., suteikdamas teisę teikti jo vardu prašymus dėl palikimo priėmimo bei dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, <...> (t. 1, b. l. 14). Testamentinė išskirtinė yra vienas iš paveldėjimo teisinius santykius reguliuojamų dalykų (CK 5.23 – 5.25 straipsniai). Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atstovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad ginčo atveju Įgaliojimas apima įgaliotinio teisę atstovaujamojo vardu atlikti veiksmus, susijusius su testamentinės išskirtinės įgyvendinimu, taigi įgaliotinis turi teisę priimti testamentinę išskirtinę ir pranešti apie tai įpėdiniui, priėmusiam palikimą ir įpareigotam vykdyti testamentinę išskirtinę, arba palikimo atsiradimo vietos notarui (CK 5.24 straipsnio 1 ir 2 dalys). Ieškovo įgaliotas asmuo atliko šiuos veiksmus (t. 1, b. l. 15) nepažeisdamas aptartų teisės normų reikalavimų, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad įgaliotinis neturėjo teisės įgaliotojo vardu teikti pareiškimus dėl testamentinės iškirtinės priėmimo ir jos įvykdymo.
Dėl testamentinės iškirtinės priėmimo ir pažeistų teisių gynimo terminų bei jos dydžio
Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris. Vienašaliu sandoriu, sukuriančiu teises ir pareigas, gali būti testamentas, įtvirtinantis testamentinę išskirtinę. Pagal CK 5.23 straipsnio 1 dalį testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę (testamentinę išskirtinę) vieno ar kelių asmenų naudai; šie asmenys įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti. Taigi testamentinė išskirtinė – tai testatoriaus testamente nustatyta prievolė įpėdiniui, kurią jis privalo įvykdyti vieno arba kelių asmenų (išskirtinės gavėjų) naudai. Remiantis ja, įpėdinis, priėmęs palikimą, prisiima pareigą įvykdyti testamentinę išskirtinę, o šiuo pagrindu atsiranda įpėdinio ir testamentinės išskirtinės gavėjo prievoliniai teisiniai santykiai: įpėdinis tampa skolininku, o testamentinės išskirtinės gavėjas – kreditoriumi. Jeigu įpėdinis nevykdo testamentinės išskirtinės, asmenys, kurių naudai ji nustatyta, turi teisę reikalauti, kad ji būtų vykdoma. Tam, kad įpėdinis (skolininkas) testamentinę prievolę (išskirtinę) įvykdytų, testamentinės išskirtinės gavėjas (kreditorius) turi ją priimti. CK 5.24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę priimti testamentinę išskirtinę per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jis turi teisę į testamentinę išskirtinę.
Apelianto nuomone, trijų mėnesių terminas testamentinei išskirtinei priimti yra naikinamasis, be to, ieškovas paminėtą terminą praleido be svarbių priežasčių, todėl praleidęs terminą kreditorius netenka teisės į pažeistų teisių gynybą.
Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip jau minėta, ieškovo įgalioto asmens 2012 m. lapkričio 9 d. pareiškimas ir jo atstovo pagal pavedimą (advokato) ieškinys teismui, paduotas 2012 m. gruodžio 21 d., patvirtina dvi juridinę reikšmę turinčias aplinkybes: 1) kad testamentinę išskirtinę ieškovas priėmė 2012 m. lapkričio 9 d.; 2) kad atsakovei nustatytu terminu (per 30 dienų nuo pareiškimo įteikimo dienos) neįvykdžius prievolės (nesumokėjus ieškovui 1/5 dalies buto vertės), ieškovas 2012 m. gruodžio 21 d. dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi į teismą. Pagal įstatymą testamentinės išskirtinės priėmimui taikomas trijų mėnesių terminas nuo asmens sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie testamentinę išskirtinę momento (CK 5.24 straipsnio 1 dalis), o pažeistų teisių gynimui, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1. 124 straipsnis, 1.125 straipsnio 1 dalis). Apie pažeistą teisę (atsisakymą įvykdyti testamentinę išskirtinę) ieškovas sužinojo (arba turėjo sužinoti) iki 2012 m. gruodžio 10-15 dienos, kai atsakovė per nustatytą 30 dienų terminą neįvykdė 2012 m. lapkričio 9 d. ieškovo įgalioto asmens pareiškime nurodytos sąlygos – sumokėti testamentinę išskirtinę, todėl laikytina, kad ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių nebuvo praleistas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
Pačiame įstatyme nenustatyta, kad trijų mėnesių terminas testamentinei išskirtinei priimti yra naikinamasis, toks aiškinimas būtų nesuderinamas ir su sistemine CK 5.24 straipsnio 1 dalies, 5.50 straipsnio 1 ir 3 dalies, 5.57 straipsnio 1 dalies teisės normų analize, todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nurodytas terminas yra naikinamasis, o praleidęs šį terminą kreditorius netenka teisės į savo pažeistų teisių gynybą. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju trijų mėnesių terminas nebuvo praleistas. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei notaras, nei įpėdinė (atsakovė) nepranešė ieškovui apie testamentinę išskirtinę (ieškovo teisės į 1/5 dalį buto vertės išmoką) (CK 5.33 straipsnis, 5. 37 straipsnio 1 dalis), taigi oficialiai ieškovas apie tai nebuvo informuotas. Antra, apeliantas nepaneigė teismo nustatytos aplinkybės, jog konkretus testamentinės išskirtinės turinys ieškovui tapo žinomas tik 2012 m. lapkričio 8 d., kai ieškovo įgaliotam asmeniui buvo įteiktas testamento nuorašas (t. 1, b. l. 5). Trečia, pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovo sužinojimo apie testamentinę išskirtinę ir aplinkybės, dėl kurių ieškovas po palikimo atsiradimo per tris mėnesius negalėjo įgyvendinti savo teisių į ją, pagrįstos faktinių bylos aplinkybių viseto tinkamu įvertinimu, tame tarpe išsamia atsakovės ir liudytojų R. K., B. G., O. G., L. S., L. C. paaiškinimų analize, ir su tokiu įrodymų vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Nepagrįstu pripažintinas ir atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad testamentinės iškirtinės turinys ieškovui turėjo tapti žinomu nuo testamento duomenų išviešinimo viešajame turto registre (2011 m. gruodžio mėn.), nes iš Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo matyti, kad tokių duomenų apie testamentinę išskirtinę šiame registre nėra (t. 1, b. l. 9-10). Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovo prašoma priteisti pinigų suma už 1/5 dalį buto viršija šio buto (jo dalies) realią rinkos vertę. Atkreiptinas dėmesys, kad priimdama palikimą atsakovė įsipareigojo išmokėti ieškovui 1/5 dalį buto vertės, kuri turėjo būti nustatoma po palikimo atsiradimo dienos pagal VĮ „Registrų centras“ išduotą pažymą paveldėjimui (Testamento 1.1 punktas; t. 1, b. l. 5). Pagal CK 5.50 straipsnio 1 dalį neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Taigi atsakovė, priėmusi palikimą, prisiėmė ir pareigą įvykdyti testamentinę išskirtinę – išmokėti 1/5 dalį buto vertės, - ne bet kokiu, o testamente aiškiai apibrėžtu būdu, tai yra pagal VĮ „Registrų centras“ išduotą pažymą paveldėjimui. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog išmokėtina ieškovui suma turėtų būti skaičiuojama pagal kitus (labiau patikimus) duomenis, yra teisiškai nereikšmingi ir nepagrįsti.
Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovei, priėmusiai palikimą po A. T. mirties pagal testamentą, neginčijant jai testamento atskirų sąlygų, teko pareiga įvykdyti testatorės valią ir išmokėti ieškovui 15 700 Lt dydžio testamentinę išskirtinę (CK 5.23 straipsnio 2 dalis). Šią pareigą (prievolę) pažeidus, teismas pagrįstai nurodytą sumą ir kitas išmokas priteisė iš atsakovės teismine tvarka. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reguliuojančias materialinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinį skundą atmetus, ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nors atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo atstovas tokias išlaidas prašė priteisti, tačiau nepateikė duomenų, patvirtinančių šių išlaidų paskaičiavimą ir pagrindimą, dėl ko minėtos išlaidos ieškovui nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.